Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-12-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-473-495/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-12-05
Bylos Nr.
1A-473-495/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-36221-2017-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Daiva Pranytė-Zalieckienė (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis
M. Č.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-473-495/2018Teisminio proceso Nr.1-01-1-36221-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.17.3.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 1.1.8.9.1.; 1.1.8.9.2.; 2.4.6.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Daivos Pranytės - Zalieckienės,teisėjų Albino Bielskio, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Č. (M. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir M. Č. paskirtas laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. Č., nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta išieškoti automobilio „VW Transporter”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1470 Eur, taip pat lėšas, gautas iš nusikalstamos veikos padarymo - 1880 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 199² straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. Č. nuteistas už tai, kad jis, pažeisdamas akcizais apmokestinamų prekių laikymo nustatytą tvarką, t.y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4- 200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (LR ūkio ministro 2007-07-19 įsakymo Nr.4-312, 2010-01-19 įsakymo Nr.4-31, 2012-06-11 įsakymo Nr.4-443 redakcija, 2013-08-31 Nr. 4-759), 2 punkto 2.1 ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis“, 3 punkto 3.1 ir 3.1.2. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, nenustatytu laiku ir vietoje, tačiau ne vėliau kaip 2017-07-18, iš nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą realizuoti, pažeisdamas nustatytą tvarką, įgijo akcizais apmokestinamas prekes, o būtent: 15917 pakelių cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis: „NZ GOLD COMPACT“, „MINSK CAPITAL“, „MINSK CITY“, su Baltarusijos Respublikos akcizo mokesčio banderolėmis, kurių bendra vertė 49056,48 Eurų, kurių dalį – 2000 pakelių cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, - MINSK CAPITAL su Baltarusijos Respublikos akcizo mokesčio banderolėmis 2017-07-18 apie 11.30 val. gabeno automobiliu VW Transporter, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir realizavo nenustatytam asmeniui miške, esančiame (duomenys neskelbtini), kurias vėliau, tai yra 2017-07-18 12.50 val. policijos pareigūnai surado G. A. gabenamas automobilio FIAT DUCATO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bagažinėje prie pastato, (duomenys neskelbtini), o kitą dalį- 13917 pakelių cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, - „NZ GOLD COMPACT“, „MINSK CAPITAL“, „MINSK CITY“, su Baltarusijos Respublikos akcizo mokesčio banderolėmis, jis (M. Č.) laikė šalia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose - pirtyje ir garaže, kol 2017-12-20 09.10 val. kratos metu paminėtas cigaretes surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis M. Č. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

2.1. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesiekė, kad paskirta bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai, neatsižvelgė į aplinkybę, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl apygardos teismas turėjo atsižvelgti ne tik į tai, kad paskirta bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šiuos baudžiamojo įstatymo reikalavimus pažeidė, nors paskyrė baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytą bausmę, tačiau ji yra neteisinga ir aiškiai per griežta.

2.2. Skirdamas bausmę, teismas nors ir nurodė, kad vadovavosi ir atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, turinčias įtakos bausmės skyrimui, tačiau neatsižvelgė į tai, kad padaryta veika ir jos pavojingumas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, yra mažesnis negu galimas rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas. Nusikalstama veika buvo nesuplanuota, spontaniška, atsitiktinio pobūdžio, o ne dėsninga jo gyvenimo būdo pasekmė. Taip pat teismas tinkamai neįvertino bei neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, aktyviais veiksmais padėjo pareigūnams bei teismui ją išaiškinti (kratos metu nurodė vietas pagalbinėse patalpose - garaže ir pirties patalpose, kur laikė akcizais apmokestinamas prekes), tinkamai neįvertino visų jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių.

2.3. Apeliantas nurodo, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs R. Č. (teismas klaidingai nurodė, kad jis nesaistomas šeimyniniais ryšiais, nevedęs), su sutuoktine turi tris mažamečius vaikus, iš kurių vienam dar tik vieneri metukai: D. Č., gim. (duomenys neskelbtini), D. Č., gim. (duomenys neskelbtini), K. Č., gim. (duomenys neskelbtini). Žmona šiuo metu vaiko priežiūros atostogose. Be to, apelianto teigimu, gyvena kartu su senyvo amžiaus neįgalia motina L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), kuri buvo patyrusi ne vieną insultą, jai nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Būtent jis ją išlaiko, prižiūri.

2.4. Apeliantas nurodo ir tai, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ projektų vadovu, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, gauna 600 eurų dydžio darbo užmokestį, darbdavys tarpininkauja, prašant jam paskirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nors jis nuosavybės teise ir turi gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį jam dovanojo tėvai, tačiau namas buvo nepritaikytas šeimai gyventi, todėl jį reikėjo rekonstruoti. Jis turi kreditorinius įsipareigojimus AB DNB bankui pagal 2009-04-07 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl paminėto gyvenamojo namo rekonstrukcijos, iki šiol nėra grąžinta 121 614,30 eurų skolos. Ne tik minėtas namas, bet ir tėvui priklausantis žemės sklypas su visais statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), yra įkeisti, jiems įregistruota hipoteka.

2.5. Paskyrus vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, apelianto teigimu, jis bus atleistas iš darbo. Kadangi neturi santaupų, neturi jokio išsilavinimo, nėra įgijęs specialybės, tad prarasti taip sunkiai surastą darbą bei gaunamą legalų pajamų šaltinį, reikštų visą šeimą palikti su skolomis, badauti bei gatvėje.

2.6. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatkreipė dėmesio į tai, kad jis yra ne tik nusikaltimo subjektas, bet ir nubaudimo objektas. Žvelgdamas į jį, kaip į nubaudimo objektą, teismas turėjo įvertinti ir daugelį įstatyme nenumatytų individo požymių: į psichologines savybes – jis buvo ir yra sąžiningas, dirba, yra gerai charakterizuojamas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, padeda savo senyvo amžiaus ligotiems tėvams, pats yra tėvas, kuris turi būti pavyzdžiu savo vaikams. Tačiau teismas daugiausiai dėmesio kreipė tik į bendrą prevencinį bausmės pobūdį, neatsižvelgdamas į pasekmes, kurios yra susijusios su bausme, nebandydamas numatyti, kokia bus jo, jauno žmogaus, ir jo šeimos narių reakcija, neatkreipė dėmesio į tai, kaip realus bausmės atlikimas - laisvės atėmimas, itin paveiks jo socialinius ryšius - neteks darbo, jo žmona viena augins jų tris vaikus, iš kurių vienam dar tik vieneri metai, nebus kam prižiūrėti jo senyvo amžiaus sergančių tėvų, negalės vykdyti turtinių prievolių. Tokiu būdu, apelianto manymu, teismas pažeidė bausmės individualizavimo principą.

2.7. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad nusikalstamais veiksmais jokios žalos padaryta nebuvo, aplinkybių, sunkinančių jo atsakomybę, byloje nenustatyta, į teisingumo ir humaniškumo principus, į elgesį šeimoje ir visuomenėje, į tai, kad jis suvokė ir patyrė savo neigiamo elgesio pasekmes, apeliantas mano, jog jo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Prašo suteikti jam progą ištaisyti jo padarytas klaidas. Apelianto teigimu, esminį teigiamą poveikį jo elgesiui gali padaryti ne izoliavimas nuo visuomenės, o teismo skiriami apribojimai, darbas visuomenės labui ir kiti įpareigojimai. Paskyrus švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, išreikštas teismo pasitikėjimas, kad ateityje, nepakeitus savo elgesio ir toliau darant nusikalstamas veikas, teisiniai padariniai gali būti griežtesni, sudaro pakankamą pagrindą teismui manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant jam laisvės apribojimą su nusikalstamą veiką atitinkančiais draudimais ir įpareigojimais.

Atsiliepimas

3. Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė M. Orlova atsiliepime į nuteistojo M. Č. apeliacinį skundą prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Prokurorė atsiliepime nesutinka su nuteistojo apeliaciniu skundu ir nurodo, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Č. bausmę, įvertino visas bylos aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui. Teismas atsižvelgė į tai, kad M. Č. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, kurioje auga trys nepilnamečiai vaikai, nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, buvo registruotas Darbo biržoje, įsidarbino bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė baigtą tyčinį nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai, baudžiamojo įstatymo priskiriamą prie sunkių nusikaltimų. M. Č. nusikalstamą veiką padarė jau būdamas keturis kartus teistas, nusikalto turėdamas neišnykusius ir nepanaikintus teistumus už analogiškų tyčinių nusikaltimų padarymą. Nors ši aplinkybė nebuvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia, BK 27 straipsnio 1 dalies taikymo prasme M. Č. yra recidyvistas. Ankstesniais teismo sprendimais jam jau buvo skirtos švelnesnės BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos rūšies bausmės - baudos. Ankstesniais teismų sprendimais paskirtos bausmės nepasiekė bausmės tikslams keliamų reikalavimų ir neatgrasė M. Č. nuo to paties nusikaltimo darymo - neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Tokios aplinkybės patvirtina, kad M. Č. nepakeitė savo elgesio, nepadarė teigiamų išvadų ir pakartotinai padarė analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos padarymo metu jis nedirbo, akcizais apmokestinamas prekes - cigaretes įgijo tikslu jas realizuoti ir dalį cigarečių realizavo parduodamas. Jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o jau buvo susiformavusio elgesio pasekmė ir pragyvenimo šaltinis. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas linkęs pažeisti įstatymus, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti tik skiriant laisvės atėmimo bausmę. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, jog M. Č. bylos nagrinėjimo teisme metu susirado darbą, augina tris mažamečius vaikus, todėl nustatė jam laisvės atėmimo bausmės dydį - 1 metus 6 mėnesius, ženklai mažesnį nei sankcijos vidurkis (3 metai 6 mėnesiai). Be to, nuteistajam pripažįstant kaltę ir esant kitoms BK 64¹ straipsnyje numatytoms sąlygoms, jam bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta bausmė - 1 metai laisvės atėmimo. Tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė pripažintina veiksminga bausme, ji atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, nėra per griežta, proporcinga nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei bei neprieštarauja teisingumo principui.

3.2. Nesutinka prokurorė su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (kad nuteistasis šiuo metu dirba, turi tris mažamečius vaikus, neįgalią motiną, finansinių įpareigojimų bankui), prokurorės manymu, nelaikytinos išimtinėmis ir nesudaro pagrindo, nuteistajam M. Č. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. BK 199² straipsnio l dalies sankcija numato alternatyvias bausmių rūšis: baudą arba laisvės atėmimą iki septynerių metų. Taigi bendros bausmės skyrimo taisyklės šiuo atveju yra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Įvertinęs visumą aplinkybių, apibūdinančių padarytos veikos pavojingumą bei M. Č. asmenybę, teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas tik paskiriant nuteistajam baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį, negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

3.3. Be to, švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Šioje byloje būtinų sąlygų, kurių pagrindu M. Č. būtų galima taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nėra. Nors apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, turtinė žala jo nusikalstamais veiksmais padaryta nebuvo, tačiau byloje nenustatyta šio straipsnio taikymui būtina sąlyga - nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią nusikalstamą veiką. Apelianto argumentas, kad jis padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, nes ikiteisminio tyrimo metu parodė pareigūnams vietas, kur neteisėtai laikė cigaretes, nėra ta sąlyga, būtina šio straipsnio taikymui. Neteisėtai laikomos cigaretės buvo aptiktos kratos metu, kuri buvo atlikta gavus Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017-11-21 nutartį leisti atlikti kratą M. Č. gyvenamojoje vietoje - gyvenamajame name ir kituose statiniuose, esančiuose žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Be to, byloje nustatyta tik viena M. Č. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nėra ir nei vienos papildomos sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (jis šiuo metu dirba, turi tris mažamečius vaikus, neįgalią motiną, finansinių įpareigojimų bankui), vertinant jas pirmiau aptartų aplinkybių kontekste (anksčiau keturis kartus teistas už analogiškų nusikaltimų padarymą baudomis, teistumas neišnykęs) negali būti pripažintos pakankamu pagrindu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmės rūšį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl M. Č. paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebus kam prižiūrėti jo šeimoje augančių nepilnamečių vaikų ar jo sergančios motinos. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad M. Č. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą ir yra teisinga.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo M. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesiekė, kad paskirta bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai, neatsižvelgė, kad kaltininko asmenybės vertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

4.2. Pažymėtina tai, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-303/2018). Skirdamas kaltininkui bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 41, 54, 61straipsniuose.

4.3. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pirmiau išdėstytų reikalavimų laikėsi, skirdamas apeliantui bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, M. Č. už padarytą veiką paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, teisinga ir ją švelninti, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nėra pagrindo. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog bausmės teisingumo principo esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą, turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, būtent kas iš esmės ir akcentuojama apeliaciniame skunde, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties.

4.4. Sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo padarymo aplinkybes, kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat ir į apelianto asmenybę charakterizuojančius duomenis.

4.5. M. Č. padarė nusikalstamą veiką ekonomikai ir verslo tvarkai, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pastarasis savo neteisėtais veiksmais realizavo keturias iš šešių BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų, buvo neteisėtai disponuojama akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių bendra vertė daugiau kaip penkis kartus viršijo sumą, už kurią veikos padarymo metu buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina ir tai, kad M. Č. dalį neteisėtai įgytų akcizais apmokestinamų prekių realizavo byloje nenustatytam asmeniui, už parduotas prekes gavo pajamas, nuo kurių nebuvo paskaičiuoti ir sumokėti valstybei mokesčiai. Be kita ko, mokesčiai nebuvo sumokėti ir nuo M. Č. įgytų akcizais apmokestinamų prekių, kurių bendra vertė 49 056,48 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutikti su apelianto argumentu, jog jo padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumas, nėra pagrindo. Be kita ko, M. Č. baigtą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tikslu gauti materialinę naudą. Už apelianto padarytą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato dvi alternatyvias bausmės rūšis – baudą bei laisvės atėmimą iki septynerių metų (BK 199² straipsnio 1 dalis).

4.6. Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bei neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, aktyviais veiksmais padėjo pareigūnams bei teismui ją išaiškinti (kratos metu nurodė vietas pagalbinėse patalpose - garaže ir pirties patalpose, kur laikė akcizais apmokestinamas prekes). Kita vertus, pažymėtina tai, jog skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Neabejotina, kad apygardos teismas, nustatydamas šią aplinkybę, įvertino ne tik apelianto prisipažinimą, jo parodymų nuoseklumą bei atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymams, bet ir tai, kad jis savo parodymais prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, taip pat nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos veikos. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, nustatydamas apelianto kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įvertino tai, kad 2017-12-20 atliekant kratą pas jį namuose bei pagalbinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), jis pats savanoriškai nurodė vietas pagalbinėse patalpose – garaže bei pirties pastate, kur neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes. Taigi, vien tai, kad nustatydamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą M. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas kartu su prisipažinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi neįvardijo ir apelianto padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką, nesuteikia pagrindo teigti, kad į tai nebuvo atsižvelgta. Be kita ko, pastebėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra numatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri nustatoma, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2008). Taigi šiuo atveju tą pačią BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę, tik kitu pagrindu – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo ją išaiškinti, pripažinti kaip dar vieną M. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra teisinio pagrindo. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant apeliantui bausmę, buvo atsižvelgta, jog byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

4.7. Parenkant vieną iš aukščiau paminėtų straipsnio sankcijoje už padarytą veiką numatytų bausmių rūšių bei nustatant jos dydį, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įvertino ir M. Č. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nagrinėjamoje byloje jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė, būdamas keturis kartus teistas už nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai padarymą, iš jų tris kartus už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis - 199² straipsnio 1 dalį (t. 3., b.l. 148-200; t. 4, b.l. 1-46). Be to, reikia pastebėti ir tai, kad M. Č. Vilniaus apygardos teismo 2018-11-19 baudžiamuoju įsakymu vėl yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio 1 dalį bauda (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Nors šis teismo baudžiamasis įsakymas nėra įsiteisėjęs, tačiau iš jo turinio matyti, kad M. Č. savo kaltę dėl jam inkriminuotos 2018 m. vasario 1, 2 dienomis padarytos nusikalstamos veikos (padarytos nagrinėjamoje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą) savo kaltę pripažino visiškai (Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Taip pat apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo baustas ir administracine tvarka (t. 3, b.l. 145-147), niekur nedirbo (t. 3, b.l. 131-134), pagal bylos duomenis akcizais apmokestinamas prekes neteisėtai įgijo tikslu jas platinti, dalį neteisėtai įgytų cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, pardavė. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suteikė pirmosios instancijos teismui pagrindą išvadai, kad M. Č. pragyvenimo šaltinis yra paminėtų nusikalstamų veikų darymas. Jis yra linkęs nusikalsti, iš ankstesnių teistumų tinkamų išvadų nepadarė, nepakeitė savo elgesio, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, tai dėsninga jo ankstesnio neteisėto elgesio tąsa. Taigi, ankstesniais teismų procesiniais sprendimais paskirtos baudos nepasiekė bausmės tikslams keliamų reikalavimų ir neatgrasė apelianto nuo nusikaltimų darymo.

4.8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, taip pat tai, kad M. Č. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, tris mažamečius vaikus, žmona šiuo metu vaiko priežiūros atostogose, apeliantas išlaiko ir prižiūri neįgalią motiną, po šioje byloje inkriminuoto nusikaltimo padarymo įsidarbino, darbovietėje yra charakterizuojamas teigiamai, turi įsipareigojimų bankui, priklausomybės ligų įskaitoje nėra įrašytas (t. 3, b.l. 127-128, 138-143; t. 4, b.l. 50, 161-162; t. 5, b.l. 6-16), pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju apelianto atžvilgiu BK 41 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti skiriant jam tik BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą alternatyvią bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Pirmiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad apygardos teismo M. Č. nustatytas laisvės atėmimo bausmės terminas atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei pastarojo asmenybę. Apeliantui paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė nei BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be kita ko, ši paskirta laisvės atėmimo bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu ir M. Č. paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams. Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir teisinga, todėl ją švelninti nėra pagrindo.

4.9. Nustačius, kad apeliantui nebuvo pagrindo skirti net alternatyvią švelnesnę BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą, tuo pačiu nėra pagrindo ir svarstyti klausimą dėl BK 62 straipsnio bei 54 straipsnio 3 dalies nuostatų jam taikymo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog M. Č. neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų, būtinų šio straipsnio nuostatų taikymui ir švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimui. Bylos duomenys patvirtina, kad apelianto padaryta nusikalstama veika buvo užfiksuota policijos pareigūnų iniciatyva, pats M. Č. neatvyko į teisėsaugos instituciją ir (ar) nepranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką, kas yra viena iš būtinų sąlygų BK 62 straipsnio 1 dalies taikymui. Byloje nustatyta tik viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra ir nei vienos papildomos sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Nors apeliantas nurodo, kad išlaiko ir prižiūri savo neįgalią motiną, kuriai nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, be jo nebus kam motinos prižiūrėti, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad kartu su motina gyvena ir nuteistojo tėvas. Be to, apeliantas turi seserį. M. Č. turi tris mažamečius vaikus, tačiau jie turi motiną, tetą, senelius, todėl nėra pagrindo teigti, kad jais nebus kam pasirūpinti.

4.10. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-P-89/2014, 2K-252/2014, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog į kaltininko asmenybę, šeimines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius bei kitų aplinkybių visumos vertinimu. Teismas turi argumentuotai nurodyti, kokios yra išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodo, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-713/2007, 2K-515/2010, 2K-160/2011, 2K-150/2014).

4.11. Nagrinėjamu atveju išimtinių aplinkybių, kurios leistų M. Č. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatyta. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad M. Č. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nėra mažesnis nei tipinis tokių veikų pavojingumas. Tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl esminių veikos padarymo aplinkybių davė nuoseklius parodymus, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, pripažinta tai apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat, kaip minėta, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, buvo atsižvelgta ir į tai, kad M. Č. padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis praeityje 4 kartus teistas už nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai padarymą, tris kartus iš jų už analogiškų veikų padarymą, baustas administracine tvarka, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, tris mažamečius vaikus, žmona šiuo metu vaiko priežiūros atostogose, apeliantas išlaiko ir prižiūri neįgalią motiną, po šioje byloje inkriminuoto nusikaltimo padarymo įsidarbino, darbovietėje yra charakterizuojamas teigiamai, turi įsipareigojimų bankui, priklausomybės ligų įskaitoje nėra įrašytas, tačiau į šias aplinkybes teismas paprastai atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį bei dydį, vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. Č. (M. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva Pranytė – ZalieckienėAlbinas BielskisLinas Žukauskas