Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. Ž. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7-476/2016 pagal ieškovės G. Ž. ieškinį atsakovei B. J., tretiesiems asmenims D. V. ir Raseinių 1-ajam notarų biurui dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo, sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. Ž. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) nutraukti 1996 m. liepos 29 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. Ž. ir S. T. dalyje dėl ¹/₂ dalies 8,0800 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) perleidimo; 2) panaikinti 2008-11-12 Paveldėjimo teisės liudijimo dalį, išduotą S. T. į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), po jos vyro S. T. mirties; 3) panaikinti 2015-07-31 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, išduotą B. J. į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), po S. T. mirties; 4) taikyti dalinę restituciją ir pripažinti ieškovei G. Ž. nuosavybės teises į ¹/₂ dalį 1996-07-29 sutarties pagrindu perleistą 8,0800 ha žemės ūkio paskirties sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurią sudaro 4,0400 ha žemės plotas; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 1994-10-04 Rajono valdybos sprendimu – potvarkiu Nr. 1293 ir 1996-07-29 Apskrities valdytojo įsakymu Nr.08-3848 jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 8,0800 ha žemės ūkio paskirties sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 1996 m. liepos 29 d. ieškovė notarine sutartimi šį žemės sklypą pardavė S. T.. Jie sutarė, kad pasirašius sutartį ieškovė gaus 8000 Lt. Po sutarties sudarymo S. T. sumokėjo tik 4000 Lt ir prašė bent kelis metus palaukti, o už tai, kad ieškovė sutiko palaukti, žadėjo aprūpinti ją malkomis. Nuo sutarties sudarymo ji kas 3-4 mėnesius važiuodavo prašyti, kad T. grąžintų pinigus. 2008 m. liepos mėnesį S. T. mirė. Jo sutuoktinei S. T. 2008-11-12 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu atiteko S. T. nuosavybė. Po S. T. mirties ji vėl nuvyko pas S. T., prašė, kad ši grąžintų nesumokėtus pinigus. Susitikimo metu S. T. patikino, kad tikrai grąžins pinigus. 2014 metų birželio - liepos mėnesiais ji kreipėsi į Ariogalos miestelio seniūną, prašė pagalbos, kad jis padėtų atgauti iš T. jai priklausančią 4000 Lt sumą. Su miestelio seniūnu nuvyko pas S. T.. Pokalbio metu ieškovė buvo patikinta, jog skola bus grąžinta. Vėliau, 2014 metų rugsėjo mėnesį, ieškovei dar kartą nuvykus atsiimti pinigų, S. T. globėjos ji buvo negražiai priimta, išvaryta iš šių namų ir jai buvo nurodyta, kad niekas jokių skolų nebegrąžins. 2015-04-17 mirus atsakovei S. T., jos teises ir pareigas perėmė paveldėtoja B. J.. Kadangi atsakovė jai priklausančios pinigų sumos gera valia negrąžino, todėl ji priversta ginčą spręsti teismine tvarka, ginant savo pažeistas teises.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8.1. Pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir padarė netinkamą prielaidą, jog ieškovė tariamai apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti nuo 1996 m. liepos 29 d. Tiek ieškovė, tiek apklausti liudytojai nurodė, o teismas sprendime dalinai patvirtino, kad ieškovė kas 3-4 mėnesius vykdavo ir prašydavo grąžinti skolą, ir tai buvo daroma nuo pat sutarties sudarymo momento, o pirkėjas S. T. su sutuoktine S. T. vis žadėjo grąžinti skolą, prašydami vis dar palaukti. Visa tai truko iki 2008 m. liepos mėnesio, t. y. iki pirkėjo S. T. mirties. Per šį laikotarpį S. T. ieškovei parūpino mašiną malkų, siūlė už skolą arklį, vėliau traktorių. Visa tai patvirtina, jog ieškovė sistemingai ir aktyviais veiksmais siekė susigrąžinti skolą, prašė kaimo gyventojų (kaimynų) nuvežti pas skolininką pasiimti negrąžintų už žemę pinigų, tačiau pirkėjas, nors ir pripažindamas skolą, jos negrąžindavo, prašydavo dar palaukti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas senatį, yra ne kartą pabrėžęs, jog skolininko veiksmai, kaip žadėjimas grąžinti skolą, laikomi patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą.

8.2. Raseinių rajono apylinkės teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį ir tik formaliai pritaikydamas senatį, neįverto to, jog Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovei buvo 67 metai, o kreipimosi į teismą metu - 86 metai. Ieškovė nėra teisiškai išprususi, yra menko išsilavinimo – baigė tris skyrius. Ieškovė visą laiką iki kreipimosi į teismą aktyviai veikė siekdama apginti savo pažeistas teises neteisminiu būdu, todėl praleistas ieškinio senaties terminas turėjo būti atnaujintas. Teismas netyrė ir nevertino, ar šiuo atveju nėra svarbių priežasčių ieškovės praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

8.3. Skolininko veiksmai kaip žadėjimas grąžinti skolą, laikomi patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą. Pagal ieškinio senaties termino nutraukimą reglamentuojančias CK normas ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, CK 1.130 straipsnio 2 dalyje įvardyti skolininko veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, sukelia ieškinio senaties termino nutraukimo teisinius padarinius.

8.4. Priimdamas sprendimą teismas neįvertino byloje esančių įrodymų pagrįstumo, įrodymus vertino subjektyviai, pažeisdamas CPK 185 str. 1 d. reikalavimus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl senaties termino atnaujinimo, netinkamai nustatė senaties termino pradžią ir jo atnaujinimą reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas bei nesivadovavo šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl toks teismo sprendimas naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

10. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau, nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 str., 1.5 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pabrėžiama, kad subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2014; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2010 ir kt.). Bylą nagrinėjantis teismas senaties terminą reglamentuojančias teisės normas taiko ne formaliai, bet atsižvelgdamas į termino eigos pradžią nustatančias, patvirtinančias aplinkybes, o jeigu terminas praleistas – į praleidimo priežastis, galimybes atnaujinti ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-706/2015). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašant apginti pažeistą teisę, tačiau ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.).

11. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nutraukti 1996-07-29 Pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl ½ dalies 8,0800 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) perleidimo, panaikinti paveldėjimo teisės liudijimus, taikyti dalinę restituciją ir pripažinti ieškovei nuosavybės teises į ½ dalį perleisto 8,0800 ha žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės G. Ž. ieškinį atmetė konstatuodamas, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir nenurodė svarbių priežasčių, pateisinančių šio termino praleidimą. Ieškinio argumentų, susijusių su ieškinio pagrįstumu materialinio teisinio reikalavimo prasme, teismas nenagrinėjo.

12. Iš bylos duomenų matyti, kad žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis tarp ieškovės G. Ž. ir atsakovo S. T. pasirašyta ir notaro patvirtinta 1996-07-29, galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas buvo treji metai, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžta 1964 m. CK 86 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiškai ieškinio senaties termino pradžios momentas apibrėžtas ir šiuo metu galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ieškinio senaties termino pradžia nustatoma taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus. Subjektyvusis (kada asmuo sužinojo) yra nulemtas asmeninių savybių ir suvokimo galimybių, objektyvusis (kai asmuo turėjo sužinoti) yra nulemtas normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje.

13. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir padarė netinkamą prielaidą, jog ieškovė tariamai apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti nuo 1996 m. liepos 29 d., nes ieškovė kas 3-4 mėnesius vykdavo ir prašydavo grąžinti skolą, o pirkėjas S. T. su sutuoktine S. T. vis žadėjo grąžinti skolą, prašydami vis dar palaukti. Apeliantės teigimu, skolininko veiksmai, kaip žadėjimas grąžinti skolą, laikomi patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

14. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Iš 1996-07-29 pirkimo pardavimo sutarties turinio matyti, kad ieškovė G. Ž. ir S. T. susitarė dėl ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio 8,0800 ha žemės sklypo pardavimo sutartyje nurodydami, jog už parduodamą žemės sklypą pardavėja G. Ž. gaus iš pirkėjo S. T. aštuonis tūkstančius litų. Taigi, šalys susitarė už parduotą žemės sklypą atsiskaityti tuoj pat po sutarties pasirašymo, tačiau, ieškovės teigimu, pasirašius žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį S. T. sumokėjo tik 4000 Lt. Po sutarties pasirašymo ieškovei gavus už žemę 4000 Lt, jai tapo žinoma, kad S. T. nevykdė pirkimo pardavimo sutartimi nustatytos prievolės sumokėti visą daikto kainą, t.y. nuo pat pirkimo pardavimo sutarties sudarymo jai tapo žinoma apie savo teisės pažeidimą. Kad ieškovė nuo 1996 m. liepos 29 d. žinojo apie savo pažeistas teises, patvirtina jos argumentai, jog dėl likusios skolos pas S. T. ji važiuodavo kas 3-4 mėnesius, tačiau atgauti skolos nepavyko, į teismą su ieškiniu nesikreipė. Nustačius, kad ieškovei apie pažeistas teises tapo žinoma 1996-07-29, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei kreipusis į teismą 2014-12-12, buvo praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 84 str.). 1964 m. CK 90 straipsnis numatė, kad ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti.

15. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad skolininko veiksmai kaip žadėjimas grąžinti skolą, laikomi patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą. Civilinio kodekso (1964 m.) 89 straipsnis numatė, kad ieškininės senaties termino eigą nutraukia ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka, ieškininės senaties termino eiga taip pat nutraukiama, jei įpareigotasis asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą.

16. Nors ieškovė nurodo, kad ji dėl skolos grąžinimo kas 3-4 mėnesius važiuodavo pas S. T., tačiau atsakovė S. T. ieškinyje nurodytų aplinkybių nepripažino, o atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovei G. Ž. pirkimo pardavimo sutartyje nurodytus 8000 Lt yra sumokėję, t. y. atsiskaitę už nupirktą žemę, nekilnojamąjį turtą įregistravo viešajame registre, ieškovė jokių pretenzijų dėl pinigų nereiškė. S. T. teisių perėmėja B. J. taip pat nurodė, kad niekada nėra girdėjusi, kad sesuo ar jos vyras būtų buvę skolingi už pirktą žemę. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės važiavimas su šeimos nariais ar kaimynais pas S. T., vėliau pas jo žmoną, neįrodo įsiskolinimo fakto, o apklausti liudytojai skolos atsiradimo aplinkybių nežinojo ir paaiškinti jų negalėjo. Pažymėtina, kad byloje nepateikta jokių įrodymų (skolos raštelių, raginimų sumokėti skolą ir kt.), jog pinigai už nupirktą žemę pilnai nesumokėti, o taip pat ir įrodymų, kad atsakovai žadėjo skolą grąžinti. Esant minėtiems įrodymams nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai žadėjo grąžinti skolą už nupirktą žemę ir šiuos veiksmus laikyti kaip skolos pripažinimą, nutraukiančiais ieškinio senaties terminą.

17. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir kt.). Civiliniame kodekse nenustatytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat nepateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

18. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad egzistavo svarbios priežastys, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nenustatyta aplinkybių, kliudžiusių ieškovei laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, nepriklausiusių nuo jos valios, užkirtusių kelią laiku pradėti ginti savo pažeistas teises. Vien tai, kad ieškovė pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu buvo garbingo amžiaus, teisiškai neišprususi, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovei 2014 metais ieškiniu kreipiantis į teismą ji buvo dar garbingesnio amžiaus, tačiau tai nesutrukdė apeliantei kreiptis į advokatą dėl teisinės pagalbos suteikimo ir ieškinio pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl svarbių priežasčių ieškinio senaties termino atnaujinimui nebuvimo, todėl jų nekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino byloje esančių įrodymų pagrįstumo, įrodymus vertino subjektyviai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 str. 1 d. reikalavimus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

20. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nes nuosekliai ištyrė visus byloje surinktus reikšmingus įrodymus, reikalingus teisingam bylos išnagrinėjimui.

21. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, visapusiškai ir objektyviai vertino byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė procesinės ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Netenkinus apeliacinio skundo iš ieškovės G. Ž. atsakovei B. J. priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 250 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Įrodymai, patvirtinantys šias išlaidas, pateikti (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d. ).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.