Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. I. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 3 metams laisvės atėmimo;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo;pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 1 metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė – 3 metai ir 3 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies antru punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2016 m. spalio 11 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 3 metai ir 3 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. I. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, jog neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, grasindamas pavartoti fizinį smurtą bei pavartodamas fizinį smurtą, bei atvirai pagrobė svetimą turtą: 2016 m. kovo 4 d., apie 02.00 valandą, G. I. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atėjo pas J. D. (J. D. ) į butą, esantį Klaipėdos mieste, (duomenys neskelbtini), kur išgertuvių metu, turėdamas informacijos, kad 2016 m. vasario 2 d. J. D. suluošino S. P. priklausantį mitelšnaucerių veislės šunį, pareikalavo J. D. savo naudai už šuns suluošinimą perduoti pinigus ir siekdamas įbauginti nukentėjusįjį, sudavė kumščiais ne mažiau kaip penkiolika smūgių į veidą ir galvą, po to neturėdamas teisėto pagrindo savo naudai atvirai vertė J. D. perduoti jam 1 500 Eur, o neperdavus reikalaujamų pinigų grasino J. D. fiziškai su juo susidoroti, sakydamas: „padarysiu tau skaudžiai, tu jau neturi buto“, ir pareikalavo tuojau pat jam perduoti buto dokumentus, bet išsiaiškinęs, kad J. D. buto dokumentų neturi, privertė nukentėjusįjį J. D. prieš jo valią parašyti rašytinę sutartį dėl 1 500 Eur tariamos skolos G. I. ir sutartyje nurodyti, kad 2016 m. sausio 4 d. jis pasiskolino 1 500 Eur ir įsipareigoja skolą grąžinti iki 2016 m. kovo 9 d. Po to G. I. atvirai, matant J. D. , pagrobė nuo stalo J. D. 30 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Alcatel“, buto bei pagalbinių patalpų raktus bendros 35 Eur vertės, ir pagrobtais raktais užrakinęs buto duris išėjo. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2016 m. kovo 4 d., apie 10.30 val., G. I. vėl atėjo į J. D. butą, kur neturėdamas teisėto pagrindo toliau savo naudai vertė nukentėjusįjį J. D. jam tuojau pat perduoti 1 500 Eur, sakydamas: „tu nevaikščiosi žvejybos uoste, duok pinigus, aš su tavim nežaisiu“, ir siekdamas įbauginti, sudavė kumščiais ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam į krūtinę ir ne mažiau kaip dešimt smūgių kumščiais į galvą. Taip įbauginęs nukentėjusįjį J. D. , G. I. nurodė J. D. eiti kartu su juo į AB „Lietuvos paštas“ finansinių paslaugų tinklui priklausantį „Paipost“ klientų aptarnavimo 703 skyrių, esantį Klaipėdos mieste, Naikupės g. 14, paimti 1 500 Eur greitąjį kreditą ir gautus pinigus perduoti jam bei taip grąžinti tariamą 1 500 Eur skolą, tačiau „Paipost“ klientų aptarnavimo 703 skyrius nukentėjusiajam J. D. kredito nesuteikė. Tokiu būdu G. I. , neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas pavartoti fizinį smurtą bei pavartodamas fizinį smurtą ir padarydamas J. D. netaisyklingos formos poodines kraujosruvas veide, išsidėsčiusias kaktos dešinėje pusėje, kairiajame skruoste bei kairės ausies kaušelyje, smulkų išilginės juostos formos odos nubrozdinimą galvos plaukuotoje dalyje viršugalvio dešinės pusės užpakalinėje dalyje, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, atvirai savo naudai vertė J. D. perduoti jam turtą – 1 500 Eur bei atvirai pagrobė J. D. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 65 Eur.

1.1. Be to, G. I. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog neteisėtai įgijo fizinio asmens dokumentus ir juos neteisėtai laikė: G. I. 2016 m. kovo 4 d. rytą, tikslus laikas nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie parduotuvės „Iki“ Žvejybos uosto rajone, Klaipėdoje, iš U. L. neteisėtai įgijo J. D. vardu išduotus asmens dokumentus: neįgaliojo pažymėjimą, socialinio draudimo pažymėjimą bei asmens tapatybės kortelę ir šiuos dokumentus neturėdamas teisėto pagrindo laikė iki 2016 m. kovo 6 d. 11.25 val., kol jį ties Nidos g. 5 namu, Klaipėdos mieste, sulaikė policijos pareigūnai.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo G. I. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis G. I. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo G. I. apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. I. ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, teigdamas, jog nevertė nukentėjusiojo jo naudai perduoti turto, o fizinį smurtą prieš jį panaudojo gindamas draugą, taip pat nurodydamas, kad neturėjo jokios asmeninės naudos iš įgytų J. D. asmens dokumentų ir nepagrobė jo mobilaus ryšio telefono, o tik pasiskolino jį pačiam J. D. leidus. Apeliantas taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

4.2. Vieni pagrindinių įrodymų šioje baudžiamojoje byloje yra nukentėjusiojo J. D. bei liudytojų, tiesiogiai mačiusių byloje nagrinėjamus įvykius – O. M. , U. L. , A. V. ir T. V. – parodymai.

4.3. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis J. D. parodė, jog 2016 m. kovo 4 d. naktį O. M. prašymu į jo namus atėjo ji pati, G. I. , A. V. ir U. L. . Visi jie vartojo alkoholį. Po kurio laiko G. I. pradėjo reikalauti iš J. D. pinigų, teigdamas, jog šis jam skolingas už sužalotą S. P. šunį. Iš pradžių G. I. pareikalavo 150 Eur, tačiau vėliau suma padidėjo iki 1500 Eur. Pasak nukentėjusiojo, G. I. jį mušė iki 05.00 val. ryto, sudavė jam ne mažiau 15 smūgių, daugiausiai į galvą, ir reikalavo pasirašyti skolos raštelį 1500 Eur sumai. Išsigandęs J. D. minėtą skolos raštelį pasirašė. Nukentėjusiojo teigimu, G. I. taip pat paėmė jo mobilaus ryšio telefoną ir buto raktus. Nukentėjusysis nurodė nematęs, kas paėmė jo asmens dokumentus (t. 1, b.l. 183). Liudytoja O. M. teisiamajame posėdyje nurodė, jog būdama svečiuose pas J. D. matė, kaip G. I. šį mušė kumščiais į veidą, reikalavo jam sumokėti 1500 Eur neva už sužalotą šunį. Pasak liudytojos, išsigandęs J. D. jos akivaizdoje pasirašė 1500 Eur paskolos raštelį. Minėtą paskolos raštelį su savimi pasiėmė G. I. . Liudytojos teigimu, G. I. iš nukentėjusiojo taip pat pagrobė mobilaus ryšio telefoną, kuris buvo padėtas ant stalo (t. 1, b.l. 178-179). Teisiamajame posėdyje apklausta U. L. parodė, jog išgertuvių, vykusių J. D. namuose, metu G. I. staiga pradėjo priekaištauti šiam dėl užmušto šuns. Pasak liudytojos, J. D. tylint, G. I. sudavė jam daug smūgių į veidą ir pareikalavo sumokėti 1500 Eur. J. D. nurodžius, jog tokios pinigų sumos jis neturi, G. I. liepė jam pasirašyti 1500 Eur skolos raštelį. J. D. pasirašius, liudytojos teigimu, skolos raštelį pasiėmė G. I. . Jis taip pat paėmė J. D. mobilaus ryšio telefoną ir buto raktus (t. 2, b.l. 9-10). Liudytojas A. V. teisiamajame posėdyje parodė, jog įvykio dieną jis su O. M. , U. L. ir G. I. J. D. namuose vartojo alkoholinius gėrimus. O. M. užsiminė, jog su J. D. užmušė šunį. Tada, pasak liudytojo, G. I. sumušė J. D. ir privertė jį pasirašyti paskolos raštelį. Šį raštelį G. I. pasiėmė su savimi. Kokia tiksli pinigų suma buvo įrašyta raštelyje, liudytojas teigė nematęs (t. 1, b.l. 179-180).

4.4. Aptarti įvykį mačiusių liudytojų O. M. , U. L. , A. V. parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja, iš esmės sutampa, todėl jie laikomi patikimais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, patvirtinančiais nukentėjusiojo J. D. parodymus. Byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis J. D. , liudytojai O. M. , U. L. ir A. V. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš nuteistąjį G. I. , norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamą versiją, jog jis 2016 m. kovo 4 d. naktį nenaudojo prieš nukentėjusįjį fizinio smurto ir nereikalavo jam perduoti 1500 Eur. Nors apeliacinės instancijos teisme apklaustas G. I. nurodė, jog paskolos raštelį 1500 Eur sumai nukentėjusįjį J. D. vertė pasirašyti U. L. , tačiau minėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai neabejotinai patvirtina, jog paskolos raštelį J. D. pasirašė G. I. reikalavimu po to, kai šis prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą ir grasinimus panaudoti fizinį smurtą. Šią išvadą patvirtina ir bylos medžiagoje esantys duomenys apie tai, kad 2016 m. kovo 6 d. sulaikius G. I. , šis tyrėjams pateikė su savimi turėtą nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytą paskolos raštelį (t. 1, b.l. 48, 49-51, 56). Apeliacinio skundo argumentą, jog G. I. fizinį smurtą prieš J. D. panaudojo tik tuo metu, kai bandė nutraukti tarp jo ir T. V. kilusį konfliktą, paneigia liudytojo T. V. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, pagal kuriuos 2016 m. kovo 4 d. rytą, t.y. jau po to, kai G. I. sumušė J. D. ir privertė jį pasirašyti paskolos raštelį, jis kartu su G. I. užėjo į J. D. namus ir pamatė, jog šis yra sumuštas, jo veidas mėlynas. Pasak liudytojo, toliau jie J. D. namuose vartojo alkoholį, kai staiga J. D. jam smogė į veidą. Tada T. V. sudavė J. D. , o G. I. , norėdamas juos išskirti, taip pat porą kartų sudavė J. D. (t. 1, b.l. 181). Iš liudytojo T. V. parodymų matyti, kad J. D. buvo sumuštas anksčiau nei kilo konfliktas tarp T. V. ir J. D. .

4.5. Tiek nukentėjusysis J. D. , tiek ir liudytojos U. L. bei O. M. teisiamajame posėdyje parodė, jog G. I. su savimi pasiėmė J. D. mobilaus ryšio telefoną. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog telefoną pasiskolino ir tą patį vakarą grąžino J. D. , tačiau iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad šis nesutiko, jog G. I. pasiimtų jo telefoną. Nei nukentėjusysis, nei liudytojai nenurodė, jog G. I. tą patį vakarą grąžino jį nukentėjusiajam. Be to, liudytojos U. L. teigimu, kitą dieną po to, kai paėmė J. D. telefoną, G. I. liepė jai ir J. D. įkeisti jį lombarde. Už telefoną gautus pinigus U. L. atidavė G. I. (t. 2, b.l. 9). Bylos duomenimis 2016 m. kovo 4 d. UAB „Memelio lombardai“ lombarde Taikos pr. 101, Klaipėda, U. L. iš tiesų už 10 Eur įkeitė mobiliojo ryšio telefoną „Alcatel“ (t. 1, b. l. 47).

4.6. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis J. D. ir liudytoja U. L. taip pat nurodė, kad G. I. paėmė nukentėjusiojo buto raktus. J. D. parodė, jog pats matė, kaip G. I. paėmė jo buto raktus, o kitos dienos rytą pagrobtais raktais G. I. bandė atidaryti jo buto duris, tačiau šis į durų spyną buvo įkišęs atsarginį raktą (t. 1, b.l. 183). Liudytoja U. L. nurodė mačiusi, kaip paskutinis išeidamas iš J. D. buto G. I. užrakino duris (t. 2, b.l. 9). Nukentėjusiojo ir liudytojos U. L. parodymai paneigia G. I. apeliacinio skundo teiginį, jog J. D. buto raktus jam perdavė U. L. .

4.7. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas G. I. kaltu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nurodė, jog šis neteisėtai įgijo J. D. vardu išduotus dokumentus ir juos neteisėtai laikė. BK 302 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pagrobė, ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Nuteistasis G. I. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir teigia, kad jo veiksmuose nėra būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios, nurodo, jog ketino dokumentus grąžinti nukentėjusiajam J. D. , tačiau nespėjo, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas grąžinti ar pranešti J. D. apie turimus jo vardu išduotus dokumentus arba apie tai būtų pranešęs policijai ar kitai įgaliotai institucijai. Priešingai, kaip teisiamajame posėdyje nurodė tiek J. D. , tiek ir U. L. , G. I. nurodymu nukentėjusysis 2016 m. kovo 4 d. kreipėsi į AB „Lietuvos paštas“ finansinių paslaugų tinklui priklausantį „Paypost“ klientų aptarnavimo skyrių prašydamas suteikti jam vartojimo paskolą, o jo asmens tapatybės kortelę tuo metu turėjo G. I. , kuris nukentėjusiajam negavus paskolos, dokumentą iš jo pasiėmė. 2016 m. kovo 24 d. vykusios akistatos tarp U. L. ir G. I. metu, U. L. nurodė, jog J. D. dokumentai buvo pas G. I. , šis turėjo galimybę juos grąžinti savininkui, tačiau to nepadarė. G. I. su šiais U. L. parodymais sutiko, patvirtindamas, jog jie yra teisingi (t. 1, b.l. 107-108).

4.8. Apeliantas skunde nurodo, jog iš įgytų nukentėjusiojo dokumentų jis neturėjo jokios asmeninės naudos ir neketino jais pasinaudoti, tačiau BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti alternatyvūs neteisėti veiksmai – įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas, realizavimas. Bet kurio iš šių veiksmų atlikimas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei. Todėl byloje nustačius, jog G. I. iš U. L. įgijo J. D. vardu išduotus asmens dokumentus ir šiuos dokumentus neturėdamas teisėto pagrindo sąmoningai, neketindamas jų grąžinti savininkui ar pranešti apie juos įgaliotoms institucijoms, laikė iki 2016 m. kovo 6 d. 11.25. val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų, toks dokumentų įgijimas ir laikymas pagrįstai buvo pripažintas neteisėtu.

4.9. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl G. I. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

4.10. Nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam G. I. taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

4.11. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

4.12. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmes G. I. teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė būdamas neblaivus ir tai neabejotinai turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui, G. I. teistas penkis kartus, daugiausiai už smurtinių nusikaltimų padarymą, gyvena asocialų gyvenimą, savo veiksmų kritiškai nevertina. Teismas įvertino ir tai, kad G. I. padarė vieną sunkų bei du apysunkius nusikaltimus, iš kurių vienas yra smurtinis, ir paskyrė jam realias laisvės atėmimo bausmes, kurios yra mažesnės nei sankcijų vidurkiai.

4.13. Skirdamas G. I. bausmes ir nustatydamas jų dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių G. I. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su G. I. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių už nusikalstamų veikų padarymą paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Aplinkybė, jog G. I. dukrai reikalinga finansinė parama, laikytina įprasta, ne išimtine aplinkybe ir nėra pakankama, jog ja remiantis būtų galima švelninti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

4.14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. I. apeliacinį skundą atmesti.