- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- e2A-1320-864/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- M. V., R. V.
- Ieškovas
- J. L., B. L.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. L. ir B. L. ieškinį atsakovams M. V. ir R. V. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. J. L. ir B. L. (toliau ir ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovams M. V. ir R. V. (toliau ir atsakovai), dėl 39 134 Eur nuostolių, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Šalies argumentai
2. Paaiškino, kad 2004 m. balandžio 16 d. atsakovai sudarė su kreditoriumi A. Š. paskolos sutartį, pagal kurią atsakovai pasiskolino 200 000 Lt. Teigė, kad 2004 m. gegužės 19 d. ieškovai ir atsakovai lygiomis dalimis po ½ dalį nupirko parduotuvės patalpas, esančias adresu ( - ) (toliau – ir patalpos, ginčo patalpos). Nurodė, kad ieškovų sutikimu atsakovai 2004 m. birželio 1 d. hipotekos lakštu įkeitė ginčo patalpas, kurių ½ dalis priklausė ieškovams, atsakovų prievolės pagal paskolos sutartį kreditoriui A. Š. įvykdymo užtikrinimui.
3. Ieškovų teigimu, atsakovai žodžiu pažadėjo ieškovams, kad tuo atveju, jei patalpa bus parduota siekiant grąžinti atsakovų skolą kreditoriui, atsakovai atlygins ieškovams patirtą žalą, t. y. sumokės ieškovams jiems priklausančios patalpos dalies pardavimo kainą. Nurodė, jog kadangi ieškovai su atsakovais 2004 m. kartu pirko nekilnojamąjį turtą, atsakovai turėjo nemažai nekilnojamojo turto, ieškovė ir atsakovė ketino vykdyti keletą stambių verslo projektų, ieškovams nekilo abejonių, kad atsakovai atlygintų dėl ieškovams įkeisto turto galimą padaryti žalą.
4. Paaiškino, kad atsakovams nustatytu terminu negrąžinus paskolos, ginčo patalpos 2015 m. spalio mėn. buvo realizuotos iš viešųjų varžytinių; 2015 m. lapkričio 19 d. antstolė D. P. surašė turto (ginčo patalpų) pardavimo iš varžytinių aktą; patalpos realizuotos už 98 268 Eur sumą.
5. Ieškovų teigimu, 2015 m. lapkričio 25 d. atsakovė geranoriškai pervedė ieškovei 10 000 Eur į ieškovės banko sąskaitą; likusios 39 134 Eur sumos atsakovai nėra grąžinę; ieškovai tikėjosi, kad atsakovai, įvykdę dalį prievolės, grąžins ir likusią sumą, tačiau 2018 m. gruodžio 6 d. ieškovai gavo prašymą dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo, kuriuo atsakovės atstovė prašė grąžinti atsakovei 2015 m. lapkričio 25 d. ieškovei pervestą 10 000 Eur sumą, kaip ieškovės nepagrįstai gautas lėšas.
6. Ieškovų teigimu, jie nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2018 m. gruodžio 6 d., kai gavo atsakovės atstovės pretenziją. Nurodė, jog tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškovai prašo jį atnaujinti, nes atsakovė geranoriškai atlygino dalį ieškovų patirtos žalos, todėl ieškovai iki 2018 m. gruodžio 6 d. pretenzijos gavimo sąžiningai tikėjosi, kad atsakovai atlygins ir likusią dalį sumos. Paaiškino ir tai, kad ieškovams 2012-2013 m. buvo diagnozuoti onkologiniai susirgimai, dėl šių ligų ieškovai patyrė didelį stresą, fizinius skausmus, jų savijauta iki šiol yra prasta.
7. Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų atsakovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, panaikinti 2019 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
8. Nurodė, kad 2004 m. ieškovė ir atsakovė nusipirko 300 paprastųjų vardinių UAB „Privati erdvė“ akcijų (po 50 proc.), UAB ,,Privati erdvė“ planavo vystyti prekybos nekilnojamuoju turtu veiklą bei leisti žurnalą „Privati erdvė“, todėl bendrovės veiklos finansavimui atsakovai nusprendė pasiskolinti pinigines lėšas iš kreditoriaus A. Š.. Anot atsakovų, kadangi ginčo patalpos turėjo būti ir buvo naudojamos bendrovės veiklai (kaip bendrovės biuras), todėl 2004 m. gegužės 31 d. buvo sudarytas hipotekos sandoris, kuriuo atsakovai įkeitė minėtas patalpas kreditoriui A. Š. paskolos pagal 2004 m. balandžio 16 d. paskolos sutartį užtikrinimui.
Atsiliepimas
9. Atsakovų teigimu, ieškovai vėliausiai 2015 m. lapkričio 21 d. sužinojo apie ginčo patalpų realizavimą, todėl vėliausiai nuo 2015 m. lapkričio 22 d. prasidėjo sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino eiga. Atsižvelgiant į tai, atsakovų nuomone, ieškinys turėjo būti pateiktas iki 2018 m. lapkričio 22 d., tačiau teismui pateiktas tik 2019 m. rugpjūčio 12 d., t. y. ieškinio senaties terminas be svarbių priežasčių praleistas daugiau nei aštuonis mėnesius. Atsakovų teigimu, ieškovai nenurodė jokių svarbių (ekstraordinarinių aplinkybių), kurios taptų pagrindu išimties tvarka atnaujinti ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad ieškinio senaties skaičiavimo pradžioje ieškovui buvo sukakę 61 metai, ieškovei – 57 metai, ieškovai buvo patyrę ir pasiturintys verslininkai, sudarę ne vieną nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, kitoje civilinėje byloje naudojosi kvalifikuota teisine pagalba (neskaitant savo ligos), todėl per visą trejų metų ieškinio senaties termino eigos laikotarpį turėjo ir galėjo naudotis kvalifikuota teisine pagalba. Teigė, kad ieškovai turėjo transporto priemones, todėl judėjimo galimybės nebuvo apribotos. Anot atsakovų, ta aplinkybė, jog 2015 m. lapkričio 25 d. atsakovė per klaidą (be pagrindo) pervedė ieškovei 10 000 Eur, nedaro ieškinio senaties termino praleidimo laikytino kaip praleisto dėl svarbių aplinkybių. Paaiškino, kad atsakovai nuo 2015 m. lapkričio 26 d. nevykdė jokių mokėjimų ieškovams, todėl ieškinio senaties terminas bet kuriuo atveju yra praleistas. Teigė, jog pagrindinė priežastis, kodėl ieškinys nebuvo pateiktas laiku, yra ta, kad atsakovė iki 2018 m. kovo 1 d. buvo UAB ,,Privati erdvė“ akcininkė, todėl tuo atveju, jei ieškovai būtų kreipęsi į teismą iki nurodytos datos, atsakovė būtų incijavusi UAB ,,Privati erdvė“ auditą ir būtų išsiaiškinusi, kada ir kam buvo išmokėtos įmonės pajamos/pelnas. Anot atsakovų, pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra. Pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką susirgimas pats savaime nėra laikomas svarbia termino atnaujinti senaties terminą priežastimi. Teigė, jog bylos duomenys patvirtina, kad ieškovų susirgimas nesutrukdė jiems sudaryti įvairius sandorius, vadovauti ūkinei komercinei veiklai, dirbti, dalyvauti bylose, naudotis advokato pagalba, dalyvauti kitose veiklose, t. y. ieškovai turėjo pakankamai laiko tinkamai ir laiku kreiptis į teismą.
10. Teigė, kad atsakovai 200 000 Lt skolinosi bendrovės veiklai, todėl minėta paskola turėjo būti grąžinta iš bendrovės sugeneruotų pajamų, išmokėtų atsakovei. Nurodė, kad išvaržius ginčo patalpas varžytinėse nuostolius patyrė abi akcininkės lygiomis dalimis (abi neteko po ½ dalį patalpų), nesėkmių naštą akcininkai dažniausiai dalijasi pusiau, todėl būtų neteisėta ir nesąžininga visas verslo rizikos pasekmes užkrauti tik vienam akcininkui – atsakovei ir jos sutuoktiniui. Teigė, jog būtent todėl ieškovai ilgiau nei tris metus nereiškė nė vienos pretenzijos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, t. y. priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 19 567 Eur nuostolių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (19 567 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis iš kiekvieno atsakovo po 525 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų M. V., 19 567 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (19 567 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės valstybei 431,91 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovo valstybei 431,91 Eur bylinėjimosi išlaidų.
12. Teismas pažymėjo, kad vienas iš ieškovų argumentų, kuriais grindžiamas žodinio susitarimo (t. y. jog tuo atveju, jei patalpos bus parduotos siekiant grąžinti atsakovų skolą kreditoriui (A. Š.), atsakovai atlygins ieškovams patirtą žalą, t. y. sumokės ieškovams priklausančios patalpos dalies pardavimo kainą) egzistavimas, yra tas, jog atsakovai dalį patalpų vertės atlygino; šiai aplinkybei pagrįsti ieškovai pateikė ieškovės sąskaitos išrašą, esantį AB Luminor Bank, o minėtas išrašas patvirtina, kad atsakovė ieškovei 2015 m. lapkričio 25 d. pervedė 10 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama, jog pervedama už lakštus. Teismas nurodė, kad šis pavedimas atliktas praėjus keletui dienų po to, kai atsakovų kreditoriaus A. Š. reikalavimų įvykdymui pagal atsakovų prievolę buvo realizuotos ginčo patalpos, kurių ½ dalis priklausė ieškovams. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad 2015 m. lapkričio 25 d. 10 000 Eur sumą ieškovams jų prašymu paskolino, o mokėjimo pavedime paskirtį ,,už lakštus“ nurodė, kadangi nežinojo, ką reikia nurodyti, atsakovei nebuvo svarbu, kokią mokėjimo paskirtį nurodyti (2020 m. sausio 31 d. posėdžio garso įrašas). Teismas vertino, kad toks atsakovės paaiškinimas yra neįtikinamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra išsilavinęs, verslą vykdęs asmuo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog teismo posėdžio metu atsakovės nurodyta pozicija dėl 2015 m. lapkričio 25 d. pervestų piniginių lėšų mokėjimo paskirties yra prieštaringa – atsiliepime į ieškinį, priešingai teismo posėdžio metu, atsakovai nurodo, jog šie pinigai buvo pervesti per klaidą. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovei adresuotas atsakovės, atstovaujamos profesionalios teisininkės (advokatės V. V.), 2018 m. gruodžio 6 d. prašymas dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo, kuriuo atsakovės atstovė ieškovės prašo grąžinti 10 000 Eur sumą, kaip gautą be teisinio pagrindo, taip pat paneigia atsakovės teiginį, kad minėtą sumą atsakovė ieškovei skolino, kadangi paskolinti pinigai nėra laikytini kaip gauti be teisinio pagrindo. Be kita ko, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 10 000 Eur dydžio paskolos suteikimui įstatymas nustato privalomą rašytinę paskolos sutarties formą.
13. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad mokėjimo paskirtį, pervesdama pinigines lėšas, nurodė pati atsakovė, šie pinigai pervesti realizavus ginčo patalpas, įkeistas hipotekos lakštu, atsakovė neįrodinėjo, kad būtų pervesta už kitus lakštus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina ieškovų pozicija, kad nurodyta pinigų suma buvo pervesta atlyginant ieškovams nuostolius (jų dalį) už jų turėtas patalpas.
14. Teismas nurodė, kad atsakovų nurodyta aplinkybė (t. y. jog 200 000 Lt iš A. Š. skolinosi UAB ,,Privati erdvė“ veiklai, ši paskola turėjo būti išmokėta iš bendrovės sugeneruotų pajamų, išmokėtų atsakovei, ginčo patalpos buvo įsigytos bendrovės veiklai, todėl, nepavykus verslui, verslo riziką turi prisiimti abi akcininkės (ieškovė ir atsakovė)) nepaneigia fakto, kad atsakovai turi pareigą atlyginti ieškovams nuostolius, atsiradusius realizavus jiems priklausiusį turtą (1/2 dalį ginčo patalpų). Šiame kontekste, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ir ieškovų pasiskolintos 200 000 Lt piniginės lėšos taip pat buvo skirtos UAB ,,Privati erdvė“ verslui, ir ši paskola buvo padengtas ieškovų turtu.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai tiesiogiai neatlygino ieškovams 39 134 Eur sumos už ieškovams priklausiusią dalį patalpų. Atsakovės argumentus, kad ieškovams jiems priklausiusi dalies patalpų vertė buvo kompensuota kitais būdais – ieškovams nuomojant ginčo patalpas iki jų realizavimo, atsakovei vykdant projektus Lenkijoje ir pervedant pinigines lėšas UAB ,,Privati erdvė“, atsakovei neatlygintinai dirbant, teismas vertino kaip nepagrįstus įrodymais.
16. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad tiek ieškovai, tiek atsakovai sudarė paskolos sutartis dėl 200 000 Lt paskolų, skirtų bendram verslui, iš kreditoriaus A. Š. gavimo; ieškovai savo prievolės įvykdymui įkeitė asmeninį turtą, tuo tarpu atsakovai ieškovų sutikimu įkeitė ir ½ dalį ieškovams priklausančio turto; šios patalpos buvo realizuotos atsakovų prievolės įvykdymui užtikrinti; po ginčo patalpų realizavimo atsakovė pervedė ieškovei dalį pinigų už realizuotą turtą, sprendė, jog tarp šalių egzistavo susitarimas, kad atsakovai atlygins ieškovų nuostolius, tuo atveju, jei ginčo patalpos būtų realizuotos hipotekos kreditoriaus reikalavimų įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dėl atsakovų prievolės hipotekos kreditoriui A. Š. neįvykdymo ieškovai neteko jiems priklausiusio turto, kurio vertė 49 134 Eur, atsakovai ieškovams atlygino tik dalį (10 000 Eur), todėl ieškovai turi teisę reikalauti iš atsakovų 39 134 Eur (49 134 Eur – 10 000 Eur) dydžio nuostolių atlyginimo.
17. Teismas nurodė, kad atsakovų pareiga atlyginti ieškovams nuostolius dėl prarasto turto vertės atsirado realizavus jiems priklausančias patalpas. Teigė, kad bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai apie tai, jog ginčo patalpos yra realizuotos iš viešųjų varžytinių, žinojo nuo realizavimo momento, tai patvirtino ir patys ieškovai teismo posėdžio metu, šią aplinkybę pagrindžia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2015 m. lapkričio 21 d. el. laiškais ieškovai patvirtino, kad antstolės 2015 m. lapkričio 20 d. patvarkymą dėl hipotekos pabaigos realizavus turtą gavo. Atkreipė dėmesį, kad sprendime jau konstatuota, kad atsakovė 2015 m. lapkričio 25 d. grąžino ieškovei J. L. dalį sumos už parduotas patalpas – 10 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai būtų nurodę, jog pripažįsta ir įsipareigoja grąžinti visą nuostolių sumą, todėl, teismo vertinimu, ieškovų tikėjimasis, kad atsakovai laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. (atsakovės pretenzijos ieškovei grąžinti 10 000 Eur sumą pateikimo) geranoriškai kompensuos likusią nuostolių sumą, nenutraukia ieškinio senaties termino. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovai į teismą dėl žalos atlyginimo, nepraleisdami ieškinio senaties termino, turėjo teisę kreiptis iki 2018 m. lapkričio 26 d., tačiau į teismą ieškovai kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 12 d., t. y. praleidę trejų metų ieškinio senaties terminą.
18. Teismas sprendė, kad esminė priežastis, dėl kurios ieškovai praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą yra ta, kad bylos šalis siejo ilgalaikiai verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai, o atsakovė dalį įsipareigojimo įvykdė, todėl ieškovai turėjo pagrindo manyti, kad bus grąžinta ir kita dalis sumos. Pažymėjo, kad jau suėjus ieškinio senaties terminui – 2018 m. gruodžio 6 d. – atsakovė, atstovaujama advokatės, pateikė pretenziją dėl nepagrįstai gautų lėšų 10 000 Eur grąžinimo, po kurio raštu pareikalavo grąžinti iš atsakovų likusią sumą ir kreipėsi į teismą. Nurodytos aplinkybės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovai savo teises įgyvendino nerūpestingai ar aplaidžiai. Be kita ko, teismas atkreipė dėmesį, kad bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu ieškovai sirgo onkologinėmis ligomis. Taigi, įvertinęs termino praleidimo priežastis, teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino neatnaujinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl ieškovų praleistą ieškinio senaties terminą atnaujino. Teismo vertinimu, atsakovų nurodytos aplinkybės apie ieškovų ginčo laikotarpiu sudarytus sandorius, darbą, dalyvavimą kitoje civilinėje byloje, vykdymo procese, nesudaro pagrindo priešingai išvadai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, o ieškinį atmesti; 2) priteisti iš ieškovų atsakovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) prijungti prie bylos atsakovų pridedamus įrodymus, susijusius su atsakovų prašymu atleisti nuo žyminio mokesčio, jo dalies ar atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą; 4) atleisti atsakovus nuo 812 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo; netenkinus šio prašymo – atleisti atsakovus nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo; netenkinus šio prašymo – atidėti atsakovams žyminio mokesčio sumokėjimą iki byloje bus priimtas sprendimas (nutartis); 5) panaikinti 2019 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
20. Anot atsakovų, sprendimo motyvas, kad ieškovus ir atsakovus siejo ilgalaikiai verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai, todėl ieškovai neva turėjo pagrindo manyti, kad atsakovai geruoju atlygins ieškovų nuostolius arba, kad atsakovai žodžiu yra patvirtinę, jog atlygins nuostolius – nemotyvuota/prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei neatitinka „svarbių priežasčių“ kriterijų. Atsakovai pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje buvo du atsakovai, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ieškovus ir atsakovus siejo ilgalaikiai verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai, turėjo nurodyti kokie konkretūs verslo santykiai siejo atsakovą su ieškovais ir kada tie atsakovo ir ieškovų santykiai prasidėjo, kokio konkretaus pobūdžio buvo atsakovo ir ieškovų verslo santykiai, kada tie atsakovo ir ieškovų verslo santykiai (ir dėl kokių priežasčių) pasibaigė, kad teismas juos vertino kaip ilgalaikius. Nurodo, jog byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovas kada nors dirbo bendrovėje, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, kad atsakovas ir ieškovai buvo bendradarbiai (kad juos siejo „ilgalaikiai verslo santykiai“). Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ir įrodymų, kad atsakovas ką nors tiekdavo bendrovei ar ką nors iš jos pirkdavo, dėl ko nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovą ir ieškovus siejo kokie nors „ilgalaikiai verslo santykiai“; be to, anot atsakovų, atsakovas niekaip nedalyvavo bendrovės veikloje (versle) ir/ar jos valdyme kaip sprendimus priimantis asmuo. Teigia, jog byloje nėra ir įrodymų, kad pats ieškovas būtų dirbęs bendrovėje ir / ar, kad būtų buvęs bendrovės verslo partneris / kontrahentas ir /ar, kad būtų dalyvavęs bendrovės visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, t. y., kad ieškovą ir atsakovą apskritai būtų sieję kokie nors verslo santykiai. Atsakovų teigimu, jei atsakovo ir ieškovų nesiejo jokie verslo santykiai, tai teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai suponuoja išvadą, kad tarp jų negalėjo būti susiklostę jokie „ilgalaikiai verslo santykiai“, todėl pirmosios instancijos teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, jog atsakovą ir ieškovus siejo ilgalaikiai verslo santykiai; atitinkamai, pirmosios instancijos teismas padarė kitą nepagrįstą išvadą, kad ieškovai turėjo pagrindo manyti, jog atsakovas pripažino nuostolių atlyginimo prievolę ir įsipareigojo (sutiko) atlyginti nuostolius, todėl ieškovai neva laukė ilgiau nei tris metus, kol 2019 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į teismą. Pažymi ir tai, jog byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų atsakovo kokio nors mokėjimo pavedimo ieškovų naudai įvykdymą ar grynųjų pinigų perdavimo ieškovams atlikimą; byloje nėra ir jokių įrodymų, kad atsakovas apskritai žinojo apie atsakovės 2015 m. lapkričio 25 d. ieškovei J. L. pervestą 10 000 Eur sumą. Atsakovų nuomone, atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, kad ieškovus ir atsakovą siejo tariami ilgalaikiai verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai, atitinkamai, padarė klaidingą išvadą ieškovus ir atsakovą sieję tariami ilgalaikiai tarpusavio verslo ir pasitikėjimo santykiai neva leido ieškovams manyti, jog atsakovas atlygins ieškovų nuostolius (dėl ½ patalpų pardavimo iš varžytinių), todėl jie neva ilgiau nei tris metus laukė iš atsakovo nuostolių atlyginimo. Atsakovų teigimu, ieškovų ieškinys atsakovo atžvilgiu turėjo būti atmestas.
21. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovus ir atsakovę siejo ilgalaikiai verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai, atsakovai vertina tik iš dalies teisinga, tačiau nesudarančia pagrindo atnaujinti be svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymi, kad ieškovas ir atsakovė niekada nebuvo bendradarbiais, t. y. nevykdė verslo kartu; ieškovas nebuvo bendrovės kontrahentu ir/ar dalyviu, kolegialaus valdymo organo nariu ir/ar vienasmeniu valdymo organo nariu, t. y. tarp ieškovo ir atsakovės M. V. nebuvo susiklostę jokių verslo santykių, o juolab – ilgalaikių verslo santykių. Atsižvelgiant į tai, atsakovų nuomone, ieškovas neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad atsakovė atlygins ieškovo B. L. patirtus nuostolius.
22. Paaiškina, kad 2007 m. gegužės 4 d. ieškovė ir atsakovė M. V. pasirašė Susitarimą (toliau - Susitarimas), kurio esmė: (i) atsakovė atleidžiama iš komercijos direktorės pareigų nuo 2007 m. gegužės 8 d. bei „M. V. nuo 2007 m. gegužės 8 d. nesikiša į UAB „Privati erdvė“ veiklą“, t. y. nušalinama nuo bendrovės veiklos, paliekant galimybę, kaip vėliau paaiškėjo, neatlygintinai kelis metus dirbti bendrovės Lenkijos filialo vadove; (ii) tolimesnę bendrovės veiklą vykdo J. L., kuri įsipareigojo grąžinti visas skolas, susijusias su bendrovės veikla, o M. V. lieka tik nominalia akcininke, kuri turėjo neatlygintinai perduoti 50 proc. akcijų J. L. (Susitarimo 9 punktas). Šios aplinkybės, atsakovų teigimu, patvirtina, kad atsakovė buvo suklaidinta, buvo pasinaudota jos pasitikėjimu ieškove ir atsakovės naivumu, nes joks vidutinio atidumo bei apdairumo asmuo, žinodamas, kad jam kelis metus nebus mokamas joks atlygis (ir dar gali reikėti kompensuoti ½ patalpų vertės), nebūtų sutikęs dirbti svetimoje valstybėje. Teigia, jog suklaidintos atsakovės neatlygintinis ilgalaikis darbas Lenkijoje parodo ne tarpusavio pasitikėjimą ar ilgalaikius verslo santykius, o nesąžiningą ieškovės elgesį su atsakove M. V. Pažymi, kad atsakovė buvo tik nominali akcininkė, o visą bendrovės veiklą Lietuvoje vykdė ieškovė su bendradarbiu J. M. (kuris vienu metu buvo ir bendrovės direktoriumi). Nurodo, kad ieškovai nepateikė į bylą įrodymų apie jų ir atsakovės ilgalaikius tarpusavio pasitikėjimo santykius, nes jei tokie santykiai būtų buvę, tai ieškovai būtų pateikę daug ir įvairių nuotraukų, kuriuose būtų užfiksuotas bendrai leidžiamas laisvalaikis, bendrų švenčių šventimas ir pan. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovų teigimu, tarp ieškovo ir atsakovės apskritai nebuvo jokių ilgalaikių verslo ar tarpusavio pasitikėjimo santykių, o tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė nelygiaverčiai santykiai.
23. Nurodo, jog atsakovės atliktas 10 000 Eur pavedimas ieškovei nesudarė pagrindo ieškovams ilgiau nei tris metus nesikreipti į teismą su ieškiniu, kadangi mokėjimo pavedime nebuvo nurodyta, jog yra mokamas nuostolių atlyginimas / dalinis nuostolių atlyginimas ir, labiau tikėtina, kad arba atsakovė minėtą pavedimą atliko per klaidą, arba paskolino ieškovei 10 000 Eur; po mokėjimo vėliau nebuvo atlikta jokio mokėjimo, todėl ieškovai, kaip patyrę verslininkai, turėjo ir galėjo suprasti, jog atsakovai nemokėjo / nemokės nuostolių atlyginimo; atsakovas nebuvo atlikęs jokių mokėjimų ieškovams.
24. Teigia, jog sprendime nėra pakankamai argumentuota (motyvuota), kaip konkrečiai ieškovų susirgimas onkologinėmis ligomis sutrukdė ieškovams trejus metus (1095 dienas) kreiptis su ieškiniu į teismą. Anot atsakovų, pastarieji byloje pateikė pakankamai argumentacijos, pagrįstos rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kad per tris metus ieškovai sudarinėjo įvairius pirkimo–pardavimo sandorius; piniginių lėšų dovanojimo sandorius; turėjo atstovavimo teisme patirties; vadovavo įmonių veiklai, turėjo vairuotojo pažymėjimus ir didelę vairavimo patirtį (nebuvo apribotos judėjimo, bendravimo galimybės) ir t.t. Atsižvelgiant į tai, atsakovų teigimu, ieškovai tais laiko tarpais, kai nebuvo atliekamos gydymo procedūros, gyveno kasdienį gyvenimą, todėl turėjo ir galėjo savalaikiai kreiptis į teismą su ieškiniu, tačiau to nepadarė dėl neatidumo ar nerūpestingumo, o tai nėra laikoma svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo byloje nustatyti, ar ieškovų susirgimai onkologinėmis ligomis realiai (objektyviai) sutrukdė per 3 metus (t. y. per 1095 dienas) kreiptis į teismą su ieškiniu. Nurodo, jog, atsakovų nuomone, ieškovai byloje neįrodė, jog dėl ligos negalėjo gyventi be pašalinių asmenų pagalbos, negalėjo rūpintis savimi, negalėjo tvarkyti buities reikalų, jog ieškovams buvo sutrikusi judėjimo funkcija, o galimybė išvykti iš namų, bendrauti ir tvarkyti iškilusias problemas būtų buvusi labai ribota. Teigi, jog, priešingai, byloje įrodyta, jog ieškovai buvo verslininkai, sudarinėjo įvairius sandorius, vadovavo įmonėms, dalyvavo teisminiuose procesuose, turėjo atstovą (advokatą), dalyvavo vykdymo procese, dirbo įvairius darbus, naudojosi akcininko teisėmis, naudojosi transporto priemonėmis ir kt. Atsakovai pažymi ir tai, kad ieškovai sutrumpintą ieškinio senaties terminą praleido ženkliai.
25. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisėtai bei nepagrįstai išimties tvarka atnaujino ieškinio senaties terminą.
26. Nurodo, jog priteisdamas ieškovų naudai išlaidas advokato pagalbai apmokėti, pirmosios instancijos teismas nevertino ir šių aplinkybių: 1) ieškovų atstovavimo sutartis buvo sudaryta 2019 m. liepos 9 d., tuo tarpu, pinigų kvitas Nr. ( - ) yra 2019 m. sausio 15 d., t. y. išrašytas likus 5 mėnesiams iki 2019 m. liepos 9 d. atstovavimo sutarties sudarymo; 2) visi pinigų priėmimo kvitai (išskyrus 2019 m. rugpjūčio 8 d.) yra išrašyti ne ieškovui, o ieškovei, nors advokatas bei ieškovas teigė, kad bylinėjimosi išlaidas sumokėjo ieškovas; ieškovė neteigė, kad ji būtų mokėjusi grynaisiais pinigais advokatui; 3) 2020 m. sausio 8 d. teismo posėdžio metu ieškovų atstovas negalėjo teismui nurodyti konkrečių pinigų priėmimo kvitų skaičiaus (vienetų) ir/ar jų išrašymo datų; 4) į bylą nebuvo pateikta nė viena advokato ieškovams išrašyta sąskaita – faktūra, kurioje būtų nurodytos suteiktos teisinės paslaugos; 5) neįtikima, kad 2019 m. sausio 15 d., 2019 m. liepos 9 d. grynaisiais pinigais 600 Eur advokatui sumokėjo ieškovė, o ieškovas, 2019 m. rugpjūčio 8 d. sumokėjęs tik 250 Eur grynaisiais pinigais ir gavęs pinigų priėmimo kvitą, tą pačią dieną ėmė ir pagalvojo, kad dar nesumokėjo 850 Eur, kuriuos 2019 m. rugpjūčio 8 d. pervedė į advokato sąskaitą banke.
Atsiliepimas
27. Ieškovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, prijungti prie bylos naujus įrodymus, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
28. Teigia, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovai paaiškino teismui, kad suteikė atsakovei įgaliojimą, tame tarpe ir įkeisti patalpas atsakovų prievolės kreditoriui įvykdymo užtikrinimui, ne todėl, kaip melagingai teigia apeliantai „Kadangi Patalpos turėjo būti ir buvo naudojamos Bendrovės veiklai (kaip Bendrovės biuras)“, o todėl, kad, ieškovus ir atsakovus siejo ilgalaikiai ir verslo, ir draugiški pasitikėjimo santykiai; ieškovai, žinodami, kad tuo metu atsakovų turtas buvo apsunkintas įvairiais įkeitimais bei draudimais ir atsakovai tuo momentu negalėjo įkeisti savo turto kreditoriui, bei geranoriškai norėdami padėti savo ilgalaikiai pažįstamai ir draugei (atsakovei) pradėti bendrą verslą; trečia, ir svarbiausia, kad atsakovai pažadėjo atlyginti ieškovams pastangų galimą žalą, jeigu atsakovai neįvykdys savo prievolės kreditoriui, o ieškovų ir atsakovų santykiai tuo metu buvo tokie geri, kad ieškovai net neabejojo, jog atsakovai įvykdys savo pažadus. Pažymi, jog taip pat bylos nagrinėjimo metu ieškovai pateikė į bylą 2019 m. liepos 9 d. ieškovės banko sąskaitos operacijų ataskaitą, iš kurios matyti, kad atsakovė geranoriškai pervedė ieškovei 10 000 Eur į ieškovės banko sąskaitą, vykdydama atsakovų įsipareigojimus ieškovams dėl ieškovų patirtos žalos atlyginimo po ieškovams priklausiusios ½ dalies patalpos pardavimo iš varžytinių vykdant išieškojimą kreditoriaus naudai pagal atsakovų prievolę kreditoriui. Ieškovų teigimu, tokie atsakovės konkliudentiniai veiksmai prilyginami atsakovų prievolės ieškovams pripažinimui.
29. Paaiškina, jog tam tikri atsakovų pateikti į bylą įrodymai neturi jokios sąsajos su šia byla ir buvo teikiami teismui tikslu suklaidinti teismą ir apsunkinti šios bylos nagrinėjimą, nepagrįstai bei melagingai teigiant atsakovų atsiliepime bei teismo posėdžio metu, jog atsakovų prievolę ieškovams už atsakovus įvykdė UAB „Privati erdvė“ arba ieškovų sūnus UAB „Privati erdvė“ lėšomis, jog ieškovai galimai nuomojo/nuomoja (ar kitu teisiniu pagrindu suteikė) Vilniaus Laisvųjų Septintosios Dienos Adventistų Bažnyčiai jiems priklausančias patalpas ( - ), jog gali paaiškėti, kad ieškovė yra minėtos religinės bendruomenės dalyje, ir kt. (t. y. 2017 m. rugsėjo 26 d. UAB „Privati erdvė“ ir UAB „Naftos standartas“ žemės sklypo dalies, esančios ( - ), pirkimo-pardavimo sutartis; 2018 m. lapkričio 16 d. antstolės raštas advokatei V. V. Dėl informacijos pateikimo; Swedbank, AB 2019 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. ( - ) Dėl informacijos pateikimo su priedais; 2015 m. gruodžio 28 d. VĮ „Registrų centras“ el. laiškas antstolei; juridinių asmenų paieškos informacija; 2016 m. rugpjūčio 26 d. ieškovų ir jų sūnaus susitarimas; 2016 m. rugpjūčio 18 d. mokėjimo nurodymas Nr. ( - ); 2005 m. vasario 18 d. paskolos sutarties priedas; 2019 m. spalio 18 d. prašymas VĮ „Registrų centras“ išduoti UAB „Privati erdvė“ finansinės atskaitomybės dokumentų kopijas; 2019 m. spalio 21 d. mokėjimo nurodymas Nr. ( - ) dėl 208,80 Eur apmokėjimo VĮ „Registrų centras“; UAB „Privati erdvė“ sąskaitos 40130 Paskolos sutartis apyvarta pagal klientus; 2019 m. lapkričio 22 d. atsakovų prašymas VĮ „Registrų centras“ Dėl duomenų pateikimo su priedais; 2015 m. lapkričio 30 d. Pinigų dovanojimo sutartis). Anot ieškovų, atsakovai nuolat teikė teismui nepagrįstus ir neturinčius jokios sąsajos su šios bylos nagrinėjimu prašymus tikslu suklaidinti teismą ir apsunkinti šios bylos nagrinėjimą.
30. Teigia, jog apeliantai tyčia arba netyčia bando supainioti sąvokas. Nurodo, jog pagal šios bylos esmę ieškovai (kaip sutuoktiniai ir bendrasavininkai) suteikė atsakovei (kaip atsakovo sutuoktinei ir atsakovų turto bendrasavininkei) įgaliojimą įkeisti ieškovų (kaip sutuoktinių) ir atsakovų (kaip sutuoktinių) bendrą turtą. Paaiškina, kad apie ieškovų (kaip sutuoktinių) ir atsakovų (kaip sutuoktinių) „verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykius“ liudija tokios šioje byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad ieškovai ir atsakovai pažįstami bent jau nuo 1996 metų, t. y. dar iki ieškovės ir atsakovės bendro verslo sukūrimo 2004 metais; ieškovė ir atsakovė kartu dirbo nekilnojamojo turto srityje, daugybė kartų švęsdavo kartu įvairias šventes, po bendro verslo sukūrimo 2004 metais ieškovė ir atsakovė buvo UAB „Privati erdvė“ vieninteliai akcininkai (iki 2018 m. kovo 1 d.) ir vadovai (direktore ir komercijos direktore), šio bendro verslo vaisiais naudojasi ne tik ieškovė ir atsakovė, bet ir jų sutuoktiniai - ieškovas su atsakovu. Atsižvelgiant į tai, anot ieškovų, atskirti ieškovus (kaip sutuoktinius ir bendrasavininkus) ir atsakovus (kaip sutuoktinius ir bendrasavininkus) į atskirus „vienetus“ - „ieškovė“ ir „ieškovas“, „atsakovė“ ir „atsakovas“, ieškovų ir atsakovų tarpusavio santykiu kontekste nėra jokio pagrindo, nes ieškovai ir atsakovai draugavo šeimomis, kaip seniai pažįstami draugai, o ne tik kaip bendradarbiai arba bendradarbių šeimos nariai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai neskyrė ieškovus ir atsakovus ir vertino juos kaip sutuoktinius ir bendrasavininkus, bendrus ieškovus ir bendrus atsakovus, nes ieškovai ir atsakovai kartu pirko patalpas, ieškovai kartu suteikė atsakovei įgaliojimą, ieškovai kartu patyrė žalą (nuostolius) kai prarado dėl atsakovų kaltės savo bendrą turtą, o atsakovai kartu pasiskolino pinigus, kartu negrąžino paskolą kreditoriui, kartu nevykdė savo prievolių kreditoriui ir ieškovams ir t. t. Ieškovų manymu, teigti, jog atsakovas galimai nieko nežinojo apie atsakovės veiksmus nėra jokio pagrindo, apie tai bylos nagrinėjimo metu neteigė nei atsakovė, nei atsakovas.
31. Nurodo, kad atsakovų teiginiai apie tai, jog ginčo šalis nesiejo ilgalaikiai verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai yra nepagrįsti ir melagingi bei prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams (t. y. 2004 m. gegužės 19 d. pirkimo-pardavimo sutarčiai, 2004 m. gegužės 19 d. įgaliojimui, operacijų UAB „Privati erdvė“ akcijomis registravimo žurnalui, 2007 m. gegužės 4 d. susitarimui tarp UAB „Privati erdvė“ akcininkų, UAB „Privati erdvė“ visuotinio akcininkų susirinkimo 2004 m. rugsėjo 1 d., 2007 m. rugpjūčio 23 d. ir 2018 m. vasario 19 d. protokolams, VĮ „Registrų centras“ 2015 m. liepos 23 d. išplėstiniam išrašui su istorija, 2019 m. liepos 9 d. ieškovės banko sąskaitos operacijų ataskaitai, ieškovų paaiškinimams).
32. Teigia, jog ir vykdomojoje byloje esantys 2015 m. spalio 27 d. atsakovės ir ieškovės ranka atlikti įrašai tik dar kartą patvirtina ieškovės pasitikėjimą apeliante (atsakove).
33. Nurodo, kad paneigdami apeliantų melagingus teiginius, jog ieškovus ir apeliantus nesieja ilgalaikiai verslo ir draugiški pasitikėjimo santykiai, ieškovai atsiliepimu teikia apeliacinės instancijos teismui ieškovų ir apeliantų draugiškų santykių papildomus įrodymus - aibė nuotraukų, patvirtinančių, kad ieškovai ir apeliantai (tame tarpe ir atsakovas) kartu šventė įvairias šventes kaip atsakovės ir ieškovės darbovietėje, taip ir ieškovų bei atsakovų namuose.
34. Teigia, jog nors sprendime nenurodyta, kokie konkretūs santykiai siejo atskirai ieškovę ir atsakovę, atskirai ieškovę ir atsakovą, atskirai ieškovą ir atsakovę, atskirai ieškovą ir atsakovą, tačiau tai ir nėra būtina pagal šios bylos esmę, nes teismas nustatė, kokie buvo bendri ieškovų ir atsakovų ilgalaikiai santykiai.
35. Atsiliepime ieškovai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl ieškinio pagrįstumo visiškai pagrįstais motyvais, nurodytais sprendimo 7-11 punktuose.
36. Nesutikdami su apeliaciniame skunde nurodyta pagrindine, anot atsakovų, savalaikio ieškinio nepateikimo priežastimi, paaiškina atsiliepime, jog santykiai tarp ginčo šalių klostėsi kitaip negu nurodo apeliantai ir nieko bendro su atsakovės akcijų pardavimu nei ieškovų ieškinys, nei J. M. ieškinys atsakovei dėl skolos priteisimo neturi.
37. Tuo tarpu, nesutikdami su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl nepagrįstai atnaujinto ieškinio senaties termino, ieškovai atsiliepime remiasi pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais išdėstytais sprendimo 12-17 punktuose.
38. Savo ruožtu, dėl atsakovų argumentų dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų ieškovai nurodo, jog teisės aktai nereikalauja, kad teisinių paslaugų sutartis ir atstovavimo sutartis būtų pasirašomi tą pačia dieną ir jokio prieštaravimo tame nėra; taip pat neturi jokios reikšmės kas iš ieškovų apmokėjo atstovavimo išlaidas.
39. Pažymi, kad nors teismas padarė išvadą, jog ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, tačiau, ieškovų įsitikinimu, ieškinio senaties termino pradžia laikytinas momentas nuo kuriuo ieškovai ne teoriškai, o faktiškai sužinojo apie savo teisių pažeidimą, o būtent nuo 2018 m. gruodžio 11 d., t. y. nuo atsakovės atstovės advokatės 2018 m. gruodžio 6 d. prašymo dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo gavimo. Paaiškina, kad faktą, jog ieškovai net neabejojo, kad atsakovai atlygins jiems visą patirtą žalą (kaip ir žadėjo), patvirtina aplinkybė, kad ieškovai pareikalavo iš atsakovės atlyginti žalą (nuostolius) tik po atsakovės 2018 m. gruodžio 6 d. prašymo gavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
40. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
41. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimas, kuriuo ieškovų ieškinys buvo tenkintinas visa apimtimi.
42. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai pateikė teismui naujus įrodymus – nuotraukas, kuriomis įrodinėja faktą dėl egzistavusių tarp ginčo šalių ilgalaikių verslo ir draugiškų pasitikėjimo santykių. Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pridėtas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą nuotraukas ieškovai turėjo galimybę teikti teismui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi, akivaizdu, iš šalių procesinių dokumentų turinio, jog tarp šalių egzistavusių santykių pobūdis buvo viena iš įrodinėtinų aplinkybių ginčo byloje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo prijungti pateiktus įrodymus, kurie galėjo būti teikiami pirmosios instancijos teismui, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nėra.
43. Taigi, nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl atsakovų pareigos atlyginti ieškovams jų patirtus nuostolius (ne)buvimo bei dėl pagrindo ieškinį atmesti ieškovams praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą ar praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą atnaujinti (ne)buvimo. Apeliaciniu skundu atsakovai pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia iš esmės tik aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą, nepagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovų pozicija išdėstyta apeliaciniame skunde.
44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nustatęs aplinkybes, kad ieškovams priklausanti dalis ginčo patalpų buvo realizuota iš viešųjų varžytinių už 98 268 Eur kainą, tarp šalių egzistavo susitarimas, kad atsakovai atlygins ieškovų nuostolius, tuo atveju, jei ginčo patalpos bus realizuotos hipotekos kreditoriaus reikalavimų įvykdymui, 10 000 Eur suma buvo pervesta ieškovams dengiant nuostolius (jų dalį), atsakovai likusios sumos už ieškovams priklausiusią dalį patalpų nesumokėjo, sprendė, kad dėl atsakovų prievolės hipotekos kreditoriui A. Š. neįvykdymo ieškovai neteko jiems priklausiusio turto, kurio vertė 49 134 Eur, ir kadangi atsakovai ieškovams atlygino tik dalį (10 000 Eur), ieškovai turi teisę reikalauti iš atsakovų 39 134 Eur (49 134 Eur – 10 000 Eur) dydžio nuostolių atlyginimo. Taigi, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo byloje buvus atsakovų pareigą atlyginti ieškovams pastarųjų patirtus 39 134 Eur nuostolius. Apeliaciniame skunde atsakovai nenurodo jokių argumentų, kurie sąlygotų galimybę spręsti, jog tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada tiek dėl patirtų nuostolių fakto, tiek dėl patirtų nuostolių dydžių, tiek dėl atsakovų pareigos atlyginti ieškovų patirtus nuostolius (39 134 Eur) buvimo yra nepagrįsta ir neteisėta. Be to, išanalizavęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ir nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu faktu dėl atsakovų pareigos atlyginti ieškovų patirtus 39 134 Eur dydžio nuostolius egzistavimo.
45. Savo ruožtu, sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė vieną iš ginčo aspektų dėl trejų metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą (ne)praleidimo bei atitinkamai pagrindo atnaujinti praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą (ne)buvimo, svarbu byloje nustatyti konkretų trejų metų ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentą bei atitinkamai įvertinti visas buvusius ginčo laikotarpiu aplinkybes, kurios sąlygojo ieškovų delsimą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
46. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi, ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams pareikšti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (Civilinio kodekso 1.125 straipsnis). Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).
47. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą.
48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai apie tai, jog ginčo patalpos yra realizuotos iš viešųjų varžytinių, žinojo nuo realizavimo momento, tai patvirtino ir patys ieškovai teismo posėdžio metu (2020 m. sausio 8 d. posėdžio garso įrašas), šią aplinkybę pagrindžia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2015 m. lapkričio 21 d. el. laiškais ieškovai patvirtino, kad antstolės 2015 m. lapkričio 20 d. patvarkymą dėl hipotekos pabaigos realizavus turtą gavo. Be to, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog 2015 m. lapkričio 25 d. mokėjimo pavedimas yra laikytinas dalies sumos už parduotas patalpas – 10 000 Eur grąžinimu ieškovei bei atitinkamai pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį pagrindu skaičiuoti ieškinio senaties terminą ne nuo to momento, kai turtas buvo realizuotas, tačiau nuo 2015 m. lapkričio 26 d. Pažymėtina, jog nors apeliaciniame skunde atsakovai laikosi pozicijos, kad vis dėl to 10 000 Eur mokėjimas nėra vertintinas kaip nuostolių atlyginimas, tačiau visos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės (t. y. jog mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „už lakštus“; mokėjimo paskirtį, pervesdama pinigines lėšas, nurodė pati atsakovė; šie pinigai pervesti realizavus ginčo patalpas, įkeistas hipotekos lakštu; atsakovė neįrodinėjo, kad būtų pervesta už kitus lakštus) pagrįstai leidžia spręsti, jog 10 000 Eur pinigų suma buvo pervesta būtent atlyginant ieškovams nuostolius (jų dalį) už jų turėtas patalpas. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, šios išvados pagrįstumą dar labiau sustiprina ir atsakovų pozicijos dėl pervestų pinigų ieškovei tikslo prieštaringumas, kuris, pažymėtina, nurodytas ir apeliaciniame skunde (t. y. apeliaciniame skunde keliamos net dvi tikėtinos versijos, kokiu tikslu buvo pervedama ši suma, t. .y atsakovė pavedimą atliko per klaidą arba paskolino ieškovei). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė trejų metų ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentą esant 2015 m. lapkričio 26 d. Pagal bylos medžiagą, ieškinys teismui pateiktas 2019 m. rugpjūčio 12 d., taigi, akivaizdu, jog praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.
49. Pagal bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo atveju egzistuoja teisinis pagrindas praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą atnaujinti, nustatęs aplinkybes, kad šalis siejo ilgalaikiai verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai, dalį įsipareigojimų atsakovė buvo įvykdžiusi, kas sąlygojo ieškovams pagrindą manyti, jog bus grąžinta ir kita dalis sumos, ginčo laikotarpiu ieškovai sirgo onkologinėmis ligomis.
50. P. C. kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 112- 313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.). Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 460- 915/2015).
51. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šalis siejo ilgalaikiai verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykiai, kadangi tokia išvada padaryta nevertinant kiekvieno iš šalių (t. y. ieškovo, ieškovės, atsakovo, atsakovės) tarpusavio santykių pobūdžio, tokių santykių neindividualizuojant kiekvieno iš šalių atžvilgiu. Pažymėtina, jog šioje byloje, kaip teisingai pastebėjo ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškinys reiškiamas būtent abiejų ieškovų kaip sutuoktinių ir bendrasavininkų abiems atsakovams kaip sutuoktiniams ir bendrasavininkams dėl nuostolių atlyginimo. Be to, pirmosios instancijos teismo išvada dėl šalis siejusių santykių pobūdžio buvo daroma būtent sprendžiant klausimą dėl ieškovų delsimą kreiptis į teismą galėjusių sąlygoti aplinkybių, faktorių, atitinkamai vertinant ieškovų elgesį įgyvendinant savo turimas teises rūpestingumo aspektu. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog šioje civilinėje byloje nebuvo jokio pagrindo vertinti kiekvieno iš ieškovų bei kiekvieno iš atsakovų tarpusavio santykių, sprendžiant vieną iš ginčo aspektų dėl ieškovų teisės įgyvendinimo kreiptis į teismą (ne)tinkamumo, ir dėl to tarp ginčo šalių susiklosčiusių santykių pobūdis iš esmės teisingai buvo vertinamas pirmosios instancijos teismo ne individualizuotai kiekvienos iš šalių (ieškovo, ieškovės, atsakovo, atsakovės), tačiau plačiąja prasme, t. y. santykių pobūdis bendrai tarp ieškovų bendrasavininkų ir sutuoktinių su atsakovais bendrasavininkais ir sutuoktiniais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados apie tarp ginčo šalių buvusius ilgalaikius verslo ir tarpusavio pasitikėjimo santykius, kadangi šią pirmosios instancijos teismo išvadą pagrindžia byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie sudarytus šalių sandorius, dalyvavimą bendrame versle vieno iš sutuoktinių. Be to, nors apeliaciniame skunde atsakovai nurodo argumentus, jog taip pat ir tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę nelygiaverčiai santykiai, pasinaudojant ieškovei nesąžiningai atsakove, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai ginčo atveju vertintini kaip subjektyvus jau šiuo metu esant tarp šalių ginčui buvusių tarp ieškovės ir atsakovės santykių vertinimas, kurį, tikėtina, galėjo sąlygoti ir šiuo metu esanti gynybinė atsakovų pozicija byloje, tačiau nepaneigiantis esminio ir svarbaus byloje nustatyto fakto apie realiai buvusį ieškovės ir atsakovės bendrą dalyvavimą versle.
52. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovai apeliaciniame skunde nepaneigė ir pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad ginčo laikotarpiu ieškovai sirgo onkologinėmis ligomis. Taigi, šis faktas pagrįstai pirmosios instancijos teismo taip pat būti vertinamas, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo (ne)galimumo.
53. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės tiek dėl tarp ginčo šalių buvusių santykių pobūdžio, tiek dėl dalinio nuostolių atlyginimo, tiek dėl ieškovų sirgimo onkologinėmis ligomis, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti apie tai, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad ieškovai savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, dėl ko negalėtų būti praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų nurodytos aplinkybės apie ieškovų ginčo laikotarpiu sudarytus sandorius, darbą, dalyvavimą kitoje civilinėje byloje, vykdymo procese, nesudaro pagrindo priešingai išvadai.
54. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas atnaujino ieškinio senaties terminą, tinkamai įvertinęs šios bylos aplinkybes, atsižvelgęs į ieškovų elgesį sąlygojusias aplinkybes, ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti šį ginčo klausimą kitaip negu išsprendė pirmosios instancijos teismas.
55. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą teismo sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo
56. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi egzistavo prieštaravimai tarp pateiktų ieškovų įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. jog atstovavimo sutartis sudaryta vėliau negu išrašytas vienas iš pinigų kvitų Nr. ( - ); kvitai (išskyrus vieną – 2019 m. rugpjūčio 8 d.) išrašyti ieškovei, o advokatas teigė, kad mokėjo ieškovas; ieškovė neteigė, kad ji mokėjo grynais pinigais; ieškovų atstovas negalėjo teismui nurodyti konkrečių pinigų priėmimo kvitų skaičiaus ir/ar jų išrašymo datų; nebuvo byloje pateikta jokia ieškovams išrašyta sąskaita-faktūra, kurioje nurodytos suteiktos teisinės paslaugos; neįtikinama, kad 2019 m. sausio 15 d., 2019 m. liepos 9 d. grynais pinigais 600 Eur advokatui sumokėjo ieškovė, o ieškovas, 2019 m. rugpjūčio 8 d. sumokėjęs 250 Eur grynais pinigais, tą pačią dieną ėmė ir pagalvojo, kad dar nesumokėjo 850 Eur, kuriuos 2019 m. rugpjūčio 8 d/ pervedė į advokato sąskaitą banke.
57. Pažymėtina, jog šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovų naudai 1 050 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, remdamasis būtent 2020 m. sausio 31 d. teismo posėdžio metu ieškovų atstovo pateiktais kvitais ir byloje esančiomis ataskaitomis pagal teisinių paslaugų sutartį (2019 m. spalio 23 d. ir 2020 m. sausio 31 d.). Šie įrodymai pagrindžia tiek teisinių paslaugų ieškovams suteikimo faktą, tiek ir suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, tiek ir jų apmokėjimui patirtas ieškovų išlaidas. Pažymėtina, jog nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog yra prieštaravimų dėl to, kuris iš ieškovų realiai apmokėjo kvitus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog kvitus galėjo apmokėti tiek ieškovas, tiek ieškovė ir nepriklausomai nuo to, kuris iš jų apmokėjo kvitą, atsakovams išlieka pareiga tokias ieškovų patirtas išlaidas atlyginti. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ir tai, kad vienas iš kvitų yra išrašytas anksčiau negu sudaryta atstovavimo sutartis, nesant jokių kitų įrodymų, savaime tai nesudaro pagrindo abejoti, jog realiai tokios išlaidos buvo susijusios su nagrinėjama byla. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovų naudai 1 050 Eur pastarųjų turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
58. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas yra atmestas, atsakovams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos. Savo ruožtu, ieškovai pateikė įrodymus apie patirtas 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurios lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų ieškovų (ieškovei J. L., kadangi byloje yra pateiktas jos apmokėjimas) naudai.
59. Bylos duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 26 d. nutartimi atidėjo atsakovams 812 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą dėl teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo iki šio skundo išnagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina valstybei po 406 Eur bylinėjimosi išlaidų (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
atsakovų M. V. ir R. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 406 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovų M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) po 250 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.