Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. liepos 9 d.

A. S. dėl kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2014 m. liepos 10 d.

Iš nuteistųjų L. B., A. S., R. M. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 5 578,08 Eur už nukentėjusiajam R. E. suteiktas gydymo paslaugas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 226,85 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų L. B., A. S., R. M. solidariai priteista nukentėjusiajam R. E. 5,80 Eur turtinei ir 5 792,40 Eur neturtinei žalai atlyginti bei I. E. 139,59 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo R. M. priteista nukentėjusiajam R. E. 14,48 Eur turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas L. B. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B., A. S. ir R. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2014 m. liepos 5 d. apie 22 val. 00 min., viešoje vietoje – B. kaime, M. seniūnijoje, P. rajone, kelyje A–T–P, ant tilto per J. upę, veikdami bendrininkų grupe, elgdamiesi itin įžūliai, be jokios dingsties, dėl chuliganiškų paskatų bendrais tyčiniais veiksmais sunkiai sutrikdė R. E. sveikatą, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

L. B. sudavė kumščiu vieną smūgį dviračiu iš priekio atvažiavusiam R. E. į veidą, taip jį nugriovė nuo dviračio bei pasivijęs bandantį pabėgti nukentėjusįjį, sudavė kumščiu vieną smūgį stovinčiam R. E. į galvą; R. M. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į galvą, o R. E. nuo gautų smūgių nugriuvus ant nugaros, L. B. daug kartų sudavė kumščiu ir spyrė nukentėjusiajam į krūtinę ir galvą, ne mažiau kaip penkis kartus užšoko nukentėjusiajam ant galvos ir krūtinės; R. M. ne mažiau kaip keturis kartus spyrė nukentėjusiajam į kairį šoną ir sudavė kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į krūtinę; A. S. ne mažiau kaip keturis kartus spyrė į dešinę galvos pusę ir į dešinį šoną. Po to L. B. su R. M. nutempė nukentėjusįjį prie upės, įtempė jį į vandenį ir abu sudavė daug kartų kumščiais gulinčiam R. E. į galvą ir krūtinę.

Tokiu būdu, L. B., A. S. ir R. M. nukentėjusiajam padarė galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis veide, kairio antakio muštine žaizda, sumušimo židiniu smegenyse kairėje smilkininėje srityje, nosies kaulų lūžiu, bei krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį dešinės pusės 8, 9, 10 šonkaulių lūžiais, lydimais dešinio plaučio pažeidimu, oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje ir oro susikaupimu minkštuosiuose audiniuose krūtinės ląstos srityje.

Taip pat R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. liepos 5 d. apie 22 val. 20 min., toje pačioje vietoje, pagrobė R. E. dokumentus, t. y. nukentėjusiojo vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. XXXX bei traktorininko pažymėjimą Nr. XXXX.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. M. ir A. S. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. S. skundo argumentai, kad nuteistasis L. B. jį apkalba, nes nenori vienas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą ir nuostolius, o liudytojos V. B. ir L. B. yra suinteresuotos bylos baigtimi, yra nelogiški, niekuo nepagrįsti, todėl atmestini. Taip pat apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai paneigė nuteistojo R. M. versiją, jog R. E. galėjo suduoti, kai bandė išskirti nukentėjusįjį ir L. B. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jokių muštynių nebuvo, nes R. E. buvo užpultas netikėtai (t. y. nugriautas nuo dviračio ir sumuštas), todėl ir ginti nukentėjusiojo nebuvo jokio reikalingumo ar būtinumo.

Taip pat nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde teigia, kad jis tik bandė nukentėjusįjį apginti, t. y. patraukti nuo L. B., tačiau pats (apeliantas) buvo sumuštas, o padėti nukentėjusiajam nesugebėjo, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau šios nuteistojo A. S. nurodytos aplinkybės prieštarauja pirmiau aptartiems įrodymams, nes nagrinėjamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apeliantas gynė arba norėjo apginti nukentėjusįjį nuo L. B. neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teisme L. B. parodė, kad sudavė A. S. į veidą, tačiau neprisimena, dėl kokios priežasties taip pasielgė (2 t., 171 b. l.). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. aplinkybių, t. y. jog jis gynė ar norėjo apginti R. E. neminėjo, tik nurodė, kad žodžiu bandė raminti L. B. ir R. M., tačiau jie neklausė (1 t., 155-157 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistojo L. B. parodymai apygardos teisme, nepaneigia pirmiau nustatytų bylos faktinių aplinkybių dėl R. E. sumušimo ir nepatvirtina A. S. apeliaciniame skunde pateiktos versijos, kad tokiu būdu gynė nukentėjusįjį R. E.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje aptarė bendrininkavimo požymius ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. M., A. S. ir L. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarė veikdami bendrininkų grupe. Pažymėtina, kad bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką yra tada, kai darant tyčinį nusikaltimą bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Šios bylos medžiaga nustatyta, kad tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius R. E. į galvą ir krūtinę. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatyta, kuris iš nuteistųjų sudavė smūgį ar smūgius nukentėjusiajam, dėl ko jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau neginčijamai įrodyta, jog smurtą prieš nukentėjusįjį kryptingai vartojo visi nuteistieji, suduodami smūgius rankomis, spardydami į gyvybiškai svarbias kūno dalis, t. y. galvą bei krūtinę. Tokiu atveju, už sunkų sveikatos sutrikdymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo žalojimo procese. Atkreiptinas apeliantų dėmesys ir į tai, kad kokio stiprumo smūgius nukentėjusiajam sudavė kiekvienas iš nuteistųjų, neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui, be to, tai objektyviai nustatyti nėra ir galimybės.

Todėl esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistųjų veiksmų – sudavimo kumščiais, spardymo į itin svarbias gyvybei kūno dalis – ir padarinių – nukentėjusiojo R. E. sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jie buvo bendravykdytojai. Todėl A. S. veiksmus vertinti kaip administracinių teisės pažeidimus, t. y. pagal ATPK 174 straipsnį arba ATPK 178 straipsnį, nėra jokio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje R. M., A. S. ir L. B. veiksmus vertino kaip padarytus tyčia, tačiau jos kryptingumo nekonkretizavo. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nuteistieji jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdami netiesiogine tyčia. Nusikalstama veika padaroma netiesioginė tyčia tada, jei kaltininkas suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus sveikatą ar gyvybę, numatė, jog gali jam sunkiai sutrikdyti sveikatą ar atimti gyvybę, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus sveikatos sutrikdymui ar gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva ir krūtinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kūno dalys ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą ar krūtinę, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-302/2010, 2K-381/2011 ir kt.). Šioje byloje nuteistieji, suduodami smūgius rankomis ir spardydami nukentėjusiajam į galvą, krūtinę, suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą sunkių padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, tačiau leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai patvirtina nuteistųjų E. M., A. S. ir L. B. veiksmai po įvykio, kai jie paliko sužalotą R. E., o patys iš įvykio vietos pasišalino, nukentėjusiajam medicinos pagalbos nesuteikė, tokiu būdu buvo abejingi padariniams.

Nors nuteistieji R. M. ir A. S. apeliaciniuose skunduose motyvų dėl jų veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, nenurodo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad chuliganiškos paskatos gali būti inkriminuojamos tada, kad nusikalstama veika padaryta negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ar pan., nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai (Kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2011, Nr. 2K-381/2013, Nr. 2K-8-696/2015.).

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. M., A. S. ir L. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, dėl chuliganiškų paskatų, t. y. be jokios dingsties ar priežasties. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis R. E. išprovokavo nuteistuosius padaryti nusikalstamus veiksmus. Priešingai, būtent L. B. buvo iniciatorius, o A. S. ir R. M. tokiems jo veiksmams pritarė ir aktyviai dalyvavo nusikaltimo padaryme, dėl ko R. E. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nors nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikta 2014 m. liepos 5 d. įvykio vietos apžiūra ir planas – schema yra netiksli, tačiau tai neturi esminės reikšmės įrodymų vertinimui (1 t., 3-6 b. l.). Pažymėtina, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta tamsiu paros metu, naudojant dirbtinį apšvietimą, be to, ji nustatyta pagal ištryptą žolę ir rastas dėmes, panašias į kraują. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiagoje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas ir planas – schema, atitinka nuteistojo A. S. ir jo gynėjo apeliacinio proceso metu pateiktose fofonuotraukose užfiksuotų objektų (kelio, tilto per upę ir t. t.) išsidėstymą.

Dėl bausmės skyrimo ir civilinio ieškinio

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Be to, remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Be to, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“. Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Be to, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, t. y. už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Todėl vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė BK 54 straipsnio 2 dalies taikymo nuostatas bei teisingai jas taikė R. M. ir A. S. Apygardos teismas skirdamas bausmes R. M. ir A. S. atsižvelgė ne tik į nuteistųjų asmenybes, bet ir į jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, po dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai), nusikaltimų sunkumą (BK 11 straipsnio 6 dalis), tyčią, tai, kad nusikaltimas baigtas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. S. ir R. M. nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, nes tai patvirtina pačių nuteistųjų parodymai. Akivaizdu, kad nuteistieji būdami apsvaigę nuo alkoholio, negalėjo pilnai kontroliuoti savo nusikalstamų veiksmų, juo labiau laiku suteikti tinkamą pagalbą nukentėjusiajam. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. M. anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, tačiau jokių išvadų nepadarė. Apygardos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad A. S. neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, anksčiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam ir nukentėjusiajam susitaikius. Iš Apeliaciniam teismui pateiktų charakteristikų taip pat matyti, kad pagal gyvenamąją vietą ir darbe, A. S. charakterizuojamas teigiamai, kaip darbštus ir atsakingas žmogus, kuris padeda močiutei. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas R. M. ir A. S. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios yra žymiai mažesnės, nei numato įstatymo sankcijos vidurkis (BK 61 straipsnis). Nors A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad yra jauno amžiaus, dirba, gyvena su tėvais, po įvykio niekur nesislapstė, nesipriešino sulaikomas policijos pareigūnų, charakterizuojamos teigiamai, nėra padaręs jokių pažeidimų, asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju neturėjo, tačiau tai nėra pagrindas dar labiau mažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. M. ir A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54 – 64 straipsniuose išdėstytas nuostatas. Pažymėtina, kad R. M. ir A. S. taikyti BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatas nėra pagrindo, nes jie nuteisti už labai sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 11 straipsnio 6 dalis).

Apeliacinio proceso metu R. M. prašo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti griežto režimo pataisos namuose.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu R. M. buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (2 t., 22-27 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu R. M. šias kardomąsias priemones paliko galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o bausmės atlikimo pradžią teisingai nurodė skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos (3 t., 18 b. l.). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad R. M. kardomoji priemonė – suėmimas, taikoma kitoje baudžiamojoje byloje, kuri nagrinėjama Panevėžio apylinkės teisme (3 t., 4-8 b. l.). Todėl R. M. skundžiamo nuosprendžio vykdymo metu turi būti subendrintos bausmės pagal visus įsiteisėjusius nuosprendžius ir tik paskyrus galutinę subendrintą bausmę, bus galima spręsti, koks kardomojo kalinimo laikotarpis jam turi būti įskaitytas į bausmės laiką ir nustatyta tiksli bausmės atlikimo pradžia (BPK 361 straipsnis).

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Panevėžio apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžiu R. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir taikant BK 63 straipsnio 1, 4 dalis bei BK 64 straipsnio 1, 3 dalis, paskirta subendrinta trijų metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas trejiems metams (2 t., 46-51 b. l.). Kaip matyti iš šio nuosprendžio, R. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už apysunkių nusikaltimų padarymą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme negali, nes paskirtos bausmės turėtų būti bendrinamos, taikant BK 64 straipsnio nuostatas, t. y. dalinį arba visišką bausmių sudėjimą, tokiu būdu R. M. būtų pasunkinama jo teisinė padėtis. BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Tačiau byloje gautas tik R. M. apeliacinis skundas, o prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundų nuteistojo padėtį sunkinančiais pagrindais negauta. Taip pat atkreiptinas nuteistojo R. M. dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnyje nurodyta, kad pataisos įstaigų rūšys yra pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Pažymėtina, kad BVK nėra numatyta, kad nuteistieji laisvės atėmimo bausmę gali atlikti griežto režimo pataisos namuose. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo R. M. prašymai dėl pataisos namų rūšies pakeitimo ir bausmės subendrinimo, netenkinamas.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija, svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. E. pareiškė 8 688,60 (Eur) (30 000 Lt) civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (1 t., 74-75 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismas tenkindamas R. E. civilinį ieškinį iš dalies ir priteisdamas iš nuteistųjų solidariai 5 792,40 Eur neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis R. E. kentėjo fizinį skausmą, turėjo gydytis, patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, bendravimo galimybės sumažėjimą, darbinės veiklos ir pragyvenimo šaltinio netekimą, išgyvenimus dėl pasveikimo galimybės ir gyvenimo kokybės ateityje. Apygardos teismas įvertino nuteistųjų R. M. ir A. S. turtinę padėtį, turtinę padėtį (nuosavo turto neturi), bei tai, kad yra jauno amžiaus, darbingi, todėl ateityje turės realią galimybę atlyginti padarytą žalą.

Apeliacinio teismo nuomone, toks priteistos neturtinės žalos dydis (t. y. 5 792,40 Eur) šiuo atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2016 m. sausio 13 d. pateikė prašymą Nr. (2.16.) NTP-7-414, kuriame prašo iš nuteistojo R. M. priteisti valstybei 102,25 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys.

Šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistasis R. M. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį apeliacinio proceso metu gins advokatė Silva Mardosaitė. Atsižvelgiant į tai, kad gynėjo dalyvavimas apeliacinio proceso metu yra būtinas, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. M., netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. M. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. M., netenkinti.