- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-10
- Bylos Nr.
- eI2-4379-952/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06366-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas, Deimantė Andrulytė
- Pareiškėjas
- S. B., A. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B., A. B., S. B., S. B., atstovaujamų įgalioto asmens S. T., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjai S. B., A. B., S. B., S. B., atstovaujami įgalioto asmens S. T., patikslintu skundu prašo panaikinti skundžiamus sprendimus (toliau kartu – ir Sprendimai), kaip neteisėtus ir nepagrįstus, nes jie pažeidžia pareiškėjų teises, be kita ko, ir dėl to, kad nebuvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta galimybė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo: 2025 m. spalio 14 d. Nr. 25S222821 sprendimą (toliau – ir Sprendimas 1) nutraukti A. B. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, 2025 m. spalio 14 d. Nr. 25S222828 sprendimą (toliau – ir Sprendimas 2) nutraukti S. B. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą; 2025 m. spalio 14 d. Nr. 25S222823 sprendimą (toliau – ir Sprendimas 3) nutraukti S. B. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą; 2025 m. spalio 14 d. Nr. 25S222829 sprendimą (toliau – ir Sprendimas 4) nutraukti S. B. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą; įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) atnaujinti pareiškėjų pilietybės atkūrimo bylų nagrinėjimą.
Nurodo, kad pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamento Pilietybės skyrių ir pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymais buvo pateikta visa eilė dokumentų, pagrindžiančių asmens teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pareiškėjai iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. 2024 m. spalio 9 d. pareiškėjai savo MIGRIS (Lietuvos migracijos informacinė sistema) paskyrose gavo vienodo turinio pranešimus – Migracijos departamentas nurodė „prašome papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius jog Jūsų senelė P. S., kaip nurodyta Y. S., gim. (duomenys neskelbtini) Izraelyje, gimimo liudijime yra tas pats asmuo kaip P. T.-V., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)., gyv. (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas ir kuri vėliau išvyko į Palestiną. Taip pat galite pateikti kitus dokumentus, patvirtinančius Jūsų giminystės ryšį su P. T.-V.. Pažymime, jog 2024-09-25 papildomai pateikėte Izraelio Valstybės Rabinų teismo sprendimą dėl P. S. ir I. S., tačiau atsižvelgiant į tai, jog Izraelio Valstybės Rabinų teismas yra konfesinis teismas - religine santvarka paremta institucija, jos sprendimai nagrinėjant pareiškėjų prašymus įtakos neturi, todėl prašome pateikti alternatyvius, Izraelio Valstybės išduotos dokumentus“. Pareiškėjai bandė gauti nurodytus dokumentus, kreipėsi į Izraelyje esančius archyvus, tačiau paaiškėjo, kad pareiškėjų senelės archyviniai dokumentai buvo saugomi kibuce, kuriame ji apsigyveno atvykusi į Izraelį, ir kuriame gyveno visa B. šeima, G. B., G. B. (duomenys neskelbtini) ir kuris 2023 m. spalio 7 d. Palestinos ginkluotai grupuotei Hamas užpuolus Izraelį, buvo užimtas Hamas, visi gyventojai evakuoti, archyvai ir kiti daiktai palikti kibuce. Dabar, 2025 m. spalio 15 d., Izraeliui ir Palestinai paskelbus paliaubas, pareiškėjams pavyko iš kibuco, kuriame gyveno jų senelė, gauti archyvinius dokumentus, kuriuose yra visa Migracijos departamento prašoma informacija. Ši situacija iš esmės prilygintina humanitarinei krizei, dėl kurios asmenys negalėjo gauti ir pateikti dokumentų, kurių prašė Migracijos departamentas, tačiau ėmėsi visų kitų įmanomų veiksmų – kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kadangi pareiškėjai neturėjo galimybės pateikti Migracijos departamento prašomų dokumentų, tai 2025 m. birželio 10 d. pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes jokių Migracijos departamento prašomų dokumentų neturėjo ir net nežinojo apie jų egzistavimą. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Teismas, atsižvelgdamas į Migracijos departamento atsiliepimą, kuriuo jis teigė, kad nėra jokio pagrindo nagrinėti bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes Migracijos departamento direktorius nepriėmė sprendimo, kad trūksta duomenų pareiškėjų pilietybei atkurti, 2025 m. rugsėjo 11 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nusprendė pareiškėjų pareiškimą palikti nenagrinėtą. Pareiškėjai dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti minėtą nutartį ir išnagrinėti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo iš esmės. Migracijos departamentas į šį atskirąjį skundą 2025 m. spalio 8 d. pateikė atsiliepimą, kuriuo Migracijos departamentas nesutiko su atskiruoju skundu, kuriame nurodė, jog „Pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimai yra sustabdyti ir jiems 2024-10-09 buvo išsiųstas pranešimas prašant papildomai pateikti dokumentus. Pranešime nurodyta, kad šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį“. Tuo tarpu Migracijos departamento direktorius 2025 m. spalio 14 d. priėmė skundžiamus Sprendimus, kuriais nutraukė pareiškėjų pilietybės atkūrimo bylų nagrinėjimą. Skundžiami Migracijos departamento Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes užkirto kelią pareiškėjams įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Šioje byloje aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika - 2025 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025. Žinodamas, kad pareiškėjai neturi prašomų pateikti papildomų dokumentų, kuriais galėtų įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui reikšmingus juridinius faktus (nes pareiškėjai dėl jų nustatymo kreipėsi į teismą, o Migracijos departamentas byloje dalyvavo kaip suinteresuotas asmuo), Migracijos departamentas turėjo sustabdyti pilietybės bylų nagrinėjimą ir suteikti pareiškėjams Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytą galimybę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o ne nutraukti pilietybės bylų nagrinėjimą. Pažymi, kad ypač svarbi aplinkybė nagrinėju atveju yra tai, kad Migracijos departamentas žinojo, kad pareiškėjai siekia šį juridinį faktą įrodyti bendrosios kompetencijos teisme ir prieštaravo tokio fakto nustatymui savo procesiniuose dokumentuose nurodydamas, kad neva tai jokių duomenų pilietybės atkūrimui netrūksta, nes dėl to nėra direktoriaus sprendimo. Migracijos departamentas teismui nurodė, kad jokių juridinių faktų pareiškėjų pilietybės atkūrimo bylose netrūksta ir prašė teismo atmesti pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. 2025 m. spalio 8 d. Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu civilinėje byloje (duomenys neskelbtini), kuriame pakartojo, kad pareiškėjams nėra jokio reikalo bendrosios kompetencijos teisme nustatinėti juridinę reikšmę turinį faktą, o 2025 m. spalio 15 d. (t. y. sekančią savaitę po tokio turinio atsiliepimo pateikimo) priėmė ginčijamus Sprendimus nutraukti pareiškėjų pilietybės atkūrimo bylų nagrinėjimą, motyvuojant tuo, kad pareiškėjai nepateikė prašomų dokumentų, dėl kurių nebuvimo ir buvo pateiktas pareiškimas teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pilietybės atkūrimo tikslu. Toks atsakovo elgesys yra nelogiškas, galima manyti, jog tai yra arba klaida, arba piktnaudžiavimas. Bet kokiu atveju tai niekaip nesiderina su gero administravimo principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau - VAĮ), bei pažeidžia pareiškėjų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Pilietybės atkūrimo klausimai yra viešojo administravimo dalis, todėl tiek Migracijos departamentas, tiek vidaus reikalų ministras, atlikdami prašymų dėl pilietybės atkūrimo priėmimo, nagrinėjimo ir administravimo procedūras, privalo vadovautis ne tik Pilietybės įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 2021 m. rugsėjo 22 d. Nr. 761 nauja redakcija, reguliuojančių prašymų dėl pilietybės priėmimo ir nagrinėjimo tvarką, nuostatomis, bet ir VAĮ nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1102-442/2018). Pareiškėjai mano, kad jų atžvilgiu vykdoma administracinė procedūra neatitinka VAĮ principų ir pamatinių reikalavimų, nes jų atžvilgiu priimti Sprendimai yra nepagrįsti teisės aktais, įpareigojančiais išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti dokumentus ir nustačius, kad nepakanka duomenų pilietybei atkurti – sustabdyti pilietybės atkūrimo bylos nagrinėjimą ir pasiūlyti pareiškėjams kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Yra draudžiama nutraukti administracinę procedūrą vien formaliais pagrindais, nesant tam jokio teisinio nei faktinio pagrindo - jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.). Skundžiami Sprendimai sukelia tiesiogines negatyvias pasekmes pareiškėjams, nes Migracijos departamentas nutraukė administracinę procedūrą ir užkirto pareiškėjams kelią įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymi, kad pareiškėjai už pilietybės bylos nagrinėjimą jau yra sumokėję mokestį valstybei, kuris sudaro 120,00 EUR už vienos bylos nagrinėjimą. Todėl šioje situacijoje, nutraukus pilietybės bylos nagrinėjimą ir nesudarius pareiškėjams galimybės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jie patyrė ir materialinę žalą, nes nutraukus bylos nagrinėjimą, sumokėtas mokestis nėra grąžinamas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes užkirto kelią pareiškėjams įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą, tačiau įstatyme nenurodoma, kiek kartų galima kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjai gali kreiptis dėl pilietybės atkūrimo ne vieną kartą, prašymo nagrinėjimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nutraukimas neužkerta kelio pareiškėjams atsikurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai taip pat skunde nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo sustabdyti pilietybės bylų nagrinėjimą ir suteikti pareiškėjams Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytą galimybę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, o ne nutraukti pilietybės bylų nagrinėjimą. Pareiškėjai skunde pažymi, kad Migracijos departamentas žinojo, kad pareiškėjas siekia šį juridinį faktą įrodyti bendrosios kompetencijos teisme ir prieštaravo tokio fakto nustatymui savo procesiniuose dokumentuose nurodydamas, kad neva tai jokių duomenų pilietybės atkūrimui netrūksta, nes dėl to nėra direktoriaus sprendimo. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjų pozicija. Pirma, Migracijos departamentas ir sustabdė pareiškėjų prašymų nagrinėjimus iki papildomų dokumentų pateikimo dienos, tačiau ne ilgiau nei 1 metams. Antra, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi, tam, kad pareiškėjai kreiptųsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo Migracijos departamentas turėtų būti priėmęs sprendimą konstatuoti, kad „nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Kad Migracijos departamentas priimtų atitinkamą sprendimą, pareiškėjai turėjo pateikti Migracijos departamento prašytus dokumentus, t. y. pateikti dokumentus, jog P. S. yra tas pats asmuo kaip ir P. T.-V. bei Izraelio Valstybės išduotus dokumentus apie P. S. ir I. S. santuoką. Pareiškėjai nepateikė jokios informacijos apie šių dokumentų vietą, galimybę juos gauti, išvis nepateikė jokio atsakymo, todėl buvo nutrauktas prašymų nagrinėjimas. Trečia, Migracijos departamentas neprieštaravo pačiam juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, tačiau atsiliepime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad pareiškėjai nesilaikė ikiteisminės prašymo nagrinėjimo tvarkos, dėl ko yra neišnaudota ikiteisminė prašymo nagrinėjimo tvarka ir nesilaikyta Pilietybės įstatymo nuostatų. Kadangi pareiškėjai nepateikė teismui duomenų, jog jie negali be pareiškime nurodytų juridinių faktų atsikurti Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl jų pareiškimas ir buvo paliktas nenagrinėtas (2025 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)). Pilietybės įstatymo nuostatos numato galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustato, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Minėta aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma. Taigi, pareiškėjai siekia apeiti Pilietybės įstatymo nustatytą tvarką ir tokiu būdu galimai pagreitinti pilietybės atkūrimo procesą, tačiau Migracijos departamentas yra valstybės institucija, kuri veikia įstatymų nustatyta tvarka, todėl negali toleruoti tvarkos nesilaikymo atvejų. Visiems asmenims įstatymo nuostatos veikia vienodai, nebent yra išimčių, tačiau išimčių iš įstatymo nuostatos nebuvo nustatyta. Pareiškėjai nurodo, kad Migracijos departamentas teismui nurodė, jog jokių juridinių faktų pareiškėjų pilietybės atkūrimo bylose netrūksta ir prašė teismo atmesti pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Pareiškėjai nurodo, kad toks Migracijos departamento elgesys yra nelogiškas, galima manyti, jog tai yra arba klaida, arba piktnaudžiavimas. Nesutinka su pareiškėjų pozicija. Migracijos departamentas tokios pozicijos nenurodė, pareiškėjų interpretacijos neatitinka realybės. Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį pareiškėjų skundą nurodė, kad nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjams kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad jų atžvilgiu vykdoma administracinė procedūra neatitinka VAĮ principų ir pamatinių reikalavimų. Pirmiausia, Migracijos departamentas ir buvo sustabdęs prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Antra, pareiškėjams buvo nurodyta, jog jie turi pateikti prašymams nagrinėti reikalingus duomenis per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus išsiuntimo dienos, o nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų, asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas. Trečia, Migracijos departamentas negali daryti išvadų, jog pareiškėjai neturi prašomų dokumentų ir negali jų gauti, nes tokių aplinkybių Migracijos departamentui per skirtus 1 metus laiko pareiškėjai nenurodė, į Migracijos departamento pranešimą neatsakė. Migracijos departamentas teikdamas atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bandė išaiškinti pareiškėjams, kad jie nesilaiko ikiteisminės prašymo nagrinėjimo tvarkos, tačiau pareiškėjai nekreipė į Migracijos departamento argumentus dėmesio. Migracijos departamento sprendimai pagrįsti Pilietybės įstatymo nuostatomis, o konkrečiai Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu. Priešingai nei nurodo pareiškėjai, Migracijos departamentas nagrinėjo visas reikšmingas aplinkybes, pareiškėjai Migracijos departamentui nepateikė jokių duomenų, todėl kaip ir nurodyta pranešime – per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas yra nutraukiamas. Ginčijamame Sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamų Sprendimų turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimti šie administraciniai aktai, sprendimai yra individualizuoti, pakankamai motyvuoti, paremti objektyviais faktais, juose nurodyti teisės aktai, todėl, darytina išvada, kad sprendimai atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Pažymi, kad nutraukti prašymų nagrinėjimai, pareiškėjams per 1 metus nepateikus papildomų dokumentų, neužkerta kelio kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pakartotinai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 1, Sprendimo 2, Sprendimo 3 ir Sprendimo 4 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. B. 2024 m. birželio 22 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo; pareiškėjas A. B. 2024 m. liepos 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo; pareiškėjas S. B. 2024 m. liepos 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo; pareiškėjas S. B. 2024 m. birželio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjų prašymai Migracijos departamentui pateikti įgalioto asmens S. T..
Migracijos departamentas 2025 m. spalio 14 d. priėmė Sprendimą 1, Sprendimą 2, Sprendimą 3, Sprendimą 4, kuriais nusprendė nutraukti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, nes asmenys per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikė prašomos informacijos ar dokumentų. Sprendimai priimti vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu. Sprendimuose nurodyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. spalio 9 d. informavo pareiškėjus, kad „pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas stabdomas prašant pateikti papildomus dokumentus. Taip pat pareiškėjas informuotas, jog, jeigu per 1-erius metus nuo rašto išsiuntimo dienos nebus pateikti papildomi dokumentai, pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas bus nutrauktas“. Sprendimuose nurodyta, kad iki šios dienos pareiškėjai nepateikė papildomų dokumentų.
5. Pareiškėjai, nesutikdami su Sprendimais, skundžia juos teismui.
6. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad Pilietybės reikalų komisija ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija priima sprendimą nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą, jeigu asmuo per vienus metus nuo Pilietybės reikalų komisijos ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius šiame įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų.
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo 26 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS ir nustato ne ilgesnį kaip vienerių metų terminą reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti ar patikslinti. Šiuo atveju prašymo nagrinėjimo terminas sustabdomas iki sprendimui priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų priėmimo Migracijos departamente dienos.
7. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai buvo informuoti apie tai, kad turi pateikti trūkstamus dokumentus. 2024 m. spalio 9 d. pranešimuose buvo nurodyta, jog „Prašome papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius jog Jūsų senelė P. S., kaip nurodyta Y. S., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijime yra tas pats asmuo kaip P. T.-V., gim. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas ir kuri vėliau išvyko į Palestiną. Taip pat galite pateikti kitus dokumentus, patvirtinančius Jūsų giminystės ryšį su P. T.-V.. Pažymime, jog 2024-09-25 papildomai pateikėte Izraelio Valstybės Rabinų teismo sprendimą dėl P. S. ir I. S., tačiau atsižvelgiant į tai, jog Izraelio Valstybės Rabinų teismas yra konfesinis teismas - religine santvarka paremta institucija, jos sprendimai nagrinėjant pareiškėjų prašymus įtakos neturi, todėl prašome pateikti alternatyvius, Izraelio Valstybės išduotos dokumentus <...>. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu, Jūsų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas stabdomas ir bus tęsiamas nuo prašomų papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Taip pat pranešame, kad per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas. Pažymime, kad šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį“. Taigi, iš pranešimo turinio akivaizdu, kad pareiškėjai buvo informuoti, kad prašymų nagrinėjimui turi būti pateikti trūkstami dokumentai, taip pat nurodyta, jog prašymų nagrinėjimas yra stabdomas ir bus tęsiamas nuo papildomų dokumentų gavimo dienos. Be to, pažymėta ir tai, kad raštas nėra laikytinas sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį.
8. Pareiškėjai skunde nurodo, jog jie bandė gauti dokumentus, kreipėsi į Izraelyje esančius archyvus, tačiau paaiškėjo, kad pareiškėjų senelės archyviniai dokumentai buvo saugomi kibuce, kuriame ji apsigyveno atvykusi į Izraelį ir kuriame gyveno visa B. šeima, G. B., G. B. (duomenys neskelbtini), ir kuris 2023 m. spalio 7 d. Palestinos ginkluotai grupuotei Hamas užpuolus Izraelį, buvo užimtas Hamas, visi gyventojai evakuoti, archyvai ir kiti daiktai palikti kibuce. 2025 m. spalio 15 d., Izraeliui ir Palestinai paskelbus paliaubas, pareiškėjams pavyko iš kibuco, kuriame gyveno jų senelė, gauti archyvinius dokumentus, kuriuose yra visa Migracijos departamento prašoma informacija. Pažymėtina, kad pareiškėjai apie trūkstamus dokumentus buvo informuoti 2024 m. spalio 9 d., į teismą dėl juridinio fakto nustatymo kreipėsi 2025 m. birželio 10 d., tačiau apie tai, kad yra kliūtys pateikti dokumentus, Migracijos departamento neinformavo. Migracijos departamentas savo atsiliepime į skundą nurodo, jog Migracijos departamentas negali daryti išvadų, kad pareiškėjai neturi prašomų dokumentų ir negali jų gauti, nes tokių aplinkybių Migracijos departamentui per skirtus 1 metus laiko pareiškėjai nenurodė, į Migracijos departamento pranešimą neatsakė. Šių aplinkybių pareiškėjai savo patikslintame skunde nepaneigė.
9. Minėta, kad pareiškėjai kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčių fakto nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 11 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nusprendė pareiškėjų pareiškimą palikti nenagrinėtą. Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą. Panevėžio apygardos teismas 2026 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartį paliko nepakeistą.
Nors pareiškėjai savo skunde nurodo, jog Migracijos departamentas turėjo sustabdyti pilietybės bylų nagrinėjimą ir suteikti pareiškėjams Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytą galimybę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o ne nutraukti pilietybės bylų nagrinėjimą ir pažymėjo, kad ypač svarbi aplinkybė nagrinėjamu atveju yra tai, jog Migracijos departamentas žinojo, kad pareiškėjai siekia šį juridinį faktą įrodyti bendrosios kompetencijos teisme ir prieštaravo tokio fakto nustatymui savo procesiniuose dokumentuose, nurodydamas, jog neva tai jokių duomenų pilietybės atkūrimui netrūksta, nes dėl to nėra direktoriaus sprendimo, tačiau su tokiais pareiškėjų teiginiais teismas negali sutikti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje nurodyta, kad Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog prašo pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo palikti nenagrinėtu, nes pareiškėjai nesilaikė ikiteisminės prašymo nagrinėjimo tvarkos.
Migracijos departamentas, teikdamas atsiliepimą į pareiškėjų atskirąjį skundą, nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjams kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo šiuo atveju. Tą patvirtina ir šiuo klausimu formuojama teismų praktika. Taip pat atsiliepime į atskirąjį skundą Migracijos departamentas nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025 konstatavo, kad asmens teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą turi būti įgyvendinama laikantis Pilietybės įstatyme ir lydinčiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos; civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pilietybės atkūrimo tikslu teisme gali būti keliama tik esant Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai sąlygai – valstybės įgaliotai institucijai pripažinus, kad nėra pakankamai šį faktą patvirtinančių dokumentų; suinteresuotas asmuo, laikydamas, kad administracinės procedūros metu priimti viešojo administravimo institucijų sprendimai ar neveikimas pažeidžia jo teises, be kita ko, ir dėl to, kad nebuvo suteikta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta galimybė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi teisę viešojo administravimo institucijų aktus (neveikimą) ginčyti administraciniame teisme. Šią Migracijos departamento nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025 savo patikslintame skunde cituoja ir pareiškėjai bei nurodo, kad ji yra aktuali šiai bylai.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, teikdamas procesinius dokumentus teismams, kuriuose buvo sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nenurodė, jog jokių duomenų pilietybės atkūrimui pareiškėjų pilietybės atkūrimo bylose netrūksta ir neprašė teismo atmesti pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Dar kartą akcentuotina, kad Migracijos departamentas, teikdamas atsiliepimą Panevėžio apygardos teismui, nurodė, jog nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjams kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Minėta, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Panevėžio apygardos teismas 2026 m. sausio 13 d. nutartyje pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad Migracijos departamento ir vidaus reikalų ministro sprendimai (įsakymai, nutarimai, teikimai ir kt.) dėl pilietybės atkūrimo yra viešojo administravimo subjektų teisės aktai, kurie suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui. Be to, pagal šiuo klausimu nuosekliai formuojamą bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktiką, Pilietybės įstatymo nuostata, pagal kurią tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka, reiškia, kad, asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėjusiai institucijai pripažinus, jog nėra pakankamai dokumentų tenkinti tokį prašymą, asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-94-469/2025, Nr. e3K-3-284-219/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020). Taigi, sutiktina su Migracijos departamento atsiliepime į patikslintą skundą nurodomais argumentais, kad Pilietybės įstatymo nuostatos numato galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustato, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Minėta aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma. Taigi, Migracijos departamentas turi būti priėmęs sprendimą pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį.
10. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjams per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamus Sprendimus, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu. Pareiškėjai pranešimais buvo tinkamai informuoti apie trūkstamus dokumentus, jokių prašomų dokumentų Migracijos departamentui nepateikė, nenurodė, kad negali jų gauti, į pranešimus neatsakė, o pati savaime aplinkybė, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negali suponuoti išvados, kad Migracijos departamentas galėjo nesilaikyti imperatyvių Pilietybės įstatymo nuostatų. Be to, akcentuotina ir tai, kad pareiškėjų prašymas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismų paliktas nenagrinėtu dėl to, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatų prasme dėl pareiškėjų kreipimosi, pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesilaikė ikiteisminės prašymo nagrinėjimo tvarkos.
11. Taip pat teismas atkreipia pareiškėjų dėmesį į tai, kad nors Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą, tačiau nenurodoma kiek kartų galima kreiptis dėl pilietybės atkūrimo, todėl Migracijos departamento Sprendimai nutraukti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą neužkerta pareiškėjams kelio atsikurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, veikė savo kompetencijos ribose. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijami atsakovo Sprendimas 1, Sprendimas 2, Sprendimas 3 ir Sprendimas 4 yra teisėti ir pagrįsti, jie priimti nepažeidžiant VAĮ nuostatų, yra pakankamai argumentuoti ir motyvuoti, tad jų naikinti nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjų reikalavimą. Pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas.
13. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų S. B., A. B., S. B., S. B., atstovaujamų įgalioto asmens S. T., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.