- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- e2-1038-467/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00967-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- R. J., T. J.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Supplementum“, D. V., J. V.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų R. J. ir T. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovų R. J. ir T. J. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Supplementum“, D. V. ir J. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai R. J. ir T. J. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Supplementum“, D. V. ir J. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu, prašydami pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2023 m. kovo 30 d. butų, žemės sklypo ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurią sudarė atsakovai UAB „Supplementum“ ir D. V., priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovai 2023 m. rugsėjo 15 d. pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti ne mažesnei 210 000 Eur sumai atsakovei UAB „Supplementum“ priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, obligacijas, turtines teises ir kitą turtą, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, įkeisti, perleisti kitiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti, registruojant atitinkamus draudimus viešuosiuose registruose, tarp jų – ir turtinę teisę – reikalavimo teisę atsakovo D. V. atžvilgiu gauti 210 000 Eur; 2) areštuoti ne mažesnei 210 000 Eur sumai atsakovams D. V. ir J. V. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, obligacijas, turtines teises ir kitą turtą, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, įkeisti, perleisti kitiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti, registruojant atitinkamus draudimus viešuosiuose registruose.
3. Prašymą grindė tuo, kad po ieškinio pateikimo paaiškėjo, jog atsakovų turimas turtas yra perleidžiamas tretiesiems asmenims, todėl objektyvios grėsmės egzistavimas galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui jau yra įrodytas pačių atsakovų veiksmais. Tokia atsakovų veiksmų seka leidžia daryti išvadą, kad atsakovai ir toliau tęs veiksmus, kuriais gautas pinigines lėšas perleis kitiems asmenims, paslėps ar kitaip apsunkins galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pareiškėjų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
5. Teismas, įvertinęs ieškovų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, teisinius argumentus, pateiktus įrodymus, konstatavo, kad egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškovai tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.
6. Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, asmenų (ne)sąžiningumas turi būti vertinamas tuo aspektu, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis asmuo pagrindė, jog atsakovai atliko tam tikrus sąmoningus bei tikslingus nesąžiningus veiksmus, nukreiptus siekiant išvengti galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti.
7. Teismas pažymėjo, kad šalys civiliniame procese yra lygios ir vien ieškinio pateikimas, ieškovams nepateikus įrodymų, jog atsakovai vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovų teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad neatsiskaitymo su ieškovais faktas, turto perleidimo ginčo sandoriu aplinkybė nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina. Tai, kad atsakovai savo veiksmais galbūt pažeidžia ieškovų teises, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas konstatuoti, jog, priėmus ieškovams palankų teismo procesinį sprendimą, tokio sprendimo vykdymas (nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių) galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
8. Teismo vertinimu, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesudaro ir ieškovų argumentai apie atsakovų turto perleidimą kitiems asmenims. Teismas iš ieškinio ir jo priedų turinio, taip pat viešai prieinamų duomenų nustatė, jog atsakovės UAB „Supplementum“ veikla yra susijusi su nekilnojamojo turto vystymu, bei padarė išvadą, kad atsakovės turto pardavimas, tikėtina, yra vienas iš pagrindinių atsakovės pajamų šaltinių, vykdomos komercinės veiklos dalis, todėl tokie veiksmai savaime negali būti laikomi nesąžiningumo įrodymu, o dėl ginčijamo sandorio sąžiningumo bus pasisakyta bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Aplinkybė, kad atsakovai D. V. ir J. V. ginčo sandorio turtą perleido kitiems asmenims, teismo vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgiant į tai, jog ginčo turtas buvo perleistas dar iki ieškinio pareiškimo teismui, t. y. nėra pagrindo susieti ir konstatuoti, kad turtą atsakovai perleido nesąžiningai siekdami išvengti prievolių ieškovams vykdymo. Teismas pažymėjo, kad ginčo sandoriu perleistą turtą atsakovai perleido kitiems asmenims už didesnę kainą, t. y. dar iki ieškinio padavimo turtą perleidus kitiems asmenims, atsakovai gavo (gaus) daugiau lėšų, nei sumokėjo už turtą pagal ginčo sandorį. Dėl to nėra pagrindo manyti, jog jų turtinė padėtis blogėtų taip, kad sudarytų grėsmę įvykdyti galbūt ieškovams palankų teismo sprendimą. Ieškovai nepateikė duomenų bei įrodymų apie atsakovų turtinę padėtį ir (ar) jos dinamiką, todėl teismas pripažino neįrodytais ieškovų teiginius, jog atsakovai sąmoningai blogina turtinę padėtį, siekdami išvengti atsiskaitymo su ieškovais. Ieškovai neargumentuoja, kodėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apimtis du kartus viršija ieškinio sumą. Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į ieškiniu pareikšto reikalavimo pobūdį, nėra pagrindo pripažinti, jog tokios apimties prašomos priemonės būtų proporcingos. Teismas nusprendė, kad ieškovams neįrodžius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.
I. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovai R. J. ir T. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir priimti naują nutartį – areštuoti atsakovų nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų neužtenkant – pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, kurių suma lygi 114 415 Eur. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Ieškovai atsakovų nesąžiningus veiksmus grindžia tuo, kad 2023 m. gegužės 4 d. Vilniaus regiono apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla pagal ieškovų ieškinį atsakovei UAB „Supplementum“ dėl avansų grąžinimo ir baudų sumokėjimo. Praėjus mažiau nei mėnesiui nuo ieškovų reikalavimo grąžinti avansą bei sumokėti baudas pateikimo, atsakovas D. V., veikdamas kaip atsakovės UAB „Supplementum“ atstovas ir kaip fizinis asmuo, sudarė vienintelio UAB „Supplementum“ priklausiusio turto (du butai ir dalis žemės sklypo, esantys (duomenys neskelbtini)) pardavimo sandorį, kuriuo visas turtas parduotas atsakovams D. V. ir J. V. už 210 000 Eur. 2023 m. birželio 13 d. atsakovai D. V. ir J. V. vieną iš butų ir dalį žemės sklypo perleido tretiesiems asmenims už 315 850 Eur. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, nutarties priėmimo metu kitas butas ir dalis žemės sklypo taip pat nebepriklausė atsakovams. Atsakovai tretiesiems asmenims pardavę pagal ginčo sutartį iš UAB „Supplementum“ įgytą turtą tikėtinai gavo 6 kartus daugiau nei patys turėjo sumokėti. Tokie atsakovų veiksmai vertintini nesąžiningais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio nuostatas.
9.2. Ieškovų teigimu, tokie atsakovų veiksmai gali būti protingai paaiškinti tik kaip siekis sudaryti kliūtį ieškovams išsiieškoti jiems priklausančias sumas iš atsakovės UAB „Supplementum“, kadangi nebuvo jokios priežasties atsakovei UAB „Supplementum“ turtą parduoti tretiesiems asmenims tiesiogiai. Jei turtas būtų tretiesiems asmenims parduotas tiesiogiai, atsakovės UAB „Supplementum“ turtinė padėtis būtų buvusi žymiai geresnė.
Atsiliepimas
10. Atsakovai D. V., J. V. ir UAB „Supplementum“ atsiliepime prašo netenkinti ieškovų atskirojo skundo ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškovai būsimo galbūt jiems palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmę ir atsakovų tariamą nesąžiningumą grindžia 2023 m. kovo 30 d. tarp atsakovų sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi bei vėlesnėmis – 2023 m. birželio 13 d. ir 2023 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo – pardavimo sutartimis, kuriomis aptariamas turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims, t. y. grindžia aplinkybėmis, kurios bus nustatinėjamos atnaujinus civilinės bylos Nr. e2-2757-1097/2023 nagrinėjimą. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą šios aplinkybės negali būti vertinamos, kadangi tai yra nagrinėjimo iš esmės klausimai. Teismas teisingai nusprendė, kad ieškovai nepateikė duomenų, jog atsakovai atliko sąmoningus bei nesąžiningus veiksmus, nukreiptus siekiant išvengti galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti.
10.2. Teismas teisingai nurodė, kad nekilnojamojo turto pardavimas yra vienas iš pagrindinių atsakovo UAB „Supplementum“ pajamų generavimo šaltinių, vykdomos komercinės veiklos dalis, todėl vien nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo aplinkybė ir (ar) sandorio šalies asmuo negali būti laikomi tariamo atsakovų nesąžiningumo ir grėsmės būsimo galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo patvirtinimas.
10.3. Ieškovai nepateikė į bylą duomenų nei apie atsakovės UAB „Supplementum“, nei apie atsakovų D. V. ir J. V. turtinę padėtį, jos dinamiką. Todėl vien tai, kad atsakovai pardavė turtą, nesudaro pagrindo manyti, jog iš esmės pakito atsakovų turtinė padėtis ir buvo apsunkinta ieškovų galimybė išsiieškoti tariamai ieškovams priklausančias lėšas. Be to, dėl ieškovų reikalavimo teisių pagrįstumo Vilniaus regiono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-6445-517/2023. Atsiliepimo pateikimo dieną atsakovė UAB „Supplementum“ yra grąžinusi ieškovams iš viso 50 480 Eur (T. J. – 27 740 Eur, R. J. (sutuoktinei I. J.) – 22 740 Eur). Taigi ieškovų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ieškovų deklaruojamai turimai reikalavimo teisės apimčiai į atsakovę UAB „Supplementum“.
10.4. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovės UAB „Supplementum“ nekilnojamasis turtas buvo perleistas atsakovams D. V. ir J. V., vėliau tretiesiems asmenims siekiant išvengti ar apsunkinti galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymą, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių atsakovų nesąžiningus veiksmus ir (ar) ketinimą nuslėpti ar kitaip apsunkinti turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo ir (ne)pridėjimo prie bylos
12. Atsakovai su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – 2023 m. spalio 3 d. mokėjimo nurodymų Nr. 261 ir Nr. 262 kopijas.
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taigi naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinis, turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti argumentuotas.
14. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovų pateiktais naujais įrodymais, daro išvadą, kad šie įrodymai iš esmės nei patvirtina, nei paneigia laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui reikšmingų aplinkybių, mokėjimo nurodymuose atlikti mokėjimai yra atlikti jau po skundžiamos nutarties priėmimo datos, be to, atsakovai atsiliepime neformuoja prašymo juos pridėti prie bylos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas naujai pateiktus įrodymus atsisako priimti ir pridėti prie bylos.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pagal prima facie (preliminariai, iš pirmo žvilgsnio) doktriną konstatavo preliminarų ieškinio pagrįstumą, tačiau netenkino ieškovų prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenustatęs antrosios šių priemonių taikymui būtinos sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Apeliantai pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pagrįstumo nekvescionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.
18. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir vertindamas ieškovų nurodytus argumentus prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad dėl ieškiniu ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo bus pasisakyta bylą išnagrinėjus iš esmės, kadangi ieškovai sandorį ginčija CK 6.66 straipsnio pagrindu, o šalių nesąžiningumas yra viena iš actio Pauliana sąlygų. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai turtą perleido nesąžiningai, siekdami išvengti prievolių ieškovams įvykdymo; ieškovai nepagrindė, kad, sudarius ginčijamą sandorį, atsakovų turtinė padėtis pablogėjo; ieškovų prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apimtis vertinant su ieškinio suma yra neproporcinga. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
19. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
20. Šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymus. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
21. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai taip pat lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Šiuo atveju apeliantai galimą atsakovų nesąžiningumą grindžia tuo, jog atsakovai, sudarydami 2023 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovams D. V. ir J. V. buvo perleistas atsakovei UAB „Supplementum“ priklausęs turtas, buvo nesąžiningi, t. y. sutartį sudarė siekdami išvengti ieškovams galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo; jų nesąžiningumas yra preziumuojamas CK 6.67 straipsnio pagrindu, kadangi minėtą sutartį atsakovas D. V. sudarė ir kaip UAB „Supplementum“ atstovas, ir kaip fizinis asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2757-1097/2023 yra nagrinėjamas apeliantų ieškinys atsakovams, kuriuo prašoma pripažinti CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu negaliojančia ir panaikinti 2023 m. kovo 30 d. butų, žemės sklypo ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą UAB „Supplementum“ ir D. V..
22. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovų nesąžiningumą bei siekį išvengti apeliantams galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo grindžia atsakovų veiksmais sudarant ginčijamą sutartį, t. y. aplinkybėmis, kurios bus nustatinėjamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, kaip viena iš actio Pauliana sąlygų. Taigi tokie apeliantų argumentai sietini su bylos nagrinėjimo iš esmės eiga, bet jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu konstatuoti ginčo šalies nesąžiningumą, lemiantį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
23. Apeliantai taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad nekilnojamojo turto pardavimas yra atsakovės UAB „Supplementum“ veiklos dalis, nepateikė teismui duomenų apie atsakovų turtinę padėtį bei jos pokyčius dėl sudaryto ginčijamo sandorio, t. y. nepagrindė, jog dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovų turtinė padėtis tiek pablogėjo, kad jie nebūtų pajėgūs įvykdyti apeliantams galbūt palankaus teismo sprendimo.
24. Įvertinęs apeliantų argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantai argumentų ar įrodymų, leidžiančių daryti bent tikėtiną išvadą apie atsakovų siekį išvengti apeliantams galbūt palankaus sprendimo vykdymo, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taigi šioje proceso stadijoje nėra nustatytas tikėtinas atsakovų nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu. Jau minėta, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsakovų nesąžiningumas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nėra preziumuojamas ir turi būti įrodytas laikinąsias apsaugos priemones prašančio asmens, o dėl atsakovų nesąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana sąlygos, sudarant ginčijamą sandorį bus pasisakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
25. Teismų praktikoje yra ne kartą pabrėžta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Šiuo atveju, be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.
Dėl bylos procesinės baigties
26. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes ir išdėstytą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams poreikio, tinkamai aiškino proceso normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių, padaręs pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui ieškovų nurodytų argumentų bei jų pateiktų duomenų nepakanka. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nenustačius vienos iš dviejų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinų sąlygų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.