Kauno apygardos teismo nutartis

A. P. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. rugsėjo 16 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), įėjęs į butą, tyčia ranka sudavė M. S. du smūgius į pilvo sritį, tris kartus – į kairę krūtinės pusę, o nukentėjusiajam M. S. atsisėdus ant sofos, ranka sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į kairės pusės veido sritį, vieną kartą į kairės rankos žastą, padarydamas nukentėjusiajam muštines žaizdas kairio antakio srityje, kairės akies apatinio voko srityje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, odos nubrozdinimus kairio žasto srityje, kairėje plaštakoje bei kairės krūtinės ląstos pusės XI, XII šonkaulių lūžimus, kairės akiduobės vidinės ir šoninės sienelių lūžimus, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nuteistojo kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o bausmės tikslai jam gali būti pasiekti paskyrus arešto bausmę. Be to, įvertinęs nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir nepatogumus, nuteistojo darbingumą, pakankamai jauną amžių, gyvenamosios vietos turėjimą bei susiformavusią teismų praktiką, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijais, apylinkės teismas nukentėjusiojo prašomos neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 1000 eurų. Nuteistojo gynėja skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti dėl būtinosios ginties.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis nepagrįstas, jame netinkamai ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, todėl jis turi būti panaikintas. Pasak gynėjos, apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo parodymai kelia abejonių. Jis 2016 m. rugsėjo 26 d. apklausos metu parodė, kad nuteistasis jam sudavė tris smūgius į kairę krūtinės pusę, tačiau specialisto išvadoje nurodytoje vietoje sužalojimai nukentėjusiajam nekonstatuoti, todėl darytina išvada, kad A. P. smūgių į šią kūno dalį nukentėjusiajam nesudavė. Skunde taip pat pažymima, kad nuteistasis į nukentėjusiojo butą atvyko, siekdamas išsiaiškinti dėl kaimynės skundo, tačiau nukentėjusysis jo į namus neįsileido, pastūmė, dėl ko nuteistasis, užkliuvęs už durų slenksčio, nukrito, o, jam atsistojus, nukentėjusysis puolė, rankomis suduodamas kelis kartus į kairę veido pusę. Nuo tokių nukentėjusiojo veiksmų nuteistasis gynėsi, išsisukinėjo nuo smūgių, dėl ko pastarąjį pastūmė. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad vien tai, jog galimai M. S. savo elgesiu arba pirmiausiai kilusiu žodiniu konfliktu provokavo kaltinamąjį, nereiškia, kad yra pagrindas pripažinti buvus būtinosios ginties situaciją. Pažymima, kad nuteistasis nurodė, jog nukentėjusįjį pastūmęs matė, kaip jis krito pusiau ant kairio šono ant kriauklės, tačiau smūgių rankomis ar kojomis jam nesudavė. 2016 m. rugsėjo 16 d. po įvykio atvykus Greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, šie policijos pareigūnams nurodė, kad nukentėjusysis skundėsi, jog jam buvo suduota ne mažiau kaip 5–6 smūgiai į galvą, tačiau nukentėjusiajam buvo tik prakirstas antakis, jokių kitų daugybinių kūno sužalojimų ar kaulų bei šonkaulių lūžių nebuvo nustatyta. Dėl šios priežasties, gynėjos nuomone, darytina išvada, kad nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra melagingi, nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitiems šioje byloje esantiems įrodymams. Skunde taip pat teigiama, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie jam konstatuotus sužalojimus, kuomet M. S. jam sudavė smūgius, patvirtina specialisto išvada Nr. G2449/2016(02), kurioje jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau teismas neatsižvelgė į nuteistojo nuoseklius ir išsamius parodymus, kurie atitiko faktines bylos aplinkybes, į tai, kad nuteistasis pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam, kas parodo A. P. atsakingumą. Nukentėjusiojo M. S. atstovas advokatas Vytenis Gubavičius skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį, prašo pakeisti jo dalį dėl nukentėjusiajam priteistos 1000 eurų neturtinės žalos ir priteisti M. S. iš A. P. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodoma, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro jokio pagrindo mažinti nukentėjusiojo reikalavimą priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nuteistasis sudavė nukentėjusiajam bent vienuolika smūgių, kuriais padarė jam daugybinius sužalojimus, jam buvo operuotas kairės pusės skruostikaulis. Nuteistasis šiuos sužalojimus padarė tyčia, nukentėjusiojo namuose, kur nukentėjusysis negalėjo pasikviesti pagalbos. Nukentėjusysis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir nepatogumus, jam dėl patirto sumušimo išliko liekamieji reiškiniai, o kaltinamojo turtinė padėtis yra gera, jis yra jauno amžiaus, darbingas, gauna pajamas. Dėl to, atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo visiškai tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Taip pat prašo priteisti nukentėjusiojo išlaidas, turėtas dėl advokato teisinės pagalbos, surašant apeliacinį skundą – 300 eurų. Atsiliepime į nukentėjusiojo apeliacinį skundą nuteistojo gynėja prašo jį atmesti. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė gynėjos apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir padidinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, o nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėjos ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistojo A. P. gynėja apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl ginamajam inkriminuotos BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos įrodytumo, teigdama, kad jo kaltė grindžiama nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, o baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta, egzistuojant vienai iš BK V skyriuje numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių – būtinajai ginčiai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, suduodamas kaltinime nurodytus smūgius nukentėjusiajam M. S., padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė. Byloje esantis 2016 m. rugsėjo 16 d. M. S. pareiškimas patvirtina, kad pastarasis policijos pareigūnams nurodė, jog apie 18 val. į jo namus atvyko jam nepažįstamas asmuo, vardu A., ir pradėjo jį kaltinti nebūtais dalykais, po ko sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Kaip matyti iš 2016 m. rugsėjo 20 d. pranešimo, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, M. S. LSMU Kauno klinikose diagnozavus akiduobės, šonkaulių lūžius, sužalojimą veide. Nors nuteistasis akcentavo, kad būtent jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam, tačiau byloje esantys ROIK duomenys patvirtina, kad ir pats M. S. 18.09 val., tai yra iš karto po įvykio, pranešė Bendrajam pagalbos centrui apie tai, jog prieš penkias minutes jį namuose sumušė nepažįstamas vyras, kuris atėjo su jo kaimyne. Buvo informuota Greitoji medicinos pagalba. Apklaustas 2016 m. rugsėjo 19 d. ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir pirminiame pareiškime, jas papildydamas ir detalizuodamas, jog į jo namus atėjo jam anksčiau nematytas ir nepažįstamas asmuo, kartu su kaimyne V. S., ir pradėjo priekaištauti, kodėl nukentėjusysis parašė pareiškimą dėl kaimynės sūnaus veiksmų. Nepažįstamasis, nepaisydamas nukentėjusiojo nesutikimo, pats įėjo į jo namus, toliau priekaištaudamas, o nukentėjusysis bandė paaiškinti, kad pareiškimas buvo bendro pobūdžio, ne konkrečiai kaltinant kaimynės sūnų. Vyriškis buvo gerokai stambesnis, jis išsigando. Po to, minėtas asmuo pasakė, kad, jeigu M. S. jo nesupranta, jį sumuš, ir iš karto sudavė jam du stiprius smūgius į pilvą bei tris – į krūtinės kairę pusę. Dėl šių smūgių nukentėjusysis atsisėdo ant sofos, o vyras, pastebėjęs, kad jis atgauna kvapą, sudavė dar ne mažiau kaip penkis smūgius jam į veidą. Kadangi jis, bandydamas smūgių išvengti, užsidengė kaire ranka, todėl vyriškis jam sudavė ir į kairę ranką. Šiuos savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir 2016 m. rugsėjo 28 d. parodymų patikrinimo vietoje metu bei apklausiamas teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Šiuos nukentėjusiojo parodymus, o taip pat ir jam padarytus sužalojimus, patvirtina byloje esanti 2016 m. rugsėjo 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2445/2016(02), kurioje, priešingai nei teigiama gynėjos skunde, konstatuotų sužalojimų lokalizacija atitinka nukentėjusiojo parodymus dėl jam padarytų trauminių poveikių. Konstatuojama, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio metu, suduodant smūgius kumščiais, spiriant ar kitu kietu panašaus pobūdžio daiktu. Išvadą parengusi ekspertė Zofija Makšimaitė teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme patvirtino nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus, kurie neprieštaravo nurodytoms įvykio aplinkybėms, o jų visuma nėra būdinga vien tik griuvimui ir jie negalėjo būti padaryti vienu smūgiu, o dėl keturių ar daugiau trauminių poveikių. Nors nuteistasis ir jo gynėja teigė, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas dar prieš šį įvykį, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Nukentėjusysis neigė buvęs sužalotas kokiu nors kitu būdu nei konflikto su nuteistuoju metu. Nei liudytoja V. S., mačiusi nukentėjusį prieš pat įvykį, nei pats nuteistasis nenurodė matę akivaizdžius sužalojimus ant nukentėjusiojo rankų ar veide. Sužalojimai nukentėjusiajam konstatuoti iš karto po įvykio jį nuvežus greitosios medicinos pagalbos tarnybos automobiliu į Kauno klinikų Priėmimo skyrių, jie užfiksuoti medicininiuose dokumentuose, be to, į įvykio vietą pagal budėtojo iškvietimą atvykę policijos pareigūnai nurodė pastebėję akivaizdžius sužalojimus M. S. veide. Todėl taip pat nėra pagrindo manyti, jog nukentėjusysis susižalojo jau po konflikto su nuteistuoju ir iki ekspertizės atlikimo 2017 m. rugsėjo 20 d.Ginčydamas nukentėjusiojo parodymus ir nepripažindamas savo kaltės, nuteistasis teigė, kad, jei ir pastūmė nukentėjusįjį, tai tik gindamasis, ar jam sudavė, neprisimena, tačiau, jei ir sudavė, tai tik vieną smūgį, dėl šios priežasties prašomą baudžiamąją bylą A. P. nutraukti, egzistuojant BK V skyriaus 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis arba gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pažymėtina, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Nors gynėja, argumentuodama būtinosios ginties sąlygų egzistavimą, akcentuoja išsamius ir nuoseklius, kitai bylos medžiagai neprieštaraujančius nuteistojo parodymus, tačiau iš bylos aplinkybių matyti priešingai. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyr. patrulis P. G. 2016 m. rugsėjo 16 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad A. P. jį pasitiko ir paaiškino, kad jis sukonfliktavo su kaimynu iš gretimo buto, kuris išgėrinėjo (1 t., b. l. 36). Tačiau tiek šis pareigūnas, tiek apklaustas kaip liudytojas jo kolega nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, abu asmenys, tiek A. P., tiek nukentėjusysis atrodė blaivūs, nuo nukentėjusiojo nesklido joks alkoholio kvapas. Vėlesniuose parodymuose siekdamas sumenkinti nukentėjusiojo dėstomų aplinkybių patikimumą, nuteistasis pabrėžė tik neadekvatų nukentėjusiojo elgesį, nesiorientavimą, teigė, kad konfliktas kilo dėl sulaužytų buto durų, o ne dėl išgėrinėjimo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. rugsėjo 27 d. nuteistasis nenurodė, kad nukentėjusysis išgėrinėjo būtent įvykio metu, sakė, kad paskambinusi V. S. nurodė, kad kaimynas M. S. yra blaivus.Be to, pradiniame pranešime nurodęs, jog su M. S. susimušė, vėliau teisme nuteistasis aiškino, kad jis tik atstūmė nukentėjusįjį nuo savęs, gindamasis nuo jo puolimo, jam smūgių teigė nesudavęs ar sudavęs tik vieną, o M. S. susižalojo, kadangi susistumdymo metu nukrito ir atsitrenkė į kriauklę, dėl ko jam galėjo lūžti šonkauliai. Tačiau, kaip matyti iš liudytojo P. G. parodymų, iš karto po įvykio atvykus pareigūnams, A. P. nepaaiškino, kur nukentėjusysis galėjo konkrečiai nukristi, kad būtų taip sužalotas. Iš ROIK pažymos matyti, jog pats A. P. iškvietė policijos pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą, nurodęs, kad rankomis susimušė su nepažįstamu žmogumi, pastarasis krito ir prasiskėlė galvą į stalą. Be to, nuteistojo parodymams prieštarauja nuoseklūs ir išsamūs aptarti nukentėjusiojo parodymai. Nors nuteistasis ir nukentėjusysis nurodė skirtingas kilusio konflikto aplinkybes, tačiau konflikto kilimo priežastis nusikalstamos veikos kvalifikavimui šiuo atveju esminės reikšmės neturi. Iš nukentėjusiojo elgesio nuteistasis neabejotinai turėjo ir galėjo suprasti, jog pastarasis nepageidavo ir neįsileido jo į savo namus. Vien tai, kad nuteistojo sugyventinė nuomojo nukentėjusiajam butą, aukštesniojo teismo vertinimu, nesudaro pagrindo A. P. nevaržomam be nukentėjusiojo sutikimo būti jo namuose. Tačiau, nors ir iš paties nuteistojo nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teisme, o taip pat ir gynėjos skunde, akivaizdu, jog jis suprato M. S. valią, tačiau jis iš nukentėjusiojo namų neišėjo. Nelogiška, kad nuteistasis, kaip asmuo, kuris jautėsi nukentėjusiojo puolamas ir turėjo nuo jo gintis, vis tiek kategoriškai liko nukentėjusiojo bute, net ir turėdamas realią ir nevaržomą galimybę iš jo išeiti. Tai rodo, kad net ir tariamas nukentėjusiojo puolimas jam neatrodė toks pavojingas, nuo kurio jis turėtų gintis, todėl nuteistojo gynėjos skundo teiginiai, kad A. P. aktyvius veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko tik gindamasis nuo jo puolimo, vertintini kritiškai, kaip jo bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako už realiai nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, nepaisant to, ar jis tokių padarinių tikėjosi ir norėjo, kadangi jau atlikdamas neteisėtus veiksmus, pavojingus kito asmens sveikatai ar gyvybei, kaltininkas turi ir gali suprasti, kad tokie veiksmai sukels padarinius nukentėjusiojo sveikatai.Nors nuteistasis apklausos metu teigė, kad išėjęs iš nukentėjusiojo buto greitosios medicinos pagalbos darbuotojas teigė, kad sudavus asmeniui penkis ar šešis smūgius į veido sritį, nebūtų likę sveikos vietos veide, o nukentėjusiajam buvo tik prakirstas antakis, akivaizdu, jog tokio išorinio vertinimo metu daromos prielaidos negali būti objektyviu byloje esančiu įrodymu, juolab, kad nukentėjusiajam veido srityje buvo nustatyti kur kas rimtesni sužalojimai, o policijos pareigūnai apklausiami nurodė, kad sužalojimas nukentėjusiojo veido srityje atrodė itin stiprus. Tuo tarpu iš byloje pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvados Nr. G2449/2016(02) matyti, kad nuteistajam konstatuojama labai neryški rausva apie 0,5 cm skersmens dėmelė, kurios centrinėje dalyje rusvas nubrozdinimas. Nuteistajam konstatuotas dešinės plaštakos II krumplio srityje esantis nubrozdinimas. Nurodyta, kad sužalojimai galėjo išsivystyti tiek krentant, tiek ir smūgiuojant. Įvertinus konstatuotų sužalojimų mažareikšmiškumą, lyginant su nukentėjusiajam nustatytaisiais, o taip pat ir tai, kad dešinės plaštakos (kuria nukentėjusysis nurodė, jog buvo mušamas) krumplių sužalojimas galimas smūgiuojant rankomis, bei atliktos specialisto išvados laiką – praėjus penkioms dienoms po nagrinėjamo įvykio ir nesant kitų medicininių sužalojimus iš karto po įvykio galinčių patvirtinti duomenų, nėra pagrindo vertinti būtinosios ginties nuteistojo veiksmuose egzistavimą. Vien tai, kad nuteistasis, atvykdamas aiškintis dėl susidariusios situacijos, nebuvo nusiteikęs konfliktiškai, nepaneigia jo kaltės dėl bendravimo su nukentėjusiuoju metu jam suduotų smūgių. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad konfliktas kilo nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje, kur nuteistasis pateko be pastarojo leidimo ir net jam prašant nepasišalino, į A. P. fizinį pranašumą prieš M. S. ir nuteistojo veiksmų pasekmes – nukentėjusiajam padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą ne dėl vienkartinio, o dėl daugybinių kūno sužalojimų, šie duomenys įrodo būtent nuteistojo, o ne nukentėjusiojo, veiksmų grėsmę ir pavojingumą, realų pavojų nukentėjusiojo sveikatai, todėl pagrįstai laikytina, kad A. P. smurtą pavartojo ne gynybos nuo nukentėjusiojo puolimo tikslais. Darytina išvada, kad nuteistasis neveikė tiesioginio pavojaus sąlygomis, todėl teisė į būtinąją gintį, panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, negali būti laikoma pateisinama ir jo atsakomybę šalinančia aplinkybe BK 28 straipsnio prasme.