Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Į teismo posėdį atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovas, apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla išnagrinėta pareiškėjui ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pataisos namai) nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis.

Atsakovas teismui pateikė prašymą pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (II t. b.l. 64 ). Nurodė, kad pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos.

Pareiškėjas prašė teismo netaikyti senaties termino (II t. b.l. 75). Teigė, kad laiku pasinaudojo apskundimo teise, nes pažeidimas yra tęstinis, nes jis vyksta kiekvieną dieną. Asmens teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra fundamentali, taigi senaties terminas negali būti taikomas (II t. b.l. 75).

Bylos duomenimis, pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją atvyko 2011 m. spalio 5 d., minėtos aplinkybės šalys neginčija. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 12 d., tai patvirtina spaudas ant voko (I t. b.l. 34).

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimui dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinama nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kur plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. T. ginčui aktualiu laikotarpiu, t.y. nuo 2011 m. gruodžio 12 iki 2014 m. gruodžio 12 d. (3 metai, t.y. 1096 paros) buvo kalinamas šiose Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos patalpose: laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. (512 parų) 4 būrio 41 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje; laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. liepos 30 d. (84 paros) 3 būrio 31 brigados 6 gyvenamojoje patalpoje; laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. (103 paros) 9 būrio 92 brigados 9 gyvenamojoje patalpoje; laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 18 d. (128 paros) 9 būrio 91 brigados 4 gyvenamojoje patalpoje; laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. (269 paros) 4 būrio 42 brigados 4 gyvenamojoje patalpoje (b.l. 50-51; 68-77).

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 (toliau – Higienos norma HN 76:2010) „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Byloje nustatyta, kad 4 būrio 41 brigados 2 gyvenamosios patalpos plotas 35,62 kv.m., patalpoje yra įrengta 16 miegamųjų vietų; 3 būrio 31 brigados 6 gyvenamojoje patalpoje 6 vietos, patalpos plotas 34,82 kv.m.; 9 būrio 92 brigados 9 patalpoje įrengta 16 vietų, patalpos plotas 33,92 kv.m.; 9 būrio 91 brigados 4 patalpos plotas 17,62 kv.m., įrengtos 8 vietos; 4 būrio 42 brigados 4 patalpos plotas 34,76 kv.m., įrengta 16 miegamųjų vietų (I t. b.l. 50-51, II t. b.l. 125).

Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui atskirais laikotarpiais gyvenamosiose patalpose teko: laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. (512 parų) gyvenant 4 būrio patalpoje Nr. 2 - 2,22 kv.m. gyvenamojo ploto (35,62/16); laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. liepos 30 d. (84 paros) gyvenant 3 būrio patalpoje Nr. 6 - 5,8 kv.m. (34,82/6); laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. (103 paros) gyvenant 9 būrio patalpoje Nr. 9 - 2,12 kv.m. (33,92/16); laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 18 d. (128 paros) 9 būrio patalpoje Nr. 4 - 2,2 kv.m. (17,62/8); laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. (269 paros) 4 būrio patalpoje Nr. 4 - 2,17 kv.m. (34,76/16).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atskaičiavus baldus gyvenamosiose patalpose jam teko iki 0,5 kv.m. gyvenamos erdvės, tačiau pažymėtina, kad teisės aktai nenustato, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas neskaitant baldų ar asmeninių daiktų.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad Pataisos namų pastatai yra seni ir susidėvėję, konstrukcijose (šiferinis stogas, sienos, kanalizacija) yra asbesto, kuris kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai, kiekvieną dieną ją žalojo. Nurodė, kad pastato sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, stogai išlinkę, vietomis iškritusios plytos.

Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai degti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir galinius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Atsakovo į bylą pateikti Statinių techninės priežiūros žurnalai (II t. b.l. 43-59, 60-63) patvirtina, kad Pravieniškių pataisos namų pastatų 5N2P (bendrabutis), 4N2P (bendrabutis), 6N2P (bendrabutis) techninė būklė nėra gera. Byloje pateiktas Pravieniškių pataisos namų pastatų 5N2P (bendrabutis), 4N2P (bendrabutis), 8N2P (bendrabutis) Statinių techniniai (techniniai energetiniai) pasai (It. b.l. 230-238) patvirtina, kad pastatų stogai dengti šiferiu. Statinio techninis prižiūrėtojas rekomenduoja keisti stogą, atlikti patalpų, prausyklų remontą, instaliuoti hidroizoliaciją, naujus langus, sumontuoti naujus santechninius prietaisus ir pan. Tačiau teismo vertinimu, į bylą nėra pateikta jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl minėtos pastatų būklės ar asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (II t. b.l. 91-105) tokių duomenų nenustatyta. Liudytoja E. L., dirbanti Pravieniškių pataisos namuose gydytoja, patvirtino, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai (prostatos problemos ir pan.) atsirado dar prieš jam atvykstant į Pravieniškių pataisos namus. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad pataisos įstaigoje nemažai nuteistųjų serga atvira tuberkulioze, tačiau pataisos namų administracija tai slepia. Nuteistieji dėl itin didelio nuteistųjų skaičiaus taip pat dažnai užsikrečia virusinėmis kvėpavimo ligomis, blusomis, utelėmis.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Pataisos namų 3 sektoriuje 2011 metais užregistruoti 3 tuberkuliozės atvejai (1 areštinėje, 1 gyvenamojoje zonoje), 2012 metais – 8 (7 areštinėje, 1 gyvenamojoje zonoje), 2013 metais – 7 (5 areštinėje, 2 gyvenamojoje zonoje).

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 3 dalis numato, jog izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Liudytoja E. L., Pravieniškių pataisos namų gydytoja, patvirtino, kad įstaigoje pasitaiko atviros tuberkuliozės atvejų, tačiau sergantys asmenys, izoliuojami. Tuberkuliozė pareiškėjui nenustatyta (II t. b.l. 91-105).

Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad nuteistieji dėl patalpų perpildymo dažnai užsikrečia virusinėmis kvėpavimo ligomis, blusomis, utelėmis.

Higienos normos HN 76: 2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų ir esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Kauno visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 11 d. rašte Nr. 2-1460-7(4.11) nurodyta, kad kontrolės metu graužikų, buitinių parazitų nepastebėta (I t. b.l. 30-31). Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. (1.1.36-192)4-3626 (I.t. b.l. 28-29) nurodyta, kad kenkėjų kontrolė pataisos įstaigoje atliekama nepakankamu dažnumu. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis (II t. b.l. 91-105) V. T. į sveikatos priežiūros tarnybą ginčo laikotarpiu dėl blakių sukandimo kreipėsi vieną kartą – 2014 m. spalio 10 d., taigi blakių židiniai egzistuoja. Liudytoja paaiškino, kad nustačius parazitų židinius būriuose atliekama dezinfekcija. Be to, pats pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. lapkričio 4 d. kai kuriuose būriuose buvo daroma dezinfekcija. Pats atsakovas įrodymų apie įstaigoje atliktus dezinfekcijos darbus į bylą nepateikė. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad Pravieniškių pataisos namai yra perpildyti, kad patalpose randama kenkėjų židinių, o kontrolė, kaip jau buvo minėta, vykdoma nepakankamai, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl grėsmės užsikrėsti parazitais, virusinėmis kvėpavimo takų ligomis yra pagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad Pravieniškių pataisos namų 3 sektoriuje neįrengtos patalpos rūkymui, nėra įspėjamųjų ženklų, nuteistieji asmenys rūko visur, taigi pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino dėl aplinkybių, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, juose neįrengtos pavėsinės, stogeliai, aikštelės neatskirtos nuo sporto aikštynų tvora, todėl kyla grėsmė susižaloti.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad sporto aikštynai neatitverti tvora, pateikė tai patvirtinančius įrodymus – 4-5, 6-7 būrių sporto aikščių nuotraukas (II t. b.l. 74), iš kurių spręstina apie pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstumą. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Higienos normos HN 76: 2010 18.3 punkte nustatyta, kad sporto aikštynai turi būti aptverti. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sporto aikštynų (neaptvėrimo tvora) yra pagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai nutolę 70-100 m. atstumu nuo cechų, ko pasėkoje oras yra užterštas dūmais, todėl pasivaikščiojimas lauke yra pavojingas sveikatai, tačiau į bylą nepateikė nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas taip pat nepateikė į bylą duomenų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl oro taršos. Liudytoja E. L. teismui patvirtino, kad dūmų kiemelyje kartais būna. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje lieka nepaneigti.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog dušuose neužtikrinamas karšto vandens tiekimas, nėra pakankamai dušų, taigi nėra galimybės maudytis vieną kartą per savaitę, o taip pat negali išsiskalbti drabužių šiltu vandeniu.

Higienos normos HN 76: 2010 27 punkte nustatyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. HN 76:2010 68 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Higienos normos HN 76:2010 27 punktas numato, jog karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntų priėmimo patalpoje. Teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje atskirai, kad nuteistieji galėtų skalbtis kiekvieną dieną.

Pažymėtina, kad Pravieniškių pataisos namai dar 2012 m. kovo 6 d. raštu Nr. S-7-468 (I t. b.l. 105) informavo pareiškėją, kad nuteistiesiems yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę ir šią dieną galima nusiprausti ir išsiskalbti. Taip pat atsakovas, reaguodamas į pareiškėjo skundą, 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. 7-1575 informavo pareiškėją, kad naudotis karštu vandeniu jis gali kartą savaitėje (II t. b.l. 194-196, 197-200). Įvertinus faktines bylos aplinkybes, galiojantį teisinį reglamentavimą, pažeidimo šiuo atveju nenustatyta.

Pareiškėjas paaiškino, kad sanitariniai mazgai nėra pritaikyti tokiam skaičiui nuteistųjų. Nurodė, kad 2-3 būryje (virš 70 nuteistųjų) yra įrengti 3 klozetai, 3 pisuarai ir 4 praustuvai, 8-9 būriuose (200 nuteistųjų) - 6 tupimos skylės grindyse ir 8 praustuvės, 4-5 būriuose (virš 100 nuteistųjų) 3 unitazai, 3 tupimos skylės grindyse, 6 praustuvai. Be to, sanitariniai mazgai susidėvėję, blogai funkcionuoja.

Kaip jau buvo minėta, pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7. punktą, sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems įrengiamas kiekvienam būriui atskirai, tačiau minėtų taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Į bylą pateiktos Pravieniškių pataisos namų gyvenamųjų patalpų schemos (It. b.l. 52-58) patvirtina, kad ne visuose būriuose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai (dušo patalpa, WC, prausykla), tačiau remiantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7; 6 punktais pažeidimas šiuo atveju negali būti konstatuotas.

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau- Įsakymas) laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos numato, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų).

Remiantis į bylą pateikta Pravieniškių pataisos namu- atvirosios kolonijos 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618 (II t. b.l. 125) 2013 metais 2-3 būriuose numatyta apgyvendinti 71 (skaičiuojama pagal miegamųjų vietų skaičių) nuteistąjį, 4-5 būriuose – 146, 8-9 būriuose – 204. Atsakovas į bylą nepateikė aiškių duomenų, kiek konkrečiai praustuvių ir klozetų (unitazų) yra kiekviename sanitariniame mazge, tačiau pagal į bylą pateiktas patalpų schemas (I t. b.l. 54-58) vertintina, kad pareiškėjo skunde nurodyti praustuvių ir klozetų (unitazų) kiekiai yra pagrįsti. Įvertinus santykį tarp būriuose numatyto apgyvendinti nuteistųjų skaičiaus ir sanitariniuose mazguose įrengtų praustuvių, unitazų (klozetų) skaičiaus vertintina, kad praustuvių ir klozetų (unitazų) kiekis sanitariniuose mazguose nuteistiesiems buvo nepakankamas.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad būriuose nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario maisto produktams laikyti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 4 būryje laikotarpiu nuo 2011 spalio 5 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. patalpose nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, apšvietimas, oro drėgmė. Dušinės nuotekų sistema neveikia, dėl drėgmės veisiasi pelėsis, persirengimo patalpų temperatūra žiemos periodu nepakankama.

Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams, ir dėl tokio veikimo arba neveikimo atsiranda asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės), o reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-345/2013).