Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-193/2011

Teisėjas Gytis Stasevičius Teisminio proceso Nr. 1-89-2-00023-2009-6

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. vasario 3 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010-10-05 nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu pagal BK 273 str. 1 d. ir jam paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, nustatant 2 mėnesių sumokėjimo terminą.

Be to, šiuo nuosprendžiu priteista iš P. K. 9033,44 litai žalos atlyginimui Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento naudai.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

P. K. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai iškirto mišką, t.y. 2009 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, būdamas žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir jame esančio miško teisėtu savininku, pažeisdamas 2001-04-10 Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. IX-240 9 str. 6 d., o būtent negavęs nustatyta tvarka išduoto leidimo atlikti kirtimus, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas, bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-07-14 įsakymu Nr. D1-386 patvirtinto „Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo“ 3 punkto reikalavimus, draudžiančius atlikti privačiuose miškuose kirtimus negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, pasitelkęs V. Š., A. Z., A. V. ir A. P., kuriems pardavė šiame miške išsikirstus medžius, tyčia plynai iškirto 1,2 ha miško plotą, taip pat dėl šių veiksmų buvo iškirsta 187,39 ktm medienos, dėl ko buvo padaryta 9033,44 Lt žala aplinkai.

Nuteistojo nuomone, teismas netinkamai įvertino liudytojų A. Z., A. V., A. P., V. Š., V. K. parodymus ir be pagrindo padarė išvadą, kad jis šiems liudytojams jam priklausančiame miške leido vykdyti plynus miško kirtimus, ir jie tokius kirtimus vykdė. Faktiškai šių liudytojų parodymų pagrindu galima padaryti priešingą išvadą, kad jis pastariesiems leido vykdyti ne plynus kirtimus, o tik išvalyti vėjovartas, vėjolaužas, sausuolius bei išretinti baltalksnius, drebules, t.y. leido atlikti kirtimus, apie kuriuos būtina tik informuoti Utenos RAAD ir kuriems leidimai iš viso nereikalingi. Be to, teisme liudytojų A. Z., A. V., A. P., V. Š., V. K. parodymais nustatyta, kad jie jo miške iš viso iškirto apie 107 m³ medienos. Tuo tarpu jis yra apkaltintas 187 m medienos iškirtimu, tačiau kas be aukščiau minėtų liudytojų iškirto dar 80 m³ medienos teismas net nesiaiškino. Teismas neišaiškino ir koks liudytojų A. Z., A. V., A. P., V. Š., V. K. iškirstos medienos kiekis iš 107 m³ buvo vėjovartos, vėjolaužos, sausuoliai, nors tokiems kirtimams leidimai nereikalingi, o iu kirtimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Neišsiaiškinta, ar nors viename iš penkių nurodomų miško plotelių yra vykdyti baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių plyni kirtimai, nors tik tokiems kirtimams reikalingi leidimai. Teismas netinkamai įvertino pirminio miško patikrinimo akte (t. l., b. 1. 19-46) bei papildomos apžiūros protokole (b.l. 165-184) užfiksuotus duomenis, kadangi neatsižvelgė į tai, kad Utenos RAAD Utenos raj. agentūros specialistai į plynai iškirsto miško plotus įskaičiavo dviejų 0,6 ha miško pelkučių plotus, kuriuose ir prieš kirtimą sveikų medžių neaugo. Todėl teismas be pagrindo, neatsižvelgdamas į jo pateiktus įrodymus – fotonuotraukas – padarė išvadą, kad pirmuoju atveju buvo nustatytas 1.2 ha plyno kirtimo miško plotas, o papildomos apžiūros metu naudojant tikslesnę kalibravimo liudijimą turinčią matavimo priemonę buvo nustatytas l,57 ha plyno kirtimo plotas,- leidžia daryti išvadą, kad plyno miško kirtimo plotas yra didesnis nei l ha. Atvirkščiai, kadangi pelkučių plotas miške nesikeičia, naujai nustatytas didėjantis iškirsto miško plotas rodo, kad miškas be jo žinios yra ir toliau kertamas. Teismas be pagrindo padarė išvadą, kad jis, kaip miško savininkas, leisdamas kirsti vėjovartas, vėjolaužas, sausuolius, jaunus baltalksnius, drebules, gluosnius neplynais kirtimais, turėjo tiksliai susitarti dėl kertamos medienos kiekio, nurodyti tikslias kirtavietės ribas, kadangi pagal sutarimą turėjo būti kertami tik atskiri medžiai su aukščiau išvardintais požymiais. Todėl jis tikrai negalėjo suvokti, kad miškas bus kertamas plynai, ir pats nesudarė sąlygų tokiam miško kirtimui. Dėl to apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia.

Skunde teigiama, kad teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Neleisdamas jo, P. K., iniciatyva permatuoti su Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos specialistų pagalba su tam tikslui skirta geodezine profesionalia įranga plynai iškirsto miško plotą pagal patvirtintą metodiką bei medienos kiekius, įvertinus pagal medžių rūšis, pažeidė jo teises. Nurodo, kad 2010-08-03 buvo atvykę šios srities specialistai, bet pamatavimo darbų atlikti negalėjo dėl iškirsto miško apsėmusio vandens, kurio gylis vietomis siekė virš l,5 metro. Tą patvirtina ant jo 2010-08-04 prašymo teismui atidėti 2010m. rugsėjo 21d. numatytą teismo posėdį specialistų parašai. Apelianto manymu, preliminariais matavimais apmatuotų plynai iškirstų plotų bendras plotas niekaip nesudaro daugiau nei 0,55 ha, todėl teismo sprendimas, vadovaujantis tik Utenos RAAD Utenos sk., kaip suinteresuotos šalies, atstovų matavimo rezultatais, o į jo prašymą permatuoti nepriklausomų specialistų pagalba tiesiog nereaguojant, verčia abejoti teismo nešališkumu. Apeliantas nurodo, kad pirminiai žemėtvarkos specialistų sklypo matavimo dokumentai įrodo, kad pelkynai ten buvo visą laiką. Teismas, nesuteikdamas jam galimybės pateikti papildomus nešališkus įrodymus, grubiai pažeidė jo teises bei baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Bylos medžiagoje esantys dokumentai įrodo, kad jis ilgą laiką sunkiai sirgo. Tai sąlygojo jo pavėluotą iniciatyvą kreiptis pas nepriklausomus specialistus. Be to, pasitikėjo Utenos RAAD Utenos skyriaus darbuotojų turima kvalifikacija, sąžiningumu, kompetencija, kuo vėliau suabejojo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo P. K. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 273 str. 1 d. bei paskyrė teisingą bausmę. Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.

Apeliantas teigia jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadaręs bei tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apylinkės teismas šioje byloje savo išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu.

Apeliantas P. K. nuteistas pagal BK 273 straipsnio 1 dalį, kuri numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo iškirto ar kitaip išnaikino didesnį negu vieno hektaro savo miško plotą arba nusausino pelkę. Nagrinėjamu atveju nuteistajam inkriminuotas neteisėtas jam nuosavybės teise priklausančio didesnio negu vieno hektaro miško ploto iškirtimas neturint tam leidimo. Apeliantas teigia jo veiksmuose nesant nei objektyvių, nei subjektyvių nusikalstamo neteisėto miško kirtimo požymių, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti šiems nuteistojo teiginiams priešingą išvadą. Pažymėtina, kad BK 273 str. 1 d. norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus su miškų apsauga susijusius teisės aktus, todėl šio nusikaltimo sudėties analizė neatsietina nuo pastarųjų teisės aktų. Visų pirma paminėtinas 2001-04-10 Lietuvos Respublikos miškų įstatymas Nr. IX-240, kurio 9 str. 6 d. numato, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-07-14 įsakymu Nr. D1-386 patvirtinto „Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo“ 3 punktas skelbia, kad teisė kirsti mišką įgyjama, gavus leidimą, nuo leidime nurodytos datos; leidimai neprivalomi privačių miškų savininkams Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 numatytais atvejais. Sutinkamai su šių nuostatų 20 punktu, apelianto veikos padarymo metu leidimai kirsti mišką buvo privalomi visiems kirtimams, išskyrus: jaunuolynų ugdymo kirtimus (iki 20 metų medynuose); atrankinius sanitarinius kirtimus, kai iškertami sausuoliai, vėjavartos ar vėjalaužos; atrankinius sanitarinius kirtimus; baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių kirtimą neplynais kirtimais III–IV miškų grupių miškuose, nesvarbu, koks medyno amžius; neplynus kirtimus vyresniuose kaip 20 metų III–IV miškų grupių medynuose, kai miško savininkas savo reikmėms per metus iš vieno hektaro išsikerta iki 3 kietmetrių likvidinės medienos, bet ne daugiau kaip 15 kietmetrių iš viso savo miško žemės sklypo. Visais kitais atvejais vykdant kirtimus be specialaus leidimo, laikoma, kad kirtimai yra savavališki, kitaip tariant – neteisėti. Būtent taip vertintini ir plyni miško kirtimai be leidimo. Taigi, teisės aktais privataus miško savininkų nuosavybės teisei nustatyti tam tikri apribojimai ir suvaržymai, pasireiškiantys teisės aktuose nustatytais miško tvarkymo ir naudojimo reikalavimais.

Liudytojų V. K., A. P., V. Š., A. V., A. Z., A. L., K. Š. parodymais nustatyta, kad 2009 metų žiemos-pavasario laikotarpiais P. K. sutikimu, jo leidimu buvo kertamas pastarajam nuosavybės teise priklausantis miškas. Pats P. K. neginčija neturėjęs leidimo kirsti mišką bei leidęs kirsti savo mišką, tačiau teigia neleidęs kirsti miško plynai. Tačiau nei vienas iš minėtų liudytojų neparodė gavę iš P. K. kokius nors imperatyvius nurodymus dėl miško kirtimo, išskyrus pastarojo nurodytas kirtimo vietas. Be to, pagal liudytojo A. L. parodymus, jis girdėjęs pokalbį tarp miško savininko Povilo ir E. Š., kurio metu Povilas leido V. Š. išsikirsti raistą ir iš kalbos supratęs, jog plynu kirtimu. A. L. taip pat teigė, kad gretimais taip pat buvo vykdomas plynas kirtimas. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas K. Š.. Netikėti pastarųjų liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Tuo tarpu liudytojų A. V., A. Z. parodymai apie tai, kad plynai miško nekirto, bei nuteistojo teiginiai apie leidimo kirsti mišką plynai nedavimą vertintini kritiškai, kaip prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas A. L. parodė, kad miško savininkas buvo atvykęs į mišką ir matė, kad kirtimas yra plynas, bet nieko nesakė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apylinkės teismas nuteistajam priklausančio neteisėtai iškirsto miško plotą bei medienos kiekį nustatė ne tik atsižvelgdami į liudytojų V. K., A. P., V. Š., A. V., A. Z., A. L., K. Š., J. J. parodymus, parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenis, bet ir pagal padarytos žalos aplinkai paskaičiavimo aktą, apžiūros protokolo duomenis, Utenos RAAD Utenos rajono agentūros pateiktą raštą. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir visi kartu sudaro vientisą įrodomąją medžiagą. Pažymėtina, kad visi miško kirtimuose dalyvavę liudytojai apklausų metu galėjo nurodyti tik apytikrius kiekvieno jų atskirai iškirsto miško plotus bei medienos kiekius. Tuo tarpu Utenos RAAD Utenos rajono agentūros darbuotojai atliko tikslius minėtų duomenų paskaičiavimus bei nustatė, kad iškirsto miško plotas sudaro 1,2 ha plyno kirtimo, iškirsta ir išvežta 160,05 ktm medienos iš plyno kirtimo ir 27,34 ktm medienos iš neplyno kirtimo (1 t., 9, 19-46 b.l.). Be to, 2010-05-26 dalyvaujant P. K. ir jo advokatui buvo atliekama įvykio vietos apžiūra, kurios metu buvo išmatuotas bendras visų penkių iškirstų sklypų plotas, kuris sudarė 1,57 ha, dėl to surašytas aktas (1 t., 165-184 b.l.). Su šiais atliktais matavimais apeliantas ir jo gynėjas sutiko, tai patvirtindami savo parašais be jokių pastabų dėl netinkamo matavimo ar matmenų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Utenos RAAD Utenos rajono agentūra matavo iškirsto miško, kuriam reikalingas leidimas, plotą (t.y. plyno kirtimo), todėl jų nustatytas ploto rodmuo yra mažesnis. Abejoti šios tarnybos darbuotojų kompetencija bei jų atliktais paskaičiavimais teismas neturi jokio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teisme parodymus apie apžiūros ir paskaičiavimų atlikimą davė bei tuos paskaičiavimus patvirtino liudytoja J. J., civilinio ieškovo atstovas V. Ž.. Nuteistasis, nesutikdamas su agentūros skaičiavimais, apeliaciniam teismui pateikė Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos 2010-12-28 raštą dėl miško skalsumo nustatymo (2 t., 61-64 b.l.). Šiame rašte pateikiami tik iškirstos sklypo dalies, o ne viso sklypo, matavimai, kurie nei patvirtina, nei paneigia teismo nustatyto bendro neteisėtai iškirsto miško ploto. Be to, minėtos asociacijos matavimai atlikti pagal, apelianto P. K. teigimu, jo paties išdėliotus riboženklius, kas leidžia abejoti šių matavimų teisingumu. Taip pat dėl tų pačių motyvų vertintinas ir 2010-12-28 rašto teiginys, kad nustatytas medyno skalsumas ne didesnis kaip 0,2, todėl iškirstoje sklypo dalyje buvo atliktas neplynas kirtimas. Be kita ko atkreiptinas dėmesys į tai, kad abejones dėl skalsumo nustatymo teisingumo padidina dar ir tai, kad jis buvo nustatinėjamas žiemos metu, kuomet dėl žemės paviršiaus padengimo sniegu tikslus matavimas tiesiog neįmanomas. Todėl teisėjų kolegija šiais duomenimis nesiremia kaip nepatikimais ir paneigtais kitais byloje nustatytais duomenimis.

Kadangi pagal Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20 punktą plynam miško kirtimui yra reikalingas leidimas, tokio kirtimo be leidimo pasekmėje iškirstas didesnis negu vieno hektaro, o būtent – 1,2 ha, savo miško ploto rodo apelianto P. K. veiksmuose esant BK 273 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę. Pastarojo nusikaltimo subjektyviąją pusę atskleidžia paties apelianto P. K. parodymai byloje esančių įrodymų visumos kontekste. Pats P. K. neneigia davęs leidimą išsikirsti mišką ir teigia niekam neleidęs kirsti miško plynai. Tačiau nei jis pats, nei joks miško kirtime dalyvavęs liudytojas neparodė, kad miško savininkas būtų kalbėjęs apie draudimą kirsti mišką plynai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad nesutardamas dėl kertamos medienos kiekio, nenurodydamas tikslių kirtavietės ribų bei leisdamas kirsti mišką, be to, neišsakydamas draudimo kirsti mišką plynai, P. K. turėjo suvokti, kad miškas tokiu atveju bus kertamas plynai, ir nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti.

Pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų 1997-07-24 nutarimo Nr. 799 21 p. (Lietuvos Vyriausybės 2007-03-14 nutarimo Nr.248 redakcija) privačių miškų savininkai, norėdami vykdyti šių Nuostatų 20.3 (atrankinius sanitarinius kirtimus), 20.4 (baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių kirtimą neplynais kirtimais) ir 20.5 (neplynus kirtimus vyresniuose kaip 20 metų III-IV miškų grupių medynuose savo reikmėms iš vieno hektaro iki 3 kietmetrių likvidinės medienos, bet ne daugiau 15 kietmetrių) punktuose numatytus kirtimus, privalo Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka prieš 14 kalendorinių dienų iki planuojamo kirtimo įteikti rašytinį pranešimą apie ketinimus kirsti mišką arba išsiųsti jį registruotu laišku regionų aplinkos apsaugos departamentams, kurių kontroliuojamose teritorijose yra jų numatyti kirsti miškai. Privačių miškų savininkai, per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo arba įteikimo negavę neigiamo regiono aplinkos apsaugos departamento atsakymo, gali vykdyti savo miško valdoje pranešime nurodytus kirtimus. Apeliacinės instancijos teismui nuteistasis P. K. parodė, kad ir tokių veiksmų jis neatliko, t.y. visi jo veiksmai iškertant skundžiamame nuosprendyje nurodytą miško plotą buvo neteisėti, t,y. atlikti pažeidžiant nustatytą tvarką.

Kad apelianto P. K. veiksmais padaryta žala aplinkai, patvirtina Utenos RAAD Utenos rajono agentūros pažyma (1 t. b.l.9). O už aplinkai kaip visuomeniniam gėriui padarytą žalą, nepriklausomai nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo, miško savininkui atsiranda prievolė atlyginti padarytą aplinkai žalą, kas skundžiamu teismo nuosprendžiu teisingai ir išspręsta.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis P. K. padarė BK 273 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl išteisinti jį iš pastarojo nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs P. K. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgęs į visas aplinkybes, teismas P. K. paskyrė sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą lengviausią bausmę – baudą, kurios dydis mažesnis už nesunkaus nusikaltimo padarymą nustatytą galimo baudos dydžio vidurkį. Šią teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių P. K. turėtų būti bausmė švelninama, byloje nenustatyta.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto P. K. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apeliantų teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą ar rungimosi principas. Byloje nenustatyta procesinės nelygybės faktų, procesas buvo teisingas nuo pat pradžios. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra, teismas veikė laisvai ir nepriklausomai nuo pašalinės įtakos.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2010-10-05 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.