- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- I-6915-244/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04926-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Liudmila Zaborovska (pran.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Jolantos Malijauskienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant atsakovės atstovui V. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. skunde (b. l. 31, 38) prašo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (251/09)9R-4494 ir išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2008 m. vasario 14 d. Norvegijos Karalystės apeliacinis teismas jam skyrė 13 metų laisvės atėmimo bausmę. 2009 m. birželio 16 d. tolimesnei bausmei atlikti jis buvo perkeltas į Lietuvos Respubliką. Vilniaus apylinkės teismas paliko tą pačią 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau Vilniaus apylinkės teismas besąlygiškai atsižvelgė tik į bausmės laiko trukmę, o kitos Norvegijos įstatymuose numatytos teisės jo atžvilgiu nėra vykdomos, t. y. netaikomos Norvegijos įstatymuose numatytos trumpalaikės atostogos ir lygtinio paleidimo sąlygos, kas neatitinka 1983 m. kovo 21 d. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo ir 2011 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės pripažinimo ir vykdymo. Teisingumo ministerija pažeidžia Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės susitarimą (toliau – ir Susitarimas) dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo, įsigaliojusį 2014 m. liepos 6 d., nes nesuteikia geresnės socialinės reabilitacijos galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 54-57).
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad iš skundžiamo rašto turinio matyti, kad Teisingumo ministerija nėra kompetentinga spręsti pareiškėjo keliamų klausimų dėl lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos ir kitų kalinimo sąlygų, todėl rašte pareiškėjui buvo nurodytos jo statusą reglamentuojančios teisės normos. Nuo šiame Teisingumo ministerijos rašte išdėstytos nuomonės nepriklauso, ar R. M. teisė į lygtinį paleidimą bus įgyvendinta, kadangi tai, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, sprendžia lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija. Taigi, raštas yra ne teisines pasekmes sukeliantis individualus teisės aktas, o informacinio pobūdžio atsakymas, kuris negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Susitarimo 27 punkte nustatyta, kad šio susitarimo nuostatos taikomos galutiniams nuosprendžiams, priimtiems po jo įsigaliojimo datos. R. M. atžvilgiu galutinis nuosprendis buvo priimtas 2008 m. vasario 14 d., perdavimas buvo vykdomas 2009 metais, t. y. iki susitarimo įsigaliojimo, o pagal bendrą teisės principą teisės aktai atgal negalioja. Be to, šio Susitarimo preambulėje įtvirtinta, jog geresnes nuteistojo asmens socialinės reabilitacijos galimybes suteikia tokios aplinkybės kaip asmens sąsajos su vykdančiąja valstybe, ar jis (ji) laiko valstybę savo šeimos vieta, į jo kalbinius, kultūrinius, socialinius ar ekonominius ryšius ar kitas sąsajas su vykdančiąja valstybe. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, nurodytais ryšiais susijęs su Lietuva, todėl jau vien tas faktas patvirtina, kad jo socialinė reabilitacija gali būti geriau realizuota Lietuvoje, tuo labiau, kad socialinė reabilitacija nėra sietina su lygtinio paleidimo sąlygomis. R. M. perdavimas Lietuvai buvo vykdomas Norvegijos Karalystės iniciatyva, remiantis 1983 m. Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo (toliau – ir Konvencija) ir jos 1997 m. Papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad bausmės vykdymui perduoti nuteistojo sutikimas nėra būtinas, jei nuteisusi valstybė yra priėmusi sprendimą deportuoti nuteistąjį iš šalies. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nuteisusios ir bausmę vykdančios valstybių bausmės vykdymo sąlygų bei įkalinimo sąlygų skirtumai taip pat nėra pagrindas netaikyti nuteistojo perdavimo jo kilmės valstybei ar atsisakyti perimti kilmės valstybės pilietį likusiai bausmės daliai atlikti. Objektyviai neįmanoma, kad visose valstybėse – konvencijos dalyvėse bausmės vykdymo sąlygos būtų vienodos, todėl Konvencijoje įtvirtintas draudimas pabloginti nuteistojo asmens padėtį Konvencijos nuostatų prasme reiškia, kad nuosprendį vykdanti valstybė bausmės konversijos (adaptavimo) metu negali pabloginti nuteistojo padėties, t. y. paskirti didesnės bausmės, negu buvo paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. liepos 29 d. nutartimi paliko paskirtą 13 metų laisvės atėmimo bausmę, taigi, šis reikalavimas nebuvo pažeistas. Skundžiamame rašte pareiškėjui buvo paaiškinta, kad vadovaujantis Konvencijos 9 straipsnio („Perdavimo pasekmės valstybei, kurioje atliekama bausmė“) 3 dalimi, bausmės atlikimą nustato valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymai ir tik ši valstybė yra kompetentinga priimti bet kokius atitinkamus sprendimus. Konvencijos aiškinamojo rašto 47 punkte patikslinama, kad ši nuostata reiškia, jog bausmės vykdymą reglamentuoja valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymai; nuoroda į valstybės, kurioje atliekama bausmė. įstatymus turėtų būti aiškinama plečiamai bei apimti, be kita ko, ir taisykles, nustatančias teisę nuteistajam būti lygtinai paleistam. Taigi, į Lietuvos Respubliką likusios laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimui perduotiems asmenims bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (įskaitant ir lygtinio paleidimo sąlygas bei tvarką) nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai. Skunde nėra nurodyti jokie teisiniai argumentai, paneigiantys aukščiau išdėstytus teiginius. Iš Bausmių vykdymo kodekso nuostatų, matyti, kad Teisingumo ministerijai nėra suteikta teisė nei spręsti dėl lygtinio paleidimo taikymo ar dėl teisės išvykti be sargybos arba be palydos suteikimo, nei kontroliuoti šiuos sprendimus priėmusių institucijų ar pareigūnų veikią. Šios aplinkybės patvirtina, kad Teisingumo ministerija pareiškėjui pateikė teisingą ir išsamų atsakymą, todėl jo naikinti teisinio pagrindo.
Skundas netenkinamas.
Byloje reiškiamas reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. lapkričio 4 d. atsakymą į pareiškėjo prašymą įpareigoti Marijampolės pataisos namus taikyti trumpalaikių atostogų ir lygtino paleidimo sąlygas, numatytas Norvegijos Karalystės teisės aktuose. Ginčijamame atsakovo 2014 m. lapkričio 4 d. atsakyme Nr. (251/09)9R-4494 nurodyta, jog, perdavus pareiškėją iš Norvegijos Karalystės likusios laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimui Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigoje, pareiškėjo padėtis 1983 m. kovo 21 d. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo nuostatų taikymo prasme nebuvo pabloginta, taip pat išaiškinta lygtinio paleidimo iš pataisos namų taikymo tvarka, nurodant, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nėra įgaliota priimti sprendimus dėl asmenų lygtinio paleidimo.
Šiuo atveju byloje nėra keliamas ginčas dėl bausmę vykdančios institucijos veiklos. Pareiškėjas ginčija viešojo administravimo subjekto sprendimą, priimtą viešojo administravimo, o ne bausmių vykdymo procese. Ginčas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymo į pareiškėjo prašymą teisėtumo ir pagrįstumo yra susijęs su viešojo administravimo procedūromis.
R. M. perdavimas Lietuvai buvo vykdomas Norvegijos Karalystės iniciatyva, remiantis 1983 m. Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo ir jos 1997 m. Papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad bausmės vykdymui perduoti nuteistojo sutikimas nėra būtinas, jei nuteisusi valstybė yra priėmusi sprendimą deportuoti nuteistąjį iš šalies, todėl Konvencijoje įtvirtintas draudimas pabloginti nuteistojo asmens padėtį Konvencijos nuostatų prasme reiškia, kad nuosprendį vykdanti valstybė bausmės konversijos (adaptavimo) metu negali pabloginti nuteistojo padėties, t. y. paskirti didesnės bausmės, negu buvo paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. liepos 29 d. nutartimi paliko paskirtą 13 metų laisvės atėmimo bausmę, taigi, šis reikalavimas nebuvo pažeistas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skunde teigiama, kad Teisingumo ministerija pažeidžia Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės susitarimą dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo, įsigaliojusį 2014 m. liepos 6 d., kadangi nesuteikia geresnės socialinės reabilitacijos galimybės.
Susitarimo 27 punkte nustatyta, kad šio susitarimo nuostatos taikomos galutiniams nuosprendžiams, priimtiems po jo įsigaliojimo datos. Atsakovė pagrįstai teigia, kad R. M. atžvilgiu galutinis nuosprendis buvo priimtas 2008 m. vasario 14 d., perdavimas buvo vykdomas 2009 metais, t. y., iki susitarimo įsigaliojimo, o pagal bendrą teisės principą teisės aktai atgal negalioja. Be to, šio susitarimo preambulėje įtvirtinta, jog geresnes nuteistojo asmens socialinės reabilitacijos galimybes suteikia tokios aplinkybės kaip asmens sąsajos su vykdančiąja valstybe, ar jis (ji) laiko valstybę savo šeimos vieta, į jo kalbinius, kultūrinius, socialinius ar ekonominius ryšius ar kitas sąsajas su vykdančiąja valstybe. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, nurodytais ryšiais susijęs su Lietuva, todėl jau vien tas faktas patvirtina, kad jo socialinė reabilitacija gali būti geriau realizuota Lietuvoje.
Skundžiamame rašte atsakovė pareiškėjui paaiškino, kad vadovaujantis Konvencijos 9 straipsnio („Perdavimo pasekmės valstybei, kurioje atliekama bausmė“) 3 dalimi, bausmės atlikimą nustato valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymai ir tik ši valstybė yra kompetentinga priimti bet kokius atitinkamus sprendimus. Konvencijos aiškinamojo rašto 47 punkte patikslinama, kad ši nuostata reiškia, jog bausmės vykdymą reglamentuoja valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymai; nuoroda į valstybės, kurioje atliekama bausmė. įstatymus turėtų būti aiškinama plečiamai bei apimti, be kita ko, ir taisykles, nustatančias teisę nuteistajam būti lygtinai paleistam. Į Lietuvos Respubliką likusios laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimui perduotiems asmenims bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (įskaitant ir lygtinio paleidimo sąlygas bei tvarką) nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai.
Motyvuojamoji dalis
Bausmių vykdymo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistajam teisė išvykti be sargybos arba be palydos suteikiama pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos direktoriaus nutarimu, o 157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigose sprendimams dėl nuteistųjų prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos priimti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu sudaromos Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismui (BVK 164 straipsnio 6 dalis), o kiti bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui, kurio veiksmai ir sprendimai atitinkamai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 straipsnio 2 ir 3 dalys). Atsakovė pagrįstai teigia, kad Teisingumo ministerijai nėra suteikta teisė nei spręsti dėl lygtinio paleidimo taikymo ar dėl teisės išvykti be sargybos arba be palydos suteikimo, nei kontroliuoti šiuos sprendimus priėmusių institucijų ar pareigūnų veikią.
Teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerija pareiškėjui pateikė teisingą ir išsamų atsakymą, todėl jo naikinti teisinio pagrindo nėra.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis objektyvumo (administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs), proporcingumo (administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus), nepiktnaudžiavimo valdžia (viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų) principais, o VAĮ 8 str. 1 dalis reikalauja, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Tokie patys reikalavimai yra taikomi ir viešojo administravimo subjektų priimamiems administraciniams sprendimams. Skundžiamas sprendimas (raštas) šiuos reikalavimus atitinka.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.