- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-01
- Bylos Nr.
- eI2-3744-595/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01813-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Vita Valeckaitė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (15/5-8)50U-1999 ,,Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Prašo priteisti iš atsakovo jo naudai šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.
Nurodo, kad Departamentas jam išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2021 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y., kad jis dirba įmonėje UAB “duomenys neskelbtini” tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Sprendimu leidimą panaikino remiantis tuo pagrindu, kad turi duomenų, jog V. F. Respublika į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi V. F. Respublikoje iki 2022 m. rugpjūčio 2 d.
Pareiškėjo nuomone, atsakovo turima informacija iš antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos apie jį šios bylos kontekste nėra besąlyginis pagrindas atsakovui priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Nurodo, kad jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti atsakovui paaiškinimus ir įrodymus ar pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę. Teigia, kad jis laikinai Lietuvoje gyvena ir dirba toje pačioje įmonėje beveik 5 metus, t. y. nuo 2015 metų ir jo gaunamas darbo užmokestis yra jo vienintelės pajamos pragyvenimui. Priimant nepalankų Sprendimą, akivaizdžiai buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Jei atsakovas būtų tinkamai vykdęs jam įstatymo nustatytas pareigas ir suteikęs galimybę pateikti rašytinius įrodymus apie tai, kad jis yra apskundęs neįsiteisėjusį V. F. Respublikos G miesto burmistro 2020 m. sausio 27 d. Sprendimą dėl išsiuntimo iš V. F. Respublikos ir 2020 m. vasario 27 d. pateikęs ieškinį M administraciniam teismui dėl nurodyto 2020 m. sausio 27 d. sprendimo panaikinimo, būtų buvę įmanoma išvengti jo atžvilgiu priimto itin skuboto ir nepagrįsto Sprendimo.
Pareiškėjo nuomone, Departamentas nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas įsitikinti savo turimų duomenų objektyvumu ir tikrumu. Todėl nesuteikdami jam galimybės pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus, atsakovo pareigūnai priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą.
Be to, nurodo, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, bei, kad atsakovas nesilaikė gero viešo administravimo principo.
Atsiliepimas
Departamentas atsiliepime į skundą nurodo, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Departamentas gavo informaciją, jog pareiškėjas yra asmuo dėl kurio V. F. Respublika į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. Taigi, šiuo atveju Departamentas turėjo faktinį pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Priežastis, dėl kurių paskelbtas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvertino V. F. Respublika. Departamentas neturi teisės kvestionuoti Šengeno valstybių priimtų sprendimų teisėtumo. Sprendime šie faktiniai duomenys, taip pat ir teisės normos, kurių pagrindu Departamentas turėjo teisę panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, yra aiškiai ir konkrečiai nurodyti, todėl pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, taip pat nepagrįsti, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.
Pažymi ir tai, kad priimant Sprendimą buvo įvertinti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos sutarties (toliau – ir Sutartis) nuostatas ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 1 straipsnyje įtvirtintą SIS II tikslą (aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, bei Sutarties IV antraštinės dalies trečios dalies nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu jų teritorijose, taikymas naudojantis šia sistema perduodama informacija), mano, kad Sprendimas buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę.
Nors pareiškėjas pateikė duomenis, kad pasinaudojo SIS II reglamento VI nuostatose nurodytomis teisėmis, tačiau pagal SIS II reglamento 34 straipsnio 2 dalį tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis. Perspėjimą įvedė V. F. Respublika, todėl čia tik šios valstybės kompetencija tvarkyti šiuos duomenis apie pareiškėją. Kai šie duomenys bus pašalinti (jeigu bus), pareiškėjas galės kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Kol šie duomenys yra Šengeno informacinėje sistemoje, pareiškėjas negali turėti leidimo gyventi Šengeno erdvėje.
Nurodė, kad Departamentas prireikus organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Tačiau neturi imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus. Kiekvienu atveju užsieniečio byla yra nagrinėjama individualiai. Įvertinus individualias aplinkybes, patikrinimo metu atliekami būtent tie veiksmai, kurie yra būtini ir pakankami sprendimui priimti. Remiantis išdėstytais argumentais Departamentas teigia, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir išsamus, paremtas surinktais duomenimis, visapusiškai išnagrinėjus surinktus duomenis, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. (15/5-8)50U-1999 ,,Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos piliečiui D. S., panaikinimo“.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui D. S. 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimu Departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, galiojantį iki 2021 m. spalio 16 d. (pareiškėjas dirba pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju), UAB „duomenys neskelbtini“).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Ši įstatymo norma yra imperatyvi.
Nustatyta, kad 2020 m. kovo 21 d. Departamentas iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų minsterijos gavo informaciją, kad yra gauta informacija iš Vokietijos SIRENE nacionalinio skyriaus apie tai, kad pareiškėjas yra asmuo, dėl kurio V. F. Respublika į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. (SIS II reglamento 24 straipsnis) (Šengeno informacinės sistemos Nr. (duomenys neskelbtini)).
Taigi, Departamentas, gavęs nurodytą informaciją, nagrinėjamu atveju turėjo faktinį imperatyvų pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Nagrinėjamu atveju Departamentas teisingai nurodo, kad priežastis, dėl kurių paskelbtas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvertino V. F. Respublika. Departamentas neturi teisės kvestionuoti Šengeno valstybių priimtų sprendimų teisėtumo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo išklausytas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, įrodymus, kad yra apskundęs V. F. Respublikos priimtą sprendimą, nagrinejamam atvejui įtakos neturi.
Pagal SIS II reglamento VI skyriaus nuostatas kiekvienas asmuo turi teisę gauti asmens duomenis, susijusius su jais ir įvestus į SIS II, reikalauti, kad netikslūs duomenys apie jį būtų ištaisyti, taip pat kreiptis į bet kurios valstybės narės kompetentingą teismą ar instituciją dėl informacijos pašalinimo. Pareiškėjas nurodė, kad yra apskundęs neįsiteisėjusį V. F. Respublikos G miesto burmistro 2020 m. sausio 27 d. sprendimą dėl išsiuntimo iš V. F. Respublikos ir 2020 m. vasario 27 d. pateikęs ieškinį M administraciniam teismui dėl šio sprendimo panaikinimo. Tačiau, pažymėtina, kad pagal SIS II reglamento 34 straipsnio 2 dalį tik perspėjimą pateikusi valstybė narė gali keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti arba ištrinti savo įvestus duomenis. Kaip minėta, perspėjimą įvedė V. F. Respublika, todėl čia tik šios valstybės kompetencija tvarkyti šiuos duomenis apie pareiškėją. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad šie duomenys apie jį Sprendimo priėmimo metu buvo panaikinti. Kol šie duomenys yra Šengeno informacinėje sistemoje, pareiškėjas negali turėti leidimo gyventi Šengeno erdvėje. Kaip minėta, tai yra imperatyvi norma, nesuteikianti teisės Departamentui spręsti gavus tokio pobūdžio informaciją kitaip. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jei jis būtų galėjęs teikti dokumentus Departamentui, būtų išklausytas, Departamentas nebūtų priėmęs jo atžvilgiu nepalankaus sprendimo. Kaip minėta, pagrindinis teisėtas Sprendimo priėmimo pagrindas yra gauta informacija apie pareiškėją, kuri Sprendimo priėmimo dieną nebuvo nei nuginčyta, nei pakeista, nei panaikinta.
Pažymėtina ir tai, kad Depaetamentas tik esant būtinybei organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus, paaiškinimus. Įvertinus individualias aplinkybes, patikrinimo metu atliekami būtent tie veiksmai, kurie yra būtini ir pakankami sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Sprendimas priimtas įvertinus gautus aiškius faktinius duomenis, įvestus kitos valstybės narės ir kuriais Departamentas neturi teisės abejoti, pasitelkiant papildomas priemones ir būdus ar vertinti kitaip.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi analogiškos pozicijos, kad pareiškėjai, nurodydami argumentus, jog pareiškėja nebuvo išklausyta prieš atsakovui priimant Sprendimą, šių argumentų nepagrindžia aplinkybėmis, kuriomis remiantis turėtų būti konstatuota, kad dėl to, jog pareiškėja administracinės procedūros metu nebuvo išklausyta, buvo priimtas neteisėtas Sprendimas. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Departamentas, be kita ko nurodė, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai. Pagal Europos Sąjungos sutarties 67 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio nuostatas Sąjunga suformuluoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politiką, kuri būtų teisinga trečiųjų šalių piliečiams, Sąjungos politikai ir jos įgyvendinimui taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas. 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau – SIS II reglamentas) preambulės 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad SIS II turėtų būti kompensacinė priemonė, padedanti išlaikyti aukšto lygio saugumą Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, remiant politikos krypčių, susijusių su į Sutarties IV antraštinės dalies trečią dalį įtraukta Šengeno acquis dalimi dėl asmenų judėjimo, įgyvendinimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (pvz., byloje C‑606/10) taip pat pasisakė, kad „Šengeno susitarimu nustatyta sistema grindžiama išorės sienų kontrolės suderintų taisyklių paisymu ir, kaip yra nagrinėjamu atveju, griežtu trečiųjų šalių piliečių atvykimo į valstybių, kurios yra minėto susitarimo šalys, teritoriją sąlygų, nustatytų Reglamentu Nr. 562/2006, laikymusi. Juk kiekviena valstybė narė, kurios teritorija priklauso Šengeno erdvei, turi būti tikra dėl bet kurios kitos šiai erdvei priklausančios valstybės vykdomos kontrolės veiksmingumo ir griežtumo“. Taigi, atsižvelgdami į šias nuostatas ir į SIS II reglamento 1 straipsnyje įtvirtintą SIS II tikslą (aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, bei Sutarties IV antraštinės dalies trečios dalies nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu jų teritorijose, taikymas naudojantis šia sistema perduodama informacija), teismas sutinka su Departamento vertinimu, kad ginčijamas Sprendimas buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, gero viešojo administravimo principo.
Gero administravimo principas yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas. Gero administravimo principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.).
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais remiantis kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo, efektyvumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, naujovių ir atvirumo permainoms ir kt.).
Pagal formuojamą teismų praktiką geras viešojo administravimo principas apima asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2112/2012), viešojo administravimo subjekto pareigą išaiškinti administracinio akto apskundimo tvarką (LVAT 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-284/2014), nešališkumo pareigą, pareigą imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai. Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (LVAT 2015 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (LVAT 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Šis principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).
Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2652-1062/2018).
Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų, gero viešojo administravimo principų.
Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis, gautais iš Policijos departamento, ir imperatyvia įstatymo nuostata, neprieštarauja gero administravimo principo esmei, todėl laikytina, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas, nustatęs visas aukščiau aptartas aplinkybes bei remdamasis turimais nenuginčytais įrodymais ir duomenimis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.