Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas D. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 6 d. apie 22.50 val. viešoje vietoje – daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Joniškyje, bendro naudojimo balkone, veikdamas bendrininkų grupėje su D. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, sudavė kumščiais R. D. į veido sritį teisminio nagrinėjimo metu nenustatytą kiekį kartų, padarydamas nukentėjusiajam R. D. kraujosruvas akių vokuose, muštinę žaizdą kairio antakio srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. K. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, M. K. pripažino kaltu sutrikdžius viešąją tvarką, t. y. padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, nesutikdamas tik su paskirta, jo manymu, per griežta bausme. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, nepakankamai dėmesingai įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 str. 1 d., teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliantas padarė vieną nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, kad M. K. anksčiau yra teistas ir naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.) – asmeniui keliančiam didesnį pavojų visuomenei, pagrįstai paskyrė BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, nes recidyvistams už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama būtent tokios rūšies bausmė (BK 56 str. 1 d.). Apylinkės teismas, spręsdamas dėl skirtinos laisvės atėmimo bausmės, atsižvelgė į pagrįstai nustatytą M. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl to (BK 59 str. 1 d. 2 p.), teisingai nustatė dvi apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jis nusikaltimą įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas aiškiai turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.), įvertino apeliaciniame skunde nuteistojo deklaruojamą jo šeiminę padėtį ir darbo santykių pobūdį. Dėl to nėra pagrindo aukštesnės instancijos teismui dar sykį vertinti ir atsižvelgti į tas pačias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, minimas apeliaciniame skunde, kurias jau nustatė ir įvertino apylinkės teismas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino to, kad M. K. savo noru, dar ikiteisminėje bylos tyrimo stadijoje atlygino Šiaulių teritorinei ligonių kasai patirtą žalą dėl nukentėjusiojo R. D. gydymo (1 t., 26–27; 32–34 b. l.).

BK 59 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Savanoriškas nuostolių atlyginimas ar žalos pašalinimas teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atsilygino iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. K. laisva valia ne tik prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai dėl to gailėjosi, bet ir atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Savanoriškas žalos atlyginimas rodo kaltininko pozityvų požiūrį į nukentėjusį asmenį ir, konkrečiu atveju, lengvina apelianto atsakomybę, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė ir nevertino, nors tai turi akivaizdžią reikšmę bausmei ir jos dydžiui parinkti. Taigi apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko, pripažįstant M. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą, skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.).

Kiekvienu atveju, skiriant bausmę, būtina įvertinti ir paties nukentėjusiosios elgesio įtaką nusikalstamos veikos padarymui, jo poziciją dėl kaltininko įvykdytos neteisėtos veikos ir jam taikytinos atsakomybės. Byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais nustatyta, kad pats nukentėjusysis R. D. kartu su nuteistaisiais gėrė alkoholinius gėrimus, kilo tarpusavio konfliktas, kurio aplinkybių nei nuteistieji, nei pats nukentėjusysis dėl girtumo tiksliai negalėjo net atpasakoti (2 t. 3–4 b. l.). Viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusysis civilinio ieškinio dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos nereiškė, teisiamojo posėdžio metu pareiškė, kad kaltininkams jokių pretenzijų neturi ir prašė M. K. skirti švelnesnę bausmę. Aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistąjį M. K. nusikalstamai elgtis paskatino daugiau atsitiktinio pobūdžio situacija, jo paties ir nukentėjusiojo girtumas, o ne iš anksto susiformavusi nuostata. Nukentėjusiojo pozicija kaltininkų atžvilgiu, tarp jų ir apelianto, taip pat nerodo itin didelio padaryto nusikaltimo pavojingumo, atskleidžia abejingą nukentėjusiojo požiūrį tiek į padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir į kaltininkus.

Kolegija, atsižvelgusi į visas paminėtas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad M. K. pagal BK 284 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams yra aiškiai per griežta, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, mažinant apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.,

nusprendžia:

pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendį:

pripažinti M. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.

M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 6 mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.