Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Daivos Kazlauskienės, sekretoriaujant Ingai Šaranovai, prokurorui Mariui Zupkauskui, dalyvaujant nuteistojo E. K. gynėjai advokatei Aušrai Saulėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnyje, ir jam skirta 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2017-07-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi paskirta subendrinta bausme ir galutinė bausmė E. K. skirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo 3 metams ir 7 mėnesiams vykdymas atidėtas trejiems metams, E. K. įpareigojant per šešis mėnesius nuo 2017-07-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties įsiteisėjimo dienos atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose; sumokėti 10 MGL įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo 2017-07-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomoji priemonė E. K. neskirta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

Šiais savo veiksmais E. K. pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai.

Apeliantas, cituodamas BK 245 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką taikant nekaltumo prezumpciją ir įrodymų vertinimą bei Kasacinio teismo praktiką dėl BK 245 straipsnio nuostatų taikymo, pažymi, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys, o vien tik nustačius sprendimo nevykdymo (neįvykdymo) faktą, nepakanka konstatuoti šios nusikalstamos veikos buvimą. Reikšminga yra tai, ar teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), ar tai žinodamas sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo, pateikdamas nuorodas į kasacines nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2012, 2K-3/2013, Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo nuosprendžiu, mano, kad šioje byloje nėra ne tik būtinųjų sąlygų visumos, būtinos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 245 straipsnį kilti, bet netgi ir atskirų sąlygų, išskyrus vienintelę sąlygą – kad tik jis (E. K.) galėjo įvykdyti teismo sprendimą.

Apeliantas, sutikdamas su teismo išvadomis, kad baudos paskyrimo pagrįstumas turėjo būti kvestionuojamas civilinėje byloje Nr. 2-22806-872/2011, nesutinka, kad šios aplinkybės lemiamos reikšmės nebeturi. Pažymi, kad nutartis civilinėje byloje Nr. 2-22806-872/2011 yra įsiteisėjusi, tačiau faktinė aplinkybė, kad jis žinodamas, jog J. S. UAB „A. I.“, kuriai jis (E. K.) vadovavo, nedirbo, suprato, kad dėl įmonėje nedirbusio asmens skolų nei įmonei, nei E. K., kaip jos vadovui, negali būti taikoma jokia atsakomybė. Kadangi, pasak apelianto, jis nesuvokė, kad už neteisėtų antstolio reikalavimų nevykdymą jam galėtų būti paskirta bauda, tai net negalėjo pagalvoti ar suvokti, kad buvo priimta 2011-12-22 teismo nutartis ir kad ja yra paskirta 400 Lt bauda. Todėl nuteistojo vertinimu, šios faktinės aplinkybės yra papildomas įrodymas, kad nebuvo jo tiesioginės tyčios nevykdyti teismo sprendimą, nes E. K. negalėjo pagalvoti, kad toks teismo sprendimas galėjo būti priimtas.

Be to, apeliantas tvirtina, jog tiesioginės tyčios nevykdyti teismo sprendimą nebuvimą akivaizdžiai pagrindžia ir kiti reikšmingi byloje esantys įrodymai, kurių visiškai nepagrįstai neišnagrinėjo ir nuosprendyje neįvertino teismas. Apklausos metu jis (E. K.) nurodė pažadėjęs antstolei N. Š. sumokėti 50 Eur ir jau ketino pas ją vykti sumokėti dalį skolos, kurios dalis turėjo būti įskaityta į jam paskirtos 400 Lt baudos sumokėjimą. Tačiau netikėtai jam paskambino, kaip tik vėliau sužinojo, kita antstolė V. M. ir paklausė, kada šis sumokės skolą. Tuo metu jis suklydo, manydamas, kad vėl skambina ta pati antstolė N. Š. ir paklausus jos adreso, kur galėtų atvykti ir sumokėti dalį skolos, jis nuvykęs nurodytu adresu ir manydamas, kad pinigus moka antstolei N. Š., juos sumokėjo antstolei V. M.. Faktinę aplinkybę, kad jis galėjo suklysti sumokėdamas antstolei V. M., manydamas, kad moka antstolei N. Š., patvirtino liudytojos V. M. bei N. Š.. Iš šių reikšmingų faktinių aplinkybių, kurių nepagrįstai nevertino teismas, yra akivaizdu, kad jis siekė sumokėti antstolei N. Š. dalį skolos, kurios dalis būtų įskaityta ir į jam paskirtą 400 Lt baudą, tačiau nesumokėjo tik dėl įvykusios klaidos.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad sprendžiant klausimą dėl BK 245 straipsnio taikymo, būtina įvertinti ir teismo sprendime nustatyto įpareigojimo turinį. Nors, pasak apelianto, teismas nuosprendžiu atmetė teiginius, jog E. K. nebuvo nurodyta, per kiek laiko šis turi sumokėti baudą, kadangi antstolės N. Š. siųstuose raginimuose įvykdyti sprendimą aiškiai parašytas 10 dienų terminas, tačiau pažymi, kad šioje byloje jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas ne už antstolio reikalavimų nevykdymą, bet už teismo sprendimo nevykdymą. Atkreipia dėmesį, kad 2011-12-22 teismo sprendimu jam buvo paskirta bauda nenustačius termino baudos sumokėjimui, todėl mano, kad ši teismo paskirta bauda, kuri nesumokama geruoju, turi būti išieškoma civilinio proceso tvarka pagal teisės normas, reglamentuojančias vykdymo procesą. Todėl, priešingai teismo teiginiams, tik teismo sprendime nurodytas terminas įvykdyti teismo sprendimą yra teisiškai reikšmingas konstatuoti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 245 straipsnį. Tuo tarpu antstolio patvarkymu nurodytas terminas įvykdyti teismo sprendimą, neturi jokio teisinės reikšmės baudžiamajai atsakomybei pagal BK 245 straipsnį kilti. Atsižvelgiant į tai mano, kad šiuo atveju, nepagrįstai kriminalizavus išimtinai civilinius teisinius santykius, yra iškraipoma pačios teisės normos esmė ir jos reguliavimo tikslas.

Apeliantas akcentuoja, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu dėl tokių tyčinių asmens veiksmų nelieka galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis. Šiuo atveju nuteistasis mano, kad jokie E. K. veiksmai neužkirto galimybės įvykdyti teismo sprendimą civilinio proceso priemonėmis, o jis nebuvo įvykdytas tik dėl antstolės N. Š. kaltės. Teigia, kad jis (E. K.) buvo ne tik įmonių vadovas, bet ir vienintelis jų akcininkas. Įmonės akcijos yra vertybiniai popieriai, todėl turi vertę ir laikomos turtu. Civilinio proceso kodekso 729 straipsnio „Vertybinių popierių realizavimo tvarka“ 2 dalyje nustatyta, kad kiti vertybiniai popieriai (tame tarpe ir uždarosios akcinės bendrovės akcijos) realizuojami varžytinėse bendra tvarka. Todėl akivaizdu, kad antstolė N. Š. turėjo galimybę žinoti, kad jis (E. K.) turi turto, iš kurio galima išieškoti baudą – įmonių akcijas, turėjo galimybę realizuoti jo turimas akcijas varžytinėse ir turėjo galimybę iš gautų įplaukų padengti E. K. paskirtą 400 Lt baudą. Šios aplinkybės, kurių nepagrįstai nevertino teismas, akivaizdžiai įrodo, kad teismo sprendimo – 2011-12-22 teismo nutarties įvykdymą – galima užtikrinti civilinio proceso priemonėmis, o jis iki šiol nebuvo įvykdytas ne dėl E. K. kaltės, bet tik dėl antstolės N. Š. neteisėto neveikimo.

Apeliacinis skundas motyvuojamas ir tuo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu pagal savo pavojingumą padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę. Apeliantas, cituodamas Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką dėl baudžiamosios teisės paskirties ir bendrųjų teisės principų taikymo, akcentuoja, jog E. K. kriminalinė bausmė buvo paskirta už 400 Lt, tai yra tik 115,85 Eur dydžio baudos nesumokėjimą. Jokia žala dėl to, kad nebuvo sumokėta tokio dydžio bauda, niekam nebuvo padaryta, niekas dėl to nenukentėjo. Todėl, netgi jeigu veiką ir laikyti neteisėta, tai tokia veika yra akivaizdžiai mažareikšmė ir nėra tokia pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Todėl kriminalinės bausmės taikymas už akivaizdžiai mažareikšmę veiką, nesukėlusią niekam jokios žalos, neatitinka iš Konstitucijos kylančių teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimų. Pažymima, kad 2011-12-22 teismo nutartimi, kuria E. K. buvo paskirta 400 Lt bauda, jau buvo civilinėmis priemonėmis kilusi neigiama pasekmė, todėl mano, kad iš esmės už tuos pačius veiksmus E. K. pritaikius ir baudžiamąją atsakomybę, būtų pažeisti teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimai ir tai reikštų iš esmės dvigubą nubaudimą už tą pačią neteisėtą veiką, o tai pažeistų iš Konstitucijos kylantį dvigubo baudimo už tuos pačius veiksmus draudimo principą.

Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, E. K. (plačiai cituodamas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-584/2010, 2K-47/2009, 2K-69/2014, Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. lapkričio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3-94/2001) mano, kad pirmosios instancijos teismas E. K. kaltę grįsdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bei išaiškinimas rėmėsi ne tapačiomis aplinkybėmis, pakartotinai akcentuoja, jog šioje byloje teismo sprendimu jis nebuvo įpareigotas atlikti kokius nors konkrečius veiksmus ir jam nebuvo nustatytas konkretus terminas šiems veiksmams atlikti, 2011-12-22 teismo nutartimi jam tik buvo paskirta 400 Lt bauda, tačiau jame nėra nurodymo baudą sumokėti ir nėra nustatytas terminas baudos sumokėjimui. Dėl to daro išvadą, jog jo (E. K.) veikoje nėra visų būtinųjų BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes tikslo gali būti siekiama ir taikant CPK numatytus priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdus.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja Aušra Saulėnienė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo E. K. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį, daro išvadą, jog apelianto veika kvalifikuota tinkamai, jo kaltę patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Nors apeliantas mano, kad baudžiamojoje byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie būtų neginčijamai pagrindę jo kaltę, nuosprendis grindžiamas prieštaraujančiomis interpretacijomis bei jokiais įrodymais neparemtomis prielaidomis ir spėlionėmis, dalies patikimų bylos įrodymų net neišnagrinėjant ir neįvertinant, teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BPK) normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas neatitinkančiomis tikrovės ar iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, iš kurių seka, jog surinkti įrodymai nepatvirtina apelianto kaltės ir teismo buvo vertinami vienpusiškai bei tendencingai surinktus tik kaltinančius įrodymus, neištyrus jį teisinančių įrodymų, yra visiškai nepagrįsti ir neteisingi, neatitinka faktinių aplinkybių.

Nuteistasis savo kaltę apklausiamas žemesnės instancijos teisme neigė, tvirtino, kad “turi daug antstolių”, antstolei N. Š. nemokėjo išieškotinos sumos, nes neturėjo pinigų, tvirtino, kad kai turi pinigų, moka, teigė, kad yra įsitikinęs, jog antstolė padarė ne viską, ką turėjo padaryti vykdydama teismo nutartį.

Apeliaciniame skunde, E. K. nurodytas netinkamas BK 245 straipsnio taikymas, argumentuojamas palaikant poziciją, išsakyta pirmosios instancijos teisme, ir tvirtinant, jog jis (E. K.) nežinojo apie konkretų teismo sprendimą (t.y. apie 2011-12-22 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-22806-872/2011), neturėjo pakankamai lėšų sumokėti įvairių antstolių reikalaujamų sumų, nes vykdė kitus savo finansinius įsipareigojimus, nesuvokė, kad neva už neteisėtų antstolio reikalavimų nevykdymą, jam galėtų būti paskirta bauda, kas, pasak nuteistojo patvirtina, jog jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios nevykdyti teismo sprendimą, pažymėdamas, kad jo veiksmai neužkirto galimybės įvykdyti teismo sprendimą kitomis civilinio proceso priemonėmis, nes jis yra ne tik įmonių vadovas, bet ir vienintelis jų akcininkas, turintis akcijų, kurios turi vertę ir laikomos turtu.

Kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai tokios nuteistojo versijos nepatvirtina, tokią poziciją aukštesnės instancijos teismas vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, kuria E. K., kaip pagrįstai sprendė apylinkės teismas, siekia sumenkinti savo padaryto nusižengimo pavojingumą ir atsakomybę už jam kylančias neigiamas pasekmes siekdamas permesti kitiems subjektams, konkrečiai, jo vykdomąją bylą vykdžiusiai antstolei.

BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo esmė – nevykdymas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Šio BK straipsnio prasme teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išspręsti su bausme nesusiję klausimai. Paprastai tokiu teismo sprendimu asmeniui nustatomi įpareigojimai, draudimai, kylantys įvairiais pagrindais, tačiau neturintys ryšio su jo nubaudimu. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal teismų praktiką teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamoji atsakomybė už su bausmės vykdymu nesusijusio teismo sprendimo nevykdymą atsiranda, kai dėl asmens, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą, tyčinių veiksmų nėra galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis arba šios priemonės tampa neefektyviomis, tačiau baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nereikšminga, kiek ir kokių civilinio ar administracinio proceso priemonių buvo panaudota. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Tačiau vien tik nustačius tokio sprendimo nevykdymo (neįvykdymo) faktą, nepakanka konstatuoti šios nusikalstamos veikos buvimą. Reikšminga yra tai, ar teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), ar tai žinodamas sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-466-489/2016, Nr. 2K-3/2013, Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).

Bylos duomenimis, t.y. liudytojų antstolių N. Š. – S., D. S. ir V. M. parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b.l. 93, 95), tiek pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad nuteistasis E. K. nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2011 metų pabaigos, kai buvo priimta 2011-12-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-22806-872/2011, iki 2016-02-29, kai antstolė N. Š. kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, dirbo, ėjo vadovo pareigas ne vienoje įmonėje, gaudavo pajamų, žinojo apie jo atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas ir aiškiai suvokė pareigą teismo sprendimą vykdyti, antstoliams susisiekus su skolininku šis tvirtino, kad skolos nemokės ir ji (antstolė) jam nieko nepadarys.

Tokius liudytojų parodymus patvirtina, baudžiamosios bylos medžiaga bei atlikus dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teimui pateikta vykdomoji byla Nr. 0033/12/00816, kurių duomenimis nustatyta, kad: iš E. K. yra vykdomas baudos išieškojimas valstybės naudai pagal 2011-12-22 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-22806-872/20112 (T.1, b.l. 7,8); raginimas įvykdyti teismo sprendimą įteiktas 2012-10-03 viešo paskelbimo būdu, reglamentuotu CPK 660 staipsnyje, raginant skolininką įvykdyti sprendimą geruoju, išaiškinant skolininkui sprendimo nevykdymo pasekmes, jo teises ir pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse 639,640,643,644 straipsniuose, nes tiesiogiai to padaryti atstoliui nepavyko, nes E. K. nepriėmė nei vieno dokumento (T. 1, b.l. 49, vykdomosios bylos 12 lapas); po ko 2012-10-19 buvo išsiųstas patvarkymas dėl skolos išieškojimo iš darbo užmokesčio į E. K. darbovietę UAB “(duomenys neskelbtini)” ir šis patvarkymas bendrovėje pasirašytinai įteiktas 2012-10-25 (T. 1, b.l. 47,48, vykdomosios bylos medžiaga), tačiau skola iš darbo užmokesčio nebuvo išskaitoma. Be to, baudžiamosios bei vykdomosios bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu 2012-10-17 – 2015-11-16 patvarkymai buvo išsiųsti ir į kitas E. K. darbovietes: UAB “ (duomenys neskelbtini) ”, UAB “ (duomenys neskelbtini) ”, UAB “ (duomenys neskelbtini) ”, UAB “ (duomenys neskelbtini) ”, UAB “ (duomenys neskelbtini) ”, UAB “ (duomenys neskelbtini) ”, UAB “ (duomenys neskelbtini) ” ir UAB “A. G.”, tačiau skola taip pat nebuvo išskaitoma iš E. K. darbo užmokesčio šiose įmonėse, nes jų antstolei nepavyko surasti visais įmanomais adresais (T.1, b.l. 50-65).

Tokie duomenys bei Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos (kurios aiškiai ir išsamiai išdėstytos pirmosios instancijos teimo skundžiamame nuosprendyje ir kurių aukštensnės instancijos teismas nebekartoja) apylinkės teismui leido daryti išvadą, kad E. K., taip pat būdamas ir minėtų įmonių vadovas arba akcininkas, ignoravo jam siunčiamus pranešimus ir vengė juos priimti. Vertinant ir tai, jog šiuo atveju vada nagrinėjamai baudžiamajai bylai kilti buvo minėta 2011-12-22 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-22806-872/2011, kuria buvo skirta 400 Lt bauda už antstolio reikalavimų nevykdymą, t.y. ši nutartis jau buvo civilinėmis priemonėmis kilusi neigiama pasekmė E. K. už tai, kad jis, eidamas UAB „A. I.“ vadovo pareigas, nevykdė antstolio reikalavimų, bei antstolės paaiškinimus tiek tyrimo metu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos metu, kad su E. K. buvo ne kartą bendrauta telefonu, visais atvejais jis teigdavo, kad neturi jokių piniginių lėšų, patvirtina, kad vis tik E. K. žinojo apie jo atžvilgiu priimtą 2011-12-22 teismo nutartį ir paskirtą 400 Lt baudą. Be to, pažymėtina, jog ir apeliaciniame skunde apeliantas teigdamas , kad apie tokį sprendimą jis nieko nežinojo, vis tik pripažino, kad jis buvo sulaukęs atstolės skambučio dėl šio sprendimo vykdymo, taip pat nurodė, kad antstolė N. Š. reikalavo iš jo sumokėti daug didesnes pinigų sumas nei 400 Lt, o pažadėjęs antstolei N. Š. sokėti 50 Eur ir ketindamas pas ją vykti simokėti dalį skolos, kurios dalis turėjo būti įskaityta į jam paskirtos 400 Lt baudos sumokėjimą, šią sumą sumokėjo anstolei V. M..

Be to, baudžiamojoje byloje teismui pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau tekste – VSDFV) duomenys patvirtina, kad nuo 2011-12-22 iki 2016-08-18 E. K. gavo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „A. G.“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB(duomenys neskelbtini)“, UAB „B. R.“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat gavo nedarbo draudimo išmokų iš VSDFV Utenos skyriaus (T. 1, 100-105), kas, pritariant žemesnės instancijos teismo argumentams, leidžia daryti išvadą, jog E. K. aptariamu teismo sprendimo vykdymo laikotarpiu gavo pajamų, tačiau sąmoningai jų neskyrė 2011-12-22 teismo nutartimi paskirtai baudai sumokėti ir iš apylinkės teismo sprendimo kylančio įpareigojimo nevykdė žinodamas, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi vykdyti, nes įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Apeliaciniame skunde kaip viena iš sprendimo nevykdymo priežasčių nurodoma tai, kad E. K. vykdė kitus savo finansinius įsipareigojimus, dėl ko neturėjo pakankamai lėšų sumokėti visų įvairių antstolių reikalaujamų piniginių sumų, tarp kurių buvo ir jam paskirta 400 Lt bauda. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus apelianto amžių, jo užimamas pareigas virš aptartose bendrovėse, kuriose jis yra įmonių vadovas bei akcininkas, E. K. nesikreipė į antstolį dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos ar bendradarbiavimo, antstoliui prašymų nereiškė, vengė korespondencijos gavimą, iš apylinkės teismo sprendimo kylančio įpareigojimo sumokėti baudą, dirbdamas ir gaudamas draudžiamąsias pajamas, nevykdė, todėl tokiais savo paties subjektyviais veiksmais (neveikimu) apsunkino sprendimo įvykdymą. Toks nuteistojo elgesys akivaizdžiai rodo, kad jis vengė vykdyti teismo sprendimą, jo nevykdė be pateisinamų priežasčių, nesant kokių nors objektyvių kliūčių, tyčia.

Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad teismas pažeidė ultima ratio principo nuostatas. Apeliantas nurodo, kad iš kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos matyti, jog nevykdytų teismų sprendimų nurodymai galėjo būti priverstinai įgyvendinti kitomis civilinio proceso priemonėmis, nes jis yra ne tik įmonių vadovas, bet ir vienintelis jų akcininkas, turintis akcijų, kurios turi vertę ir laikomos turtu, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas nebuvo reikalingas. Šie skundo argumentai taip pat atmetami.

Išties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-262/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja – teismo antstolė N. Š. – Stakeliūnė paaiškino, kad baudos išieškoti iš E. K. turto nebuvo jokios galimybės, nes jo nurodytu adresu buto durų niekas neatidaro, tikrinant Juridinių asmenų registrą buvo matomos E. K. ir toliau steigiamos įmonės, deklaruojant adresą, kaip savo gyvenamąją vietą, tačiau nei vienos jų nebuvo įmanoma surasti, siunčiami laiškai būdavo neįteikiami, vykstant į vietą, realiai įmonės nebūdavo randamos, nurodytu gyvenamosios vietos adresu pranešimai grįždavo neįteikti. Taip pat antstolė paaiškino, kad atliekant išieškojimą iš įmonės akcijų, reikia nustatyti tos įmonės veiklą, skirti ekspertizę, įvertinti akcijas, o kadangi nei vienos E. K. įmonių nebuvo galimybės surasti, nes visi laiškai, kurie būdavo adresuoti įmonėms, grįždavo neįteikti, jis pats laiškų neimdavo ir visaip išsisukinėdavo, nesant galimybių įmones surasti bei nustatyti ar jos vykdo veiklą ir ko vertos tos akcijos, nes tam, kad parduoti įmonę ir akcijas reikia fiziškai surasti tą įmonę, kadangi registro duomenų neužtenka, ir įžvelgiant skolos mokėjimo vengimą bei įvertinus, kad skolos suma nebuvo didelė, todėl pardavinėti įmonių akcijas būtų neadekvati priverstinio vykdymo priemonė, todėl nusprendė kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, manydami, kad galbūt asmuo suvoks, kad daro nusikalstamą veiką, kad vengia mokėti skolą. Tačiau ir po šių veiksmų -115 eurų suma nėra sumokėta, situacija nepasikeitė, išieškojimo nuteistasis neginčija ir į nieką nereaguoja.

Taigi tiek iš žemesnės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, tiek iš apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos antstolės N. Š. – S. parodymų akivaizdu, kad sprendimas patraukti E. K. baudžiamojon atsakomybėn buvo priimtas nustačius, jog šis asmuo vykdymo metu pakankamai ilgą laiką ignoruoja civilinio proceso numatytas priemones, antstolio priimti patvarkymai priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, susiję su 2011-12-22 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-22806-872/2011, kuria jam buvo skirta 400 Lt bauda už antstolio reikalavimų nevykdymą, kaip kilusi neigiama pasekmė E. K. už tai, kad jis, eidamas UAB „A. I.“ vadovo pareigas, nevykdė antstolio reikalavimų. Šio sprendimo vykdymo eiga, nustatyti E. K. veiksmai, paneigia apelianto argumentus dėl civilinių teisinių priemonių byloje netaikymo ir patvirtina, kad antstolio veiksmai bandant užtikrinti vykdytino teismo sprendimo įvykdymą buvo aktyvūs, taip pat patvirtina faktą, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis nepavyko įgyvendinti teismo sprendimo, taigi ultima ratio principas ir su juo susijęs proporcingumo principas šioje byloje nebuvo pažeisti, nes, kaip ir minėta aukščiau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamojoje praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad kai dėl tyčinių veiksmų nėra galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis arba šios priemonės tampa neefektyviomis, baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nereikšminga, kiek ir kokių civilinio ar administracinio proceso priemonių buvo panaudota.

Apeliaciniame skunde kaip vienas iš argumentų, neva pateisinančių 2011-12-22 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-22806-872/2011nevykdymą nurodoma dar ir tai, kad teismo sprendimu E. K. buvo paskirta bauda nenustačius termino baudos sumokėjimui, todėl mano, kad ši teismo paskirta bauda, kuri nesumokama geruoju, turi būti išieškoma civilinio proceso tvarka pagal teisės normas, reglamentuojančias vykdymo procesą. Tokie argumentai buvo dėstomi ir pirmosios instancijos teisme, kuriuos pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė. Sutinkant su šiais žemesnės instancijos teismo argumentais, apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

Taigi, E. K. padaryta veika nevykdant teismo nutarties, nesusijusios su bausme, neabejotinai pavojinga ir, esant pirmosios instancijos teismo nurodytoms bei šioje nutartyje minėtoms aplinkybėms E. K. veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstamos veikos (numatytos BK 245 straipsnyje) pavojingumą eliminuojantis faktas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pakankamai išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo E. K. padarytą veiką, todėl tenkinti jo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.