Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-753-544/2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. (S.) G. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-36-531/2015 pagal ieškovės M. G. ieškinį atsakovui S. (S.) G. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo ir pagal atsakovo ieškinį atsakovams M. G., Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Visagino (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei A. S., dėl tėvystės nuginčijimo, pareiškimų dėl tėvystės pripažinimo pripažinimo negaliojančiais, išvadą teikianti institucija – Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė raštą, kuriame nurodė, kad palaiko byloje pateiktose išvadose išdėstytą poziciją ir siūlo S. G. reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo atmesti, kadangi jis neatitinka nepilnamečio vaiko interesų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso – toliau CPK 320 str.), išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Apeliaciniu skundu S. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis yra pagrįstai M. Š. gimimo liudijime įrašytas vaiko tėvu ir kad privalo mokėti jam išlaikymą, nors nėra pastarojo biologinis tėvas. Apelianto vertinimu, vaikas privalo žinoti, kokia yra jo kilmė, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu tai ribojama visiškai nepagrįstai, o tikrasis tėvas be pagrindo atleidžiamas nuo pareigos išlaikyti savo vaiką. Tačiau apeliacinė instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šiuo atveju ginčas dėl to, kad apeliantas S. G. nėra biologinis M. Š., (duomenys neskelbtini), tėvas, nekyla. Tačiau, nepaisant to, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti apelianto skundo reikalavimo dėl tėvystės įrašo pripažinimo negaliojančiu bei dėl nepilnamečiam M. Š. priteisto išlaikymo panaikinimo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 str. 1 d.). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad sprendžiant su vaikais susijusius šeimos klausimus, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Tėvystės nuginčijimo klausimai taip pat sprendžiami vadovaujantis vaiko interesais (CK 3.142 str. 2 d., 3.146 – 3.148 str., 3.150 str.). Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose nustatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Tėvystės nuginčijimo instituto paskirtis nėra tik biologinės tiesos konstatavimas, todėl, sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, t. y. tėvystės nuginčijimas turėtų būti taikomas, siekiant nustatyti tikrąją vaiko kilmę (CK 3.146 str. 2 d.). Šis aiškinimas nereiškia, kad vaiko kilmės nustatymas laikytinas prioritetiniu vaiko interesu, tačiau nurodo, jog būtina nuginčyti tėvystę tuo atveju, kai siekiama nustatyti kito asmens tėvystę. Dėl to ginčijant tėvystę kartu turėtų būti keliamas reikalavimas nustatyti kito asmens tėvystę, nes tėvystės nuginčijimo instituto pagrindinis tikslas yra tikrojo biologinio tėvo nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2010 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė M. G. (Š.) paaiškino, jog nuo 2009 iki 2011 metų ji bendravo su atsakovu S. G. ir turėjo su juo artimus santykius. Tą patvirtina ir byloje esančio Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos ekspertizės akto duomenys, iš kurių matyti, kad S. G. yra K. G., gim. (duomenys neskelbtini), biologinis tėvas. Pats apeliantas neneigia, kad teismo sprendime minimose baudžiamosiose bylose jis nepilnamečių vaikų auklėjimo ir išlaikymo būtinybe rėmėsi siekdamas, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė. Šie duomenys duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad, nors apeliantas ir nėra biologinis M. Š. tėvas, tačiau jo gimimo bei pirmųjų gyvenimo metų laikotarpiu jis palaikė artimus ryšius su ieškove ir jos šeimos nariais, pagal išgales jais rūpinosi ar ateityje siekė rūpintis. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad aptariamu laikotarpiu nepilnametį M. Š. būtų auklėjęs ir išlaikęs biologinis tėvas ar koks kitas asmuo. Kadangi pati ieškovė M. G. (Š.) nenurodo tikrojo sūnaus tėvo, jį nustatyti kitais būdais yra praktiškai neįmanoma. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pripažinimas, kad S. G. nėra M. Š. tėvas, faktiškai reikštų, jog nepilnametis M. Š. lieka be tėvo, o tai esmingai pažeistų M. Š. interesus. Vaiko kilmės nustatymas nelaikytinas prioritetiniu vaiko interesu, jei pagal susiklosčiusias aplinkybes iš esmės to nėra galimybės padaryti, o nuginčijus tėvystę vaikas liktų išvis be tėvo. Tėvystei pripažinti esminis aspektas yra ne biologinis ryšys, o pripažinimas, kad asmuo save laiko vaiko tėvu (socialinė tėvystė). Taigi apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantas, nebūdamas biologiniu M. Š. tėvu, negali būti juo laikomas, yra vertinamas kaip nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo ir tai, kad pareiškimas dėl M. Š. tėvystės yra melagingas ir suklastotas ieškovės iniciatyva, nes tiek jis, tiek M. G. (Š.), pasirašydami 2011 m. rugsėjo 15 d. pareiškimą, žinojo, kad jis nėra M. Š. tėvas, pas notarę pasirašyti pareiškimo buvo atvesdintas su antrankiais ir neturėjo galimybės perskaityti to, po kuo pasirašė. Tačiau ir su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Iš byloje esančio pareiškimo tėvystei pripažinti matyti, jog pats S. G. pasirašė prašymą, jog M. Š. būtų pripažintas jo sūnumi, o šio pareiškimo pasirašymą patvirtino Visagino (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė A. S. (1 t., 116 b. l.). Taigi aplinkybė, kad pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo pasirašė pats S. G., yra nustatyta, be to, šio fakto neginčija ir pats apeliantas. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pats S. G., Visagino miesto apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąsias bylas Nr. 1-72-724/2011 bei 1-67-664/2011, prašė teismo leidimo nuvykti pas notarą dėl tėvystės minėtiems vaikams įteisinimo bei tuo pagrindu, kad turi du nepilnamečius vaikus, kuriuos turi išlaikyti, prašė sušvelninti jam skirtą bausmę. Be to, pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu pagrįstai nustatė, kad apeliantas praleido CK 3.152 str. 1 d. numatytą vienerių metų terminą kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo ir nėra jokių svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti. Šių teismo išvadų apeliantas skunde neginčija. Iš esmės analogiškos aplinkybes patvirtina ir Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados N. (duomenys neskelbtini) duomenys, kuriuose pabrėžta, jog M. G. (Š.) paaiškino, kad nustatęs vaikams tėvystę S. G. rinko duomenis apie turimus vaikus ir teikė juos baudžiamosiose bylose. Taigi apeliantas S. G. aiškiai suprato virš aptartų savo veiksmų reikšmę, esmę ir pasekmes ir siekė tomis pasekmėmis pasinaudoti savo interesais. Todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad apelianto pasirašytas pareiškimas negalioja dėl jo suklastojimo ar dėl to, kad jis pasirašytas ne laisva, ieškovės įtakota ar įkalinimo įstaigos aplinkos neigiamai paveikta apelianto valia.

Teisėjų kolegija nepagrįstais vertina ir apeliacinio skundo argumentus dėl dokumentų, susijusių su M. Š. gimimo akto ir gimimo liudijimo įrašais ir jo pakeitimais, neišreikalavimo, kadangi byloje buvo pateiktas gimimo liudijimas, išreikalautas 2009-08-11 gimimo akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-09-15 papildytas akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl buvo surinkta pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie minėto nepilnamečio vaiko gimimo akto įrašų ir jo pagrindu išduotų gimimo liudijimų turinį. Apeliantas konkrečiai nenurodo, kokius dar įrodymus reikėjo išreikalauti ir kokią reikšmę tai būtų turėję bylos baigčiai. Pagal teisės aktų, reglamentuojančių tėvystės pripažinimą bei registravimą, nuostatas gimimo liudijimo įrašo, susijusio su vaiko tėvu pakeitimas, nėra draudžiamas, o asmuo gali prašyti būti pripažintas tėvu neatsižvelgiant į tai, jog jis nėra šio vaiko biologinis tėvas (CK 3.141 – 3.145 str.; CPK nuostatos; Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų 2006 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-160, 43 – 53 p., 103 – 117 p.).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, susijusias su šalių turtine padėtimi bei vaikų poreikiais, teisėtai ir pagrįstai abiem šalių nepilnamečiams vaikams priteisė išlaikymą po 75 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Apeliantas skunde nesutinka mokėti išlaikymo, nes nėra vieno iš vaikų biologinis tėvas, tačiau priteisto išlaikymo dydžio neginčijo ir šio dydžio pakeitimui reikšmingų aplinkybių nenurodė. Kartu pastebėtina, kad apeliantas, pripažindamas savo tėvystę vaikui, prisiėmė ir su tai susijusias pareigas, kurių negali būti lengvabūdiškai atsisakoma tada, kai tai tampa nebenaudinga. Labiau tikėtina, kad apeliantas iki pat vaikų pilnametystės laisvės atėmimo bausmės neatliks ir ateityje turės galimybę dirbti ir gauti pajamas. Be to, ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę jis turi galimybę dirbti ir gauti pajamų, iš kurių galėtų teikti išlaikymą vaikams. Todėl skundo argumentai, kad ieškovė neteisėtai siekia gauti piniginių lėšų tik iš valstybės, nes jis išlaikymo vaikams niekada neteiks, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, jog yra neatskleista bylos esmė ir tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti esmines teisines bei faktines bylos aplinkybes, nes nuo to priklauso tinkamas byloje susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 327 str. 1 d. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2006; 2007 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2007 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje susiklosčiusių teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingas teisines bei faktines bylos aplinkybes, išsamiai išanalizavo šalių pareikštus reikalavimus ir motyvuotai į juos atsakė, taip tinkamai atskleidė bylos esmę.

Nors apelianto apeliacinis skundas atmetamas, tačiau skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas S. (S.) G. ieškinys dėl K. G. tėvystės nuginčijimo ir pareiškimų dėl K. G. tėvystės pripažinimo negaliojančiais, yra pagrindas panaikinti ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti dėl šių motyvų. Pagal CPK 140 str. 1 d., bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Teismas nutraukia bylą, jeigu ieškovas atsisakė nuo ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė (CPK 293 str. 4 p.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. G. 2015 m. balandžio 16 d. raštu atsisakė dalies pareikšto ieškinio dėl K. G. tėvystės nuginčijimo ir pareiškimų dėl K. G. tėvystės pripažinimo negaliojančiais bei patvirtino, kad jam yra suprantamos ieškinio dalies atsisakymo teisinės pasekmės (CPK 294 str. 2 d.; 1 t, 186 b. l.). Iš posėdžio protokolo ir teismo sprendimo matyti, kad teismas svarstė, ar šis atsisakymas nepažeidžia asmenų teisių ir teisėtų interesų ir tokių aplinkybių nenustatė, nes ieškinio dalies atsisakyta moksliniais tyrimais nustačius, kad apeliantas yra vaiko tėvas. Vadinasi, nebuvo pagrindo atsisakyti priimti apelianto atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje turėjo ne ieškinį atmesti, bet bylą nutraukti. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, minėtoje dalyje S. G. atsisakymas nuo dalies ieškinio yra priimamas, o bylos dalis nutraukiama (CPK 140 str. 1 d., 293 str. 4 p., 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

Ši civilinė byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal S. (S.) G. apeliacinį skundą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jam nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme buvo teikiama antrinė teisinė pagalba iki 2015-10-23 (1 t., 118 – 120, 2 t., 7 b. l.), dėl ko jis buvo atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės pajams. Ieškovė M. G. 2015-07-17 (nesibaigus sprendimo suteikti apeliantui nemokamą antrinę teisinė pagalbą galiojimo laikui) yra pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, už kurio surašymą buvo 185,28 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Todėl atmetus apeliacinį skundą ir abiem šalims esant atleistoms pagal įstatymą nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas jos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 str. 4 d., 99 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmesta S. (S.) G. ieškinio dalis dėl tėvystės nuginčijimo ir dėl pareiškimo pripažinti K. G. tėvystę pripažinimo negaliojančiu. Šioje dalyje priimti S. (S.) G. atsisakymą nuo ieškinio dalies ir bylą toje dalyje nutraukti.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.