- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-23
- Bylos Nr.
- eA-2084-756/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02142-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas
- Advokatai
- Paulius Vinkleris
- Kategorijos
- 3.4Teismo sprendimas
- 3.5Teismo sprendimas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. B. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. (15/6-13)-12PR-l dalį, kuria atsisakyta (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje; 2) priimti naują sprendimą – suteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B. prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas paaiškino, kad jo pasakojimas yra nuoseklus, logiškas, jis teikė teisingą ir pagrįstą informaciją apie save ir priežastį, kodėl jam gresia pavojus grįžus į kilmės valstybę. Jei sprendžiant prieglobsčio jam suteikimo klausimą būtų kilę bent menkiausių abejonių, visos aplinkybės turėjo būti vertinamos jo naudai. Pareiškėjo manymu, įrodinėjimo galimybės nebuvo pakankamai išsemtos, kadangi sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo buvo vadovaujamasi jo pasakojimu, tačiau nepakankamai įsigilinta į tai, kiek pagrįsta pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl politinių priežasčių ar priklausymo socialinei grupei. Šiuo atveju turėjo būti svarstomas argumentas dėl pareiškėjo priklausymo socialinei grupei, t. y. asmenims, kurie tam tikru laikotarpiu buvo siejami bendrų požymių ar veiklos ir kuriems dėl to kyla grėsmė būti persekiojamiems: dėl pareiškėjo užsiėmimo, dalyvavimo organizacijoje. Taip pat dėl to, kad jis atsisakė įvykdyti nužudymą, kilmės valstybėje bus persekiojimas kaip tam tikros grupės narys. Migracijos departamentas, pareiškėjo atžvilgiu priimdamas sprendimą nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, netinkamai vertino Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje numatytus pagrindus suteikti prieglobstį, netaikė socialinės grupės požymio, taip pat nesuteikė prieglobsčio dėl to, kad pareiškėjas gali būti persekiojamas dėl politinių priežasčių. Todėl skundžiamo sprendimo dalis nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio iš esmės yra nemotyvuota. Lakoniškas nurodymas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo ir Ženevos konvencijoje nurodytų pagrindų, vadovaujantis kuriais yra suteikiamas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, yra nepakankamas. Be to, atsakovas pripažino, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia pavojus ir suteikė jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, todėl laikytina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir prašymas suteikti prieglobstį yra pagrįsti, tačiau dėl nepakankamo pareiškėjo nurodytų aplinkybių individualizavimo, buvo netinkamai taikytas Įstatymas, pagrindai suteikti prieglobstį vertinti tik formaliai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė jo netenkinti.
Atsakovas paaiškino, kad iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad susiklostė situacija, kai pareiškėjas buvo persekiojamas dėl to, jog nepakluso organizacijos, kuriai priklausė, įsakymams. Šiuo atveju, norint pripažinti, kad pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo narystės tam tikroje socialinėje grupėje, turėtų būti nustatyta, kad su juo norima susidoroti būtent dėl to, kad jis buvo A. D. apsauginis. Iš to darytina išvada, kad nėra ryšio tarp persekiojimo ir tariamos narystės socialinėje grupėje. Pareiškėjas kilmės valstybėje taip pat nėra persekiojamas ir dėl politinės nuomonės. Asmuo gali būti persekiojamas dėl politinių priežasčių tuomet, kai persekiojimo vykdytojai žino apie persekiojamo asmens politinę nuomonę, t. y. asmuo išreiškė savo nuomonę persekiotojams arba patys persekiotojai primeta jam tam tikras politines pažiūras. Šiuo atveju pareiškėjas paliko kilmės valstybę, kadangi bijo, jog A. D. su juo susidoros, nes jis atsisakė įvykdyti užduotį, t. y. nužudyti žmogų. Pareiškėjui buvo suteiktas prieglobsčio prašytojo statusas nuo tada, kai jis pateikė prieglobsčio prašymą ir atitinkamai baigsis tuomet, kai atitinkamas Lietuvos Respublikos teismas priims galutinį sprendimą dėl pareiškėjo teisinės padėties. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginys apie prieglobsčio prašytojo statuso nesuteikimą yra nepagrįstas. Atsakovo teigimu, Migracijos departamento sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo yra motyvuota ir priimta motyvuotos išvados pagrindu, sprendime yra nurodytos priežastys, kodėl pareiškėjui nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas, t. y. kad persekiojimas dėl atsisakymo įvykdyti nužudymą nėra siejamas nei su viena iš 1951 m. Ženevos Konvencijoje nurodytų priežasčių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas tik dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Ši teisės norma iš esmės yra identiška Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstytai taisyklei. Abiejų teisės normų interpretavimas leidžia teigti, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetine prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Vertinant šias teisės normas, konstatuotina, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Šiuo atveju ? subjektyvus faktorius ? baimė sugrįžti į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) ir būti persekiojamam dėl tautybės, t. y. dėl (duomenys neskelbtini) kilmės asmenų diskriminacijos. Ši pareiškėjo baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis. Pabėgėlio statusui nustatyti pirmiausia reikia įvertinti besikreipiančio asmens pareiškimus, paaiškinimus, o ne spręsti apie padėtį jo šalyje. Padėtis šalyje, iš kurios kilęs besikreipiantis asmuo, nėra pagrindinis dalykas. Svarbu įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus, jo patikimumą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gegužės 26 d. apie 19 val. pareiškėjas kartu su A. S. sulaikyti Vitkiškių kaimo prieigose, Lavoriškių seniūnijoje, Vilniaus rajone, kai tyčia, neteisėtai, neleistinoje vietoje, ne per Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės kontrolės punktus perėjo Lietuvos Respublikos sieną, eidami pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas su savimi turėjo (duomenys neskelbtini) pasą Nr. (duomenys neskelbtini), liudijimą apie grąžinimą į (duomenys neskelbtini) iš Danijos Nr. (duomenys neskelbtini). 2013 m. gegužės 28 d. pareiškėjas raštu pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme paaiškino, kad nuo 2003 m. iki 2008 m. dirbo specialiajame batalione (duomenys neskelbtini), po įvykių (duomenys neskelbtini) batalionas buvo išformuotas, dėl ko jis perėjo dirbti į (duomenys neskelbtini) A. D. sargybą ir daugiau nei pusantrų metų jam dirbo. Pareiškėjui, neatskleidžiant priežasties, buvo įsakyta nužudyti žmogų, vardu Ž. N. A., per du mėnesius. Jis sutiko, grįžo namo, pasiėmė šeimą ir išvyko iš (duomenys neskelbtini) (Migracijos departamento byla, b. l. 1–3). Pirminės apklausos metu 2013 m. gegužės 28 d. pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini), nepriklauso jokioms politinėms partijoms, nuo 2003 m. iki 2006 m. dirbo batalione (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2010 m. liepos 20 d., nes norėjo prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje arba kurioje kitoje Europos valstybėje, todėl prieglobsčio prašė Danijos karalystėje. Atsakovas, patikrinęs šiuos jo teiginius EURODAC sistemoje, nustatė, kad kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) sutampa su kortele Nr. (duomenys neskelbtini), jam Danijoje išduotas liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina jo grąžinimą į kilmės valstybę (Migracijos departamento byla, b. l. 2–13). Papildomai 2013 m. birželio 11 d. atlikta prieglobsčio prašytojo apklausa, kurios metu pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2002 m. gruodžio 14 d. iki 2008 m. dirbo specialiajame batalione (duomenys neskelbtini), dirbdamas dalyvavo įvairiose specialiosiose operacijose prieš teroristus, po to perėjo į R. K. pusę. Vėliau pradėjo dirbti A. D. apsauginiu ir 2010 m. jam buvo nurodyta nužudyti žmogų, jis gavo 200 tūkstančių (duomenys neskelbtini). Nenorėdamas žudyti, jis grįžo namo, pasiėmė šeimą ir išvyko iš šalies. Paklaustas, ar prašėsi prieglobsčio Danijoje, atsakė, kad taip, tačiau Danijoje nurodė kitus motyvus dėl prieglobsčio, nes jam pasakė, kad geriau sakyti, jog buvo kovotojas (duomenys neskelbtini) nei atvirkščiai. Tačiau iš Danijos jis buvo išsiųstas po to, kai praleido 8 mėnesius kalėjime už muštynes (Migracijos departamento byla, b. l. 25–32).
Atsakovas 2013 m. lapkričio 6 d. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centro gavo pranešimą, kad Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriuje dėl pareiškėjo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-01124-13 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį, o 2013 m. gruodžio 13 d. iš Lazdijų rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriaus gavo pranešimą, kad 2013 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas buvo sulaikytas dėl neteisėto žmonių gabenimo organizavimo, jam 2013 m. lapkričio 7 d. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (Migracijos departamento byla, b. l. 58, 63). Atsakovas, turėdamas šią informaciją, 2013 m. gruodžio 23 d. organizavo pareiškėjo papildomą apklausą, kurios metu jis paaiškino, kad oficialus bataliono (duomenys neskelbtini) pavadinimas yra 42-oji Šaulių motorizuota divizija, kuriai vadovavo S. Y., kuris anksčiau buvo teroristas, vėliau perėjo į (duomenys neskelbtini) pusę. Pareiškėjas priklausė 191 pulkui, buvo vyresnysis žvalgybininkas, tyrė kontržvalgybinius veiksmus, jame tarnavo nuo 17 metų, pulkas buvo dislokuotas (duomenys neskelbtini). R. K. pradėjo domėtis S. Y. praeitimi, kai išsiaiškino apie jo padarytus nusikaltimus, jis pabėgo. Po šių įvykių batalionas (duomenys neskelbtini) buvo išformuotas, pareiškėjas pradėjo dirbti A. D. apsaugoje. 2010 m. jam buvo liepta nužudyti žmogų, už tai gavo 200 tūkstančių (duomenys neskelbtini), užduotį įvykdyti nurodyta per vieną savaitę. Tačiau tą patį vakarą grįžo namo, susikrovė daiktus ir su šeima išvyko, prašėsi prieglobsčio Danijoje, tačiau jam prieglobstis nebuvo suteiktas, nes nurodė kitus motyvus (Migracijos departamento byla, b. l. 72–75). 2013 m. gruodžio 25 d. Migracijos departamentas iš pareiškėjo gavo naują prašymą, kuriame jis paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) jį persekioja, nori nužudyti valdžios struktūros, nes atsisakė įvykdyti valdžios struktūrų įsakymą nužudyti žmogų. (Duomenys neskelbtini) jam buvo iškelta byla, jis yra įtrauktas į federalinę paiešką, tačiau tuo metu buvo Danijoje (Migracijos departamento byla, b. l. 77).
Išnagrinėjęs prieglobsčio prašytojo bylos aplinkybes, įvertinęs pažymą apie batalioną (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) A. D., jo asmens sargybinius, buvusį R. K. asmens sargybinį U. I., išvadą dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B., Migracijos departamentas 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (15/6-13)-12PR-1 nesuteikė (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; suteikė (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje; išdavė (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2015 m. sausio 10 d. (Migracijos departamento byla, b. l. 79–102).
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįsigilino į jo prašymuose ir paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad kilmės valstybėje jis būtų persekiojamas dėl politinių priežasčių ar priklausymo socialinei grupei, todėl jam turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas.
Teismas su pareiškėjo teiginiais sutikti negali, nes jo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Išanalizavus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus atsakovui, jo paaiškinimus teisme, akivaizdu, kad pareiškėjas dirbo batalione (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) A. D. apsaugoje, todėl šis darbas negali būti prilyginamas socialinei grupei arba politinėms pažiūroms. Pareiškėjas teisme teigė, kad tekdavo vykdyti (duomenys neskelbtini) A. D. nurodymus žudyti žmones, 2010 m. asmeniškai gavo nurodymą nužudyti žmogų, už nužudymą gavo 200 tūkst. (duomenys neskelbtini), tačiau į teisėsaugą nesikreipė. Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, kad susiklostė situacija, kai pareiškėjas buvo persekiojamas dėl to, kad nepakluso (duomenys neskelbtini) A. D. (kaip apsaugos organizacijai, kuriai priklausė) įsakymams. Todėl, teismo vertinimu, nėra ryšio tarp persekiojimo ir tariamos narystės socialinėje grupėje, taip pat nėra nustatyta jokių aplinkybių ar priežasčių daryti prielaidą, jog tariamas persekiotojas šiuos dalykus tapatintų su politinių pažiūrų išreiškimu, nėra ryšio tarp persekiojimo ir tariamų pažiūrų, kuris yra būtinas asmenį pripažįstant pabėgėliu.
Be to, pareiškėjas prašėsi prieglobsčio Danijoje, tačiau prieglobstis nebuvo suteiktas, nes nurodė kitus motyvus. Lietuvos Respublikoje pareiškėjui yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-01124-13 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto žmonių gabenimo organizavimo, kadangi 2013 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas buvo sulaikytas, jam paskirta kardomoji priemonė-suėmimas.
Įvertinęs teisės aktų normas ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra jokių realiai egzistuojančių tam priežasčių. Jo pateikti argumentai bei apklausų metu išdėstyti teiginiai akivaizdžiai nėra susiję su grėsmėmis jo laisvei ir gyvybei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jie nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais. Pareiškėjo teiginys, kad jam nėra suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nėra teisingas, nes iš ginčo sprendimo aiškiai matyti, kad pareiškėjui suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2015 m. sausio 10 d.
Įvertinęs visas aplinkybes, pareiškėjo paaiškinimus, teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad 2014 m. sausio 10 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-13) 12PR-1 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.
III.
Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad nesutinka su teismo teiginiais, jog nagrinėjamu atveju nėra sąsajos tarp Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų pabėgėlio statuso suteikimo pagrindų ir pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjo teiginiai neįrodo, jog kyla grėsmė jo laisvei ir gyvybei dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų. Savo nesutikimą pareiškėjas grindė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi bei šią nuostatą aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2014 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-205/2014), taip pat aplinkybėmis, kurias nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjo manymu, socialinės grupės sąvoką negalima suprasti ir aiškinti tik siaurai ir tiesiogiai. Socialinės grupės gali būti ir kitokios, nei jau yra pripažinta. Šiuo atveju pareiškėjas priklauso socialinei grupei – asmenims, kurie dirbo parlamentaro A. D. apsaugoje ir vykdė itin specifines funkcijas. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro parengtų Tarptautinės apsaugos gairių 13 punkte nustatyta, kad jeigu prašytojas tvirtina priklausąs socialinei grupei, kurią vienija savybė, nelaikoma nepakeičiama ar svarbia, reikia atlikti tolesnį tyrimą, kad būtų nustatyta, ar atitinkama visuomenė šią grupę suvokia kaip atskirą grupę. Toks tyrimas nebuvo atliktas, todėl negalima besąlygiškai konstatuoti, kad pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas dėl to, kad nėra ryšio tarp persekiojimo ir tariamos narystės socialinėje grupėje. Be to, pareiškėjas atitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sujungtose bylose Nr. C-199/12 ir C-201/12 nurodytus socialinės grupės kriterijus: grupės nariai turi turėti bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, ir ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje šalyje (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A-662-2060/2014). Dėl šiuo atveju susiklosčiusių aplinkybių pareiškėjas jaučia pagrįstą baimę būti persekiojamas dėl jo priklausomybės anksčiau nurodytai grupei ir dėl to, kad atsisakė vykdyti tam tikrus įsakymus. Persekiojimą gali vykdyti ne tik valstybė, bet ir valstybėje veikiančios grupuotės (LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-359/2014). Teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo atžvilgiu priešiškai nusiteikę esami minėto (duomenys neskelbtini) apsaugos tarnautojai, kurių vienas iš veikimo būdų yra nepatikimų asmenų pašalinimas. Pareiškėjas pats buvo apmokytas ir turėjo karinį pasirengimą, dėl savo savybių ir įgūdžių buvo priimtas į apsaugos tarnybą. Tai leidžia daryti išvadą, jog apsaugos tarnyba galėjo būti suformuota iš puikiai apmokytų profesionalių karių, turinčių galimybes atlikti net ir baudžiamuosius nusikaltimus. Be to, pareiškėjas skunde pažymėjo, jog jam yra žinoma atvejų, kai buvo duodami įsakymai pašalinti tam tikrus asmenis. Taigi pareiškėjui kyla visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog nagrinėjamu atveju jis yra laikomas atitinkamos socialinės grupės nariu. Atsakovo teigimu, Kanados Aukščiausiajame Teisme nagrinėta byla Attorney General v Ward, kurioje vieną iš pirmųjų kartų buvo interpretuojama 1951 m. Ženevos konvencijoje įtvirtintos grupės sąvoka. Šioje byloje Ward nurodė, jog buvo Airijos išsivadavimo armijos narys, viena iš jo užduočių buvo saugoti įkaitais paimtus žmones, kurie vėliau turėjo būti nužudyti. Pasak Ward, jis tuos žmones paleido, dėl ko jį pradėjo persekioti Airijos išsivadavimo armija. Kanados Aukščiausiasis Teismas nusprendė, jog Ward neturi būti suteikiamas pabėgėlio statusas, kadangi jis yra persekiojamas ne dėl narystės socialinėje grupėje, o dėl to, kas nepakluso įsakymams saugoti žmones. Šiuo atveju, norint pripažinti, kad pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo narystės tam tikroje socialinėje grupėje, turėtų būti nustatyta, kad su juo norima susidoroti dėl to, kad jis buvo A. D. apsauginis. Iš byloje susiklosčiusių aplinkybių matyti, jog susiklostė iš esmės tokia pat situacija kaip ir Ward byloje. Todėl nėra ryšio tarp persekiojimo ir tariamos narystės socialinėje grupėje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. (15/6-13)-12PR-l dalies, kurioje atsakovas atsisakė (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B. suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje (kadangi Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria pareiškėjui suteikta papildoma apsauga, nėra ginčijama, teisėjų kolegija dėl papildomos apsaugos suteikimo pagrįstumo E. B. nepasisako).
Pareiškėjas E. B. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė jo skundą.
Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad kilmės valstybėje jis bus persekiojamas kaip tam tikros grupės narys bei dėl politinių priežasčių. Pažymėtina, kad pirminės apklausos metu 2013 m. gegužės 28 d. pareiškėjas paaiškino, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini) ir nepriklauso jokioms politinėms partijoms. Be to, argumentų, pagrindžiančių pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl jo politinių pažiūrų pareiškėjas taip pat nenurodė. Priklausymą tam tikrai socialinei (visuomeninei) grupei pareiškėjas grindė tuo, kad nuo 2003 m. iki 2008 m. dirbo specialiajame batalione (duomenys neskelbtini); dirbdamas dalyvavo įvairiose specialiosiose operacijose prieš teroristus; po įvykių (duomenys neskelbtini) batalionas buvo išformuotas, dėl ko jis perėjo dirbti į (duomenys neskelbtini) A. D. sargybą ir daugiau nei pusantrų metų jam dirbo; pareiškėjui buvo įsakyta nužudyti žmogų, už tai jis gavo 200 tūkstančių (duomenys neskelbtini), tačiau nenorėdamas vykdyti šio įsakymo, išvyko iš šalies (Migracijos departamento byla, b. l. 1–3a, 4–12, 25–32). Jokio ginčo dėl pareiškėjo darbo specialiajame batalione (duomenys neskelbtini) nėra, todėl papildomai į bylą pateiktos nuotraukos (jų kopijos) esminės reikšmės neturi.
Pareiškėjas teigia priklausantis buvusių (duomenys neskelbtini) A. D. sargybinių, kuriems buvo duoti neteisėti įsakymai žudyti žmones, socialinei grupei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad socialine grupe laikoma tokia grupė, kurios nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ir įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti; ta grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga (žr., LVAT 2010 m.birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1538/2010). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikti argumentai bei byloje surinkti duomenys nėra pakankami spręsti, jog E. B. atitinka nurodytus kriterijus.
Be to, kaip minėta, pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas ne tik su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, bet ir galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo pateikti argumentai bei apklausų metu išdėstyti teiginiai akivaizdžiai nėra susiję su grėsmėmis jo laisvei ir gyvybei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jie nėra susiję su Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais.
Kadangi pareiškėjas nepagrindė realaus baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl priklausomybės socialinei grupei ar politinių įsitikinimų buvimo, jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjui Migracijos departamento sprendimu neterminuotam laikui yra suteikta papildoma apsauga.
Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, nes teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialinės teisės normas, teisingai jas aiškino, dėl to Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.