Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, ir nubausta laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausme.

R. K. įpareigota neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Per bausmės atlikimo laiką nebendrauti su nukentėjusiąja V. Ž.. Per bausmės atlikimo laiką dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš R. K. Valstybinei ligonių kasai prie SAM priteista 12,86 Eur biudžetui padarytos žalos, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie SAM PSDF surenkamąją sąskaitą.

R. K. išaiškinta, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: 1) bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. K. nuteista už tai, kad ji 2016 m. rugpjūčio 20 d. apie 12.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su artimąją giminaite – seserimi V. Ž. metu, tyčia mėtų šakelėmis sudavė ne mažiau 5 kartus sėdinčiai ant suolo nukentėjusiajai V. Ž. į veido sritį, o V. Ž. atsistojus, plastikiniu dubeniu sudavė jai vieną smūgį į galvą ir į dešinę ranką, bei vieną kartą spyrė į kairę koją, tuo sukeldama nukentėjusiajai V. Ž. fizinį skausmą bei padarydama jai odos nubrozdinimą dešinio žasto srityje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste ir kairėje šlaunyje, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios V. Ž. sveikatą.Jonavos rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad R. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Apeliaciniame skunde R. K. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-598/2017 dėl apeliantės R. K. nuteisimo, ir priimti R. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

10.1.Kaltinamoji R. K. savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. K. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo grindė nukentėjusiosios V. Ž. parodymais, kuriuos patvirtina specialisto išvados duomenys. Specialisto išvadoje Nr. G2174/2016(02) konstatuota V. Ž. padarytas odos nubrozdinimas dešinio žasto srityje, poodinės kraujosruvos dešiniajame žaste, kairėje šlaunyje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis, koja, ar kitas panašaus pobūdžio daiktas. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Duomenų apie skirtingą sužalojimų padarymo laiką nėra. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b.l. 46). Kadangi nuteistosios gynėjas išreiškė abejones dėl specialisto išvadoje nurodytų faktinių aplinkybių, siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Teismo posėdyje apklausta ekspertė S. B. patvirtino minėtą specialisto išvadą Nr. G2174/2016(02) ir parodė, kad nukentėjusiosios patirti sužalojimai negalėjo būti padaryti griuvimo metu, taip pat negalėjo būti padaryti spraudžiantis pro duris ir susižalojant į durų staktą. Kadangi kraujosruvos buvo atskiros, jos vertintos kaip atskiri trauminiai poveikiai. Nubrozdinimas su viena kraujosruva galėjo būti padarytas metant vieną kartą dubenį. Ekspertė apžiūrėjusi dubens nuotrauką (1 t., b.l.6) pastebėjo, kad jis turi kraštus ir rankeną. Sužalojimo dydžiui ir pobūdžiui įtakos turi tai, kuria dalimi tas dubuo kontaktavo su nukentėjusiosios ranka. Jei dubens skirtingos sienelės kontaktavo, tarp sienelių yra atstumai, todėl gaunasi kaip du atskiri sužalojimai. Kategoriškai atmesti negali, kad tuos konstatuotus sužalojimus vienu dubeniu, vienu metimu galėjo padaryti. Dubuo turi rankeną, todėl jėga turėjo būti pakankamai didelė. Ekspertė taip pat pastebėjo, kad sužalojimas kirkšnyje nebūdingas griuvimui. Galėjo būti padarytas sužalojimas šlaunyje, jei nuteistoji ir nukentėjusioji stovėjo viena priešais kitą (2 t., b.l. 66-67). Taigi, ekspertės išvados patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl sužalojimų pobūdžio bei lokalizacijos. Dešiniojo žasto išoriniame paviršiuje viduriniame trečdalyje odos nubrozdinimas su aplinkinėmis violetinės spalvos žalsvėjančiomis poodinėmis kraujosruvomis (1 t., b.l. 46) padarytos, anot specialistės ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje, ir atmetus nukentėjusiosios nugriuvimo ir susižalojant į durų staktą galimybes, teismo įsitikinimu, jos atsirado būtent R. K. vieną kartą spyrus į kairę koją bei plastikiniu dubeniu sudavus vieną smūgį V. Ž. į galvą ir dešinę ranką. Žaste nustatytas nubrozdinimas ir dvi kraujosruvos – vieno smūgio dubeniu pasekmė, atsiradusios dėl nukentėjusiosios žasto kontakto su dubens briaunų sienelėmis skirtingose vietose.

10.2.Teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiosios V. Ž. parodymai yra nenuoseklūs. Spendžiant dėl nukentėjusiosios parodymų (ne)patikimumo, visų pirma pastebėtina, jog apeliantė tokio savo argumento nepagrindžia konkrečiomis aplinkybėmis - jos teiginys yra deklaratyvaus pobūdžio. Įvertinus nukentėjusiosios parodymus, duotus įvairių apklausų metu, konstatuotina, jog V. Ž. parodymuose jokių akivaizdžių prieštaravimų ar nenuoseklumų, kas leistų abejoti jų teisingumu, nenustatyta. V. Ž. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa viso šios bylos proceso metu. Ji nuosekliai teigė, kad besėdint prie stalo priėjo R. K., su kuria įvyko konfliktas. Konflikto metu R. K. mėtų šakelėmis keletą kartų jai talžė veidą, ji veidą dengėsi rankomis, po to plastikiniu dubeniu sudavė jai į galvą ir dešinį žastą, o dešine joja įspyrė į kairę kirkšnį, t.y. tuo sukėlė fizinį skausmą bei padarė sužalojimus (2 t., b.l.25). Tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota būtent įvykio dieną konflikto metu patvirtino ir liudytoja J. Ž., parodžiusi, jog grįžtant iš daržo išgirdo triukšmą, pamatė ištaškytas žoles. Po kiek laiko, tą pačią dieną pasimatė pas dukrą Virginiją mėlynės kairės kojos kirkšnyje ir ant dešinės rankos alkūnės (2 t., b.l. 26). Liudytoja D. K. patvirtino, kad atvykusi į sodybą, rado abi seseris ir mamą. Kibiras ant žemės, sesuo buvo susijaudinusi, ji parodė sužalojimus ant dešinės rankos alkūnės ir kairės kojos kirkšnies. Besėdint mėlynės ryškėjo. Sesuo V.sakė, kad R. kibiru trenkė į ranką, o į kirkšnį spyrė (2 t., b.l. 26). Specialisto išvadoje Nr. G2174/2016(02) taip pat konstatuota, jog duomenų, prieštaraujančių tiriamojo nurodytam traumos laikui, nėra (1 t., b.l. 46). Ir nors liudytojos J. Ž. ir D. K. tiesiogiai pačiame įvykyje nedalyvavo, tačiau jų nurodytos po įvykio aplinkybės atitinka nukentėjusiosios parodymus bei neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Nukentėjusiosios parodymus taip pat patvirtina ir kiti bylos duomenys: 2016 m. rugpjūčio 20 d. protokolas – pareiškimas, kuriame V. Ž. nurodė, jog sesuo augalais jai talžė per veidą, vėliau į ją metė plastmasinį indą, pataikė į dešinę ranką ir ją sumušė, tada spyrė į kairę šlaunį – atsirado mėlynė (1 t., b.l. 1); telefoninio pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju suvestinė, kurio metu V. Ž. nurodė, kad namuose yra muštynės, paaiškino, kad nori pasitarti, nes pirmiausia reikia nuvažiuoti į traumatologinį punktą, kadangi yra mėlynių (1 t., b.l. 15); iš pranešimo policijai matyti, jog apie įvykį policijai pranešė V. Ž., nurodydama, kad apie 12 val. jos sesuo R. K. sudavė smūgius rankomis ir koja pranešėjai (1 t., b.l. 7). Be to, pati įvykio dieną buvusi faktinė situacija, t.y. sodyboje įvykęs konfliktas tarp seserų V. Ž. ir R. K., kurio buvimo neneigė nei nuteistoji, rodo, jog santykiai įvykio vietą buvo labai įtempti bei emocionalūs. Nuteistosios nurodoma versija, kad seseriai konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti būtent neblaiviai ir griūnant, nes ji piktnaudžiauja alkoholiu, yra vertintinos kaip niekuo nepagrįsta gynybinė taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokių apeliantės nurodytų prielaidų nepatvirtina jokie byloje esantys faktiniai duomenys. Juolab, jog ekspertė S. B. nurodė, jog tokie sužalojimai griuvimui nebūdingi, o duomenų, jog įvykio metu V. Ž. buvo neblaivi byloje taip pat nėra. Apeliaciniame skunde akcentuojami nesutarimai ne tik tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios, tačiau ir šeimos konfliktai, kurie tęsiasi jau dešimtmetį, ir nėra susijęs su R. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

10.3.Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, neginčijamai patvirtinančio, kad R. K. galėjo padaryti savo seseriai nežymų sveikatos sutrikdymą, o teismas nepagrįstai nesivadovavo nuosekliais nuteistosios parodymais, jog ji jokios nusikalstamos veikos nėra padariusi. Pastebėtina, kad su tokia nuteistosios pozicija galima būtų sutikti tokiu atveju, jeigu nukentėjusios parodymų nepatvirtintų kiti bylos duomenys, o šiuo atveju, įrodymų visuma patvirtina, jog R. K. padarė BK 140 straipsnyje 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Be to, pastebėtina, jog šiuo atveju teismui sunku yra vertinti pačios nuteistosios parodymus nuoseklumo viso proceso metu aspektu, kadangi R. K. pasinaudojo ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo teise atsisakyti duoti parodymus (1 t., b.l. 111), ji parodymus davė tik nagrinėjant bylą teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendis dėl R. K. pripažinimo kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistosios R. K. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ištyrė ir įvertino teisingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (LAT nutartis Nr. 2K-509/2010). Todėl aplinkybė, jog pirmosios instancijos nuosprendis yra grindžiamas pagrinde nukentėjusiosios parodymais nereiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, nes V. Ž. parodymai atitinka kitus bylos duomenis. Kadangi pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta ekspertė S. B. apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, šį baudžiamojo proceso trūkumą pašalino. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismo teisėjas aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjant skundą apeliacinėje instancijoje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo R. K. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-404-397/2017, nurodant, jog tarnyba turėjo 34,74 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą (2 t., b.l. 51). Pastebėtina, kad šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, tačiau nuteistosios interesus teismo posėdyje gynė ne Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas gynėjas advokatas K.Dobilas, tačiau susitarimo pagrindu nuteistosios pasirinktas gynėjas advokatas A.Blaževičius, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistosios R. K. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo priteisti patirtas išlaidas netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.