Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, AS-567-146/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-08-31
Bylos Nr.: AS-567-146/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00454-2015-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Nutartis palikta nepakeista.

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas: viešosios įstaigos Rokiškio psichikos sveikatos centro ir trečiojo suinteresuoto asmens Rokiškio rajono savivaldybės administracijos, viešosios įstaigos Rokiškio psichikos sveikatos centro
Trečiasis asmuo: Rokiškio rajono savivaldybės administracijos, Rokiškio rajono savivaldybei, Rokiškio rajono savivaldybė Rokiškio psichikos sveikatos centras
Atsakovas: Panevėžio teritorinė ligonių kasa

Kategorijos

70.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. AS-567-146/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00454-2015-8Procesinio sprendimo kategorija: 70.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Rokiškio psichikos sveikatos centro ir trečiojo suinteresuoto asmens Rokiškio rajono savivaldybės administracijos atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Rokiškio psichikos sveikatos centro skundą atsakovui Panevėžio teritorinei ligoninių kasai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Rokiškio rajono savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Rokiškio psichikos sveikatos centras (toliau – ir pareiškėjas, Įstaiga) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–6), prašydamas panaikinti Panevėžio teritorinės ligonių kasos (toliau – ir atsakovas, Panevėžio TLK) 2015 m. rugpjūčio 31 d. ekspertizės pažymą Nr. EP-82 „Apie VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro patikrinimą“ (toliau – ir Ekspertizės pažyma), Panevėžio teritorinės ligonių kasos taikinimo komisijos (toliau – ir Taikinimo komisija) 2015 m. spalio 20 d. protokolinį nutarimą Nr. ST-7 ir Panevėžio TLK direktoriaus 2015 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 12-3349.

Pareiškėjas nurodė, jog 2012 m. buvo nutarta renovuoti Įstaigos pastatą Europos Sąjungos lėšomis, ir Įstaigą vieneriems metams iškelti į Rokiškio VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro patalpas, esančias Rokiškyje, Juodupės g. 1A. Tačiau remonto darbai užsitęsė, Įstaiga teikė jai išduotoje licencijoje numatytas paslaugas Juodupės g. 1A. Panevėžio TLK ekspertizės pažyma yra neteisėta, nes 115 444,03 Eur žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžetui buvo įvertinta kaip mokėjimas už prisirašiusius gyventojus prie Įstaigos adresu Juodupės g. 1A, Rokiškio m., o Įstaiga asmens sveikatos priežiūros licencijos paslaugų teikimui šiuo adresu neturėjo. Ekspertizės pažymoje nebuvo vertinta, ar žala, padaryta PSDF biudžetui, yra reali, kadangi paslaugos pacientams buvo suteiktos. Pareiškėjas pripažįsta savo kaltę, kad laiku nepatikslinęs licencijos (adreso), teikė paslaugas, tačiau mano, jog adreso pasikeitimas negali būti vertinamas kaip licencijos neturėjimas apskritai teikti tokio pobūdžio paslaugas, o juo labiau kaip realios žalos padarymas PSDF biudžetui. Licencijoje įstaigos adreso neatitiktis yra tik formalus, mažareikšmis pažeidimas. Susidariusi situacija nevertinta Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) 2012 m. lapkričio 15 d. direktoriaus įsakymo Nr. 1K-282 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įmonių bei įstaigų, sudariusių sutartis su VLK ar teritorinėmis ligonių kasomis, padarytos žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui nustatymo principų aprašo patvirtinimo“ 2 punkto kontekste, taip pat nevertinta, ar dėl nustatytų formalių pažeidimų pasikeitė iš PSDF biudžeto sutartinė suma už suteiktas paslaugas. Ekspertizės pažymoje nėra įrodymų, kad dėl nepatikslinto adreso licencijoje Įstaiga gavo daugiau pinigų, negu buvo numatyta Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis 2015 m. kovo 31 d. sutartyje Nr. 10-311 (toliau – ir Sutartis Nr. 10-311). Jeigu paslaugos būtų suteiktos patikslintoje licencijoje nurodytu adresu, Įstaiga vis tiek būtų gavusi tokią pat sutartinę pinigų sumą, kas reikštų, kad Panevėžio TLK mokėtina suma už ambulatorines paslaugas nesikeitė. Pareiškėjo teigimu, PSDF biudžetui padaryta žala, atlikus tikrinimą, nustatoma TLK ekspertizės pažyma, kai asmens sveikatos priežiūros įstaiga pateikė apmokėti, o teritorinė ligonių kasa apmokėjo paslaugas, kurios faktiškai nebuvo suteiktos ar suteiktos bet kitokios apimties; paslaugos nesuteikimo atvejams priskiriami ir atvejai, kai paslauga suteikta nesilaikant asmens sveikatos priežiūros paslaugai nustatytų reikalavimų. Įstaiga faktiškai suteikė paslaugas, turėjo licenciją teikti nurodyto pobūdžio paslaugas, tik neturėjo teisės teikti tokių paslaugų kitu adresu. Ekspertizės pažymoje nurodyta suma nepagrįstai didelė. VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centrui, kurio vienintelė dalininkė yra Rokiškio rajono savivaldybė, tai per didelė našta, ji negali būti skiriama įstaigai, kurios metinis biudžetas sudaro numatytą sumą. Už tokius formalius pažeidimus sankcija, t. y. drausminė atsakomybė turi būti taikoma įstaigos vadovui, o ne įstaigai, kuriai tokios sumos grąžinimas reikštų uždarymą.

Pareiškėjas nesutinka ir su Taikinimo komisijos rekomendacija bei Panevėžio TLK direktoriaus sprendimu. Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156, 25 punkte nustatyta, kad licencija turi būti tikslinama, kai pasikeičia arba siekiama pakeisti bet kokius joje nurodytus duomenis, tačiau nėra apibrėžta, per kiek laiko tai turi būti padaryta. Ekspertizės išvadoje yra teigiama, kad pažeistos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutarties 2014 m. kovo 26 d. Nr. 10-234 (toliau – ir Sutartis Nr. 10-234) bei Sutarties Nr. 10-311 2.17 punktų nuostatos, kuriose nurodyta, jog reikia ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu informuoti TLK apie įstaigos licencijos galiojimo sustabdymą, panaikinimą, ar atnaujinimą. Tačiau šiuo atveju Įstaigos licencijos galiojimas nebuvo nei sustabdytas, nei panaikintas, nei atnaujintas. Panevėžio TLK 2015 d. birželio 17 d. rašte Nr. 12-1997 nurodyta, kad „vadovaujantis Sutarties Nr. 10-311 2.1 ir 2.17 punktais <...> grąžiname sąskaitą ir ją pagrindžiantį dokumentą, kadangi pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos vykdomos ne licencijoje nurodytu adresu“. Pareiškėjas su šiuo teiginiu nesutinka, nes šios sutarties 2.1 punktas numato pareigą „turėti licencijas, suteikiančias teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nurodytas Sutarties Nr. 10-311 1 priede“, tačiau 1 priede veiklos adresas neminimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio TLK su pareiškėjo reikalavimais nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 47–49) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog 2000 m. gruodžio 11 d. licencija Nr. 1790 pareiškėjui buvo suteikta teisė užsiimti pirminės psichikos sveikatos priežiūra ir teikti šias paslaugas nuo 2006 m. lapkričio 7 d. adresu Vytauto g. 35B, Rokiškyje, o nuo 2014 m. gruodžio 4 d. teikti pirminę ambulatorinę asmens sveikatos priežiūros – pirminės psichikos sveikatos priežiūrą bei bendrąją asmens sveikatos priežiūrą – psichiatrijos dienos stacionaro paslaugas, adresu Vytauto g. 35B, Rokiškio m., Rokiškio r. sav. 2014 m. sausio 31 d. Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-8 „Dėl patalpų perdavimo pagal panaudos sutartį“ nuspręsta laikinai, kol bus vykdomas projektas „Psichikos dienos stacionaro (centro) įkūrimas“, išbraukti iš panaudos sutarties, sudarytos su VŠĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centru, 128,37 kv. m patalpas, esančias poliklinikos pastate Rokiškio m., Juodupės g. 1A, ir šias patalpas perduoti neatlygintinai valdyti ir naudoti pagal panaudos sutartį pareiškėjui bei įgalioti Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktorių pasirašyti panaudos sutartį. 2014 m. sausio 31 d. sudaryta savivaldybės turto panaudos sutartis Nr. DS-43, kuria 128,37 kv. m (nuo 2015 m. vasario 11 d. 103,76 kv. m) patalpos, esančios poliklinikos pastate, adresu Rokiškio m., Juodupės g. 1A, perduotos pareiškėjui jo įstatuose nurodytai veiklai vykdyti. 2014 m. gruodžio 4 d. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VASPVT) direktoriaus įsakymu Nr. T1-1832 „Dėl VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos patikslinimo ir atsisakymo ją patikslinti“ atsisakyta patikslinti licenciją Nr. 1790 ir nesuteikta teisė teikti pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, adresu Juodupės g. 1A, Rokiškio m. Rokiškio r. sav. 2014 m. gruodžio 10 d. VASPVT rašto Nr. D2-15551(7.9.) „Dėl teiktų dokumentų įvertinimo“ 8.2 punktu pareiškėjas informuotas, kad jei jis teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir/ar nauju veiklos adresu, o įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijoje nėra suteikta teisė teikti licencijuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas nauju adresu, privalo nutraukti jų teikimą ir pateikti paraišką tikslinti įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją ir dokumentus, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ 25 punkto reikalavimuose. 2015 m. birželio 17 d. VASPVT direktoriaus įsakymu Nr. T1-955 „Dėl VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos patikslinimo“ pareiškėjui suteikta teisė papildomai teikti pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – pirminės psichikos sveikatos priežiūros ir slaugos – psichikos sveikatos slaugos paslaugas, adresu Juodupės g. 1A, Rokiškio m., Rokiškio r. sav. Taigi, pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2015 m. birželio 17 d. teikė pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos (pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas) ne licencijoje nurodytu adresu. Pareiškėjas turėjo galiojančią licenciją teikti tam tikros rūšies asmens sveikatos priežiūros paslaugas licencijoje nurodytu adresu (t. y. Vytauto g. 35 B, Rokiškio m., Rokiškio r. sav.), tačiau neturėjo teisės teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų adresu Juodupės g. 1A, Rokiškio m., Rokiškio r. sav. Vadinasi, šios paslaugos buvo teikiamos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neteisėtai teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. neteisėtai gavo lėšas iš PSDF biudžeto, jis privalo grąžinti į PSDF biudžetą 115 444,04 Eur mokėtiną sumą už prisirašiusius prie asmens sveikatos priežiūros įstaigos gyventojus nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. (patikrinimo metu paaiškėjus pareiškėjo pažeidimui, Panevėžio TLK grąžino 2015 m. gegužės 29 d. sąskaitą serija PSC Nr. 15032 ir ją pagrindžiantį dokumentą bei neapmokėjo už paslaugas, teiktas gegužės mėnesį).

Trečiojo suinteresuoto asmens Rokiškio rajono savivaldybės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam tinkamai pranešta. Savo atsiliepimu teismui (I t., b. l. 84–87) su skundu sutinka, palaiko pareiškėjo skunde išdėstytą poziciją.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi (II t.,b. l. 45–51) administracinę bylą nutraukė.

Teismas nustatė, kad Panevėžio TLK specialistai 2015 m. balandžio 14 d. – 2015 m. gegužės 29 d. VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centre neplanine tvarka patikrino, kaip Įstaiga užtikrina pirminės psichikos sveikatos priežiūros ir ambulatorinės specializuotos asmens sveikatos priežiūros, dienos stacionaro psichiatrijos paslaugų prieinamumą, tinkamumą ir įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. 370 „Dėl apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijų sąrašo patvirtinimo“ 2 punkto reikalavimus. Baigus patikrinimą, 2015 m. gegužės 29 d. buvo surašyta pažyma Nr. 39-69 „Apie VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro patikrinimą“ (I t., b. l. 35–37). Panevėžio TLK direktoriaus pavedimu buvo atlikta neplaninio patikrinimo VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centre (kurio pagrindu surašyta minėtoji pažyma) ekspertizė. 2015 m. rugpjūčio 31 d. ekspertizės pažymoje Nr. EP-82 (I t., b. l. 7–9) konstatuota, kad įstaiga nuo 2014 m. sausio 31 d. persikėlė į naujas patalpas adresu Juodupės g. 1A, Rokiškio m., Rokiškio r. sav., ir jose pradėjo teikti pirmines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, dėl licencijos Nr. 1790 tikslinimo į VASPVT įstaiga kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 10 d., tačiau VASPVT 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. T1-1832 nesuteikė teisės teikti minėtų paslaugų nurodytu adresu, ši teisė suteikta 2015 m. birželio 17 d. VASPVT įsakymu Nr. T1-955, taip pat palikta teisė teikti paslaugas adresu Vytauto g. 35B, Rokiškio m., Rokiškio r. sav. Konstatuota, kad Įstaiga, neturėdama teisės teikti pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų adresu Juodupės g. 1A, Rokiškio m., Rokiškio r. sav., nuo 2014m. sausio 31 d. iki 2015 m. birželio 16 d. jas teikė neteisėtai, pažeisdama Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. V-156 25, 50.3 ir 50.4 sąlygas. Dėl Įstaigos neteisėtos veiklos mokėjimo suma už prisirašiusius gyventojus prie Įstaigos nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. buvo vertinama kaip žala PSDF biudžetui, kas sudarė 115 444,03 euro, kurią, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 33 straipsnio 1 dalies 9 punktu bei Sutarties Nr. 10-311 bendrųjų sąlygų 2.23 punktu, Įstaiga per 30 kalendorinių dienų po Ekspertizės pažymos gavimo privalo grąžinti Panevėžio TLK į jos biudžetą. Pareiškėjas pasinaudojo jam Ekspertizės pažymoje išaiškinta apskundimo tvarka ir kreipėsi į Panevėžio TLK taikinimo komisiją su prašymu panaikinti Ekspertizės pažymą. Taikinimo komisija posėdžio 2015 m. spalio 20 d. protokolu Nr. ST-7 nutarė rekomenduoti Panevėžio TLK direktoriui skundo netenkinti ir palikti galioti Ekspertizės pažymos sprendimą (I t., b. l. 10–11). Panevėžio TLK direktorius, vadovaudamasis Veiklos priežiūros tvarkos aprašo 62 punktu, įvertinęs taikinimo komisijos siūlymą, paliko pažymą nepakeistą (I t., b. l. 12).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio TLK administracinių aktų, surašytų atlikus VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centre neplaninio patikrinimo procedūras, kuriais konstatuota, kad Įstaiga privalo atlyginti nustatytąją žalą PSDF biudžetui, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės pripažįsta savo kaltę, kad, laiku nepatikslinęs licencijos, teikė paslaugas kitu nei nurodyta licencijoje adresu, tačiau mano, jog licencijoje adreso nepakeitimas yra tik formalus, mažareikšmis pažeidimas, kuris negali būti vertinamas kaip licencijos neturėjimas apskritai teikti tokio pobūdžio paslaugas, o juo labiau, kaip realios žalos padarymas PSDF biudžetui, neįvertinus, ar dėl nustatytų formalių pažeidimų pasikeitė iš PSDF biudžeto sutartinė suma už suteiktas paslaugas. Pareiškėjo teigimu, Ekspertizės pažymoje nurodyta suma yra nepagrįstai didelė, už tokius formalius pažeidimus drausminė atsakomybė turi būti taikoma įstaigos vadovui, o ne įstaigai.

Teismas nustatė, kad Panevėžio TLK ir VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centras 2014 m. kovo 26 d. sudarė Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį Nr. 10-234 (galiojusią nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) bei 2015 m. kovo 31 d. sutartį Nr. 10-311 (galiojusią nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) (I t., b. l. 13–21, 22–32).

SDĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu teritorinėms ligonių kasoms priskirta funkcija sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis. VLK direktoriaus 2014 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 1K-23 patvirtino Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sutarties standartines bendrąsias ir standartines specialiąsias sąlygas. Minėto įsakymo 2.1 punktu pavedė teritorinėms ligonių kasoms perkelti Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sutarties standartines bendrąsias sąlygas (jų nekeičiant) į sutarčių, sudaromų su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, projektus. Vadovaudamosi šiuo įsakymu bei sudarydamos Sutartį Nr. 10-234 bei Sutartį Nr. 10-311, Panevėžio TLK ir VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centras, perkėlė į jas standartines bendrąsias sąlygas. Minėtų sutarčių 1.1 punktu įstaiga įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, o TLK įsipareigojo įstaigai apmokėti šių paslaugų išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Sutarties Nr. 10-234 ir Sutarties Nr. 10-311 bendrųjų sąlygų 2.2 punktą, Įstaiga įsipareigojo, teikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vadovautis Sveikatos draudimo įstatymu, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, Sveikatos sistemos įstatymu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) ir kitai įstatymais, Vyriausybės nutarimais, sveikatos apsaugos ministro ir VLK direktoriaus įsakymais, reglamentuojančiais šių paslaugų teikimą ir jų išlaidų apmokėjimą, pagal 2.23 punktą – atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą. Sutarties Nr. 10-234 bendrųjų sąlygų 3.1, 3.3, 3.4 punktais bei Sutarties Nr. 10-311 bendrųjų sąlygų 3.1, 3.2, 3.3 punktais Panevėžio TLK įsipareigojo apmokėti įstaigos suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo dienos, neviršijant tam tikslui iš PSDF biudžeto skirtų asignavimų, jei šios paslaugos suteikiamos asmenims, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, arba draudžiamiems teisės aktų nustatyta tvarka. Sutarties Nr. 10-234 ir Sutarties Nr. 10-311 bendrųjų sąlygų atitinkamai 5.5 ir 5.3 punktuose numatyta, kad įstaigai neatlyginus PSDF biudžetui padarytos žalos ar nesumokėjus baudos per Sutartyje nustatytą terminą, žala išieškoma įstatymų nustatyta tvarka, pagal šių sutarčių bendrųjų sąlygų atitinkamai 7.5 punkto bei 7.6 punkto nuostatas, bet kokie nesutarimai ar ginčai, kylantys tarp šalių dėl Sutarties, sprendžiami abipusiu susitarimu. Šalims nepavykus susitarti, bet kokie ginčai, nesutarimai ar reikalavimai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, gali būti sprendžiami TLK taikinimo komisijoje, o nepavykus susitarti – kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme pagal TLK buveinės vietą.

CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė pagal CK6.245 straipsnio 1 dalį – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal CK6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Taigi ši nuostata leidžia daryti išvadą, jog tais atvejais, kai prašoma atlyginti žala siejama su sutartiniais santykiais, nepriklausomai nuo to, su kokių nuostatų – įstatymų ar kitų imperatyviųjų teisės aktų ar sutarties – pažeidimu siejamas sutartinių įsipareigojimų nevykdymas (netinkamas vykdymas), atsakomybė laikytina sutartine. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visetą, daro išvadą jog byloje iš esmės yra keliamas sutartinės atsakomybės klausimas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, sutartinės atsakomybės priemonės nelaikytinos ekonominėmis sankcijomis, todėl jos nevertintinos pagal administracinės atsakomybės taikymo principus (žr. 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-673/2014).

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (aktuali redakcija) 76 straipsnis įtvirtina, jog valstybinė ir teritorinės ligonių kasos pagal kompetenciją užtikrina nustatytų rūšių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą, kontroliuoja jų kiekį ir kokybę, atlieka privalomojo sveikatos draudimo lėšų naudojimo finansinę bei ekonominę analizę, teikia lėšas valstybės ir savivaldybių fondams, vykdo įstatymų ir ligonių kasų nuostatų nustatytas funkcijas. SDĮ 31 straipsnio 8 punktas suteikia teisę VLK kontroliuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto, kiekį ir kokybę, taip pat, kad suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitiktų nustatytus reikalavimus, vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išrašymo ir išdavimo teisėtumą bei su tuo susijusią sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių veiklą. To paties įstatymo 33 straipsnio 6 punktas asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto, kiekio ir kokybės kontrolės vykdymą savo veiklos zonoje numato ir teritorinėms ligonių kasoms. Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su VLK ar teritorinėmis ligonių kasomis, teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto, atitikties nustatytiems reikalavimams ir vaistų, medicinos pagalbos priemonių bei ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, išrašymo, išdavimo (pardavimo) ir kitos su tuo susijusios įstaigų ir įmonių veiklos priežiūrą – jos tikslą, vykdymo tvarką ir šią priežiūrą vykdančių asmenų teises bei pareigas reglamentuoja VLK direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1K-10 patvirtintas Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašas (bylai aktualiu laikotarpiu galiojusi akto redakcija). Taigi, teritorinė ligonių kasa, būdama Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutarties šalimi, tuo pačiu turi ir valdingus įgaliojimus, kas suponuoja byloje susiklosčiusių teisinių santykių mišrų pobūdį.

Teismas pažymėjo, kad Panevėžio TLK savo valdingus įgaliojimus įgyvendino atlikdama kontrolės procedūrą (neplaninį patikrinimą) pareiškėjo atžvilgiu ir, be kita ko, surašydama atitinkamus šios procedūros aktus. Atsižvelgdamas į teisinių santykių tarp Panevėžio TLK ir pareiškėjo dėl pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo apdraustiesiems mišrų pobūdį, teismas vertino, ar šie aktai gali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, t. y. ar jie suteikia ar panaikina kokias nors pareiškėjo teises, nustato jam pareigas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Aiškindamas minėtąją nuostatą, taip pat ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Nagrinėdamas skundus dėl materialinių teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011; 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012).

Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat aktuali LVAT formuojama praktika dėl Ligonių kasos kompetencijos apimties bei kontrolės procedūros metu priimtų aktų statuso teisinių pasekmių sukėlimo prasme. Išplėstinė teisėjų kolegija, 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 pasisakydama šiuo aspektu, atkreipė dėmesį į tai, jog nei Sveikatos draudimo įstatymas, nei Sveikatos sistemos įstatymas, nei kiti Ligonių kasos kompetenciją ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia šiai institucijai teisės priverstinai išieškoti PSDF biudžetui padarytą žalą (kaip antai, palyginimo dėlei – mokesčių administratoriui Mokesčių administravimo įstatymo penktojo skirsnio suteikiamos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką). Todėl Ligonių kasa, įmonei geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti PSDF biudžetui padarytą žalą, siekdama savo sutartinių teisių įgyvendinimo ir (tuo pačiu) imperatyvių teisės normų jai pavesto veiksmingo PSDF biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, turės su civiliniu ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl minėtos žalos priteisimo.

Skundžiamoje Ekspertizės pažymoje nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga per 30 kalendorinių dienų po Ekspertizės pažymos gavimo privalo atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą, į Panevėžio TLK atitinkamą sąskaitą pervesdama 115 444,03 euro. Atsižvelgęs į LVAT formuojamą praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad nors Ekspertizės pažymoje Panevėžio TLK įsakmiai ir įpareigoja pareiškėją grąžinti 115 444,03 Eur Panevėžio TLK į jos biudžetą, tačiau minėtam Ligonių kasos pareiškėjui duotam patvarkymui (įpareigojimui) trūksta teisinio privalomumo galios. Šis įpareigojimas savo esme prilygsta raginimui savanoriškai (geruoju) atlyginti Ligonių kasos nustatytą ir apskaičiuotą PSDF biudžetui padarytos žalos sumą. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčijamu aktu – Panevėžio teritorinės ligonių kasos 2015 m. rugpjūčio 31 d. ekspertizės pažyma Nr. EP-82 „Apie VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro patikrinimą“ nėra keičiama pareiškėjo teisių ir (ar) pareigų apimtis.

Nustatęs, kad Ekspertizės pažyma pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, teismas konstatavo, kad ši pažyma bei vėlesni šios kontrolės procedūros metu surašyti administraciniai aktai, t. y. Taikinimo komisijos 2015 m. spalio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. ST-7 ir 2015 m. spalio 30 d. Panevėžio TLK direktoriaus sprendimas Nr. 12-3349 nelaikytini skųstinais aktais ABTĮ prasme. TLK nustatytos žalos PSDF biudžetui pagrįstumas ir nustatyti pareiškėjo veiklos pažeidimai gali būti revizuojami bendrosios kompetencijos teisme, nagrinėjant ginčą dėl žalos priteisimo.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami Panevėžio TLK 2015 m. rugpjūčio 31 d. ekspertizės pažyma Nr. EP-82 „Apie VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro patikrinimą“, Taikinimo komisijos 2015 m. spalio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. ST-7 ir 2015 m. spalio 30 d. Panevėžio TLK direktoriaus sprendimas Nr. 12-3349 negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku ir nutraukė administracinę bylą kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 str., 101 str. 1 p.).

III.

Atsakovas Panevėžio TLK atskiruoju skundu (II t., b. l. 54–58) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, teismas netinkamai taikė analogiškose bylose suformuotą administracinių teismų praktiką. Iš skundžiamoje nutartyje pateiktų argumentų, atsakovo teigimu, galima numanyti, kad teismui kilo abejonių dėl šioje administracinėje byloje susiklosčiusių santykių tarp Panevėžio TLK ir Įstaigos pobūdžio. Tačiau pagal ABTĮ 21 straipsnio 1 dalį, byla negali būti nutraukta arba skundas paliekamas nenagrinėtas vien dėl to, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. O jeigu teismui kyla abejonių dėl bylos teismingumo, turi būti kreipiamasi dėl specialiosios teisėjų kolegijos sudarymo. Todėl, apelianto įsitikinimu, teismas, jeigu jam kilo abejonių dėl bylos teismingumo, turėjo remtis ABTĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o ne bylą nutraukti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, nutraukdamas bylą atsižvelgė į LVAT 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 (joje LVAT pasisakė dėl VLK sudarytos komisijos išvados dėl ekspertizės pažymos; minėtoje byloje konstatuota, kad ši pažyma yra vidaus administravimo aktas, kuriuo nėra keičiamas asmens sveikatos priežiūros įstaigų teisių ir (ar) pareigų apimtis; VLK direktoriaus 2010 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 1K-101 nuostatos, reglamentuojančios minėtos išvados priėmimą, vertintinos kaip vidaus administravimo pobūdžio nuostatos, o pagal nusistovėjusią LVAT praktiką VLK sutartys, sudarytos tarp VLK ir ortopedijos technines priemones gaminančių įmonių dėl apdraustųjų aprūpinimo šiomis priemonėmis, vertinamos kaip viešojo pirkimo-pardavimo sutartys). Atsakovo manymu, teismas turėjo atsižvelgti į LVAT 2008 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-339/2008, kurioje nurodyta, kad LVAT praktikoje vertinama, jog teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarytos sutartys yra administracinės. Administracinių teismų jurisprudencijoje pripažįstama, jog aplinkybė, kad dėl PSDF lėšų skyrimo sveikatos priežiūros įstaigoms yra sudaroma Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje bei 33 straipsnio 1 punkte numatyta sutartis, nekeičia aptariamų santykių pobūdžio. Sutartis šiuo atveju yra priemonė pagal įstatymo nustatytą paskirtį paskirstyti PSDF lėšas, ir sprendimas dėl jos sudarymo yra priimamas pagal viešosios teisės normų, reglamentuojančių minėto tikslinio valstybinio finansinio fondo lėšų administravimą, nustatytas sąlygas ir taisykles. Vadinasi, TLK, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, o tai reiškia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą yra vertinami pirmiausia pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, inter alia Viešojo administravimo įstatymą (žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. A502-1037/2010, Nr. A146-379/2013). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamu aktu – Ekspertizės pažyma, nėra keičiama pareiškėjo teisių ar pareigų apimtis, kad Ekspertizės pažyma yra negalutinis sprendimas, kuris nesukelia asmenims materialinių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į LVAT praktiką, teritorinių ligonių kasų ekspertizės pažymos laikytinos individualiais administraciniais aktais, atitinkančiais bendruosius administracinio akto požymius, kuriuose yra išreikštas teisės normų taikymo rezultatas ir institucijos valia konkretaus subjekto atžvilgiu. Kad teritorinių ligonių kasų ekspertizės pažymos yra privalomos asmens sveikatos priežiūros įstaigai ir jai sukelia tiesiogines materialines teisines pasekmes, o jose nurodytas sprendimas vertintinas pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas pagrindžia LVAT praktika administracinėse bylose Nr. AS-857-662/2015, Nr. AS63-633/2011, A502-1037/2010, A502-1562/2010, kuriose pažymėta, jog ginčas dėl teritorinės ligonių kasos reikalavimo iš sveikatos priežiūros įstaigų atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą (Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 9 punktas) yra privalomas sveikatos priežiūros įstaigai ir jai sukuria materialines teisines pasekmes, o toks sprendimas pirmiausia vertintinas per pagal viešąjį administravimą. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ekspertizės pažyma vertintina tik kaip dokumentas, kuriame fiksuoti pareiškėjo padaryti pažeidimai ir pateiktas jų įvertinimas, kuris negali būti laikytinas individualiu administraciniu aktu, nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo sutarties sąlygų vykdymo yra civilinio pobūdžio ginčas.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono savivaldybė atskiruoju skundu (II t., b. l. 62–64) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, teismo išvados neatitinka LVAT suformuotos praktikos analogiškose bylose. Pavyzdžiui, byloje Nr. A146-2904/2012 teismas nagrinėjo analogišką ginčą iš esmės tarp tų pačių šalių ir sprendė dėl analogiškos kontrolės procedūros baigiamųjų dokumentų teisėtumo. Ekspertizės pažymos dalyje „sprendimas“ yra numatytas privalomas įpareigojimas Įstaigai grąžinti PSDF biudžetui padarytą žalą, taigi ji neabejotinai daro įtaką pareiškėjo teisiniam statusui ir yra administracinis aktas ABTĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme. Taigi ginčas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teismo nutraukus bylą liko neaišku, ar skundžiami aktai yra teisėti.

Šalies argumentai

Atskirąjį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat grindžia LVAT bylose Nr. AS-857-622/2015, Nr. A261-339/2008, Nr. A502-1037/2010, Nr. A502-1562/2010 pateiktais išaiškinimais, kuriuos iš esmės savo atskirajame skunde nurodė atsakovas.

Pareiškėjas VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centras pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 67–69), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirąjį skundė grindė tokiais pat argumentais, kuriuos atskirajame skunde nurodė trečiasis suinteresuotas asmuo.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio TLK pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens Rokiškio rajono savivaldybės atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad su atskiruoju skundu sutinka iš dalies.

Atsakovo manymu, trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai nurodė, jog skundžiama teismo nutartis neatitinka suformuotos LVAT praktikos. Kita vertus, trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių padarytą žalą. Netgi skundžiamoje teismo nutartyje pažymėta, jog pats pareiškėjas pripažįsta savo kaltę, kad laiku nepatikslinęs licencijos (adreso), teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kad neturėdamas teisės teiktų šių paslaugų adresu Juodupės g. 1A laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2015 m. birželio 16 d. jas teikė neteisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr.XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamą administracinę bylą pareiškėjas VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centras inicijavo nesutikdamas su atsakovo Panevėžio teritorinės ligonių kasos 2015 m. rugpjūčio 31 d. ekspertizės pažyma Nr. EP-82 „Apie VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro patikrinimą“ (toliau – ir Ekspertizės pažyma; I t., b. l. 7–9), Panevėžio teritorinės ligonių kasos taikinimo komisijos 2015 m. spalio 20 d. protokoliniu nutarimu Nr. ST-7 (I t., b. l. 10–11) ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos direktoriaus 2015 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 12-3349 (I t., b. l. 12).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas aktas – Ekspertizės pažyma, pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl ši pažyma bei vėlesni pareiškėjo atžvilgiu atlikto neplaninio patikrinimo procedūros metu surašyti administraciniai aktai, t. y. Panevėžio TLK taikinimo komisijos 2015 m. spalio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. ST-7 ir 2015 m. spalio 30 d. Panevėžio TLK direktoriaus sprendimas Nr. 12-3349, nelaikytini skųstinais aktais Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme, t. y. negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku. Tai konstatavęs Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro skundą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 str., 101 str. 1 p.).

Pareiškėjas VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centras, atsakovas Panevėžio TLK ir trečiasis suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono savivaldybė su minėtu sprendimu nesutiko ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose atskiruosiuose skunduose (II t., b. l. 54–58, 62–64, 67–69) prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Pažymėtina, kad visi trys atskirieji skundai (priimti nagrinėti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. ir 2016 m. gegužės 2 d. nutartimis, II t., b. l. 60, 71) grindžiami iš esmės tuo pačiu argumentu – tuo, kad pirmosios instancijos teismas galimai neteisingai aiškino ir taikė administracinių teismų praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose, t. y. nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamas ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktuose atskiruosiuose skunduose išdėstytais argumentais nesutinka ir, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Prieš pasisakydama dėl atskiruosiuose skunduose išdėstytų argumentų, kolegija atkreipia dėmesį į šias nagrinėjamam ginčui aktualias bylos aplinkybes: VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centre nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. buvo atliktas neplaninis patikrinimas. Baigus patikrinimą, Panevėžio TLK 2015 m. gegužės 29 d. surašė pažymą Nr. 39-69 „Apie VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro patikrinimą“ (I t., b. l. 35–37), kurios pagrindu ir Panevėžio TLK direktoriaus pavedimu buvo atlikta neplaninio patikrinimo VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centre ekspertizė. Nagrinėjamoje byloje skundžiama Ekspertizės pažyma Nr. EP-82 surašyta 2015 m. rugpjūčio 31 d. Joje (Ekspertizės pažymos dalis „Sprendimas“) nuspręsta, kad VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centras pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. V-156 25 punkto, 50.3 ir 50.4 punktų sąlygas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir Sutarties Nr. 10-311 bendrųjų sąlygų 2.23 punktu, VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centras per 30 kalendorinių dienų po Ekspertizės pažymos gavimo privalo į Panevėžio TLK biudžetą grąžinti 115 444,03 Eur žalą PSDF biudžetui. Panevėžio TLK taikinimo komisijos 2015 m. spalio 20 d. protokoliniu nutarimu Nr. ST-7 nutarta rekomenduoti Panevėžio TLK direktoriui netenkinti VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro skundo (skundas įformintas 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. V2-640 „Dėl Panevėžio teritorinės ligonių kasos sprendimo bei ekspertizės pažymos apie VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro patikrinimą“) ir palikti galioti Ekspertizės pažymos sprendimą. Panevėžio teritorinės ligonių kasos direktorius 2015 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 12-3349, remdamasis Panevėžio TLK taikinimo komisijos 2015 m. spalio 20 d. protokoliniame nutarime Nr. ST-7 pateikta rekomendacija, nutarė paliktą Ekspertizės pažymą nepakeistą.

Taigi iš esmės byloje kilęs ginčas dėl teritorinės ligonių kasos ekspertizės pažymos, kurioje konstatuota, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga pažeidė teisės aktus, padarė PSDF biudžetui nurodyto dydžio žalą ir todėl įstaiga įpareigota per 30 dienų nuo pažymos gavimo dienos ją grąžinti PSDF biudžetui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčo atveju aktualaus Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad apdraustųjų asmenų sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis; teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnį, teritorinės ligonių kasos, be kita ko, sudaro sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku bei tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones; kontroliuoja savo veiklos zonoje asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekį ir kokybę, taip pat ar suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitinka nustatytus reikalavimus, ar teisėtai išrašomi ir išduodami vaistai ir medicinos pagalbos priemonės, bei su tuo susijusią sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių veiklą; vadovaudamosi Civiliniu kodeksu ir kitais įstatymais, reikalauja iš sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą.

Šiuo aspektu byloje nustatyta, kad Panevėžio TLK ir VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centras 2014 m. kovo 26 d. sudarė Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį Nr. 10-234, kuri galiojo nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (I t., b. l. 13–21), bei 2015 m. kovo 31 d. sutartį Nr. 10-311, kuri galiojo nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (I t., b. l. 22–32). Sutarties Nr. 10-234 bendrųjų sąlygų 3.1, 3.3, 3.4 punktais ir sutarties Nr. 10-311 bendrųjų sąlygų 3.1, 3.2, 3.3 punktais Panevėžio TLK įsipareigojo apmokėti VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo dienos, neviršijant tam tikslui iš PSDF biudžeto skirtų asignavimų, jei šios paslaugos suteikiamos asmenims, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, arba draudžiamiems teisės aktų nustatyta tvarka. VŠĮ Rokiškio psichikos sveikatos centras Sutarčių Nr. 10-234 ir Nr. 10-311 bendrųjų sąlygų 2.23 punktais įsipareigojo atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą. Pažymėtina, kad Sutarties Nr. 10-234 bendrųjų sąlygų 5.5 punkte ir Sutarties Nr. 10-311 bendrųjų sąlygų 5.3 punkte numatyta, kad įstaigai neatlyginus PSDF biudžetui padarytos žalos ar nesumokėjus baudos per sutartyje nustatytą terminą, žala išieškoma įstatymų nustatyta tvarka, pagal šių sutarčių bendrųjų sąlygų 7.5 punkto bei 7.6 punkto nuostatas, o bet kokie nesutarimai ar ginčai, kylantys tarp šalių dėl sutarties, sprendžiami abipusiu susitarimu; šalims nepavykus susitarti bet kokie ginčai, nesutarimai ar reikalavimai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, gali būti sprendžiami teritorinių ligonių kasų taikinimo komisijoje, o nepavykus susitarti – kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme pagal teritorinės ligonių kasos buveinės vietą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios sutartinį teisinių santykių pobūdį tarp teritorinių ligonių kasų, kaip subjekto, vykdančio privalomąjį sveikatos draudimą, ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kartu parodo ir šių subjektų teisinių santykių mišrų pobūdį, nulemtą a priori vienos iš sutarties šalių išskirtine teisine padėtimi dėl jos kaip viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto, ne tik administruojančio Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto skirtus asignavimus, bet ir atliekančio teikiamų paslaugų kiekio ir kokybės bei su tuo susijusios sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolės funkcijas, statuso (žr., pvz., LAT 2010 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2010).

Teritorinių ligonių kasų vykdomą asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolę detalizuoja VLK direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1K-10 patvirtintas Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių bei kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su valstybine ligonių kasa ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašas, kuris apibrėžia kontrolės procedūrą kaip įstaigos ar įmonės teikiamų kompensuojamųjų paslaugų atitikties nustatytiems reikalavimams, šių paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis ir su tuo susijusios veiklos, taip pat kompensuojamųjų vaistų, MPP ir OTP išrašymo, išdavimo ir su tuo susijusios įstaigų ir įmonių veiklos patikrinimą, atliekamą šios veiklos priežiūrą vykdančios institucijos. Šio aprašo 4.7–4.9 punktai atskiria kontrolės procedūrų tipus, nurodydami, kad patikrinimas yra pirmasis kontrolės procedūros etapas, kuriuo renkami ir apibendrinami duomenys ir faktai, susiję su įstaigos ar įmonės tikrinama veikla, ir teikiami siūlymai dėl nustatytų neatitikčių įvertinimo; patikrinimo pažyma – dokumentas, kuriame pateikiami pirmojo kontrolės procedūros etapo (patikrinimo) duomenys ir išvados; ekspertizė – antrasis kontrolės procedūros etapas, kuriuo įvertinami patikrinimo pažymos duomenys ir išvados, taip pat asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje buvo atliktas patikrinimas, pateikti paaiškinimai bei papildomi duomenys, ir nustatoma, dėl kurių neatitikčių padaryta žala PSDF biudžetui ir koks žalos dydis, pateikiami siūlymai dėl nustatytų neatitikčių ir jų atsiradimo prielaidų pašalinimo, priimamas sprendimas dėl bendro žalos PSDF biudžetui dydžio ir sankcijos taikymo. Šis etapas pagal to paties Veiklos priežiūros tvarkos aprašo 53–56 punktus baigiamas ekspertizės pažymos surašymu. Vėliau kilę ginčai susiję su teisėtų kontrolės reikalavimų vykdymu, sprendžiami ir žala, padaryta PSDF biudžetui, išieškoma teisės aktų nustatyta tvarka. Veiklos priežiūros tvarkos aprašo 62–64 punktai numato, kad tokius ginčus gali spręsti Teritorinės ligonių kasos taikinimo komisija ar VLK direktoriaus įsakymu sudaryta komisija. VLK direktorius, įvertinęs šios komisijos siūlymus, prireikus motyvuotu sprendimu gali visiškai arba iš dalies pakeisti ekspertizės pažymą. Įstaiga ar įmonė gali apskųsti teritorinės ligonių kasos taikinimo komisijos ar VLK direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos sprendimą administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos.

CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Teritorinių ligonių kasų teisė reikalauti atlyginti žalą reglamentuojama ir specialaus Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 9 punkte, pagal kurį, vadovaudamosi CK ir kitais įstatymais, jos reikalauja iš sveikatos priežiūros įstaigų atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą. Taigi teritorinės ligonių kasos, vykdydamos Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 6, 7 punktuose nustatytas kontrolės funkcijas ir nustačiusios sutarčių, sudarytų su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, pažeidimus, Sveikatos draudimo įstatymu įpareigotos reikalauti atlyginti iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą.

LAT yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjekto įgalinimus turinčios teritorinės ligonių kasos atliktų patikrinimų pagrindu priimami teisės taikymo aktai, kuriais konstatuojamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų įgijimas be teisėto pagrindo fiksuojant faktinius pažeidimus, bylose dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo, kai į teismą kreipiasi teritorinės ligonių kasos vadovaudamosi Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsniu, nors ir neturi didesnės įrodomosios galios įrodinėjimo procese (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis), yra kontroliuojančio subjekto pagal kompetenciją priimtas teisės taikymo aktas ir jame fiksuoti teisės pažeidimai turi būti paneigiami šalies, kuri ginčija juos buvus, iniciatyva teikiant įrodymus. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl žalos atlyginimo, vertina byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymais ir pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje (LAT 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2012).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl atmestinas pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atskiruosiuose skunduose nurodytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs 2016 m. balandžio 22 d. nutartį neteisingai aiškino ir taikė administracinių teismų praktiką šios kategorijos ginčuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskiraisiais skundais skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu (2016 m. balandžio 22 d.) šiai administracinei bylai išspręsti aktualios teisės aiškinimo taisyklės buvo suformuluotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015, kuria pagrįstai rėmėsi Panevėžio apygardos administracinis teismas, nutraukdamas nagrinėjamą bylą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje pažymėjo, kad nepaisant imperatyvaus pobūdžio tekstinės formuluotės, teritorinės ligonių kasos ekspertizės pažymoje pareiškėjui duodamam patvarkymui (įpareigojimui) trūksta teisinio privalomumo galios, taigi jis savo esme prilygsta raginimui savanoriškai (geruoju) atlyginti teritorinės ligonių kasos nustatytą ir apskaičiuotą PSDF biudžetui padarytos žalos sumą. Sveikatos draudimo įstatymas, Sveikatos sistemos įstatymas ar kiti teritorinės ligonių kasos kompetenciją ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia šiai institucijai teisės PSDF biudžetui padarytą žalą priverstinai išieškoti (kaip antai, palyginimo dėlei – mokesčių administratoriui Mokesčių administravimo įstatymo penktojo skirsnio suteikiamos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką). Todėl teritorinė ligonių kasa, įmonei geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti PSDF biudžetui padarytą žalą, siekdama savo sutartinių teisių įgyvendinimo ir (tuo pačiu) imperatyvių teisės normų jai pavesto veiksmingo PSDF biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, turės su civiliniu ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl minėtos žalos priteisimo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose administracinėse bylose (žr., pvz., 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-624/2016, 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-483-552/2016, 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-702-552/2016, 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1697-520/2016).

Apeliantai nurodo LVAT nutartis, kurios buvo priimtos ankstesniais metais nei LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015, į kurią atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, o apeliantų nurodyta vėliausiai priimta nutartis AS-857-662/2015 buvo priimta atsižvelgiant į analogiškus 2008, 2010 metų precedentus. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, yra akcentavęs, kad precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 suformuluotos taisyklės pateiktos sistemiškai analizuojant teisės aktus ir jų taikymo teismuose praktiką. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 kaip teismų precedentas, atižvelgiant į tai, kad šią nutartį priėmė ne įprastinės sudėties, o išplėstinė teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgiant į šios nutarties priėmimo laiką, pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas nagrinėjant bylą teismų praktikos prasme atsižvelgti į šį precedentą.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtąją nuostatą, taip pat – ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, savo jurisprudencijoje yra ne vieną kartą pažymėjęs, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir kt.).

Taigi į administracinį teismą asmuo gali kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-525-858/2015). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų faktų pripažinimo konstatavimo. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti pareikštas ir nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių, teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (LVAT 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007).

Šioje byloje ginčijamoje atsakovo Ekspertizės pažymoje iš esmės yra tik konstatuota jo (atsakovo) nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas padarė žalą PSDF biudžetui ir suformuluojant įpareigojančio pobūdžio pasiūlymą ją atlyginti. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 būtent ir yra išaiškinta, kad teritorinių ligonių kasų aktai negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku. Įvertinus tai, kad pareiškėjo ginčijamu aktu nėra keičiama pareiškėjo teisių ir (ar) pareigų apimtis, t. y. jis pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, konstatuotina, jog ši pažyma negali būti ABTĮ prasme skųstinu aktu. Šiuo atveju nėra administracinio ginčo, kuris gali būti nagrinėjamas pagal ABTĮ nuostatas. Teritorinės ligonių kasos nustatytos žalos PSDF biudžetui pagrįstumas ir nustatyti pareiškėjo pažeidimai galės būti revizuojami bendrosios kompetencijos teisme, nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo priteisimo, jei dėl žalos atlyginimo priteisimo atsakovas kreipsis į teismą.

ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjo inicijuotas ginčas šioje byloje nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, t. y. pareiškėjo suformuluoti reikalavimai negali būti skundo dalyku, o tai reiškia, kad ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl bylos perdavimo bendrosios kompetencijos teismui, nes pareiškėjas savo skunde nebuvo suformulavęs tokio reikalavimo, kuris turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Dėl išdėstytų priežasčių, pareiškėjo VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro, atsakovo Panevėžio TLK ir trečiojo suinteresuoto asmens Rokiškio rajono savivaldybės atskirieji skundai atmetami ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo viešosios įstaigos Rokiškio psichikos sveikatos centro, atsakovo Panevėžio teritorinės ligonių kasos ir trečiojo suinteresuoto asmens Rokiškio rajono savivaldybės atskiruosius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėStasys GagysDalia Višinskienė