Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-149-190/2015

Teisėjas Marjan Gerasimovič Teisminio proceso kategorija: 1-97-1-00480-2014-7

2015 m. vasario 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 2 d., ir jam paskirta keturių mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. ir taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, paskirta bausmė subendrinta su 2014-03-13 Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, ir D. P. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų aštuonių mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuteistas už tai, kad 2014-06-23 apie 00.10 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, tyčia kelis kartus sudavė kumščiu nukentėjusiajai T. P. į nugaros sritį, bei smaugė pastarąją, ko pasėkoje sukėlė nukentėjusiajai T. P. fizinį skausmą.

Teismas nevertino ir nepagrįstai, anot D. P., nenustatė lengvinančių aplinkybių: kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, be to, teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, jam buvo neteisingai paskirta bausmė.

Taigi, apeliantas nepripažįsta padaręs nusikaltimą, tačiau taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, neįvertinęs visų bylos aplinkybių, nepagrįstai jam skyrė didesnę nei prašė prokuroras bausmę. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis dirba, atsakingai žiūri į gyvenimą ir, pakeitęs gyvenamąją vietą nori pradėti naują gyvenimą, sukurti šeimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. P. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, D. P. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai ir paskyrė jam tinkamą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. dėl to, jog jis tyčia sukėlė fizinį skausmą artimam giminaičiui – seseriai T. P.. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei aptarti nuosprendyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs D. P. kaltę įvykdžius aukščiau nurodytą nusikalstamą veiką, išanalizavo tiek nukentėjusiosios T. P. parodymus, rašytinius įrodymus, tiek ir paties kaltinamojo parodymus, ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jam inkriminuoto fizinio skausmo sukėlimo, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Vertinant nukentėjusiosios T. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teisme, konstatuotina, jog nukentėjusioji iš esmės davė nuoseklius parodymus viso proceso metu: tiksliai nupasakojo įvykio aplinkybes, nurodė kokiais nuteistojo veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors nukentėjusioji bylą nagrinėjant teisme instancijos teisme nurodė ir naujų aplinkybių, kurios nebuvo užfiksuotos jos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės nėra esminės, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą. Tiek iš Tarnybinio paranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (b.l. 3-6), tiek iš nukentėjusiosios apklausų ikiteisminio tyrimo (b.l. 7) ir bylos nagrinėjimo (b.l. 68-71) metu matyti, jog ji nuosekliai teigė, kad jos brolis D. P. kelis kartus sudavė kumščiu į nugaros sritį ir smaugė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo.

Akcentuotina tai, kad pačio nuteistojo duoti parodymai proceso metu buvo prieštaringi, keliantys abejonių, nes aukščiau minėtame Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto yra užfiksuota, jog D. P. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams visiškai neigė vartojęs fizinį smurtą, teigdamas, kad savo sesers nemušė, tačiau duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (b.l. 18) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, patvirtino sudavęs T. P. į nugarą, bet teigė, jog neatsimena, kad būtų ją smaugęs, o bylą nagrinėjant teisme (b.l. 68-71) kaltę pripažino iš dalies, nurodydamas, kad trenkė seseriai, kur – neatsimena, ir kategoriškai neigė ją smaugęs. Taigi, D. P. buvo nenuoseklus, bandė sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir tokiu būdu išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nenustatyta, kokius padarinius jo sudavimas sukėlė nukentėjusiajai, nes teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino jį kaltu dėl to, kad mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pažymėtina, jog D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. už tai, kad jis seseriai T. P. sukėlė fizinį skausmą, ką patvirtina jos parodymai bei smurtavimo mastas, o ne už nežymų sužalojimą ar trumpą susargdinimą, kuriuos galėtų pagrįsti rašytiniai įrodymai (specialisto išvados, medicininiai dokumentai ir pan.).

Remiantis visomis išdėstytomis aplinkybėmis kolegija daro išvadą, kad neginčijamai yra įrodyta, jog D. P. tyčia kelis kartus sudavė kumščiu nukentėjusiajai T. P. į nugaros sritį, bei smaugė pastarąją, ko pasėkoje sukėlė nukentėjusiajai T. P. fizinį skausmą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas D. P. apeliacinio skundo argumentas, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios T. P. elgesys, kas pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-21/2011). Pažymėtina tai, jog duomenų apie tai, kad D. P. nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys, byloje nėra. Tai, jog nukentėjusioji nedirba ir nuteistajam nepriimtinas jos vaikų auklėjimas bei priežiūra, neduoda pagrindo manyti, kad ji tokiu savo elgesiu išprovokavo nuteistąjį smurtauti. Bylos duomenys patvirtina, kad konflikto iniciatorius buvo pats D. P., kuris, atėjęs į kambarį pas seserį, sudavė jai smūgius į nugaros sritį, o vėliau smaugė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. P. nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Už D. P. padarytą nusikalstamą veiką, skirdamas bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – jis padarė nusikaltimą, kuris yra priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 str 3 d.), nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimas buvo padarytas prieš silpnesniąją lytį - moterį. Taip pat teismas skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Teismas nenustatė D. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo elgesiui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p. D. P. praeityje teistas, teistumas neišnykęs ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas baustas administracine tvarka, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Apygardos teismas daro išvadą, kad nuteistasis teigiamų išvadų nedaro, nelinkęs keisti gyvenimo būdo, laikytis įstatymų reikalavimų, visuomenėje nustatytų moralės normų. Pažymėtina, jog, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra nusikaltimų recidyvas (BK 27 str. 1 d.). Tuo tarpu vadovaujantis BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai jam skyrė didesnę bausmę nei prašė prokuroras, tačiau skirti bausmę, tai yra parinkti jos rūšį ir dydį yra teismo diskrecija, prokuroras tik teikia pasiūlymą.

Kolegija daro išvadą, kad, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m.spalio 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, D. P. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d., o paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta arba neteisinga ir paskirta tinkamai, atsižvelgiant į visas reikšmingas bylos aplinkybes bei nuteistojo asmenybę.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

D. P. apeliacinį skundą amesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.