Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2021-06-07 nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį, ir jai paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė įpareigojant ją, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, per 2 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. V. nuteista už tai, jog žinodama, kad pagal 2013-04-16 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimą jai nuosavybės teise vienasmeniškai priklausančiame 0,2752 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , esančiame (duomenys neskelbtini) , jai ir jos sutuoktiniui J. A. V. uždrausta vykdyti atrakcionų veiklą, nesiėmė jokių priemonių, kad šis teismo sprendimas būtų vykdomas ir minėta uždrausta veikla minėtame sklype nebūtų vykdoma, dėl ko minėtame sklype įmonei UAB „(duomenys neskelbtini) “ sumontavus batutus, K. S. laikotarpiu nuo 2020-07-07 iki 2020-07-18 vykdė sporto renginį pavadinimu „(duomenys neskelbtini) “. Tokiu būdu, R. V., žinodama apie K. S. vykdomą batutų (atrakcionų) veiklą sklype, adresu (duomenys neskelbtini) , nevykdė Palangos miesto apylinkės teismo sprendimo.

3. Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašoma R. V. išteisinti. Apygardos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistosios apeliacinio skundo argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl R. V. kaltės, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

5. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

6. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino jų visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei išsamiai motyvuotomis išvadomis. Nors R. V. savo kaltę neigia, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji pripažinta kalta pagrįstai, apeliantės kaltę įrodo būtent įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7. Apeliantė neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., jog jos žemės sklype atitinkamu laikotarpiu 2020 metų liepos mėnesį buvo vykdomas renginys, sumontuoti batutai ir kad tai nesuderinama su 2013-04-16 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu, kuriuo šiame sklype uždrausta vykdyti atrakcionų veiklą, tačiau R. V. teigia, jog apie minėta veiklą jos žemės sklype nežinojo, jokio leidimo niekam nedavė, apie nustatytus pažeidimus institucijos neinformavo, o ji pati kreipėsi į savivaldybę, kad sužinotų kaltus asmenis ir galėtų imtis teisinių priemonių, kiek suprato, tiek stengėsi imtis veiksmų, jog veikla būtų nutraukta, dėl to susipyko su K. S.. Tačiau apygardos teismas tokius apeliantės argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, kurią paneigia byloje ištirtų įrodymų visuma.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė jau apylinkės teisme teigė, kad apie jos sklype vykdytą veiklą nežinojo ir skundžiamame nuosprendyje ši gynybinė versija plačiai išanalizuota bei motyvuotai atmesta. Apygardos teismas neturi jokio pagrindo nepritarti išsamiems pirmosios instancijos teismo argumentams, jog R. V., žinodama apie K. S. vykdomą batutų veiklą savo sklype, sąmoningai nesiimdama jokių priemonių, nevykdė 2013-04-16 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimo. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, apeliantė pripažino, kad nuo 2020-07-07 jau žinojo apie jos sklype vykdomą veiklą, pasak jos, buvo informuota draugės ir, kaip pati nurodė 2021-04-22 teisiamajame posėdyje, skambino K. S.. Byloje pateiktas apeliantės 2020-07-07 prašymas savivaldybei pateikti informaciją apie asmenis, kurie naudojosi sklypu, kaip matyti, buvo išsiųstas iš K. S. el. pašto, o pats prašymo turinys patvirtina, jog apeliantei buvo žinoma, kokiu metu, kokie pareigūnai buvo atvykę į jos sklypą, o tokią informaciją jai galėjo pateikti būtent tikrintas asmuo (šiuo atveju K. S.). Taigi nekyla jokių abejonių, jog nuo 2020-07-07 R. V. jau buvo žinoma, jog jos sklype vykdoma su jai galiojančiu ankstesniu teismo sprendimu nesuderinama veikla, koks asmuo tuo užsiėmė, nepaisant to, veikla ir toliau tęsėsi iki 2020-07-18. Nors apeliantė teigia, kad ne kartą reikalavo K. S. veiklą nutraukti ir su juo netgi susipyko, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, deklaruodama, jog kreipėsi į savivaldybę siekdama išsiaiškinti atsakingus jos sklypu be leidimo besinaudojusius asmenis tam, jog galėtų imtis teisinių priemonių, net ir be savivaldybės atsakymo žinodama atsakingą asmenį (K. S.), visgi jokių priemonių taip ir nesiėmė, kad ankstesnis teismo sprendimas būtų vykdomas, nors analogiškų teisinių problemų tik spręstų civiline tvarka, apeliantė jau turėjo 2019 metais. Iš bylos duomenų visumos (K. S. ikiteisminiame tyrime iš dalies ir teisme duoti parodymai, UAB „(duomenys neskelbtini) “ vadovo raštas) galima spręsti, jog veikla buvo nutraukta netgi ne dėl R. V., o todėl, jog K. S. verslo partneriai, tiekę įrangą, po gauto savivaldybės rašto susitarimą nutraukė, todėl teko nutraukti ir renginį (b. l. 128, t. 1).

9. Apeliaciniame skunde nuteistoji argumentuoja, jog nepasamdė buldozerio, kad nugriautų pastatytus batutus, nes tai svetimas turtas, negainiojo sklype vykdančių veiklą žmonių, neparašė pareiškimo policijoje, nes neturėjo net suvokimo, kad gali tai padaryti. Tačiau tokie pasiteisinimai deklaratyvūs, neįtikinantys bei nešalina R. V. kaip sklypo savininkės atsakomybės. Apeliantė žinojo apie jos sklypui taikomus ribojimus, jei dėl jų turinio apimties jai kilo kokių nors neaiškumų (batutai yra atrakcionai ar ne), jai nebuvo užkirstas kelias kreiptis dėl sprendimo išaiškinimo. Nors apeliantė atkreipia dėmesį į 2020-10-01 Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, kuris, apeliantės teigimu, išplėtė 2013 metų sprendimą, tačiau tokie argumentai atmestini. Jau iš 2013-04-16 Palangos apylinkės teismo sprendimo turinio matyti, jog pažymima, kad R. V. sklypas patenka į kultūros vertybės – Kurhauzo pastato teritoriją, reglamentuotą Palangos kurhauzo pastato nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano, kuris, kaip ir Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas, Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano nuostatai buvo pažeisti tuo metu neturint reikalingo leidimo vykdžius atrakcionų veiklą. Taigi dar 2013-04-16 teismo sprendime buvo nurodyti R. V. sklypo ypatumai, kurie ne kartą akcentuoti Palangos miesto savivaldybės administracijos atsakymuose R. V. (b. l. 17, 18, 19, 20-22, t. 1), taip pat ir Klaipėdos apylinkės teismo 2019-10-15 nutartyje, todėl nėra abejonių, kad apeliantė jau iki 2020-10-01 Klaipėdos apygardos teismo sprendimo aiškiai žinojo apie jai priklausančiam žemės sklypui taikomus ypatingus reikalavimus. Kadangi žinojo ir apie jos sklype K. S. vykdomą veiklą, kuri, pasak pačios apeliantės, vykdyta be jos leidimo, nesiėmė veiksmų, jog neteisėta veikla būtų nutraukta. Toleruodama neteisėtą ir teismo sprendimui prieštaraujančią situaciją ne kur kitur, o jai priklausančiame žemės sklype, apeliantė turi prisiimti ir tokio savo atsainaus tyčinio elgesio pasekmes. Nors apeliantė kelia klausimą, jog neaišku, kokie jos veiksmai užkirto kelią teisingumo vykdymui, tačiau jai buvo inkriminuota nusikalstama veika, kuri pasireiškė neveikimu, jog nesiėmė priemonių, kad jos sklype nebūtų vykdoma teismo sprendimu uždrausta veikla ir būtų užtikrintas teismo sprendimo laikymasis.

10. Apeliantė mano, jog nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, o turi būti taikomos civilinio proceso normos, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, ankstesnis civilinių priemonių taikymas neužkirto kelio naujam teismo sprendimo nevykdymo atvejui. Iš tikrųjų, kaip matyti iš bylos medžiagos, jau 2019 metais buvo inicijuoti procesai dėl neleistinos veiklos R. V. sklype, taigi šioje byloje nagrinėjamu atveju situacija nebebuvo nauja, atsitiktinė ar spontaniška, veikla buvo reklamuojama internete, tęsėsi nemažą laiko tarpą ir turėjo trukti ilgiau (pagal reklamą iki pat žolinių), todėl vertinant visumą byloje nustatytų aplinkybių, R. V. pagrįstai taikyta griežčiausia baudžiamoji atsakomybė. Nors apeliantė pažymi, jog 2020 metų liepos mėnesį teismuose buvo sprendžiamas vykdomojo rašto išdavimo teisėtumo klausimas, antstolė vykdymo veiksmus atidėjo, tačiau, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, jog nereikšminga, kiek civilinių priemonių buvo išnaudota. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų (antstolės V. Daugirdienės 2021-04-23 rašto teismui (b. l. 99-101, t. 2)) nustatyta, kad antstolė civilinio proceso tvarka nesikreipė į teismą dėl sprendimo nevykdymo 2020 metų liepos mėnesį.

11. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog R. V. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tai jog įrodymų visuma įvertinta kitaip, nei apeliantė mano esant teisinga, nereiškia, jog ji kalta pripažinta nepagrįstai.

12. Nuteistoji apeliaciniame skunde nesutinka ir su jai paskirta bausme, kurią laiko netinkamai individualizuota, teigia, jog neatsižvelgta, kad ji nebausta, turi sveikatos problemų ir pačiai reikia nuolatinės medikų priežiūros. Kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

13. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Aptartų nuostatų nagrinėjamu atveju buvo laikytasi.

14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. V. nuteista pagal BK 245 straipsnį, kurio sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmių rūšys – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, arba areštas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog bausmės skyrimas apeliantei yra išsamiai motyvuotas. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas R. V. parinko ne griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, o laisvės apribojimą, kurio terminas artimas šios bausmės rūšies vidurkiui. Nors apeliantė pažymi, kad ji neteista, tačiau kaltinamo asmens teistumas yra tik viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę. Nagrinėjamu atveju buvo įvertinta, kad R. V. padarė tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, įvertinta jos asmenybė – neteista, administracine tvarka bausta už nepavojingą administracinį nusižengimą. Parinkdamas bausmės rūšį teismas atsižvelgė ir į tai, kad baudą skirti netikslinga, kadangi R. V. nedirba, nėra sutikimo dėl viešųjų darbų skyrimo taip pat atmesta galimybė jai taikyti trumpalaikį laisvės atėmimą – areštą. Nors nuteistoji apeliaciniame skunde teigia turinti sveikatos problemų, ir jai esą reikalinga medikų priežiūra, tačiau tokius teiginius patvirtinančių duomenų byloje nepateikta, todėl šie nuteistosios argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Taigi, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas, tarp jų ir nuteistosios padėties lengvinimui galinčias turėti įtakos bylos aplinkybes. Skirdamas R. V. bausmę, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, o apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių teismo išvadų dėl bausmės rūšies bei trukmės parinkimo pagrįstumu. Laikyti bausmę aiškiai per griežta nėra pagrindo.

15. Taigi, atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios R. V. apeliacinį skundą atmesti.