Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-07-30 · Administracinė byla Nr. P-502-57-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2013-11-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-502-57-14Nutartis · 2014-07-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-30
Bylos Nr.
P-502-57-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02157-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
A. M.
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P502-57/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02157-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. liepos 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-1209/2013 pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 1-6; 21-27) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV; trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4588; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir atsakovas; VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius) 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-63788; 3) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pensiją, įtraukiant pagrindines pajamas, gautas dirbant Mongolijos Liaudies Respublikoje 1986-1988 m. rubliais, tačiau papildomai apskaitytas ir invaliutiniais rubliais; 4) jeigu būtų nustatyta, kad 1986-1988 m. laikotarpiu pajamos, gautos Mongolijoje rubliais, nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis, prašė įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiuoti iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 m. iki 1974 m. imtinai.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu, Nr. 1156 5 priedas, nustatantis asmens pajamas, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir nurodantis, kad tai taikytina apmokėjimui už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu (priedo 22 p.), neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir 55 straipsnio 1 dalies 1 punktui, kurie nenumato tokios išlygos galimybės (I t., b. l. 87-91).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 18 d. sprendimu (I t., b. l. 103-114) netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-63788 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2012 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4588 dalyse, kuriose atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas, įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajį pensijų skyrių iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 125-130), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo dalį, kurioje teismas nusprendė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-63788 ir VSDFV 2012 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4588 dalyse, kuriose atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl invaliutiniais rubliais priskaičiuotų pajamų prilyginimo draudžiamosioms pajamoms ir senatvės pensijos perskaičiavimo atsižvelgiant į šias pajamas, bei įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajį pensijų skyrių iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl invaliutiniais rubliais priskaičiuotų pajamų prilyginimo draudžiamosioms pajamoms ir senatvės pensijos perskaičiavimo atsižvelgiant į šias pajamas, ir priimti naują sprendimą – bylą pagal pareiškėjo skundą pirmiau minėtoje dalyje nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (10.1-02)3-63788 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2012 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4588 dalyse, kuriose atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius įpareigotas iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas, panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir pažymėjo, kad teismas ginčijamus sprendimus panaikino remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjo pirminis 2010 m. liepos 12 d. prašymas (atsakymas į jį, atsakovo pateiktas 2010 m. liepos 15 d. raštu, nėra skundžiamas byloje), nebuvo pateiktas kaip prašymas perskaičiuoti pensiją pareiškėjui. Tačiau pirmosios instancijos teismas, taip nuspręsdamas, neatsižvelgė į aplinkybes, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 15 d. rašte pareiškėjui buvo paaiškinta ne tik kodėl, apskaičiuojant pareiškėjo senatvės pensiją, neatsižvelgta į Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos pažymoje esančius duomenis apie pajamas, priskaičiuotas invaliutiniais rubliais, bet kartu paaiškinta ir kodėl šios pajamos negali būti pripažintos draudžiamosiomis pajamomis. Pareiškėjas 2010 m. spalio 28 d. skunde VSDFV jau prašė pripažinti jo 1986 m. rugpjūčio 18 d. – 1988 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpiu invaliutiniais rubliais priskaičiuotas pajamas draudžiamosiomis pajamomis. Dėl to VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. sprendime sprendė ne tik dėl Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos pažymoje esančių duomenų apie invaliutiniais rubliais priskaičiuotas pajamas, bet ir dėl šių pajamų prilyginimo draudžiamosioms pajamoms. Be to, remiantis pareiškėjo argumentais, susijusiais su invaliutiniais rubliais apskaičiuotų pajamų priskyrimu draudžiamosioms pajamoms, ginčas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris 2011 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, o šis sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį. Teismuose buvo argumentuotai atmesti pareiškėjo argumentai, susiję su pensijos perskaičiavimu pajamas, gautas invaliutiniais rubliais, prilyginant draudžiamosioms pajamoms. Tiek VSDFV, kuriai buvo apskųstas atsakovo sprendimas, tiek teismai, tikrindami viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, nagrinėjo klausimą iš esmės ir dėl pareiškėjo pateiktų argumentų pasisakė.

Teisėjų kolegija sprendė, kad vien tas faktas, kad pirminis pareiškėjo prašymas neatitiko reikalavimų prašymui dėl pensijos perskaičiavimo, negali būti pagrindas ignoruoti VSDFV, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus sprendimus, kuriuose pareiškėjo keliamas klausimas jau buvo išnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad visais pareiškėjo prašymais ir skundais buvo siekiama iš esmės vieno dalyko – perskaičiuoti pensiją invaliutiniais rubliais gautą apmokėjimą priskiriant draudžiamosioms pajamoms. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendime, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje konstatavo, jog pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. yra apskaičiuotas teisingai. Taigi, teisėjų kolegija laikė, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 1 d. prašymu (pagal gavimo datą) kreipęsis į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-jį pensijų skyrių dėl jo senatvės pensijos perskaičiavimo, kreipėsi dėl to paties klausimo, kuris jau buvo išnagrinėtas.

Atsižvelgęs į Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69, 13 punktą, kurio pagrindu atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti dalį pareiškėjo prašymo, teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas grindė savo prašymą perskaičiuoti pensiją naujomis aplinkybėmis, kas patvirtina anksčiau išdėstytus argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjas dėl pensijos perskaičiavimo nesikreipė. Pažymėta, kad analogiška norma yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte, kur sakoma, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos 2009 m. spalio 29 d. išduota pažyma Nr. D01-8085 jau buvo nagrinėta administracinėje byloje, todėl negali būti laikoma nauja. Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ pažyma (be išdavimo datos) Nr. 3422/K20004 ir Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. išduota pažyma Nr. 3981/K20004 buvo nagrinėjamos kartu su pareiškėjo prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756-3059/2011 ir dėl jų pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, kuria atsisakyta atnaujinti procesą. Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. išduota pažyma Nr. 3981/K20004 buvo pateikta kartu su 2011 m. balandžio 18 d. prašymu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl įrodymų prijungimo, t. y. iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio, kuriame byla išnagrinėta apeliacine tvarka priimant 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, konstatavo, kad Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ pažymoje (be išdavimo datos) Nr. 3422/K20004 nėra nurodyta naujų aplinkybių, kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kurios galėtų turėti esminę reikšmę bylai (pažymoje nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjo pajamas, o tik bendro pobūdžio teiginiai). Rusijos Federacijos Centrinio banko 2012 m. vasario 29 d. išduota pažymoje Nr. 19-4-1-3/167 pareiškėjas tik informuojamas, kad jo paklausimas pagal paskirtį nusiųstas nagrinėti atitinkamai organizacijai (Rusijos Federacijos bankui „Vnešekonombankas“). Dėl šių aplinkybių ir dėl to, kad minėtose pažymose yra bendrai rašoma apie invaliutinių rublių statusą ir jų santykį su rubliu, bet ne apie faktus, pagrindžiančius pareiškėjo teisę į jo gautų pajamų priskyrimą draudžiamosioms pajamoms (pateiktose pažymose pateiktas invaliutinių rublių statuso išaiškinimas, negali paneigti Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinto jų statuso), teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nelaikytini naujomis aplinkybėmis, kurios gali būti pagrindas viešojo administravimo subjektui priimti naują sprendimą Taisyklių 13 punkto pagrindu.

Nusprendus, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius ir VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pakartotinius pareiškėjo prašymus, konstatuota, kad įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pensiją nėra pagrindo, tad šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat nusprendė, jog konstatavus, kad ginčas nagrinėjamoje byloje yra jau išspręstas ir viešojo administravimo subjektas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus, nėra pagrindo svarstyti galimybės kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

II.

Pareiškėjas A. M. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1209/2013, užbaigtoje 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (II t., b. l. 1-4).

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašomoje atnaujinti administracinėje byloje konstatavo, kad vertinant pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, ir invaliutinių rublių statusą ir jų santykį su rubliu, negalima paneigti Lietuvos Respublikos teisės aktuose (Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedo 22 punkte) įtvirtinto invaliutinių rublių statuso. Taigi, teismas, vertindamas 1986-1988 m. išmokėtų invaliutinių rublių statusą, įstatymus taikė atgaline tvarka, nes 1986-1988 m. išmokėtų invaliutinių rublių statusą vertino pagal gerokai vėliau priimto Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedo 22 punktą, kuris negaliojo šių pajamų išmokėjimo metu 1986-1988 m.

Pareiškėjas šioje byloje yra pateikęs įrodymus apie pareiškėjo pajamų, gautų TSRS valstybine valiuta rubliais, tačiau papildomai apskaitytais ir kaip invaliutiniais rubliais, komandiruotės Mongolijoje metu nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d., statusą kaip valstybinės valiutos, kuri buvo tokia laikoma pareiškėjo pajamų gavimo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjo atlyginimo rubliais apskaitymas invaliutiniais rubliais nekeičia pareiškėjui išmokėto atlyginimo valiutos kaip valstybinės statuso, nes atlyginimą mokėjo pati valstybė tuometine valstybine TSRS valiuta. Šios aplinkybės teismas prašomoje atnaujinti byloje nepaneigė, o priimdamas sprendimą, teigiantį, kad invaliutiniai rubliai buvo nevalstybinė valiuta, niekaip nepagrindė tokios išvados jokia teisės norma.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymas perskaičiuoti pensiją buvo pateiktas atsakovui, nes paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos pensijos skyrimo metu. Rusijos „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 3981/K20004 išaiškino, jog invaliutinio rublio samprata reiškė tai, kad savininkas, turimos sumos ribose, pagal nustatytą rublio ir užsienio valiutos santykio TSRS Valstybiniame banke kursą, turėjo teisę įsigyti tam tikrą užsienio valiutą. Pagal balansinės ataskaitos duomenis vadinamojo invaliutinio rublio ir rublio santykis sudarė 1:1. Dar daugiau, Rusijos „Vnešekonombankas“ 2012 m. kovo 16 d. raštu Nr. 3422/K20004 pateikė išaiškinimą, kad pagal 1976 m. gruodžio 10 d. instrukciją Nr. 8 einamosios sąskaitos „atidaromos užsienio valiutos lėšų sąskaita, kurią išmoka tarybinės finansinės organizacijos, ryšium su tarybinių piliečių komandiruotėmis į užsienį. Sąskaitos vedamos rubliais, nurodant atitinkamos užsienio valiutos kodą. Tokiu būdu, buvusios lėšos TSRS „Vnešekonombanko“ sąskaitoje buvo rubliai, skirti išmokėti jums už darbą komandiruotės laikotarpiu, o rubliai buvo TSRS valstybinė valiuta.“

Apskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį buvo atgaline tvarka taikomi įstatymai, preziumuojama, kad rubliai, kurie papildomai buvo apskaitomi ir kaip invaliutiniai rubliai, neva buvo nevalstybinė TSRS valiuta. Būtent šiuo aspektu vertintinas Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedas, neteisėtai atgaline tvarka nustatantis asmens pajamas, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Minėto priedo 22 punkte nurodytas apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS I valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu. Todėl apskaičiuojant pareiškėjo pensiją, nebuvo įtrauktos jo pagrindinės pajamos, gautos rubliais, tačiau papildomai apskaitytos ir invaliutiniais rubliais, nes minėtas Vyriausybės nutarimas atgaline tvarka nepagrįstai ir neteisėtai invaliutinius rublius, gautus 1986-1988 m., priskyrė nevalstybinei valiutai.

Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymą detalizuojančiame Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 32 punkte nustatyta, kad į asmenų, dirbusių buvusiose TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose ir dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, įtraukiamos visų darbo apmokėjimo rūšių pinigines sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tačiau Vyriausybės pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5 priede neteisėtai nurodomos asmens pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedo 22 punktu neteisėtai atgaline tvarka priskyrus invaliutinius rublius, kurie iš tikrųjų pajamų gavimo metu buvo valstybiniai TSRS rubliai, nevalstybinei valiutai, buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti užtarnautą pensiją. Buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir lygybės prieš įstatymą principas, nes visiems kitiems asmenims pajamos rubliais buvo įtrauktos į pajamas, pagal kurias apskaičiuojama pensija. Be to, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktas buvo neteisėtai pakeisti ir susiaurinti žemesnės galios poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedo 22 punktu.

Šioje byloje susidarė situacija, kai pareiškėjas, teisėtai gavęs darbines pajamas 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, kurie tuo metu buvo valstybinė valiuta, turėjo teisę į teisėtus lūkesčius, kad šios teisėtai gautos pajamos valstybine valiuta bus įvertintos apskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Todėl teismas, priimdamas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1209/2013, atgaline tvarka taikė įstatymus, tuo padarydamas esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas A. M. prašymą dėl proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1209/2013, užbaigtoje 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu, atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė 2014 m. vasario 28 d. (pateikta faksimiliniu ryšiu), vertintina, jog šiuo atveju pareiškėjas laikėsi ABTĮ 156 straipsnyje numatyto prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino, jo nepraleido.

Pateiktame prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą – pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialiosios teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime iš esmės aiškino ir taikė vienintelę materialiosios teisės normą – Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69, 13 punkto nuostatą, kurios pagrindu atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymo dėl pensijos perskaičiavimo dalį, susijusią su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas. Teismas nagrinėjo klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyrius atsisakė nagrinėti dalį pareiškėjo prašymo dėl to, jog analogiškas prašymas tokiomis pat aplinkybėmis jau buvo atsakovo išnagrinėtas (t. y. pakartotinis). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime nesprendė klausimo, ar pareiškėjo 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais gautos pajamos įskaitytinos į draudžiamąsias pajamas, todėl pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės, susijusios su invaliutinių rublių statusu bei jų įskaitymo į draudžiamąsias pajamas, nepagrindžia teiginio, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime nekonstatavo, kad invaliutiniai rubliai buvo nevalstybinė valiuta, todėl ir negalėjo tokios išvados, kaip teigia pareiškėjas, pagrįsti kokia nors teisės norma. Tai, kad teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime paminėjo tai, jog pateiktose Rusijos Federacijos pažymose pateiktas invaliutinių rublių statuso išaiškinimas, negali paneigti Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinto jų statuso, nereiškia, kad teismas nusprendė, jog pareiškėjo 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais gautos pajamos neįskaitytinos į draudžiamąsias pajamas, kadangi, kaip minėta, šio klausimo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesprendė, tačiau minėtą argumentą pateikė, atsakydamas į klausimą, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai iš Rusijos Federacijos nelaikytini naujomis aplinkybėmis, kurios gali būti pagrindas viešojo administravimo subjektui priimti naują sprendimą Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 13 punkto pagrindu.

Be to, pažymėtina, jog ginčas dėl invaliutiniais rubliais apskaičiuotų pajamų priskyrimo draudžiamosioms pajamoms buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris 2011 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. Ik-1489-437/2011 atmesti pareiškėjo skundą, o šis sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3059/2011. Šiuose sprendimuose ir buvo nagrinėjami pareiškėjo argumentai, susiję su pensijos perskaičiavimu pajamas, gautas invaliutiniais rubliais, prilyginant draudžiamosioms pajamoms, t. y. klausimas buvo nagrinėjamas iš esmės ir dėl pareiškėjo pateiktų argumentų, susijusių su invaliutiniais rubliais apskaičiuotų pajamų priskyrimu draudžiamosioms pajamoms, pasisakyta būtent minėtuose teismų sprendimuose, tačiau ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-1209/2013, kurioje procesą siekia atnaujinti pareiškėjas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkinamas, o atnaujinti procesą atsisakoma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-1209/2013 pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasIrmantas JarukaitisRičardas Piličiauskas