Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (išieškotojo) UAB „Halineta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas atmestas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo (išieškotojo) UAB „Halineta“ skundą dėl antstolio V. Č. veiksmų, suinteresuoti asmenys S. M., Z. M., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Pirmosios instancijos teismas taikė teismų praktiką, kuri neatitinka esamos ir susiklosčiusios teisinės situacijos bei faktinių aplinkybių, todėl teismo motyvai pažeidžia ne tik tiesiogiai išieškotojo interesus, bet ir protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus.

2) Antstolis, priimdamas skundžiamą patvarkymą, pažeidė imperatyvią teisės normą – kad sprendimas būtų įvykdytas kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Antstolis nevertino aplinkybių, kad S. M. bei Z. M. jau ne kartą siekė nutraukti santuoką, siekiant apsunkinti išieškojimą. Be to, S. M. gautos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos turto pagerinimui, t. y. gyvenamojo namo statybai.

1) Paties pareiškėjo ir jo vadovo M. V. veiksmai pažeidžia geros moralės principą, nes M. V., siekdamas išvengti piniginių prievolių vykdymo savo kreditoriams, perleidžia reikalavimo teises savo vadovaujamai įmonei UAB „Halineta“.

Antstolis V. Č. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje kilo ginčas dėl povedybine sutartimi nustatyto sutuoktinių turto režimo taikymo po teismo nutarties, kuria buvo nustatyta skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje su sutuoktine nuosavybėje įsiteisėjimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolis V. Č. vykdo Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro 2008 m. liepos 24 d. vykdomąjį įrašą Nr. AD-2221 dėl 29 084,19 Eur skolos, 2008 m. liepos 3 d. vykdomąjį įrašą Nr. AD-1772 dėl 29 083,03 Eur skolos, 2008 m. rugpjūčio 18 d. vykdomąjį įrašą Nr. AD-2439 dėl 43 972,05 Eur skolos, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-19151-864/2010 dėl 3 646,43 Eur skolos, 2011 m. vasario 18 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-19152-129/2010 dėl 4 614,81 Eur skolos išieškojimo iš skolininko S. M. išieškotojo UAB „Halineta“ naudai.

CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostata, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra nustatytos. CK 3.117 straipsnyje įtvirtinta sutuoktinių nuosavybės teisės lygybės prezumpcija, kuri, nepaneigus bendra tvarka, reiškia, jog kiekvienam sutuoktiniui priklauso lygios bendro turto dalys. Preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Nenustačius, kokia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis yra skolininko, negalima tiksliai apibrėžti sutuoktinio asmeninio turto apimties ir jo vertės. Dėl šios priežasties negali būti nukreiptas išieškojimas į skolininko dalį, kuri įeina į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kol nėra nustatyta jam priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis). Teismas, vykdymo procese nustatydamas skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, vadovaujasi CK 3.117 straipsnio 1 dalimi, CK 3.123 straipsnio 1 dalimi, CK 4.92 straipsnio 1 dalimi. Vykdymo procese yra nustatoma areštuotame bendrosios jungtinės nuosavybės turte skolininkui priklausanti turto dalis ir nėra dalijamas sutuoktiniams priklausantis turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Antstolis, nustatęs, kad skolininkas asmeninio turto, iš kurio būtų galima įvykdyti išieškojimą, pakankamai neturi, taip pat tai, kad nuo 1977 m. spalio 7 d. skolininkas yra santuokoje su Z. M., kuri dirba Lietuvos Respublikos finansų ministerijoje ir gauna draudžiamąsias pajamas, bei tai, kad sutuoktiniai sudarę vedybų sutarties nebuvo, pasiūlė išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje su sutuoktine Z. M. nuosavybėje, nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi, priimta c. b. Nr. 2-4402-845/13, tenkino UAB „Halineta“ pareiškimą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo ir nustatė, kad skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklauso: 1) ½ dalis jo sutuoktinės Z. M. pajamų, esamų ir būsimų lėšų, 2) ½ dalis svirno, esančio (duomenys neskelbtini), 3) 125 vnt. UAB „Trys kvortos“ paprastųjų vardinių akcijų, 4) 50 vnt. UAB „Danelita“ paprastųjų vardinių akcijų. Antstolio kontoroje 2016 m. liepos 25 d. gautas Z. M. prašymas panaikinti visus taikytus apribojimus jos turtui ir nutraukti vykdomą išieškojimą iš jos gaunamų visų rūšių pajamų, kadangi ji su savo sutuoktiniu (skolininku) S. M. sudarė vedybų sutartį, kuria nustatė kitokį savo turto teisinį režimą, t. y. būtent kad nuo vedybų sutarties sudarymo dienos S. M. nebepriklauso pusė jos turto, įskaitant bet neapsiribojant visų rūšių gaunamų pajamų, taigi nebegali būti nukreipiamas išieškojimas į nebesančią skolininko dalį nebeegzistuojančiame bendrame su sutuoktine turte. Antstolis 2016 m. rugpjūčio 6 d. priėmė patvarkymą nutraukti skolos išieškojimą Nr. S15-22546, kuriuo, atsižvelgdamas į skolininko sutuoktinės prašymą bei į tai, kad tarp skolininko ir jo sutuoktinės 2016 m. liepos 4 d. buvo sudaryta ir įregistruota povedybinė sutartis, bei vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nutraukė išieškojimą iš Z. M. pensijos ir iš kitų pajamų.

Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta Civilinio kodekso trečiosios knygos III dalies trečiojo skirsnio normose. Sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 str.), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 str.) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutartis sąlygas (CK 3.83 str. 2 d., 3.101 str. 1 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas (išieškotojas) teigia, kad antstoliui 2016 m. rugpjūčio 6 d. patvarkymu nutraukus skolos išieškojimą iš ½ Z. M. gaunamų pajamų neužtikrinami kreditorių interesai ir sudaromos sąlygos skolininkui piktnaudžiauti ir išvengti prievolių įvykdymo, tačiau apeliacinės instancijos tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Byloje ginčo dėl to, kad skolininkas yra tik S. M. nėra, todėl išieškojimas galimas tik iš šio sutuoktinio asmeninio turto ar jam priklausančios turto dalies bendrame turte. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas dėl povedybinės sutarties santykio, kai teismo nutartimi vykdymo procese jau yra nustatyta vieno iš sutuoktinių, kaip skolininko, dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nurodė, kad įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti povedybinę sutartį, tokia sutartis nelaikytina per se prieštaraujančia gerai moralei ar viešajai tvarkai. Jeigu povedybine sutartimi pažeidžiami trečiųjų asmenų (pvz., kreditorių) teisėti interesai, jų teisės ginamos taikant sandorių negaliojimo institutą. Pavyzdžiui, kreditorių teisės galėtų būti laikomos pažeistomis, jei, siekiant išvengti vieno iš sutuoktinių asmeninių prievolių vykdymo, būtų sudaryta povedybinė sutartis, į ją įtraukiant sąlygą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės (bendro turto, įgyto iki povedybinės sutarties sudarymo) padalijimo, pagal kurią sutuoktiniui – skolininkui nepagrįstai atitektų mažesnė bendro turto dalis, kurios nepakaktų jo asmeninėms prievolėms įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016). Nagrinėjamu atveju sutuoktinių S. M. ir Z. M. 2016 m. liepos 4 d. sudarytos Vedybų sutarties nuostatos dėl sutuoktinių turto teisinio režimo taikomos tik būsimam po šios sutarties sudarymo įgytam turtui. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, povedybinės sutarties nuostatos neprieštarauja gerai moralei ar viešajai tvarkai, nepažeidžia išieškotojo teisėtų interesų, nes sutarties nuostatos nėra taikomos retrospektyviai. Dėl šių priežasčių sutikti su atskirojo skundo teisiniais argumentais dėl teismo nutarties nepagrįstumo apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Priešinga išvada nepagrįstai priešpastatytų kreditorių interesus prieš sutuoktinių teisę sudaryti vedybų sutartį. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada taip pat neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai analogiškose bylose, pagal kurių nuostatas vykdytinoms skolininko prievolėms išieškotojo naudai po sudarytos povedybinės sutarties įregistravimo išieškojimas nebegali būti nukreipiamas į laiko atžvilgiu vėliau gautas arba gautinas pajamas, įskaitant pajamas, susijusias su darbo santykiais, ir lėšas, gautas ir (ar) patenkančias į sutuoktinio vardu atidarytas sąskaitas bankuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016).

Taigi, sudaryta povedybinė sutartis, kurioje nustatytas sutuoktinių turto atskirumo principas, ir kurios nuostatos taikomos tik būsimam turtui, neprieštarauja kreditoriaus interesams, nes kreditoriaus interesai gali būti užtikrinti nukreipiant išieškojimą tiek į asmeninį skolininko turtą, į dalį bendro turto, įgyto iki povedybinės sutarties sudarymo, tiek ir į asmeninį turtą, įgytą po povedybinės sutarties sudarymo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas vedybų (povedybinės) sutarties teisinių pasekmių vykdymo procese klausimą, tinkamai taikė CK ir CPK normas bei vadovavosi kasacinio teismo praktika, nutarties išvados dėl bendrosios jungtinės nuosavybės ypatumų nustatymo sudarius povedybinę sutartį atitiko susiformavusią teismų praktiką. Aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.