Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Green Line Shipping“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Green Line Shipping“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Green Line Shipping“ 2014 m. kovo 27 d. teismui padavė skundą (išsiuntė 2014 m. kovo 25 d.), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (24.16-02)-5K-1324829-5K-1326441-6K-1401911 ir grąžinti klausimą atsakovui nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 1–2, II t., b. l. 1–5).

Pareiškėjas nesutinka su Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija) sprendimu, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir LVPA, ir Agentūra) 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvados, kurios pagrindu siūloma nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir susigrąžinti visas sumokėtas lėšas. Nurodė, kad skundžiamame sprendime iš esmės nevertinti pareiškėjo skunde pateikti argumentai, o būtent – dėl LVPA siūlymo taikyti griežčiausią sankciją. Pareiškėjas nekvestionuoja LVPA teisės siūlyti ar Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija) teisės taikyti atitinkamas sankcijas. Pareiškėjo manymu, atsakovo sprendimas yra formalus ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, o skundas faktiškai neišnagrinėtas.

Atsakovas Finansų ministerija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 63–71).

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas vadovaujantis VAĮ ir Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, 211 punkto nustatyta neprivaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Atsakovas, įvertinęs LVPA pateiktus duomenis bei atitinkamą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė, jog Tarpusavio skolų padengimo proceso valdymo informacinė sistema realiai naudojama paslaugoms teikti ir prisiimti įsipareigojimai. Pareiškėjas turėjo sukurti ne tik veikiančią Tarpusavio skolų padengimo proceso valdymo informacinę sistemą, bet ir realiai ją naudoti įmonės veikloje, siekiant gauti ekonominę naudą. Kadangi pareiškėjas neįgyvendina projekto tikslo, nurodyto sutartyje, siūlymas nutraukti sutartį ir susigrąžinti išmokėtas lėšas yra pagrįstas ir proporcingas. Pažymėjo, kad pagal suformuotą administracinių teismų praktiką duomenų dubliavimas keliose vietose laikomas pertekliniu, pakanka nurodyti nuorodą į atitinkamą šaltinį, todėl Finansų ministerija, sutikdama su LVPA pateiktais argumentais, ginčijamame sprendime jų papildomai nekartojo.

Atsakovas LVPA atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 34–35a). Atsakovas nurodė, kad Projektų administravimo ir finansavimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443, yra specialus Europos Sąjungos struktūrinės paramos administravimą reglamentuojantis teisės aktas, kurio nuostatos privalomos tokio administravimo subjektams. LVPA, nustačiusi atitinkamus sutarties pažeidimus, vadovaudamasi šiomis taisyklėmis, pateikė siūlymą Ūkio ministerijai priimti taisyklių 197.1 punkte numatytą sprendimą – nutraukti sutartį ir susigrąžinti išmokėtas lėšas. Remiantis administracinių teismų praktika, nesutikimo su pažeidimo tyrimo išvada argumentai nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka ginčijant galutinį sprendimą, kuriuo laikytini ūkio ministro įsakymai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS-662-59/2013, 2013 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS-520-344/2013 ir kt.).

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepimu į skundą nurodė, kad neturi suinteresuotumo šioje byloje, prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra (I t., b. l. 186–187).

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Turto bankas atsiliepimu į skundą nurodė sutinkantis su ginčijamame atsakovo Finansų ministerijos sprendime pateiktais argumentais (I t., b. l. 188–189).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. nutartimi bylą pagal pareiškėjo UAB „Green Line Shipping“ skundą dėl sprendimo panaikinimo nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.). Teismas nutarė pareiškėjui grąžinti sumokėtą 28 eurų žyminį mokestį.

Teismas konstatavo, kad 2009 m. gruodžio 10 d. LR ūkio ministras įsakymo Nr. 4-669 4 punktu pareiškėjo projekto „Tarpusavio skolų padengimo proceso valdymo informacinės sistemos diegimas“ veiklos ir kapitalo išlaidoms padengti skyrė iki 244 000 Lt (vėliau pakeista iki 207 500 Lt) finansavimo. 2010 m. vasario 18 d. pareiškėjas, Ūkio ministerija ir LVPA sudarė projekto „Tarpusavio skolų padengimo proceso valdymo informacinės sistemos diegimas“ finansavimo ir administravimo sutartį (toliau – ir Sutartis). 2013 m. spalio 18 d. LVPA surašė pažeidimo tyrimo išvadą, kurioje nurodė, kad pažeisti Sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.20 punktas, nes tarpusavio skolų dengimo sistema nuo jos įdiegimo projekto įgyvendinimo metu iki šiol projekto veikloje nenaudojama, ir specialiųjų sąlygų 2.9 punktas, nes nenaudojama projekto įgyvendinimo metu sukurta įmonės klientų apskaita, gamybos procesų ir finansų valdymo sistemos, t. y. nevykdomi su projektu ir sutartimi susiję įsipareigojimai. Atsižvelgiant į tai, kad pažeidimo neįmanoma ištaisyti, o projekto vykdytojui jau yra išmokėtos lėšos, priimtas sprendimas pripažinti visą projekto tinkamų finansuoti išlaidų dydį netinkamu finansuoti, pateikiant siūlymą Ūkio ministerijai nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir susigrąžinti sumokėtas lėšas. 2013 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas padavė skundą Finansų ministerijai dėl LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvadoje pateikto siūlymo Ūkio ministerijai priimti sprendimą nutraukti sutartį ir susigrąžinti visas sumokėtas lėšas. 2013 m. lapkričio 20 d. Finansų ministerija kreipėsi į LVPA, prašydama pateikti išvadą dėl pareiškėjo skundo ir ją pagrindžiančius dokumentus bei kitą informaciją. 2013 m. lapkričio 28 d. LVPA pateikė prašomą išvadą pagal Finansų ministerijos nurodytus punktus. LR ūkio ministras 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 4-1119, atsižvelgdamas į LVPA pažeidimo tyrimo išvadą, sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.17, 2.1.18, 9.1 punktus, nutraukė sutartį ir nurodė grąžinti pareiškėjui sumokėtas lėšas. LR ūkio ministras 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 4-1120 pripažino netekusiu galios 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-669 4 punktą. 2014 m. vasario 28 d. Finansų ministerija, ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą Nr. (24.16-02)-5K-1324829-5K-1326441-6K-1401911, kuriuo konstatavo, kad LVPA pažeidimą ištyrė pagal įgaliojimus ir teisės aktų reikalavimus. Finansų ministerija, remdamasi skundu, LVPA išvada ir sprendimu bei jo priedais, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė, jog sutartimi prisiimti įsipareigojimai yra vykdomi, todėl mano, kad LVPA pritaikyta finansinė korekcija yra proporcinga. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 3R-104(AG-77/02-2014) pareiškėjo skundą dėl LR ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymų Nr. 4-1119 ir Nr. 4-1120 panaikinimo atmetė. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. vasario 5 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-3652-208/2015, skundą atmetė; byla šiuo metu nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme.

Teismas, vadovaudamasis Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 29 d.), 2, 3.1, 3.1.2 punktais, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d.), 197, 197.2, 197¹, 188¹,198.2, 211 punktais, konstatavo, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog netinkamomis finansuoti išlaidų pripažinimo ir sprendimo atitinkamas lėšas susigrąžinti priėmimo procedūroje kiekviena iš institucijų – Finansų ministerija, LVPA ir Ūkio ministerija – turi aiškiai paskirstytas funkcijas ir atsakomybę. Agentūra konkrečiu atveju yra įgyvendinančioji institucija (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 3.1.2 p. ir šių taisyklių priedo 3.1 p.), Finansų ministerija – vadovaujančioji institucija (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 2 p.), o Ūkio ministerija – tarpinė institucija (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 3.1.1 p. ir šių taisyklių priedo 3.1. p.), kuri užduotis vykdo vadovaujančios institucijos atsakomybe ir kuriai, be kita ko, yra pavesta priimti sprendimus dėl ES fondų lėšų, išmokėtų pažeidžiant ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, grąžinimą (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 7.4.2 p., Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 188¹ p.). Tokia pozicija atitinka ir LVAT praktiką institucijų funkcinio suskirstymo prasme (žr. LVAT 2014 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1561/2014, 2014 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1927/2014). Taigi pareiškėjas, vadovaudamasis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 211 punktu, turėjo teisę vadovaujančiajai institucijai (Finansų ministerijai) apskųsti įgyvendinančiosios institucijos (LVPA) veiksmus (pažeidimų tyrimo išvadą) arba apskųsti galutinius sprendimus dėl lėšų grąžinimo (ūkio ministro įsakymus) teismui. LVAT 2015 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1512-556/2015, pabrėžė, kad pagal Projektų administravimo ir finansavimo taisykles priimti aktai sudaro vientisą administracinę procedūrą, kuriai pasibaigus pareiškėjui kyla vieningos materialinės teisinės pasekmės – šiuo atveju, nustačius teisės aktų pažeidimus, nutraukta sutartis ir bei duotas įpareigojimas atitinkamas lėšas grąžinti. LVPA pažeidimo tyrimo išvada pagal LVAT praktiką yra laikoma motyvuojamąja LR ūkio ministro įsakymo pripažinti atitinkamo projekto išlaidų sumą netinkamomis finansuoti išlaidomis dalimi (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-564/2014, 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013 ir 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-325-822/2015). Taigi nagrinėjant klausimą dėl ūkio ministro įsakymo teisėtumo iš esmės tikrinami visi teisės aktai, sudarę pagrindą LVPA išvadai priimti. Kaip minėta, administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dėl ūkio ministro įsakymo teisėtumo šiuo metu nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (bylos Nr. A-2087-146/2015). Tuo tarpu pareiškėjo ginčijamas Finansų ministerijos sprendimas priimtas remiantis ta pačia LVPA pažeidimo tyrimo išvada, tačiau tai nėra galutinis sprendimas, sukeliantis teisines pasekmes pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., LVAT 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Taigi šiuo atveju Finansų ministerijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, atsižvelgiant į tai, kad administracinė procedūra buvo baigta priėmus ūkio ministro įsakymą, t. y. galutinį sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinus, jokių teisinių pasekmių jam nesukeltų. Akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal jo pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (LVAT 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti sprendimą, kuris jam nesukelia teisinių pasekmių, todėl byla nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį panaikinti ir grąžinti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad LVAT praktika nėra vienareikšmiška ir būtent tokia, kaip nurodoma teismo nutartyje. LVAT administracinėje byloje Nr. A-1512-556/2015 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo Finansų ministerijos sprendimas panaikintas, paliktas galioti. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo sėkmingai išnagrinėta ir daugiau bylų, kuriose buvo priimami teismo sprendimai tiek dėl Finansų ministerijos sprendimų, tiek dėl LVPA išvadų, todėl teiginys, kad šie aktai negali būti teisminio nagrinėjimo objektu, yra nepagrįstas. Nepaisant to, jog yra ir LVAT praktikos, kurioje teigiama, kad šie aktai negali būti teisminio nagrinėjimo objektu, teigtina, jog šio teismo dviprasmiška ir nenuosekli praktika gali ir turi būti vertinama kritiškai. Jeigu atskirai paimta LVPA išvada, kaip administracinio akto dalis, negali būti administracinio ginčo teisme objektu, tai aišku ir LR ūkio ministro įsakymai, kurie taip pat yra tik administracinio akto dalis, negalėtų būti administracinio ginčo teisme objektu. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą dėl LR ūkio ministro įsakymų teisėtumo sėkmingai išnagrinėjo. Bylą nagrinėjantis teismas neabejotinai negalėjo nežinoti, kad dėl to paties administracinio akto teisme jau yra nagrinėjama kita byla (teismas privalo išsiaiškinti, ar tuo pačiu pagrindu dėl to paties dalyko nenagrinėjamas ginčas, ar toks ginčas nebuvo išnagrinėtas anksčiau). Akivaizdu, kad teismas tuokart nevertino, jog LVPA išvada ir LR ūkio ministro įsakymai yra vienas aktas – byla išnagrinėta vienam iš administracinį aktą priėmusių asmenų – LVPA – net nepranešant apie bylos iškėlimo faktą (t. y. byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant ir jam net nežinant apie vykstantį procesą). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad faktinė proceso teisme eiga patvirtina, kad visa ginčo nagrinėjimo procedūra dėl viešojo administravimo subjektų priimamų aktų tėra teisingumo vykdymo imitacija. Visa procedūra sukonstruota taip, kad suinteresuotam asmeniui net nepavyksta perprasti procesinių savo pažeistų teisių aspektų (nekalbant jau apie jo klaidinimą), o tariamo „teisingumo vykdymo“ procese tik įtvirtinamas valstybės institucijų viešpatavimas prieš privatų subjektą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria byla pagal pareiškėjo UAB „Green Line Shipping“ skundą dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (24.16-02)-5K-1324829-5K-1326441-6K-1401911 panaikinimo nutraukta (ABTĮ 101 str. 1 p.), konstatavus, kad Finansų ministerijos sprendimas nėra galutinis sprendimas, sukeliantis teisines pasekmes pareiškėjui.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos pozicija, kuri atitinka dominuojančią šiuo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Europos Sąjungos fondų lėšų grąžinimo, pripažinus pareiškėjo vykdyto projekto išlaidas netinkamomis finansuoti.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas padavė skundą vadovaujančiajai institucijai (Finansų ministerijai) dėl LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvadoje pateikto siūlymo Ūkio ministerijai priimti sprendimą nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir susigrąžinti visas sumokėtas lėšas. Finansų ministerija, ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą Nr. (24.16-02)-5K-1324829-5K-1326441-6K-1401911, kuriuo konstatavo, kad LVPA pažeidimą ištyrė pagal įgaliojimus ir teisės aktų reikalavimus. Šio Finansų ministerijos sprendimo panaikinimo, kaip minėta, ir siekia pareiškėjas.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 4-1119, atsižvelgdamas į LVPA pažeidimo tyrimo išvadą, finansavimo ir administravimo sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.17, 2.1.18 ir 9.1 punktus, nutraukė sutartį ir nurodė grąžinti pareiškėjui Europos Sąjungos fondo lėšas. LR ūkio ministras 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 4-1120 pripažino netekusiu galios 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-669 4 punktą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. vasario 28 d. Vyriausioji administracinių ginčų komisija priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl LR ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymų Nr. 4-1119 ir Nr. 4-1120 panaikinimo ir 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 3R-104(AG-77/02-2014) pareiškėjo skundą dėl paminėtų įsakymų panaikinimo atmetė.

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas šį Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. vasario 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3652-208/2015 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Byla pagal pareiškėjo skundą dėl LR ūkio ministro įsakymo teisėtumo bus nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą Finansų ministerijos sprendimą, daro išvadą, kad šis administracinis aktas niekaip nelemia pareiškėjo teisių ir pareigų.

LVAT 2015 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1512-556/2015, konstatavo, kad ,,kiekviena institucija lėšų pripažinimo netinkamomis finansuoti ir jų susigrąžinimo procedūros metu turi aiškiai paskirstytas funkcijas ir atsakomybę: įgyvendinančioji institucija įsitikina, ar buvo laikomasi Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų lėšų panaudojimo metu (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 10.3.5 p.) bei nustato ir tiria su tuo susijusius pažeidimus (Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 195 p.). Nustatyti pažeidimai įgyvendinančios institucijos yra atitinkamai įforminami, be kita ko, siūlant ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, sumažinant projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi, ir susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 197.2 punktas). Šį įgyvendinančios institucijos sprendimą projekto vykdytojas pagal Atsakomybės paskirstymo taisyklių 209 punktą turi teisę apskųsti vadovaujančiai institucijai (šiuo atveju – Finansų ministerijai) šių taisyklių 211 punkto numatyta tvarka. Tačiau galutinį sprendimą dėl lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo, priima būtent ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, kuri yra tarpinė institucija, užduotis vykdanti vadovaujančios institucijos atsakomybe (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 7.4.2. p., Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 188¹ p.).“.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A-1512-556/2015 tikrino Finansų ministerijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau akcentuotina, kad LVAT 2015 m. birželio 8 d. nutartyje susiklostė kita faktinė situacija. Paminėtoje administracinėje byloje teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjas klydo realizuodamas savo teisę į išankstinį ginčo nagrinėjimą ne teismo tvarka, nes vadovaujančiai institucijai apskundė ne įgyvenančiosios institucijos veiksmus, kaip tai yra numatyta Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 211 punkte, tačiau tarpinės institucijos (Ūkio ministerijos), kuri priima dėl lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo, veiksmus. Be to, konstatuota, kad siekiant tinkamai išspręsti bylą bei pašalinti vėliau galinčias kilti teisines abejones teisine prasme būtina pasisakyti ne tik dėl Finansų ministerijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir dėl ūkio ministro įsakymų. Tuo labiau, jog tam nėra jokių faktinių kliūčių, nes pastarieji teisės aktai, kaip ir Finansų ministerijos sprendimas, yra priimti tos pačios Agentūros pažeidimo tyrimo išvados, kuri pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką yra laikoma motyvuojamąja ūkio ministro įsakymo pripažinti atitinkamo projekto išlaidų sumą netinkamomis finansuoti išlaidomis, dalimi.

Tikrinamu atveju Finansų ministerija išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą skundą dėl Agentūros 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvadoje nustatyto pažeidimo. O, kaip minėta, kita administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dėl ūkio ministro įsakymo, kuris priimtas remiantis ta pačia Agentūros pažeidimo tyrimo išvada, teisėtumo bus nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (bylos Nr. A-2087-146/2015).

Pavyzdžiui, LVAT 2013 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-459/2013 konstatavo, kad ,,Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS662-59/2013, įvertinęs Taisyklių nuostatas (197, 198 punktus), pažymėjo, jog pagal Taisyklių nuostatas (tiek galiojusias iki 2012 m. gegužės 17 d., tiek galiojančias nuo 2012 m. gegužės 17 d.) įgyvendinančios institucijos sprendimo dėl pažeidimo nėra pagrindo vertinti kaip individualaus administracinio akto, galinčio būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgęs į tai, kad pagal abejas Taisyklių redakcijas galutinis sprendimas dėl projekto finansavimo ir administravimo sutarties yra priimamas būtent Ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos. Teismas sprendė, kad Agentūros sprendimas, kuriuo ministerijai teikiamas siūlymas sumažinti finansavimą, laikytinas galutinio sprendimo dėl finansavimo sumažinimo sudėtine dalimi (pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir LVAT 2013 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-344/2013).“ Taigi pirmiau paminėtoje administracinėje byloje Nr. AS822-459/2013 teisėjų konstatavo, kad byloje skundžiamas viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros sprendimas laikytinas tarpiniu dokumentu.

Realias teisines pasekmes sukelia galutinis sprendimas (ūkio ministro įsakymas) dėl projekto finansavimo ir administravimo sutarties bei lėšų grąžinimo. Taip pat LVAT yra pažymėjęs, kad pareiškėjo nesutikimo su Agentūros procedūriniu sprendimu argumentai (bet ne savarankiški reikalavimai) gali būti nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka ginčijant galutinį sprendimą, todėl atsisakant priimti pareiškėjo skundą (nutraukiant bylą), jam nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą.

Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. (24.16-02)-5K-1324829-5K-1326441-6K-1401911 negali būti administracinės bylos dalykas.

Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo UAB „Green Line Shipping“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.