- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-08
- Bylos Nr.
- eI3-558-811/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00820-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. K., R. A., V. L.
- Atsakovas
- Vilniaus regiono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus regiono apylinkės teismas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Advokatai
- Justas Vilys
- Kategorijos
- 12.13.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 5.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K., R. A. ir V. L. skundą atsakovams Vilniaus regiono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl priedo prie darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Vilniaus regiono apylinkės teismas, solidariai laikotarpyje nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d.:
1) pareiškėjui R. A. 66 365,28 Eur priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, ir 8 362,03 Eur delspinigių;
2) pareiškėjai V. L. 35 958,20 priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, ir 4 530,73 Eur delspinigių
3) pareiškėjai R. K. 29 286,93 Eur priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, ir 3 690,15 Eur delspinigių.
Tuo pačiu pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėjai yra Ukmergės rajono aplinkės teismo (dabartinis pavadinimas – Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai) teisėjas, teisėjo padėjėja ir vyresnioji specialistė
Teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 iš dalies patenkino ieškinį ir ieškovams (šios bylos pareiškėjams) iš Lietuvos valstybės priteisė neturtinės žalos atlyginimas už tai, kad laikotarpyje nuo 2003 – 2012 m. jie dirbo gyvsidabriu užterštose Ukmergės rajono apylinkės teismo (toliau – Teismas) patalpose. Minėtoje nutartyje LAT nustatė, kad gyvsidabris Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose (teismo pastato konstrukcijose) buvo nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. beveik 10 metų. Taigi 2019 m. birželio 6 d. LAT priėmus aukščiau nurodytą nutartį, kurioje buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad beveik 10 metų Teismo patalpose buvo nuodinga medžiaga – gyvsidabris, pareiškėjai sužinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl nurodo nepraleidę 3 metų ieškinio senaties termino.
Kadangi pareiškėjai 10 metų Teisme dirbo kenksmingomis sąlygomis, teigia turintys teisę reikalauti priedo už darbą kenksmingomis ir sveikatai pavojingomis darbo sąlygomis.
Teigia, kad 2003 m. sausio 8 d., t. y. kai Teisme pirmą kartą buvo rasta gyvsidabrio ir nuo kada skaičiuojamas laikotarpis, kai teismo tarnautojai ir pareigūnai dirbo gyvsidabriu užterštose patalpose kenksmingomis sąlygomis, galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 26 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad valstybės tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis (VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o šio straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad nurodytos priemokos negali viršyti 60 procentų nuo pareiginės algos. Pažymi, kad toks priemokos dydis buvo įtvirtintas iki 2008 m. gruodžio 31 d., o nuo 2009 m. sausio 1 d. priemokos dydis negalėjo viršyti 20 procentų pareiginės algos.
Vadovaujasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies ir VTĮ 5 straipsnio 6 dalies 2 punkto (anksčiau galiojusios redakcijos 4 straipsnio 3 ar 5 dalių 2 punkto) nuostatomis .,yra numatyta, kad teisėjas yra valstybės pareigūnas. VTĮ yra numatyta, kad VTĮ netaikomas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų teisėjams (dabar galiojančios įstatymo redakcijos ankstesnių įstatymo redakcijų 4 str. 3 ar 5 d. 2 p.). Taigi valstybės tarnybos įstatymas teisėjams netaikomas. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje darbuotojas tiek dabartinėje įstatymo redakcijoje, tiek ir ankstesnėse buvo apibrėžiamas ir suprantamas plačiau negu Lietuvos Respublikos darbo kodekse pateiktas darbuotojo apibrėžimas ir apėmė ir valstybės tarnautojus, asmenis, dirbančius valstybės ir savivaldybės institucijose ar įstaigose.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. numatyta kiekvieno žmogaus teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą; LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (kuris, kaip aukščiau minėta turi būti taikomas ir teisėjams), numatyta, kad kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos. Taigi pareiškėjų manymu, pagal analogiją ir šios bylos pareiškėjui – teisėjui turi būti taikoma VTĮ nuostata dėl priemokų už kenksmingas darbo sąlygas.
Nurodo, kad 2019 m. birželio 6 d. nutartyje LAT padarė išvadą, kad 2012 m. Teisme rastas gyvsidabris buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m., taigi gyvsidabris Teisme buvo 10 m., t. y. nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., o Teismo tarnautojai ir pareigūnai gyvsidabriu užterštose patalpose dirbo iki 2012 m. gruodžio 18 d. Taigi akivaizdu, jog Teismo tarnautojai ir pareigūnai 2003 m. sausio 8 d. – 2012 m. gruodžio 18 d. laikotarpiu dirbo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, todėl remiantis VTĮ jie turėjo gauti priemoką už kenksmingas darbo sąlygas. LAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011, nurodė, kad darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą.
Pažymi, kad 2011 m. balandžio 4 d. nutartis (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011) yra priimta būtent išplėstinės septynių teisėjų kolegijos ir turi aukštesnę galią net ir tarp LAT formuojamų teisės taikymo precedentų. Atitinkamai joje suformuluotos taisyklės turi ypatingą reikšmę ir nagrinėjant šią bylą. Be to, pažymi, kad analogiškas aiškinimas yra pateikiamas ir vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, pvz., 2015 m. balandžio 29 d. LAT nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).
Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu, pagal kurį reguliavimas, kuris ribojo galimybę teismui priteisti nesumokėtas su darbo užmokesčiu susijusias sumas už ilgesnį nei 3 metų laikotarpį, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. O tai reiškia, kad šios bylos pareiškėjams priedas už darbą, kurį jie dirbo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turi būti priteistas už visą kenksmingomis sąlygomis jų dirbtą laikotarpį.
Vadovaujasi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo, yra skaičiuojami 0,07 procentų delspinigiai. Delspinigiai, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, skaičiuojami už 6 mėn. laikotarpį.
Šalies argumentai
Pareiškėjų atstovas teismo posėdyje iš esmės palaikė pareiškėjų skundą jame nurodytais argumentais ir prašė jį patenkinti.
Atsiliepimas
Teisingumo ministerija atsiliepime prašo atmesti skundą praleidus ieškinio senaties terminą arba kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjams dar 2013 m. balandžio - gegužės mėn. buvo atlikti neurotoksikologijos tyrimai, kuriais buvo nustatomi sunkiųjų metalų (gyvsidabrio) kiekiai jų plaukuose, kraujyje ir paros šlapime. Pareiškėjams 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais buvo nustatyta diagnozė - lėtinis lengvo laipsnio apsinuodijimas metaliniu gyvsidabriu. Todėl laikytina, kad pareiškėjai apie savo galimai pažeista teisę, t. y., jog jie dirbo Teismo patalpose, kuriose buvo rastas gyvsidabris bei tai, kad jiems diagnozuotas lėtinis lengvo laipsnio apsinuodijimas metaliniu gyvsidabriu, sužinojo 2013 m. balandžio - gegužės mėn.
Teigia, kad pareiškėjai turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl dar 2013 m. atliekant neurotoksikologijos tyrimus ir diagnozavus jiems lengvo laipsnio apsinuodijimą metaliniu gyvsidabriu turėjo suprasti apie galimai jų pažeistas teises ir galimai padarytą žalą jų organizmui. Nurodo, jog Ukmergės rajono savivaldybės administracija 2013 m. sausio 17 d. paskelbė ekstremalią padėtį dėl Teismo pastate 2012 m. gruodžio 12 d. rasto gyvsidabrio, o gyvsidabrio radimas Ukmergės rajono apylinės teisme sukėlė rezonansą ir apie šį įvykį buvo plačiai rašoma spaudoje, todėl kiekvienas rūpestingas, apdairus ir atidus asmuo, kuris tuo metu arba prieš tai dirbo Teismo patalpose neabejotinai turėjo suprasti, kad jis dirbo patalpose, kuriose buvo surastas gyvsidabris.
Teisingumo ministerija akcentuoja, kad nors pareiškėjai nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą jie suprato tik LAT 2019 m. birželio 6 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjų su sveikatos tyrimais susiję įvykiai, kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo bei jų individualios savybės leido jiems dar 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais suvokti apie galimą jų teisių pažeidimo momentą ir laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių. Pažymi, kad pareiškėjams 2013 m. liepos 5 d. buvo išmokėtos po 1,5 minimalios mėnesinės algos dydžio materialinės pašalpos dėl būtinybės stiprinti sveikatą apsinuodijus gyvsidabrio garais, o 2013 m. gruodžio mėn. - 3,5 minimalios mėnesinės algos dydžio materialinės, taigi pareiškėjai, kuriems buvo mokomos pašalpos, turėjo suvokti ir suvokė priežastis, dėl kurių šios pašalpos buvo mokamos. Mano, kad nėra jokių įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjai iki senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį, kad darbdavys nežinojo, kad Teismo patalpose yra gyvsidabrio, o Teismo valstybės tarnautojai ir darbuotojai dirba pavojingomis sąlygomis. Ši aplinkybė darbdaviui tapo žinoma tik tuomet, kai gyvsidabris buvo rastas 2012 m. gruodžio 12 d., todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad darbdavys, t. y. Teismas, sudarydamas darbo sutartį su pareiškėjais turėjo susitarti ir dėl priedo už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nes darbas Teisme pats savaime nėra susijęs su darbu pavojingomis sąlygomis, o kaip yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, gyvsidabris Teismo patalpose atsirado dėl trečiųjų asmenų, neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje Teisingumo ministerijos atstovas iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismas atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kad pareiškėjai apie darbą gyvsidabriu užterštose patalpose anksčiausiai sužinojo dar 2003 m. sausį, kuomet Vilniaus visuomenės sveikatos centro Chemijos laboratorijos specialistai 2003 m. sausio 10 d. paėmė oro mėginius aštuoniose Teismo patalpose ir nustatė, kad gyvsidabrio garų koncentracija ore viršija didžiausią leistiną koncentraciją. Vėliausiai pareiškėjai apie tokį faktą sužinojo dar 2012 m. gruodžio 17 d., kuomet Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija atliko pakartotinius gyvsidabrio garų koncentracijos tyrimus visose Teismo patalpose ir nustatė, kad gyvsidabrio garų koncentracija viršija leistinas normas teismo posėdžių salėse bei darbo kabinetuose visuose Teismo pastato aukštuose. Nurodo, kad Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Neurotoksikologijos laboratorijoje pareiškėjams 2013 m. sausio 11 d. ir 2013 m. balandžio 30 d. buvo atlikti gyvsidabrio koncentracijos tyrimai plaukuose, kraujyje ir šlapime. Be to, Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 6P-100- (1.1) „Dėl materialinių pašalpų Ukmergės rajono apylinkės teismo darbuotojams“ pareiškėjams buvo išmokėtos materialinės pašalpos dėl būtinybės stiprinti sveikatą apsinuodijus gyvsidabrio garais. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 10 d. raštu Nr. S-3.8-311 „Dėl materialinių pašalpų išmokėjimo ir mokesčių“ informavo Nacionalinę teismų administraciją apie darbuotojams dėl būtinybės stiprinti sveikatą apsinuodijus gyvsidabrio garais išmokėtas sumas. Analogiškos išmokos pareiškėjams buvo išmokėtos ir Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 6P-221-(1.1) „Dėl materialinių pašalpų Ukmergės rajono apylinkės teismo darbuotojams“, taigi, pareiškėjai, gavę minėtas pašalpas, turėjo suvokti ir suvokė priežastis, dėl kurių šios pašalpos buvo mokamos.
Nurodo, jog pareiškėjai apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo ne po LAT 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, o dar 2013 metų liepos mėnesį, 2003 - 2012 metų įvykiai Teisme, su tais įvykiais susiję pareiškėjų sveikatos tikrinimai 2013 metų sausio ir balandžio mėnesiais bei pašalpų išmokėjimo faktas 2013 metų liepos mėnesį neabejotinai pareiškėjams dar 2013 metų liepos mėnesį leido suprasti, kad buvo dirbama užterštose Teismo patalpose. Pažymi, jog pareiškėjai, žinodami apie darbą gyvsidabriu užterštose patalpose, darbdaviui reikalavimo dėl priemokos prie darbo užmokesčio, vadovaujantis VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nekėlė ir tik 2020 m. kovo 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismo manymu, ieškinio senatis pareiškėjams pareikšti reikalavimą dėl minėtos priemokos vėliausiai prasidėjo dar 2013 metų liepos mėnesį ir pasibaigė 2016 metų liepos mėnesį. Pažymi, kad pareiškėjai pagal savo išsilavinimą, profesiją ir profesinę patirtį vertintini kaip kvalifikuoti specialistai, kuriems taikytini aukščiausi teisės žinių (žinojimo, suvokimo ir taikymo) standartai, todėl nepagrįsti yra skundo teiginiai, jog jie apie galimą savo teisių pažeidimą nežinojo iki 2019 m. birželio 6 d. Nurodo, kad pareiškėjai į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2020 m. kovo 5 d., t. y. praėjus beveik 7 metams nuo sužinojimo apie galimą jų teisių pažeidimą. Taigi, pareiškėjai, nesant jokių objektyvių priežasčių, nesiėmė priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises. Tai, kad pareiškėjai apie galimą jų teisių pažeidimą sužinojo anksčiau, nei nurodo, patvirtina ir tai, kad visi pareiškėjai į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi dar 2015 m. gruodžio 14 d., ko pasekoje, 2019 m. birželio 6 d. buvo priimta LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019.
Teigia, kad pareiškėjų dirbamas darbas teisme savaime nebuvo susijęs su kenksmingais veiksniais, todėl nebuvo ir pagrindo mokėti priemokos pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pažymi, jog LAT nagrinėtoje civilinėje byloje visiems pareiškėjams buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jų sveikatai padarytą žalą, dirbant užterštose teismo patalpose. Vilniaus regiono apylinkės teismas mano, kad pareiškėjų teisės, jiems priteisus neturtinės žalos atlyginimą už dirbant gyvsidabriu užterštose patalpose ir reikiamu laikotarpiu valstybei nesiėmus atitinkamų veiksmų patirtą žalą, yra apgintos, o pareiškėjų prašomos priemokos priteisimas šiuo atveju būtų nepagrįstas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo Vilniaus regiono apylinkės teismo atstovas iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl reikalavimo pareiškėjams iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir Vilniaus regiono apylinkės teismo solidariai priteisti priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ir delspinigius už vėlavimą atsiskaityti, pagrįstumo.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėjas R. A. nuo (duomenys neskelbtini) iki šiol dirba Teismo teisėju. Pareiškėja V. L. Teisme pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) kaip vyriausioji inspektorė, vėliau kaip raštinės vedėja, o nuo (duomenys neskelbtini) teisėjo padėjėjos pareigose. Pareiškėja R. K. Teisme dirba nuo (duomenys neskelbtini) Pradžioje ji ėjo teismo posėdžių sekretorės, vėliau poskyrio vedėjos, o nuo (duomenys neskelbtini) vyresniojo specialisto pareigas.
Pareiškėjai skundą iš esmės grindžia tuo, kad LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 konstatavus, jog nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. Teismo pastatas, kuriame jie dirbo, buvo užterštas gyvsidabriu, paaiškėjo, kad pareiškėjai beveik 10 metų dirbo gyvsidabriu užtreštose teismo patalpose. Atsižvelgdami į šią faktinę aplinkybę, pareiškėjai teigia, kad jie dirbo kenksmingomis sąlygomis, todėl jiems už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. turėjo būti mokama VTĮ nustatyta priemoka už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.
Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia (be kita ko) reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas). Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti darbo sąlygų tinkamumą, saugumą ir sveikumą. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 3 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 30 d.) 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienam darbuotojui (įskaitant valstybės bei savivaldybių institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojus) privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad darbuotojo teisę turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas garantuoja Konstitucija, šis Įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai; saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams privalo sudaryti darbdaviai.
DSSĮ 14 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „<...> darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių <...>“.
DSSĮ 34 straipsnio 6 punkte numatyta darbuotojų teisė įstatymų nustatyta tvarka reikalauti, kad būtų atlyginta žala, padaryta sveikatai dėl nesaugių darbo sąlygų.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 40 straipsnyje „Darbo aplinka“ nustatyta, kad: „darbuotojams turi būti sudaryta tokia darbo aplinka, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti“ (1 d.); „darbo aplinkos veiksnių leistinas ribines vertes (dydžius) nustato sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai“ (2 d.); „darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius) ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), darbo laiko trukmė neturi viršyti 36 valandų per savaitę. Konkreti darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių vertės (dydžiai) viršija leistinas ribines ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), kasdienė ir savaitės darbo laiko trukmė nustatoma įvertinant darbo aplinkos tyrimo rezultatus, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijais ir tvarka“ (3 d.).
Pagal DSSĮ 40 straipsnio 3 dalį, leisti darbuotojams dirbti darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius), buvo galima tik (i) tuo atveju, jeigu nebuvo galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių); (ii) įvertinus darbo aplinkos tyrimo rezultatus ir sutrumpinus darbo laiką
Apibendrinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teigtina, kad Teisme privalėjo būti sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos visais su darbu susijusiais aspektais (taigi privalėjo būti užtikrinta saugi darbo aplinka), o nustačius, kad šio teismo pastato konstrukcijose buvo leistinas normas viršijantis gyvsidabrio kiekis, pareiškėjai įgijo teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti įstatymuose nustatytos atsakomybės už jų teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo pažeidimą.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai dėl Teismo pastato konstrukcijose laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. buvusio gyvsidabrio garų poveikio sveikatai susidariusias darbo sąlygas vertina kaip kenksmingas ir mano, kad jiems už darbą tuo metu turėjo būti mokamos VTĮ nustatyto dydžio priemokos.
Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. priemokos už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis valstybės tarnautojams buvo pripažįstamos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalimi (VTĮ 23 str.).
Iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos VTĮ 26 straipsnyje, be kita ko, buvo nustatyta: „Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: <...> 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis;“ (1 d. 2 p.); „šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos“ (3 d.). Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos VTĮ 26 straipsnyje, be kita ko, buvo nustatyta: „Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: <...> 3) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis“ (1 d. 2 p.); „priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytos priemokos dydis negali viršyti 20 procentų pareiginės algos“ (3 d.).
Taigi, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą VTĮ įtvirtinta priemoka už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis gali būti nustatoma ir mokama tik esant šioms sąlygoms: (i) kenksmingos, labai kenksmingos ir pavojingos darbo sąlygos yra neatsiejamai ir tiesiogiai susijusios su valstybės tarnautojui pavestų darbo funkcijų atlikimu; (ii) nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti kenksmingų, labai kenksmingų ir pavojingų darbo sąlygų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).
Teismo pastato užterštumas gyvsidabrio garais ginčo laikotarpiu nebuvo neatsiejamai ir tiesiogiai susijęs su šio teismo valstybės tarnautojams pavestų darbo funkcijų atlikimu. Bylos duomenys bei LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu tiek valdžios institucijos, tiek Teismo vadovybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojus, susijusius su darbu gyvsidabrio garais užterštose patalpose (gyvsidabrio pavojus yra pakankamai ištirtas, moksliškai pagrįstas ir visuomenei žinomas). Vadinasi, buvo visos galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti dėl patalpose buvusio gyvsidabrio susidariusias kenksmingas darbo sąlygas iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).
Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad dėl Teismo patalpų užterštumo gyvsidabrio garais laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. Teismo pastate dirbusiems valstybės tarnautojams bei teisėjams negalėjo būti nustatomos ir mokamos VTĮ 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855 įstatymo ir 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcijos) įtvirtintos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms pareiškėjų skundo reikalavimas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Vilniaus regiono apylinkės teismas, solidariai laikotarpyje nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. pareiškėjų nurodytą priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus reikalavimo priteisti išmokas už kenksmingas darbo sąlygas, netenkintinas ir reikalavimas priteisti delspinigius kaip išvestinis reikalavimas.
Nustačius, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skunde išdėstytų materialinių reikalavimų, teismas daro išvadą, jog teisiškai nereikšminga pasisakyti dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikymo.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus pareiškėjų skundo, negali būti tenkinamas pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų R. K., R. A. ir V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.