Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ernesta Montvidienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Institucija) apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutarimo, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padarius nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1400 Eur bauda. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimas dėl turtinės žalos – 14448,03 Eur, UAB „E.“ mokestinės nepriemokos priteisimo iš V. K. paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kelmės rajono apylinkės teismas administracinio nusižengimo byloje nustatė, kad Institucija atliko UAB „E.“ piniginių lėšų judėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2015-11-01- iki 2016-10-31 ir paaiškėjo, kad UAB „E.“ mokestinė nepriemoka buvo: 2015-11-01 – 13731,46 Eur, 2015-11-31 – 13921,87 Eur, 2016-07-01 – 14211,02 Eur, 2016-07-31 – 13700,89 Eur, 2016-08-01 – 12930,17 Eur, 2016-08-31 – 12930,17 Eur, 2016-09-01 – 12680,13 Eur, 2016-09-30 – 12680,13 Eur, 2016-10-01 – 12256,53 Eur, 2016-10-31 – 12261,60 Eur, 2016-11-25 – 12263,81 Eur, 2017-02-20 – 14448,03 Eur, tačiau tuo pačiu laikotarpiu UAB „E.“ vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais su kreditoriais, tarp jų Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės darbuotojais, tiekėjais. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015-11-01 iki 2016-10-31 UAB „E.“ kasoje buvo užpajamuota 72109,25 Eur, išlaiduota iš kasos 72571,37 Eur, iš jų sumokant tiekėjams 20147,72 Eur, atskaitingiems asmenims 20900,00 Eur, išmokant 16502,93 Eur darbo užmokesčio, sumokant Sodrai 6861,47 Eur, įneštant į bendrovės paskolinę sąskaitą Šiaulių banke 1548,23 Eur, sumokant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 5363,25 Eur, kitoms išlaidoms 1247,77 Eur, paliekant bendrovės kasoje 93,16 Eur (2016-10-31). Tokiu būdu, teismas konstatavo, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. imtinai UAB „E.“ vadovas V. K., žinodamas apie įmonės esamą mokestinį įsipareigojimą valstybei, kaip kreditorei, taip pat apie savo įmonės finansinę padėtį, t. y. tai, kad įmonė turi pakankamai piniginių lėšų sumokėti privalomai į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius ir taip visiškai likviduoti susidariusią valstybei mokestinę nepriemoką, to nedarė – tiekėjams už prekes ir paslaugas bei kitiems kreditoriams, neįskaitant valstybinių institucijų, sumokėjo 39398,42 Eur ir 20900,00 Eur atskaitingiems asmenims, kai bendrovės skola valstybės biudžetui 2016 m. spalio 31 d. buvo 12261,60 Eur, tuo pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir taip padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Kaip minėta, už minėto teisės pažeidimo padarymą Kelmės rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutarimu V. K. paskyrė 1400 Eur baudą, o Institucijos reikalavimą dėl turtinės žalos – 14448,03 Eur, UAB „E.“ mokestinės nepriemokos priteisimo iš V. K. paliko nenagrinėtą. Sprendimą dėl turtinės žalos klausimu apylinkės teismas argumentavo tuo, kad UAB „E.“ 2017 m. balandžio 6 d. iškelta bankroto byla, bendrovei uždrausta vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, Institucija nebegali vykdyti jokių užskaitymų bendrovės naudai žalos iš bendrovės vadovo priteisimo atveju, todėl Institucijai palikta galimybė kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl žalos, susidariusios UAB „E.“ nevykdant mokestinės prievolės valstybei, atlyginimo.

Skunde pažymima, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog Bendrovė laikotarpyje nuo 2015-11-01 iki 2016-10-31 kasoje disponavo didelėmis piniginėmis lėšomis. Remiantis CK 6.930¹ straipsniu kasos pajamų suma 12261,60 Eur turėjo būti panaudota atsiskaitymui su VMI prie FM, kadangi šio prašymo pateikimo datai – 2017-02-20, Bendrovė VMI prie FM buvo skolinga 14448,03 Eur. Iš šių duomenų galima daryti išvadą, kad Bendrovė buvo pajėgi atsiskaityti su VMI prie FM ir padengti nagrinėjamu laikotarpiu susidariusią mokestinę nepriemoką. Šio administracinio nusižengimo sudėtis atitinka visas būtinas sąlygas tam, kad, kad VMI prie FM patirti nuostoliai būtų vertinami kaip negautos pajamos, nes:

3) šių pajamų (mokesčių) negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (jei V. K. būtų laikęsis CK 6.930¹ str. numatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, VMI prie FM būtų gavusi sumas, kurios nagrinėjamu atveju buvo panaudotos atsiskaitymams su kitais Bendrovės kreditoriais).

Skunde akcentuojama, kad V. K. atliko neteisėtus veiksmus – atsiskaitė su kitais kreditoriais, nors turėjo mokestinę nepriemoką VMI prie FM ir turėjo pareigą pirmiausiai atsiskaityti su VMI prie FM. Kadangi V. K. šios pareigos nevykdė, liko nepadengta mokestinė nepriemoka, kuri būtų buvusi sumokėta, jei V. K. būtų laikęsis CK 6.930¹ straipsnyje numatytos kreditorių reikalavimo tenkinimo tvarkos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas..

Taigi, iš pirmosios instancijos teismo nutarimo matyti, kad UAB „E.“ vadovas V. K. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nubaustas ne už tai, kad padarė tam tikrą žalą Institucijai, o už tai, jog padarė vieną iš šioje ANK normoje išvardytų alternatyvių veikų – kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Taigi iš minėtų įstatymų nuostatų matyti, kad kreditorių reikalavimai, susiję su mokesčiais valstybei, turi būti tenkinami pirmiau negu kitų kreditorių reikalavimai. Būtina atkreipti dėmesį, jog visos administracinės teisenos metu ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo – V. K., neneigė, jog UAB „E.“ yra skolinga Institucijai mokestinę nepriemoką, kad atsiskaitinėjo pirmiausia su kitais kreditoriais, tiekėjais norėdamas išsaugoti bendrovę ir darbo vietas, tikėdamasis, kad pavyks toliau vystyti verslą, įsiskolinimą valstybės biudžetui bandė pagrįsti bendrovės finansiniais sunkumais, pagal galimybes dengė mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui. Nėra pagrindo abejoti V. K. nurodytoms priežastimis, atsiradusiomis dėl objektyvių aplinkybių turėjusių įtakos administracinio teisės pažeidimo padarymui. Tokios išvados, be kita ko, konstatuotos ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. įsiteisėjusioje nutartyje, kuria nustatyta, kad V. K. ėmėsi priemonių UAB ,,E.“ mokumui išlaikyti (b. l. 118 –120).

Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal CK 6.930¹ straipsnio nuostatas pirmiau už įmokas į valstybės biudžetą gali būti tenkinami tik kreditorių reikalavimai atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo arba pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Atsiskaitymai su kitais kreditoriais, mokėjimai atskaitingiems asmenims, tiekėjams nėra priskiriami nei vieniems, nei kitiems, vadinasi, V. K., turėdamas galimybę ir piniginių lėšų UAB „E.“ kasoje, pirmiausia turėjo sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, o tik tuomet spręsti atsiskaitymų su kitais subjektais klausimus. Būtent toks V. K. veikimas priešingas CK 6.930¹ straipsnio nuostatoms ir sudaro ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo sudėtį, už tai V. K. kaip bendrovės vadovui ir paskirta administracinė nuobauda, kurios neginčija nei Institucija.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pagal ANK 578 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje laikomas fizinis arba juridinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimu, kuris įforminamas įrašu administracinio nusižengimo protokole, arba administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) nutarimu ar teismo nutartimi. ANK XXXIX skyriuje yra reglamentuoti turtinės žalos ir teismo išlaidų atlyginimo klausimai administracinio nusižengimo bylose. ANK 665 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jeigu, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą apylinkės ar apygardos teisme arba ne teismo tvarka institucijoje, padarytos turtinės žalos dydį galima nustatyti neatidėjus šios bylos nagrinėjimo, administracinio nusižengimo bylą nagrinėjantis teismas ar institucija gali priteisti nukentėjusiajam žalos atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenurodytais atvejais teismas ar institucija, priimdami nutarimą, gali pripažinti nukentėjusiajam teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl turtinės žalos dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad norint priteisti žalą nukentėjusiajam, byloje turi būti asmuo, kuris laikantis ANK 578 straipsnyje numatytų taisyklių, yra pripažįstamas nukentėjusiuoju. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiuoju nėra pripažintas nei vienas asmuo ir, teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo tokiu pripažinti Instituciją konkrečiu atveju, nepaisant to, kad nagrinėjamoje byloje Institucija deklaruoja patyrusi turtinę žalą (negavusi pajamų) dėl V. K. padaryto administracinio nusižengimo.

ANK nėra pateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, kuria remiasi savo skunde ir Institucija. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Negautos pajamos yra nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią sutrukdė gauti neteisėti ar nusikalstami asmens veiksmai. Šie nuostoliai atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Institucija savo patirtą žalą dėl V. K. padaryto administracinio nusižengimo laiko mokestinę UAB ,,E.“ nepriemoką biudžetui – 14448,03 Eur (2017-02-20), kurią sudaro 86,59 Eur Mokestis už aplinkos teršimą ir 6,13 Eur šio mokesčio delspinigiai, 1305,51 Eur Pridėtinės vertės mokestis ir 1272,86 Eur šio mokesčio delspinigiai, 16,94 Eur Pelno mokesčio delspinigiai, kurią įvardija negautomis pajamomis. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalį – mokesčio nepriemoka – mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma. Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad skirtingais laikotarpiais UAB ,,E.“ mokesčių nepriemoka valstybės biudžetui buvo skirtinga – bendra mokėtina suma su delspinigiais buvo mažesnė ir didesnė, ir 2017-02-20 sudarė 14448,03 Eur. Dėl to Institucijos teiginiai apie tikėtas realiai gauti pajamas, nurodant konkrečią sumą, nelaikytini neginčijamais.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo prasmę mokesčiai yra valstybės finansų sistemos dalis, vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių. Nesumokėjus mokesčių valstybei biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai paskirtas funkcijas. Kaip minėta, CK 6.249 straipsnis negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibrėžia kaip turtinę žalą. Nagrinėjamoje situacijoje Lietuvos valstybė dėl UAB ,,E.“ nesumokėtų atitinkamų mokesčių laikotarpiu 2015-11-01 – 2017-02-20 patyrė žalą, tačiau vien tai nereiškia, kad tai Institucijos buvo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią sutrukdė gauti neteisėti administracinį nusižengimą padariusio V. K. veiksmai.

Institucija savo skunde netinkamai traktuoja CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl negautų pajamų, nepagrįstai nekreipdama dėmesio į teisės normas, reglamentuojančias teisinius santykius, atsirandančius tarp mokesčių administratoriaus (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) ir mokesčių mokėtojo (UAB ,,E.“). Nagrinėjamoje byloje tiriamu laikotarpiu UAB ,,E.“ ir Institucija buvo mokesčių administravimo teisinio santykio dalyviai ir jiems turėjo būti taikomi atitinkamus mokesčius reglamentuojantys teisės aktai. Mokesčių administravimo įstatyme ypatingas dėmesys yra skiriamas mokestinės prievolės vykdymui reglamentuoti (minėto įstatymo III skyrius), kuriame pirmiausia teikiamas prioritetas savanoriškam mokestinės prievolės vykdymui skatinti. Institucijos prašoma šioje byloje priteisti žala kildinama iš mokesčių mokėtojo (UAB ,,E.“) mokestinės prievolės nevykdymo ir (ar) tik dalinio įvykdymo. Mokestinė prievolė – tai atitinkamas teisinis mokesčio mokėtojo (skolininko) ir valstybės (kreditorės) santykis dėl tinkamo pareigų, sudarančių šio santykio turinį, vykdymas. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, Institucija nepagrįstai tapatina UAB ,,E.“ mokestinę nepriemoką, susidariusią laikotarpiu 2015-11-01–2017-02-20, su turtine žala, už kurią, Institucijos teigimu, atsakingas V. K., nes padarė administracinį nusižengimą. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė turi būti teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis). Mokestinė prievolė – tai mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Šios prievolės dalykas – yra mokestis, kurį privalo mokėti mokesčio mokėtojas. Mokestinei prievolei vykdyti netaikomos atitinkamos prievolių teisės (CK VI knyga) normos. Kita vertus, mokestinės prievolės, kaip teisės kategorijos, esmė neišvengiamai susijusi su CK 6.1 straipsnio norma, pagal kurią ,,prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą <...>, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.“. Mokestinės prievolės turinį sudaro ne tik Mokesčių administravimo įstatyme numatytos mokesčių mokėtojo pareigos, bet ir joms įgyvendinti reikalingos mokesčių administratoriaus pareigos (pvz. teikti konsultacijas ir atitinkamą informaciją dėl mokesčių mokėjimo, šviesti mokesčių mokėtojus, parengti mokesčių deklaracijų pildymo formas ir kt.). Būtent tai leidžia atskirti mokestinę prievolę nuo prievolės civilinės teisės požiūriu (pvz. pareiga atlyginti padarytą žalą; CK 6.263 straipsnis), nes mokestiniame teisiniame santykyje tiek kreditorius, tiek skolininkas turi vienas kitam atitinkamas teises ir pareigas.

Byloje nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens neteisėti veiksmai buvo bendras pareigos laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo nevykdymas (UAB ,,E.“ turi įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams, ne tik Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Šioje byloje nenustatyta ir tokie veiksmai V. K. neinkriminuoti, kad jo neteisėtas veikimas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atžvilgiu būtų pasireiškęs mokesčių administratoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos jam teikimu, UAB ,,E.“ sudarant sutartis su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais. Priešingai, UAB ,,E.“ vadovas V. K. apskaičiuodavo ir deklaruodavo mokėtinus mokesčius, kurių UAB ,,E.“ nemokėjo, Institucija jų nekvestionuoja, tik prašo realiai nesumokėtus mokesčius kartu su delspinigiais priteisti iš bendrovės vadovo, kaip administraciniu nusižengimu padarytą žalą. Dėl to, kas šioje nutartyje išdėstyta anksčiau, toks Institucijos reikalavimas laikytinas teisiškai nepagrįstu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB ,,E.“ iškelta bankroto byla, taip pat ir dėl nesumokėtų mokesčių 14381 Eur. Dėl to, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad dėl UAB ,,E.“ mokestinės nepriemokos Valstybinės mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos klausimas, kaip ir dėl įsiskolinimų kitiems kreditoriams, turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka nagrinėjant iškeltą bankroto bylą, taikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas.

Atsakant į skundo argumentus dėl kitų teismų sprendimų administracinių teisės pažeidimų bylose (Vilniaus apygardos teismas 2016-02-01 nutartis administracinėje byloje Nr. eATP-92-190/2016; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-21 nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-3197-1018/2016) pažymėtina, kad jie nelaikytini precedentiniais šioje byloje. Pirmiausia, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 1 d. nutartimi panaikino žemesnės instancijos teismo nutarimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme konstatavęs, kad teismas nepagrįstai rėmėsi CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatoms, todėl negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas aukštesnės instancijos teismuose patikrintas nebuvo, todėl jis nelaikytinas pripažintina teismų praktika.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutarimą nepakeistą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.