- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-20
- Bylos Nr.
- 2K-380/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-2-00023-2009-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Vladislovas Ranonis, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- P. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 273 straipsnio 1 dalį dviejų tūkstančių šešių šimtų litų (20 MGL) bauda. Iš jo priteista devynių tūkstančių trisdešimt trijų litų ir keturiasdešimt keturių centų civilinis ieškinys Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui už žalą aplinkai.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 3 d. nutartis, kuria nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. K. nuteistas pagal BK 273 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neteisėtai iškirto mišką, t. y. 2009 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, būdamas žemės sklypo, kadastrinis Nr. 8267/0006:118, esančio Utenos rajono, (duomenys neskelbtini) kaime, ir jame esančio miško teisėtas savininkas, pažeisdamas 2001 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. IX-240 (toliau - Miškų įstatymas) 9 straipsnio 6 dalį, būtent negavęs nustatyta tvarka išduoto leidimo atlikti kirtimus, kai pagal galiojančius teisės aktus toks reikalingas, bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-386 patvirtinto Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Leidimų išdavimo tvarkos aprašas) 3 punkto reikalavimus, draudžiančius atlikti privačiuose miškuose kirtimus negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, pasitelkęs V. Š., A. Z., A. V. ir A. P., kuriems pardavė šiame miške išsikirstus medžius, tyčia plynai iškirto 1,2 ha miško plotą, taip šiais veiksmais buvo iškirsta 187,39 ktm medienos, dėl ko buvo padaryta 9033,44 Lt žalos aplinkai.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus, o bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes šie neteisėti, priimti neištyrus visų teismams pateiktų prašymų, įrodymų, prokurorui jų neįrodžius svariais bei įtikinamais įrodymais, nepaneigus visų be išimties pagrįstų abejonių tiek dėl faktiškai iškirstų miško plotų, tiek dėl rūšinės iškirsto miško sudėties, tiek dėl jo sanitarinės būklės, tiek dėl žemės sklypo nustatytos pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties, nustatytos pagal teritorijų planavimo dokumentus, tiek dėl kasatoriaus teisės kirsti mišką, kuriam nereikalingas leidimas.
Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą buvo pažeisti įstatymai, jo teisės, teismai netyrė ir nevertino jo pateiktų rašytinių įrodymų dėl iškirstų plotų matavimų. Teismas, vadovavosi Utenos rajono apylinkės prokuratūros pateikta papildoma medžiaga dėl iškirstų sklypų plotų permatavimo, kurioje prokuroras nurodė, kad tie sklypai yra visai kitoje kadastrinėje vietovėje, kitoje girininkijoje ir nesusiję su jo miške padarytais kirtimais. Teismas priėmė nuosprendį pagal prokuroro pateiktus klaidingus įrodymus, jų nevertino kritiškai. Prokuroras nepateikė svarių ir įtikinamų, norminiais aktais paremtų įrodymų, kad plynai iškirsto miško plotas yra didesnis negu 1.0 ha, už kurio neteisėtą iškirtimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Priešingai, antro permatuoto ir pateikto prokuroro teismo vertinimui sklypų plotų rezultatai nuo pirmo pateikto matavimo 0,37 ha skyrėsi. Kasatorius nurodo, kad, suabejojęs prokuroro pateiktais matavimais, ėmėsi iniciatyvos permatuoti iškirstus miško plotus su specialistais (ekspertais). Prokuroras nepaneigė apelianto apeliacinės instancijos teismui pateiktų specialistų (ekspertų) neteisėtai iškirsto miško plotų matavimų rezultatų, kurie patvirtina, kad neteisėtai iškirsto miško plotas yra mažesnis nei 1,0 ha, o už tokio ploto iškirtimą nėra baudžiamosios atsakomybės. Neplynai iškirsto miško plotas prokuroro pateiktame kaltinamajame akte iš viso nėra nurodytas, nors akcentuojama, kad yra dalis ne plyno kirtimo. Kasatorius nurodo, kad prokuroras nepateikė iškirstų miško plotų sanitarinės būklės vertinimo įrodymų, nors kasatorius pateikė teismui fotomedžiagą apie iškirsto miško ploto būklę.
Kasatoriaus nuomone, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 632 redakcija) patvirtintų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų (toliau - Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai) 13.1, 13.2, 13.3 punktų nuostatas jis turėjo teisę savo mišką kirsti plynai be leidimo.
Kasatoriaus tvirtina, kad pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, teismo posėdžių metu neapklausti keli liudytojais pripažinti asmenys, ne visi bylos nagrinėjimo metu dalyvavę liudytojai davė bei pasirašė priesaiką.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatoriaus nuomone, nesilaikyta įstatymų patvirtintos matavimo metodikos. Teismas vertino tik klaidingus prokuratūros įrodymus, ignoravo kasatoriaus pateiktus, turinčius reikšmės teisingam bylos išsprendimui, matavimus, kurie atlikti, laikantis Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V patvirtintos miškotvarkos darbų instrukcijos. Tai patvirtina Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos dėl miško skalsumo 2010 m. gruodžio 28 d. dokumentas Nr. 539.
Kasatorius pažymi, kad BPK 208 straipsnio pagrindu nebuvo paskirta ekspertizė, kuri arba patvirtintų, arba paneigtų tos srities specialistų, kurie vykdė kasatoriaus prašymu pamatavimus ir pateikė rašytinius įrodymus, nustatydami, kad neteisėtai plynai iškirsto miško plotas gerokai mažesnis nei l,0 ha, už kurio iškirtimą baudžiamosios atsakomybės nenumatyta.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad BPK l0 straipsnyje nustatyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymu numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Šio straipsnio nuostatos garantuoja teisę į gynybą, kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, kiti tarptautiniai dokumentai. Nuo pareikšto įtarimo momento iki prasidedant teismo procesui teisę į gynybą (įtariamasis, kaltinamasis) kasatorius įgyvendino gindamasis pats. BPK 21 straipsnyje įtvirtinta įtariamojo teisė turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmos apklausos momento. Neturėdamas teisinio išsilavinimo bei sunkiai sirgdamas (tą įrodo bylos medžiagoje esantys dokumentai), nesuprasdamas esmės kasatorius (tuo metu įtariamasis) negalėjo šios teisės įgyvendinti. Įtariamasis (kaltinamasis) gali nesiimti jokių aktyvių gynybos veiksmų. Tokia jo pozicija negali būti vertinama kaip sutikimas su įtarimu (kaltinimu) ar kaltės įrodymas. Teisė į gynybą negali būti tik formali. Teisėsaugos pareigūnai privalėjo išaiškinti įtariamajam (kaltinamajam) procesines teises ir sudaryti sąlygas jomis naudotis. To nebuvo padaryta ir taip buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo įtvirtintos kasatoriaus teisės, ir teismas į tai neatsižvelgė.
Pažeistas BPK 20 straipsnis, nesilaikyta proceso reikalavimų teikiant ar prašant tirti įrodymus, dalyvaujant juos tiriant. Pažeista jo teisė į teisingumą, nors tai užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis.
Nesuteikta galimybės pasinaudoti BPK 89 straipsnio pagrindu numatyta specialisto pagalba.
Pažeisti BPK 22 straipsnio reikalavimai, kasatoriaus teisė teikti įrodymus bei dalyvauti jų tyrime. BPK 95 straipsnio pagrindu kasatorius pateikė valstybinės įmonės Utenos registrų centro centrinio duomenų banko išrašą, iš kurio matyti pagrindinė tikslinė kasatoriui priklausančio žemės sklypo paskirtis, t.y. žemės ūkio, ir paaiškinimus, vadovaujantis Žemės įstatymu, kaip juo privalo naudotis. Panevėžio apygardos teismas šiuos dokumentus grąžino kasatoriui jų netyręs, nepasisakė dėl jų turinio bei bylos išnagrinėjimui turinčių reikšmės aplinkybių. Taip buvo pažeista ir įstatymų nustatyta kasatoriaus teisė teikti įrodymus bei dalyvauti jų tyrime procese.
Žemesnės instancijos teismas
BPK 269 straipsnyje numatytas pareigų ir teisių išaiškinimas specialistui ir ekspertui. To nebuvo padaryta. Panevėžio apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas specialistų pateiktus iškirstų plotų matavimo dokumentus ir juos apklausdamas kaip liudytojus, o prokurorui šių duomenų nepaneigus, netinkamai taikė įstatymą. Jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagal kasatoriaus prašymą, permatuojant antrą kartą iškirsto miško plotus, kuriuos vykdė tie patys Utenos regiono aplinkos departamento pareigūnai, buvo aišku, kad jų išvados bus šališkos. Todėl kasatorius mano, kad aplinkos apsaugos pareigūnų iškirstų plotų matavimai atlikti šališkai, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi.
Šalies argumentai
Kasatorius pažymi, kad BPK 270 straipsnio komentaro 8 dalyje nurodoma, kad dėl pateiktų prašymų teismas priima nutartį, 9 dalyje - kad teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės turi reikšmės bylai. Kasatorius 2010 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą su papildomais rašytiniais įrodymais bei paaiškinimais ir prašė juos pridėti prie bylos, nes jie papildo bylos medžiagą naujomis išaiškėjusiomis aplinkybėmis bei faktine medžiaga su rašytiniais įrodymais. Dalis šių įrodymų nėra teismo tirti, nors tai numatyta baudžiamojo proceso įstatyme. Jie nėra paneigti jokiais prokuroro pateiktais įrodymais. To net nebandyta daryti. Taigi buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos kasatoriui garantuotos kaltinamojo teisės. Tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.
BPK 332 straipsnyje nustatyti apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio reikalavimai, kurie yra privalomi. BPK 332 straipsnio komentaras reglamentuoja, kad būtų pateiktos motyvuotos išvados visais apeliacinio skundo reikalavimais ir esminiais argumentais. Kadangi teismas dalies apeliacinio skundo reikalavimų ir esminių argumentų neišnagrinėjo, dėl jų motyvuotų išvadų nepateikė, tai, kasatoriaus nuomone, apeliacinis skundas negali būti laikomas išnagrinėtu.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepime į nuteistojo P. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė nurodo, kad nors kasatorius prašo bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, tačiau nenurodo konkrečių šio prašymo pagrindų. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad kasatorius ginčija savo kaltę.
Prokurorės nuomone, kasatorius teigia jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadaręs bei tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Didžioji dalis nuteistojo P. K. kasacinio skundo argumentų susiję su faktinių bylos aplinkybių analize, įrodymų vertinimu. Tačiau tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepime tvirtinama, kad teismai, vertindami byloje surinktus duomenis ir juos pripažindami įrodymais, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, savo išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė įrodymų visuma. Kasatorius P. K. nuteistas pagal BK 273 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo iškirto ar kitaip išnaikino didesnį negu vieno hektaro savo miško plotą arba nusausino pelkę. Nagrinėjamu atveju nuteistajam inkriminuotas neteisėtas jam nuosavybės teise priklausančio didesnio negu vieno hektaro miško ploto iškirtimas neturint tam leidimo. BK 273 straipsnio 1 dalies norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus su miškų apsauga susijusius teisės aktus, todėl šio nusikaltimo sudėties požymių analizė nuo pastarųjų neatskirtina. Miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas. Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 3 punkte skelbiama, kad teisė kirsti mišką įgyjama, gavus leidimą, nuo leidime nurodytos datos; sutinkamai su Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20 punktu, privačių miškų savininkai plynam miško kirtimui turi gauti leidimą.
Byloje nustatyta, kad buvo vykdomas plynas miško kirtimas be leidimo. Taigi, teisės aktų privataus miško savininkų nuosavybės teisei nustatyti tam tikri apribojimai ir suvaržymai. Teisės aktų nustatytus miško tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, kasatorius (pagal byloje nustatytas aplinkybes) pažeidė ar nevykdė.
Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros darbuotojai nustatė, kad iškirsto miško plotas sudaro 1,2 ha plyno kirtimo, iškirsta ir išvežta 160,05 ktm medienos iš plyno kirtimo ir 27,34 ktm medienos iš neplyno kirtimo. Be to, 2010 m. gegužės 26 d., dalyvaujant P. K. ir jo advokatui, buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, kurios metu išmatuotas bendras visų penkių iškirstų sklypų plotas, kuris sudarė 1,57 ha, dėl to surašytas aktas. Nėra pagrindo abejoti šiais matavimais, su šiais matavimais sutiko ir kasatorius ir jo gynėjas, tai patvirtindami savo parašais be jokių pastabų dėl netinkamo matavimo ar matmenų. Utenos rajono agentūros darbuotojai matavo iškirsto miško, kuriam reikalingas leidimas, plotą (t. y. plyno kirtimo), todėl jų nustatytas ploto rodmuo yra mažesnis. Abejoti šios tarnybos darbuotojų kompetencija bei jų atliktais skaičiavimais nėra jokio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teisme parodymus apie apžiūros ir skaičiavimų atlikimą davė bei juos patvirtino liudytoja J. J., civilinio ieškovo atstovas V. Ž..
Kadangi pagal Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20 punktą plynam miško kirtimui yra reikalingas leidimas, tai tokio kirtimo be leidimo padarinys (iškirstas didesnis negu vieno hektaro, būtent - 1,2 ha, savo miško ploto) rodo nuteistojo P. K. veiksmuose esant BK 273 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Šio nusikaltimo subjektyviuosius požymius atskleidžia paties kasatoriaus P. K. parodymai byloje esančių įrodymų visumos kontekste. Pats P. K. neneigia davęs leidimą išsikirsti mišką ir teigia niekam neleidęs kirsti miško plynai. Tačiau nei jis pats, nei joks kirtęs mišką liudytojas neparodė, kad miško savininkas būtų kalbėjęs apie draudimą kirsti mišką plynai. Teismai teisingai pažymėjo, kad, nesutardamas dėl kertamos medienos kiekio, nenurodydamas tikslių kirtavietės ribų bei leisdamas kirsti mišką, be to, neišsakydamas draudimo kirsti mišką plynai, P. K. turėjo suvokti, kad miškas tokiu atveju bus kertamas plynai, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kasatoriaus veika kvalifikuota teisingai, su teismų išvadomis nėra pagrindo nesutikti.
Atsiliepimas
Atsiliepime Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius pareiškė nuomonę, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, atsižvelgė į visas aplinkybes ir priėmė teisingus ir pagristus sprendimus, todėl kasacinis skundas atmestinas.
Atsiliepime tvirtinama, kad iškirsto miško ploto matavimai atlikti teisėtai ir teisingai, tai patvirtina byloje surinkta medžiaga. Iškirsto miško ploto matavimui buvo naudota busolė (prietaiso naudojimo instrukcija ir kalibravimo liudijimo kopija pateikta teismui). Matuojant iškirsto miško plotą vadovautasi Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. 11-10-v Dėl miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos patvirtinimo 1 priedo 1.25 punktu ir Aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. Dl-577 Dėl biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių patvirtinimo II skyriaus 13.1, 15 ir 14.2 punktais. P. K. kaltinimas, kad pakartotinai apmatuoti plotai yra kitoje kadastrinėje vietovėje ir kitoje girininkijoje visiškai neturi pagrindo, nes, 2010 m. gegužės 26 d. atliekant pakartotinį apmatavimą, dalyvavo pats P. K.. Tai patvirtina P. K. miško valdoje surašytas aktas, kurį pasirašė jis pats, taip pat dalyvavę NTS tyrėjas G. S. ir advokatas K. R.. Akte nurodytas kadastro numeris 8267/0006:118 atitinka P. K. miško sklypo nuosavybės dokumentuose įrašytą kadastro numerį.
Šalies argumentai
P. K. teigimu, papildomai pateiktuose įrodymuose plynai iškirstų miško plotų pateiktoje medžiagoje nepateikti skaičiavimai, tačiau kaip tik komisija, susidedanti iš Utenos rajono agentūros vyresn. specialisto V. Ž., vyresn. specialistės J. J. bei Miškų kontrolės skyriaus vyr. specialistės J. Z., matavimui naudojo busolę ir matavimo juostą. Busolė parodo azimutus, o juosta - linijų ilgius. Vadovaujantis Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių (Aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. Dl-577) II skyriaus 14.2 punktu matavimui gali būti naudojami rumbai arba azimutai, arba vidaus kampai, arba posūkio taškų koordinatės. Šiuo atveju iškirstų plotų brėžiniams braižyti buvo naudojami azimutai ir linijų ilgiai, kurie surašyti atliekant matavimus ir pridėti prie bylos medžiagos, todėl abejoti pareigūnų kompetencija nėra jokio pagrindo, kaip nėra jokių kliūčių skaičiavimams patikrinti. Taigi kasatoriaus teiginys, kad skaičiavimai visai neatlikti, nėra teisingas ir vertintinas kritiškai.
Matuojant neteisėtai iškirstų medžių kelmus buvo matuojami tik žalių medžių kelmai. Kiek vienetų ir kokių rūšių medžių iškirsta, matyti prie bylos pridėtoje medžiagoje (neteisėtai iškirstų medžių kelmų apmatavimo aktuose ir biržės taksavimo lapuose), todėl miško sanitarinė būklė buvo įvertinta, sausų medžių kelmai matuojami nebuvo.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad jis tretiesiems asmenims leido kirsti medžius su nulaužtomis viršūnėmis, išvalyti vėjovartas, sausuolius, vėjalaužas baltalksnius, drebules, tačiau jo veiksmai šiuo atveju buvo neteisėti. Pagal Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20.4 punktą, taip pat pagal Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 28.2 punktą privačių miškų savininkai be leidimų gali vykdyti tik neplynus baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių kirtimus III-IV miškų grupių miškuose nepriklausomai nuo medyno amžiaus (apie ketinimus kirsti mišką informavę regionų aplinkos apsaugos departamentų rajonų agentūras, kurių kontroliuojamose teritorijose yra numatyti kirsti miškai).
Šiuo atveju įvykdytas plynas kirtimas, todėl, vadovaujantis Miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalimi, leidimas jam reikalingas. P. K., neturėdamas leidimo, leido mišką iškirsti, taip padarė 9 033,44 Lt žalos aplinkai. Ji turi būti atlyginta.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo proceso metu atliekant įrodymų tyrimą, BPK 288 straipsnio pagrindu prokurorui buvo leista pateikti papildomus įrodymus, todėl 2010 m. gegužės 26 d. dalyvaujant kaltinamajam, jo gynėjui, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros specialistams V. Ž., J. J. bei Miškų kontrolės skyriaus specialistei J. L. buvo antrą kartą apžiūrėti ir išmatuoti iškirsto miško plotai. Jokių pastabų kaltinamasis ir jo gynėjas apžiūrint ir matuojant iškirsto miško plotus nepareiškė, todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad šie pareigūnai buvo šališki ir neteisingai išmatavo iškirsto miško plotus. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad papildomai apžiūrint ir matuojant iškirsto miško plotus nurodytas ne jo miškas, nes akte nurodytas kadastro numeris 8267/0006:118 atitinka P. K. miško sklypo nuosavybės dokumentuose įrašytą kadastro numerį. Girininkijos pavadinimas pasikeitė dėl atliktos reformos, nes dalis miškų buvo grąžinti savininkams. Teisme papildomai gauti dokumentai buvo perskaityti, taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir tik tada įvertino surinktus duomenis. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai išnagrinėtos.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Kasatorius neteigia, kad teismo ištirti duomenys buvo gauti neteisėtu būdu.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad P. K. yra kaltas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 273 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir kaltinamojo kaltės – kad jis leido kitiems asmenims savo miško 5 vietose plynai iškirsti medžius ir bendras plynai iškirsto miško plotas yra didesnis nei 1 ha. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad tik teismas išsamiai ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis jų visumos pagrindu gali nustatyti tikslias faktines bylos aplinkybes. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nuteistojo apeliacinio skundo esminiai argumentai: ginčijo įrodymų vertinimą bei faktinių bylos aplinkybių nustatymą, neigė savo kaltę, teigdamas, kad nėra jo veiksmuose tyčios, nes leido kirsti sausuolius, vėjovartas bei menkaverčius lapuočius kurių kirtimui nereikia leidimo. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą (priėmė ir ištyrė apelianto pateiktus duomenis dėl ginčijamo plynai iškirsto bendro miško ploto, apklausė liudytojus G. B., R. V., J. J.) ir patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl P. K. kaltės. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas vertino apelianto pateiktus duomenis dėl ginčijamo plynai iškirsto bendro miško ploto ir nutartyje nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis tuos duomenis atmetė. Taigi žemesnės instancijos teismai, įvertinę visus byloje surinktus duomenis (tiek dokumentus tiek liudytojų parodymus), padarė teisingas išvadas, jog P. K. leidimu jo miške 5 vietose buvo plynai iškirsti medžiai (tai akivaizdžiai matyti iš 2010 m. gegužės 26 d. įvykio vietos apžiūros protokolo priedo fotolentelių) ir bendras plynai iškirsto miško plotas yra didesnis nei 1 ha.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Kasatorius deklaratyviai teigia, kad į esminius apelianto argumentus neatsakyta, nes nenurodo, į kokius neatsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Kasatoriaus argumentas, kad ne visi bylos nagrinėjimo procese dalyvavę liudytojai davė bei pasirašė priesaiką negali būti vertinamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes šis pažeidimas nesuvaržė nuteistojo (apelianto) teisių bei nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl teisės į gynybą suvaržymo
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, BPK 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. Įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę turėti laiko bei galimybių pasirengti gynybai ir gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7, 8 dalys).
Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam P. K., vadovaujantis BPK 50 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tyrėjas išaiškino jo teisę turėti gynėją, tačiau jis, kaip ir numatyta BPK 52 straipsnio 1 dalyje, atsisakė gynėjo savo iniciatyva. Taigi ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo P. K. teisė turėti gynėją nebuvo suvaržyta, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista pirmiau nurodytų teisės aktų normų garantuojama teisė į gynybą. Teisme P. K. gynėją turėjo.
Dėl BK 273 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius, teigdamas, kad teismai netinkamai taikė įstatymą, iš esmės nenurodo teisinių argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, nes visi jo argumentai susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei kaltės neigimu. Nesant teisinių argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo teisėjų kolegija dėl jo taikymo pasisako glaustai.
BK 273 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas neturėdamas leidimo iškirto ar kitaip išnaikino didesnį negu vieno hektaro savo miško plotą arba nusausino pelkę...“. Ši dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į kitus su miškų apsauga susijusius teisės aktus, todėl šio nusikaltimo sudėties požymių analizė neatskirtina nuo šių teisės aktų. Miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas. Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad teisė kirsti mišką įgyjama, gavus leidimą, nuo leidime nurodytos datos; pagal Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 19 ir 20 punktus privačių miškų savininkai plynam miško kirtimui turi gauti leidimą iš regiono aplinkos apsaugos departamento. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – reikalaujanti padarinių – turi būti plynai iškirstas didesnis negu vieno hektaro miško plotas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad P. K., plynam miško kirtimui neturėdamas leidimo iš regiono aplinkos apsaugos departamento, savo miške kitiems asmenims, neįspėjęs jų, kad negalima kirsti plynai, leido kirsti medžius, kurie plynu kirtimu iškirto didesnį negu vieno hektaro miško plotą. Teismas atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes – P. K. kitiems asmenims leido kirsti savo mišką nenurodęs tikslių kertamo ploto ribų, neaptaręs kertamos medienos kiekio padarė išvadą, kad jis šį nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia. Ši teismo išvada yra teisinga, nes nustatytos aplinkybės patvirtina, kad P. K. kitiems asmenims leido kirsti savo mišką nenurodęs tikslių kertamų plotų ribų, neaptaręs kertamos medienos kiekio bei neįspėjęs jų, kad negalima kirsti plynai, bei nekontroliuodamas miško kirtėjų (tokia miško savininko pareiga nustatyta Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 31.1 punkte) suvokė, kad gali būti iškirstas didesnis negu vieno hektaro miško plotas plynai ir tai numatė, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
Remiantis išdėstytais argumentais P. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 273 straipsnio 1 dalį. Taigi baudžiamasis įstatymas P. K. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.
Dėl kitų skundo argumentų
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra dalis argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo P. K. kasacinį skundą atmesti.