Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. G. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-7973-776/2020 pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. G., patikslinusi ieškinio dalyką, teismo prašė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, priteisti 1 234,04 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė S. G. teismo posėdžio metu prašė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, priteisti 1 187,68 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, ieškinio reikalavimo dėl 332,32 Eur atsisakė. Dėl savininko neveikimo atsirado bankroto administravimo išlaidos – 1 140,00 Eur administratoriaus atlyginimas ir 47,68 Eur lėšos, išleistos registruojant įmonės teisinį statusą VĮ Registrų centras.

3. Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-400-198/2016 pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą V. K. įmonei, kurios savininkui ir vadovui V. K. (duomenys neskelbtini) mirus, jo turtą paveldėjo valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, iškelta bankroto byla ir ieškovė paskirta bankroto administratore. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi nuspręsta V. K. įmonei taikyti supaprastinto bankroto procesą. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi buvo patvirtinta 4 MMA administravimo išlaidų sąmata, pagal kurią administravimo išlaidas sudarė 3 MMA administratorės atlyginimas ir 1 MMA kitos administravimo išlaidos. Ieškovės nuomone, ji negavo visų administravimo išlaidų, t. y. patyrė žalą, nes V. K., įmonei tapus nemokia, neįvykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o atsakovei, kaip V. K. teisių ir pareigų perėmėjai, tenka pareiga sumokėti administravimo išlaidas paveldėto turto tikrosios rinkos vertės ribose. Ieškovė nurodė, kad atsakovė paveldėjo ne tik V. K. turtą, bet ir pareigas.

4. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nesutikdama su ieškiniu nurodė, kad valstybei neperėjo V. K. įmonės vadovo ir savininko V. K. pareiga įmonei tapus nemokia pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl negalėjo pereiti ir atsakomybė už tai, kad įmonės savininkas ir vadovas šios pareigos neįvykdė. Atsakovė taip pat nurodė, kad pati ieškovė, kaip V. K. įmonės bankroto administratorė, neatliko visų veiksmų, kad būtų apmokėtos administravimo išlaidos, t. y. neperėmė ir nerealizavo po V. K. mirties paveldėto turto, nors žinojo, kad valstybė paveldėjo V. K. turtą. Bankroto proceso metu nebuvo išnaudotos visos galimybės patenkinti kreditoriaus reikalavimą bei padengti administravimo išlaidas, todėl pati ieškovė turi prisiimti riziką dėl neapmokėtų administravimo išlaidų.

5. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti ir atgręžti sprendimo įvykdymą. Nurodė, kad V. K. buvo V. K. įmonės savininkas, o jam mirus, valstybė, paveldėjusi jo turtą, negalėjo perimti įmonės savininko pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes pareiga kreiptis į teismą įmonės savininkui mirus baigėsi. Atsakovės nuomone, ieškovė turėjo įrodyti valstybės neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tačiau to nepadarė. Atstovė pažymėjo, kad įmonė, kai ją paveldėjo atsakovė, jau buvo nemoki, bankroto bylos inicijavimas nelėmė žalos atsiradimo ar padidėjimo, o atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie lemtų pareigą atlyginti ieškovei administravimo išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimu priėmė ieškovės S. G. ieškinio reikalavimo dėl 332,32 Eur žalos atlyginimo priteisimo atsisakymą. Civilinės bylos dalį dėl 332,32 Eur žalos atlyginimo priteisimo nutraukė. Ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ieškovei S. G. 766,38 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m. kovo 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 34,45 Eur žyminį mokestį. Likusią ieškinio dalį atmetė. Grąžino ieškovei S. G. 5,25 Eur žyminį mokestį. Atgręžė panaikintų Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4517-1042/2019 ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-550-357/2019 įvykdymą ir įpareigojo ieškovę S. G. grąžinti atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1 279,50 Eur sumą.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020, atmetė atsakovės argumentus, kad valstybė, paveldėjusi V. K. turtą, negalėjo perimti V. K., kaip įmonės savininko, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes pareiga kreiptis į teismą įmonės savininkui mirus baigėsi, bei kad ieškovė neįrodė valstybės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas sprendė, kad valstybei perėjo nemoki V. K. įmonė, todėl atsakovė paveldėjo ir prievolę atlyginti V. K. įmonės bankroto administravimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – IBĮ) 10 straipsnio 11 dalį.

8. Teismas pripažino, kad V. K., kaip V. K. įmonės savininkui ir vadovui, žinant apie įmonės įsiskolinimą, pareiga kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo kilo 1999 m. lapkričio 22 d. Teismas vertino, kad V. K. laiku kreipusis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, o teismui patvirtinus 4 MMA administravimo išlaidų sąmatą, administravimo išlaidos būtų sudarę 498,16 Eur, t. y. 373,62 Eur administratorės atlyginimas ir 124,54 Eur kitos administravimo išlaidos. Vadinasi sąmata bendrai išaugo 1 021,84 Eur (1 520,00 Eur - 498,16 Eur), t. y. administratoriaus atlyginimas išaugo 766,38 Eur (1 140,00 Eur - 373,62 Eur), o kitos administravimo išlaidos išaugo 255,46 Eur (380 Eur - 124,54 Eur).

9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020 konstatuota, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį gali būti atlyginamos tik tos administravimo išlaidos (tik tokia jų dalis), kurios kilo būtent dėl įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo. Vadovaudamasis šia įstatymo nuostata, teismas pripažino, kad įmonės vadovo ir (ar) kito asmens pagal kompetenciją pareiga atlyginti pavėluoto kreipimosi į teismą nulemtą administravimo išlaidų padidėjimą, t. y. skirtumą tarp bankroto byloje patirtų administravimo išlaidų ir administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

10. Kadangi buvo nustatytas fiksuoto dydžio bankroto administratorės atlyginimas, nepriklausomai nuo to, kokius ir kiek administravimo veiksmų ji būtų atlikusi, teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę gauti 766,38 Eur administratorės atlyginimą, t. y. skirtumą tarp administratorės atlyginimo, kuris būtų buvęs patvirtintas, jei bankroto byla įmonei būtų buvusi iškelta laiku, ir administratorės atlyginimo, kuris buvo patvirtintas Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi. Be to, bankroto administratorė patyrė 47,68 Eur kitų administravimo išlaidų, šias išlaidas ji prašo priteisti iš atsakovės, ir reikalavimo dėl 332,32 Eur administravimo išlaidų priteisimo atsisakė. Ieškovė nepateikė teismui duomenų, kokie įkainiai buvo taikomi Juridinių asmenų registro tvarkytojo už teisinių statusų bankrutuojantis ir bankrutavęs įregistravimą nuo 1999 m. lapkričio 22 d., kai įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, todėl nesant galimybės nustatyti skirtumo tarp kitų administravimo išlaidų, kurios būtų buvusios patirtos, jei įmonės savininkas ir vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo būtų kreipęsis laiku, ir tarp kitų administravimo išlaidų, kurias pagal 2016 m. balandžio 15 d. sąskaitą apmokėti Nr. 11102865-1 ir 2017 m. sausio 17 d. sąskaitą apmokėti Nr. 13460636-1 sumokėjo ieškovė, ieškovės reikalavimą dėl kitų administravimo išlaidų priteisimo teismas atmetė.

11. Valstybės po V. K. mirties paveldėtas turtas buvo parduotas už 1 448,53 Eur, o priimant palikimą buvo patirtos 214,49 Eur išlaidos. 2013 m. rugpjūčio 20 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimas, patvirtina, kad paveldėto turto vertė paveldėjimo metu buvo 2 069,34 Eur, todėl teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 766,38 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 766,38 Eur sumos nuo 2019 m. kovo 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Teismas taikė CPK 373 straipsnį dėl sprendimo įvykdymo atgręžtino ir ieškovę įpareigojo atsakovei grąžinti 1 279,50 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovė S. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria netenkinta ieškovės ieškinio dalis ir priteisti ieškovei 467,66 Eur žalos atlyginimą – negautas pajamas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliantės nuomone, ginčo teisiniams santykiams aktuali ĮBĮ 12 straipsnio 4 punkto nuostata, kad kreditorių susirinkimo kompetencija yra nustatyti administratoriui atlyginimą. Vyriausybės 2016-04-27 priimtas nutarimas Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo”, netaikomas, nes tokio teisinio reguliavimo įmonės savininko pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu 1999-11-22 ir vėliau iki V. K. mirties nebuvo.

12.2. Jeigu įmonės savininkas būtų tinkamai vykdęs savo pareigą ir laiku pateikęs teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo – tai apeliantė būtų turėjusi šį nekilnojamąjį turtą administruoti, t. y. jį parduoti ir iš gautų pajamų pirmumo teise prieš kreditorius gauti atlyginimą. Tačiau įmonės savininkas savo pareigos mokėti mokesčius Sodrai nevykdė, dėl ko įmonei buvo iškelta bankroto byla jau po įmonės savininko mirties, kai įmonės savininko vardu registruotą nekilnojamąjį turtą buvo paveldėjusi Lietuvos Respublika. Atsakovė paveldėjo 1234,04 Eur, todėl apeliantės teigimu, visa suma turėjo būti skirta sumokėti ieškovei už įmonės bankroto administravimą, todėl teismas neteisingai vertino įrodymus, neteisingai kvalifikavo ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisę.

13. Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei 766,38 Eur žalos atlyginimas, 5 procentų dydžio metines palūkanos, 34,45 Eur žyminis mokestis ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį dėl 1187,68 Eur žalos atlyginimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliantės teigimu, šioje civilinėje byloje nebuvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, padaryta žala ir juos siejantis priežastinis ryšys. Teismas nenustatė, kada V. K. įgijo pareigą inicijuoti bankroto bylą. ĮBĮ nesieja įmonės nemokumo su likviduojamos įmonės statusu. Nei ĮBĮ, nei Įmonių įstatymas nenumatė pareigos įmonės vadovui (likvidatoriui) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vien dėl to, kad įmonė įgijo likviduojamos įmonės statusą. Taigi, V. K. neteisėti veiksmai byloje nebuvo įrodyti.

13.2. Byloje nebuvo nustatyta kokia žala susidarė dėl to, kad V. K. nesikreipė teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat nebuvo nustatytas ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Palikėjo mirties momentu įmonės įsiskolinimas buvo tik 436,24 Eur, tai Sodros kreditorinis reikalavimas, kuris susidarė iki 1999 m. lapkričio 22 d. Taigi, nėra nustatytas nei bendras išaugęs įmonės skolų dydis (žala), nei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys.

13.3. Apeliantės teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta kokios administravimo išlaidos būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės teigimu, V. K. įmonė tapo nemoki nuo 1999 m. lapkričio 22 d. (likviduojamos įmonės statuso suteikimo data), tačiau jokių papildomų įmonės kreditorių neatsirado, ieškovė neatliko jokių papildomų veiksmų dėl to, kad bankroto byla vyko 2017 metais, o ne 1999 metais. Sprendime nurodytas pavėluoto kreipimosi į teismą nulemtas administravimo išlaidų padidėjimas yra nustatytas neteisingas, nes minimali mėnesinė alga yra nustatoma pagal šalies ūkio vystymosi rezultatus ir tendencijas, taip atsižvelgiama į konkrečiu laikotarpiu nustatytų mokesčių dydžius. Teismas savo iniciatyva paskaičiavęs MMA pokytį nuo 1999 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. ir tai įvardinęs kaip skirtumą tarp bankroto byloje patirtų administravimo išlaidų ir administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino ne tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus, bet ir pats rinko įrodymus bei tyrė bylos aplinkybes savo iniciatyva. Be to, teismas priteisė ieškovei ir tas sumas, kurių ji net neprašė. Ieškovės prašomos priteisti 47,68 Eur administravimo išlaidos nėra kilusios būtent dėl V. K. pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo.

13.4. Ieškovei buvo žinoma apie tai, kad V. K. įmonės savininkas V. K. turėjo turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą įmonės administravimo išlaidoms ir kreditorių reikalavimams padengti, tačiau nesikreipė į teismą su prašymu priimti nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto. Ieškovė, nors ir žinojo, kad V. K. turėjo turto, kurį paveldėjo valstybė, nesikreipė į VMI prie FM dėl paveldėto nekilnojamojo turto perėmimo. Taigi šiuo konkrečiu atveju pati V. K. įmonės bankroto administratorė neatliko visų veiksmų, kad būtų apmokėtos Įmonės bankroto administravimo išlaidos, t. y. neperėmė ir nerealizavo po V. K. mirties paveldėto turto, todėl būtent Ieškovė ir turi prisiimti riziką dėl neapmokėtų Įmonės bankroto administravimo išlaidų.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo apeliantės S. G. apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl 467,66 Eur žalos atlyginimo, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliantė, būdama V. K. įmonės bankroto administratore, turėjo galimybę administruoti (realizuoti) V. K. įmonės savininko vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, tačiau to nepadarė.

14.2. Šioje civilinėje byloje nebuvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, padaryta žala ir juos siejantis priežastinis ryšys.

14.3. Apeliantė nei teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokia išlaidų dalis susidarė būtent dėl V. K. pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo.

15. Ieškovė S. G. atsiliepimo į atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

17. Apeliantė S. G. 2021-01-25 apeliacinės instancijos teismui pateikė raštą Nr. DOK-842 nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismui nepateiktas jos 2020-10-18 apylinkės teismui pateiktas apeliacinis skundas, kuris buvo priimtas. Lietuvos teismų sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad S. G. 2020-10-18 pateiktas apeliacinis skundas yra priimtas 2020-10-21 teisėjo rezoliucija ir išsiųstas į apeliacinę instanciją. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės 2021-01-25 pateiktą raštą Nr. DOK-842 ir jį grąžina apeliantei.

18. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl prievolės atlyginti bankroto administravimo išlaidas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį valstybei paveldėjus nemokią individualią įmonę.

19. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

20. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad Vyriausybės 2016-04-27 priimtas nutarimas Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo”, netaikomas, nes tokio teisinio reguliavimo įmonės savininko pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu 1999-11-22 ir vėliau iki V. K. mirties nebuvo. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacijas instancijos teismas nesutinka.

21. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas patirtos žalos dydį, išskyrė skirtumą tarp administratorės atlyginimo, kuris būtų buvęs patvirtintas, jei bankroto byla įmonei būtų buvusi iškelta laiku, ir administratorės atlyginimo, kuris buvo patvirtintas Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi patvirtinta 4 MMA administravimo išlaidų sąmata, pagal kurią administravimo išlaidas sudarė 3 MMA administratorės atlyginimas ir 1 MMA kitos administravimo išlaidos, ir yra atskaitos taškas administratorės atlyginimo skirtumui paskaičiuoti. Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui kitokio žalos atlyginimo skaičiavimo būdo nepateikė.

22. Neteisi apeliantė tvirtindama, kad atsakovė turi sumokėti ieškovei paveldėtus 1234,04 Eur kaip įmonės bankroto administravimo išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020 konstatuota, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį gali būti atlyginamos tik tos administravimo išlaidos (tik tokia jų dalis), kurios kilo būtent dėl įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo. Priešingas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies aiškinimas, ją vertinant kaip nustatančią įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, pareigą atlyginti visas administravimo išlaidas, iš esmės reikštų baudos tokiam asmeniui taikymą, t. y. sankciją, kuri būtų nebūdinga civilinei teisei ir dažnu atveju nebūtinai proporcinga padaryto pažeidimo mastui (pavyzdžiui, net ir nedidelis termino kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo praleidimas, nenulėmęs bendro įmonės skolos dydžio ir (ar) administravimo išlaidų išaugimo, nulemtų pareigą atlyginti visas administravimo išlaidas).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020 konstatuota, kad prievolė atlyginti bankroto administravimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį gali būti paveldima ir kad valstybei paveldėjus nemokią individualią įmonę ir iškėlus jai bankroto bylą bankroto administratoriaus reikalavimui dėl administravimo išlaidų, grindžiamam Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalimi, netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalys, nustatančios kreditorių reikalavimų pareiškimo terminus po palikėjo mirties. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje yra įtvirtintas specifinis civilinės atsakomybės atvejis, į tai, kad prievolė atlyginti žalą nėra neatsiejamai susijusi su asmeniu, sprendė, jog prievolė atlyginti bankroto administravimo išlaidas pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį pagal savo pobūdį ir prigimtį yra paveldima.

24. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju valstybė, (duomenys neskelbtini) mirus V. K., priėmė jo palikimą, kurį sudarė nekilnojamasis turtas ir V. K. įmonė kaip turtinis kompleksas, kuri nuo 1999 m. lapkričio 22 d. turėjo likviduojamos įmonės statusą. Valstybės paveldėtas turtas buvo parduotas už 1 448,53 Eur, priimant palikimą buvo patirtos 214,49 Eur išlaidos. V. K. įmonei, kurios savininku ir vadovu buvo V. K.. Pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. papildomą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, išduotą Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), valstybei perėjo nemoki V. K. įmonė, todėl atsakovė paveldėjo ir prievolę atlyginti V. K. įmonės bankroto administravimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį.

25. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas nenustatė, kada V. K. įgijo pareigą inicijuoti bankroto bylą, o ĮBĮ nesieja įmonės nemokumo su likviduojamos įmonės statusu, todėl V. K. neteisėti veiksmai byloje neįrodyti. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

26. Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad V. K. įmonei likviduojamos įmonės statusas įregistruotas 1999 m. lapkričio 22 d. Individuali įmonė, kuriai suteiktas likviduojamos įmonės statusas, laikoma nevykdančia veiklos ir jai neskaičiuojami mokesčiai. Vienintelės V. K. įmonės kreditorės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 436,24 Eur kreditorinis reikalavimas susidarė iki 1999 m. lapkričio 22 d., įmonė turto neturėjo, kreditorinis reikalavimas nepadengtas. Taigi, V. K., kaip V. K. įmonės savininkui ir vadovui, žinant apie įmonės įsiskolinimą ir nesant įmonėje turto, pareiga kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo kilo 1999 m. lapkričio 22 d.

27. Pirmosios instancijos teismas V. K. pareigos inicijuoti bankroto bylą pasibaigimą siejo su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, kuria buvo patvirtinta 4 MMA administravimo išlaidų sąmata. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė V. K. pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pasibaigimo momentą. Byloje nustatyta, kad V. K. įmonės savininkas V. K. mirė (duomenys neskelbtini), todėl ši data yra pagrindas pripažinti V. K. pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pasibaigimą. Taigi, V. K., kaip likviduojamos įmonės savininkui, prievolė kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo kilo nuo 1999 m. lapkričio 22 d. ir baigėsi (duomenys neskelbtini).

28. Neteisi apeliantė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, teigdama, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta kokios administravimo išlaidos būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020 konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį gali būti atlyginamos tik tos administravimo išlaidos (tik tokia jų dalis), kurios kilo būtent dėl įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo. Iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies išplaukia įmonės vadovo ir (ar) kito asmens pagal kompetenciją pareiga atlyginti pavėluoto kreipimosi į teismą nulemtą administravimo išlaidų padidėjimą, t. y. skirtumą tarp bankroto byloje patirtų administravimo išlaidų ir administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

30. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kiek dėl neteisėtų V. K. veiksmų, t. y. nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, išaugo ieškovės administravimo išlaidų dydis, lyginant su administravimo išlaidomis, kurios būtų buvusios patirtos, jei bankroto byla įmonei būtų buvusi iškelta laiku. Tačiau atsižvelgiant į nutarties 24 punkto argumentus dėl V. K. pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pasibaigimo momento žalos atlyginimo dydis tikslintinas.

31. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi buvo patvirtinta 4 MMA administravimo išlaidų sąmata, pagal kurią administravimo išlaidas sudarė 3 MMA administratorės atlyginimas ir 1 MMA kitos administravimo išlaidos. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. MMA buvo 231,70 Eur (800,00 Lt). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 570 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ nuo 1998 m. birželio 1 d. patvirtinta 124,54 Eur (430,00 Lt) MMA. Darytina išvada, kad V. K. laiku kreipusis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, o teismui patvirtinus 4 MMA administravimo išlaidų sąmatą, administravimo išlaidos būtų sudarę 498,16 Eur, t. y. 373,62 Eur administratorės atlyginimas ir 124,54 Eur kitos administravimo išlaidos. Vadinasi sąmata bendrai išaugo 428,64 Eur (926,80 Eur – 498,16 Eur), t. y. administratoriaus atlyginimas išaugo 321,48 Eur (695,10 Eur – 373,62 Eur), o kitos administravimo išlaidos išaugo 107,16 Eur (231,70 Eur – 124,54 Eur). Kadangi buvo nustatytas fiksuoto dydžio bankroto administratorės atlyginimas, nepriklausomai nuo to, kokius ir kiek administravimo veiksmų ji būtų atlikusi, ieškovė turi teisę gauti 321,48 Eur administratorės atlyginimą, t. y. skirtumą tarp administratorės atlyginimo, kuris būtų buvęs patvirtintas, jei bankroto byla įmonei būtų buvusi iškelta laiku, ir administratorės atlyginimo, kuris buvo patvirtintas Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo priteistą 766,38 Eur žalos atlyginimą sumažina iki 321,48 Eur.

32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6. 249 straipsnio 1 dalies nuostata, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tikslai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, atmeta kaip teisiškai nepagrįstą apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva paskaičiavo MMA pokytį.

33. Ieškovei nepateikus duomenų, kokie įkainiai buvo taikomi Juridinių asmenų registro tvarkytojo už teisinių statusų bankrutuojantis ir bankrutavęs įregistravimą nuo 1999 m. lapkričio 22 d. iki (duomenys neskelbtini), kai įmonės savininkui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, ir nesant galimybės nustatyti skirtumo tarp kitų administravimo išlaidų, kurios būtų buvusios patirtos, jei įmonės savininkas ir vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo būtų kreipęsis laiku, ir tarp kitų administravimo išlaidų, kurias pagal 2016 m. balandžio 15 d. sąskaitą apmokėti Nr. 11102865-1 ir 2017 m. sausio 17 d. sąskaitą apmokėti Nr. 13460636-1 sumokėjo ieškovė, ieškovės reikalavimas dėl kitų administravimo išlaidų priteisimo atmestas teisėtai ir pagrįstai.

34. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo pareigą sumokėti bankroto administravimo išlaidų atlyginimą, yra nurodęs, jog pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi pagal įmonės faktinę turtinę padėtį egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, kurio sukeltą žalą privalo atlyginti neteisėtą veiksmą atlikęs asmuo, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Tokiu atveju pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidę asmenys privalo atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis), bet ir administravimo išlaidas, kurios yra įmonės skola administratoriui ir kurių nėra galimybių padengti iš nemokios įmonės turto. Iš įmonės vadovo gali būti išieškomos (priteisiamos) bankrutavusios įmonės administravimo išlaidos, tačiau bankroto administratorius, siekdamas pagrįsti pareikštą ieškinį, privalo įrodyti įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019 34 punktą).

35. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje nustatytu pagrindu, nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus vadovo veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteisiamos žalos dydį, netinkamai vertino prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pasibaigimo momentą, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovės naudai priteista 766,38 Eur žalos atlyginimo, pakeičiama, priteisiant ieškovei iš atsakovės 321,48 Eur žalos atlyginimo. Atitinkamai teismas sumažina ir ieškovei priteistą žyminį mokestį. Likusi teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės reikšmės klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti – sumažinti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, ieškovei S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistą 766,38 Eur (septynių šimtų šešiasdešimt šešių eurų 38 ct) žalos atlyginimo sumą iki 321,48 Eur (trijų šimtų dvidešimt vieno euro 48 ct), priteistą 34,45 Eur žyminį mokestį – iki 14,78 Eur.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.