Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. P. (V. P.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo V. P. prašymas dėl jam paskirtos bausmės sušvelninimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme 2015 m. gegužės 4 d. gautas nuteistojo V. P. prašymas sušvelninti jam minėtu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nuteistasis prašymą grindė pasikeitusiu teisiniu reguliavimu, t. y. įstatymo leidėjo priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) (toliau – ir 2015 m. kovo 19 d. įstatymas). Nuteistasis manė, kad pasikeitus BK 39, 78 ir 187 straipsniams yra pagrindas jam paskirtą bausmę sušvelninti, nurodė, jog yra išsituokęs ir vykdomas skolinio įsipareigojimo bei išlaikymo išieškojimas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. P. prašo taikyti 2015 m. kovo 19 d. įstatymą ir remiantis šiuo įstatymu padarytais BK 39, 75 ir 187 straipsnių pakeitimais, sušvelninti jam Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu paskirtą 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Aukštesnės instancijos teismas, palyginęs V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių BK 39 ir 187 straipsnių nuostatų redakciją su 2015 m. kovo 19 d. įstatymu padarytais pakeitimais, konstatuoja, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą nėra jokių teisinių prielaidų formuoti išvadą, jog pakeistas baudžiamasis įstatymas švelnina ar kokiu nors kitokiu būdu lengvina nusikalstamą veiką padariusią asmens teisinę padėtį, tuo pačiu turi grįžtamąją galią ir taikytinas šioje baudžiamojoje byloje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad 2015 m. kovo 19 d. įstatymu BK 39 straipsnis buvo išdėstytas nauja redakcija, išplečiant ratą asmenų, kuriems šio straipsnio nuostatos taikytinos, o būtent ir asmenims, padariusiems nesunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau kitos šiame straipsnyje įtvirtintos teisės normos liko iš esmės nepakitusios. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieš nuteistąjį V. P. taikyti BK 39 straipsnio nuostatas nėra pagrindo, nes iš tiesų nėra šioje teisės normoje įtvirtintų aplinkybių (sąlygų), kurioms esant taikytinas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas, visumos. 2015 m. kovo 19 d. įstatymu BK 187 straipsnio 2 dalis taip pat išdėstyta nauja redakcija. Tačiau tiek anksčiau galiojusio, tiek dabar galiojančio šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje aprašyta veika, kaip teisingai nurodė ir apygardos teismas, iš esmės nepakito, pakito tik sankcijoje nustatytų bausmių rūšys, t. y. papildomai kaip bausmė nustatyta bauda ir laisvės apribojimas. Aplinkybė, kad V. P. buvo parinkta tinkama bausmės rūšis už jo padarytą veiką, nustatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, konstatuota pirmiau nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartyje, apeliacine tvarka patikrinus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismas, sulyginęs ankstesnę BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją su 2015 m. kovo 19 d. įstatymu padarytu pakeitimu, daro išvadą, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir tiems asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinius sunkius nusikaltimus. Tai reiškia, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintinos nuteistų už sunkius nusikaltimus asmenų teisinę padėtį lengvinančiomis bei turinčiomis grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Tokios pačios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-66-303/2015). Taigi konstatuotina, kad žemesnės instancijos tesimas priėjo prie teisingos išvados, jog nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas svarstyti klausimą dėl bausmės vykdymo V. P. atidėjimo.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė. Šį baudžiamąjį įstatymą teismas taiko tik byloje esant įstatymo leidėjo nustatytai sąlygų visumai ir tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais bausmės tikslais, įvertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ypatingą dėmesį atkreipiant į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kasacinės nutartys Nr. 2K-66-303/2015, 2K-61-895/2015).

Byloje nustatyta, kad V. P. praeityje ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, baustas administracine tvarka, per lygtinio paleidimo laikotarpį vėl nusikalto, padarė net 3 priešingas teisei veikas, nevengia vartoti alkoholinių gėrimų, vieną iš nusikalstamų veikų taip pat padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Tokios aplinkybės rodo V. P. antivisuomenines nuostatas. Aptarti bylos duomenys nesudaro jokių prielaidų susiformuoti apeliacinės instancijos teismo vidiniam įsitikinimui, kad V. P. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Byloje nėra galimybių teigti, kad bausmės vykdymu kokiu nors būdu bus neigiamai paveikti nuteistojo teigiami socialiniai ryšiai. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, ja turi būti įgyvendintos bausmės paskirties nuostatos: bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas ir bausmės teisingumo principo įgyvendinimas. Paskirta bausmė pripažintina veiksminga, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Todėl sutiktina su apygardos teismo išvada, kad V. P. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra pagrindo, jam paskirtos bausmės, kuri iš esmės nėra didelė, tikslai bus pasiekti tik realiai atlikus bausmę. Atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai, būtų pažeistas teisingumo principas.

Nuteistojo V. P. nurodytos aplinkybės, kad jis išsituokęs ir šiuo metu pradėtas skolinio įsipareigojimo bei išlaikymo vykdymas, neleidžia vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytais motyvais apskųsta žemesnės instancijos teismo nutartis paliktina galioti, o nuteistojo skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. (V. P.) skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.