Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-03-12 · Administracinė byla Nr. A-146-150-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-12
Bylos Nr.
A-146-150-14
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00156-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-150/2014Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00156-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį patikslino (b. l. 7–8), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d. kameroje Nr. 99 sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nustatytų bendrųjų sveikatos apsaugos reikalavimų. Reikalavimai užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas kyla iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 7 straipsnio 1 dalies, Europos kalinimo taisyklių 18.1–18.4 punktų nuostatų. Šiaulių TI administracija ir darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė teisės aktais priskirtų funkcijų, o jei vykdė, tai atliko aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai. Apgyvendindami itin apgailėtinomis sąlygomis, pareiškėjui sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kurios jį kankino, žalojo, trikdė jo protinį vystymąsi, buvo neįmanoma pailsėti. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nurodė šiuos nusiskundimus: langų rėmai nesandarūs, seni, susidėvėję, stiklas sudaužytas; iš keturių dirbtinio apšvietimo lempų trijų nėra; lovų strypai išdaužyti; viena lentyna indams sudėti sulaužyta; kameros sienos, durys nevalytos, purvinos, prirašyta ir pripiešta ant sienų; sienų tinkas krenta; lubos purvinos, matyti pelėsis; naktinė apšvietimo lemputė be apsaugos kabanti ant elektros laidų; tualetas nevalytas, jame nėra privatumo; neišduodamos valymo priemonės; kameroje nėra signalizacijos mygtuko, kad būtų galima išsikviesti personalą; nėra pakabos pasikabinti rūbus ar rankšluosčius. Todėl pareiškėjas prašė už dienas, praleistas minėtomis žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 28–31) paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d. Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 99. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (byla S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02), atsižvelgiama į kalinimo trukmę, kalinčiojo asmens emocinę, fizinę būseną, kalinčiojo asmens amžių, lytį, sveikatą, asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, vertinama kameros apšvietimas ir ventiliacija, ar kameroje yra tualetas ir pan. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka – patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, patalpos turi būti vėdinamos per langus ir kt. Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas teigdamas, kad jam nebuvo sudarytos normalios laikymo sąlygos, nurodė tik nusiskundimus, susijusius su gyvenamųjų patalpų būkle, kuri priklauso nuo jose laikomų asmenų elgesio ir pareigų vykdymo. Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pretenzijų dėl maitinimo, pasivaikščiojimų suteikimo, sveikatos priežiūros ir kitų kalinimo sąlygų nepareikšta.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš šių viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė abstrakčiais argumentais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad patyrė žalą, tenka pareiškėjui. Be to, pareiškėjas privalo pagrįsti ir priežastinį ryšį tarp jo nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo siejo su Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtais veiksmais laikant pareiškėją kameroje, kuri neatitiko higienos reikalavimų.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Konvencijos 3 straipsnyje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje L. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95). EŽTT praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pavyzdžiui, elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir, tam tikrais atvejais, nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra žeminantis orumą 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (EŽTT sprendimas byloje V. prieš Lietuvą).

Teismas nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC) 2013 m. vasario 8 d. atliko sveikatos apsaugos kontrolę Šiaulių TI kamerose Nr. 78, 79, 56, 88, 99, 23, 87, 24, 70, 76, 87. Patikrinimas buvo atliktas vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais. Šiaulių VSC 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte (b. l. 16–22) nurodyta, kad 2013 m. vasario 7 d. atlikus patikrinimą pagal pareiškėjų skunduose pateiktą informaciją, be kita ko, užfiksuota, jog ginčui aktualioje Šiaulių TI kameroje Nr. 99: pelėsis ant sienų ir lubų, langų angokraščiuose, – tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 56 punkto reikalavimų; kameroje Nr. 99 reikalingas paprastasis remontas, nes jos sienos aprašinėtos, vietomis sienų dažų danga atsilupusi, tinkas išdaužytas, sienos suskilusios, – tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 62 punkto reikalavimų; visų apgyvendinimo kamerų durys nusidėvėjusios, metalinės, ant jų matyti rūdys; visose apgyvendinimo kamerose lentynos ir pakabos rūbams yra; sanitarinis mazgas atitvertas iš vienos pusės presuoto kartono plokšte, iš kitos – užuolaidomis; oro temperatūra – 17,3 oC, neapibrėžtis – 0,18 oC, – tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų; dirbtinė apšvieta – 82 lx, matavimų neapibrėžtis – 15,4 lx, – tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų; dirbtinė apšvieta nustatyta – 3 lx, matavimų neapibrėžtis – 1,3 lx, – tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 23 punkto reikalavimų. Šiuo patikrinimo aktu nurodyta Šiaulių TI pašalinti patikrinimo išvadoje nurodytus higienos normos punktų pažeidimus iki 2013 m. balandžio 17 d. Teismas pripažino pagrįsta Šiaulių VSC padarytą išvadą, jog esminiams trūkumams pašalinti kameroje Nr. 99 yra būtinas paprastasis remontas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad kameroje neįrengtas signalizacijos mygtukas, teismas nurodė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktu, tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Minėtų Taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms nėra taikomas reikalavimas dėl signalizacijos mygtukų įrengimo, kadangi tai susiję su patalpos rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu, tuo tarpu aptariamos taisyklės numato, kad jos nėra taikomos jau pastatytiems tardymo izoliatoriams.

Dėl pareiškėjo argumento, kad aplinka kameroje Nr. 99 nesaugi, kad ši patalpa neatitinka higienos normų (nešvari, netvarkinga technine bei higienos prasme) teismas pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl bendrą netvarką ir nešvarą kameroje lemia laikomų asmenų nustatytų pareigų rūpintis savo aplinka nevykdymas. Nors pažeidimai nustatyti praėjus daugiau nei mėnesiui nuo to laiko, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 99, teismas konstatavo, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo nurodytoje kameroje metu. Prie tokių išvadų teismas priėjo, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, jog ginčo laikotarpiu minėtos kameros sąlygos atitiko higienos normas.

Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios normos 26 punkte numatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18–28 oC, šaltuoju – 18–22 oC, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 %, šaltuoju periodu – 35–60 %. Pagal Higienos normos HN 76:2010 54 punktą, visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas). Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 punktas).

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bylose dėl kalinimo sąlygų, teismas konstatavo, kad byloje yra nustatyta, jog valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d. (2 paras) laikė pareiškėją Šiaulių TI kameroje Nr. 99, neatitinkančioje jai keliamų higienos reikalavimų. Pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neužtikrinus jam teisės aktais reglamentuojamų sąlygų, todėl teismas konstatavo, kad byloje yra nustatytas viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų - atsakovo veiksmų neteisėtumas. Siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs (administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Šalies argumentai

Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, kad laikymo sąlygos Šiaulių TI prilygintinos jo kankinimui, žalojimui, trikdė jo protinį vystymąsi, buvo neįmanoma fiziškai pailsėti. Teismas konstatavo, kad šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas nepateikė įrodymų, aiškindamas, kad pats laikymo netinkamomis sąlygomis faktas lemia tai, jog egzistuoja visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, todėl egzistuoja ir sąlygos tenkinti jo skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinė byla Nr. A520-2275/2012), praktikoje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., administracinės bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.). Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Atsižvelgęs į išdėstytą teisės normų bei faktinių aplinkybių analizę, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs tyčia sudaryti blogesnes laikymo sąlygas ir taikęs kokius nors įstatymo nenumatytus apribojimus, nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir konstatavęs minimalias nacionalinės teisės aktų pažeidimo pasekmes pareiškėjui, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog byloje yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasis paminėta teismų praktika, įvertinęs tai, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog nustatyti higienos reikalavimų neatitikimai buvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, o pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų, teismas Šiaulių TI padaryto pažeidimo konstatavimą pripažino pakankamą satisfakcija ir neturtinės žalos atlyginimo pinigais pareiškėjui nepriteisė.

III.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 50–52) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad, jo manymu, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas panaikinti priimtą sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 straipsnyje numatytu pagrindu. Be to, teismas nesilaikė ABTĮ suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių ir vertino įrodymus netinkamai, palankiai atsakovui. Teismas neįvertino visų pažeidimų, kurie buvo nustatyti Šiaulių TI kameroje Nr. 99 Šiaulių VSC atliktos operatyviosios kontrolės metu, neatsižvelgė į Šiaulių VSC raštą Nr. S-844, kuriame išdėstyti pažeidimų faktai. Teismas ignoravo prašymą dėl nagrinėjamos bylos sujungimo su administracine byla Nr.I-56-289/2013, skundžiamą sprendimą priėmė pareiškėjui nedalyvaujant, tokiu būdu sudarydamas jam kliūtis pateikti atsikirtimus, išdėstyti savo poziciją ir pateikti dokumentus, susijusius su savo sveikatos būkle. Apeliantas mano, kad jo prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti (500 Lt) atitinka jo subjektinių teisių pažeidimo mastą, pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, mėnesinės algos dydį (1000 Lt) ir vidutinį darbo užmokestį (apie 2138 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl turi būti jam priteista.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 71–72) nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas apelianto subjektyviu bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių interpretavimu. Atsakovo atstovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, susijusius su apelianto laikymo Šiaulių TI aplinkybėmis ir sąlygomis, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš kalinimo Lukiškių TI-K kameroje Nr.99 nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. vasario 24 d. žeminančiomis žmogaus orumą, neatitinkančiomis Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo Šiaulių TI neteisėtus veiksmus, tačiau nusprendė, kad atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pripažinimas yra pakankama satisfakcija už netinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas, todėl nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas su tuo nesutinka. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, išsprendė bylą jam nedalyvaujant ir tokiu būdu sudarė kliūtis pateikti atsikirtimus ir dokumentus apie sveikatos būklę, nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia patikrino, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta procesinės teisės normų pažeidimų, kurie pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies nuostatas būtų absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ABTĮ 142 straipsnio nuostatomis tiesiogiai nesiremia, tačiau apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant, teisėjų kolegijai yra pagrindas patikrinti, ar nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą, numatantį sprendimo negaliojimo pagrindą, jei pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjui apie 2013 m. balandžio 23 d. 9.30 val. teismo posėdį buvo pranešta 2013 m. kovo 18 d. įteiktu teismo šaukimu (byloje yra pareiškėjo pasirašyta teismo šaukimo grąžinamoji dalis, b. l. 38). Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartimi Šiaulių apskrities VPK konvojavimo tarnybai ir Šiaulių TI administracijai buvo pavesta atvežti pareiškėją į minėtą teismo posėdį. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 9 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, pareikšdamas, kad jis prašo nekonvojuoti jo iš pataisos namų į 2013 m. balandžio 23 d. teismo posėdį, atidėti bylos nagrinėjimą ir šią bylą sujungti su administracine byla Nr.56-289/2103. Prašymą nevežti į minėtą teismo posėdį pareiškėjas 2013 m. balandžio 16 d. pateikė ir Vilniaus pataisos namų, kur tuo metu atliko bausmę, administracijai (b. l. 34, 37). Ši bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 23 d. turėjo duomenis apie tai, kad pareiškėjui apie šio teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai ir pareiškėjas atvykti nepageidauja. Pažymoje apie teismo posėdį užprotokoluota, kad šios aplinkybes buvo apsvarstytos 2013 m. balandžio 23 d. teismo posėdžio įžanginėje dalyje ir teisėjas nutarė nagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui apie 2013 m. balandžio 23 d. 9.30 val. teismo posėdį buvo pranešta įstatymu nustatyta tvarka, pirmosios teismas, nagrinėdamas bylą pareiškėjui nedalyvaujant, procesinės teisės normų nepažeidė. Todėl taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teisdamas, nagrinėdamas bylą pareiškėjui nedalyvaujant, procesinės teisės normų nepažeidė, taip pat nėra pagrindo išvadoms, kad buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės pateikti teismui įrodymus, ar paaiškinimus dėl ginčui reikšmingų aplinkybių. Savo paaiškinimus dėl padarytos žalos pareiškėjas išdėstė skunde ir patikslintame skunde. Įstatymas dėl įrodymų teikimo nustato bendrą taisyklę, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Apelianto pažymose apie savo sveikatą, pateiktose kartu su apeliaciniu skundu, yra duomenys, kad jos išduotos nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2013 m. sausio 25 d., t.y. visos pažymos išduotos iki 2013 m. balandžio 23 d. teismo posėdžio. Apeliantas nenurodė priežasčių, kad jam buvo kliūčių pateikti šias pažymas pirmosios instancijos teismui kartu su 2013 m.balandžio 4 d. prašymu, ar kitu laiku iki minėto teismo posėdžio. Pažymėtina, kad minėtose pažymose yra duomenys apie pareiškėjo gydymąsi iki ginčui aktualaus laikotarpio kalinimo sąlygų, t. y. iki 2013 m. sausio 22-24 d.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo dėl bylų sujungimo negali būti traktuojama kaip procesinės teisės normų pažeidimas. Pagal ABTĮ 69 straipsnio nuostatas bylos proceso dalyvių prašymai dėl bylų sujungimo teismui nėra privalomi. Teismas gali sujungti bylas esant ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas sprendimą administracinėje byloje Nr. 56-289/2103 priėmė 2013 m. birželio 3 d. Minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas pagal pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI 2011 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. Nagrinėjamoje administracinėje byloje Šiaulių apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas Šiaulių TI 2013 m. sausio 22-24 d. Tarp šių kalinimo laikotarpių yra didelis intervalas, kiekvieno kalinimo sąlygos turi būti vertinamos atitinkamų faktinių aplinkybių ir įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismo apsisprendimas nagrinėti administracinę bylą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Šiaulių TI 2013 m. sausio 22-24 d. nesujungiant su administracine byla Nr. 56-289/2103 procesinės teisės normų nepažeidžia. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas pasirinko savo teisių gynimo būdą, kad pateikė teismui skirtingu laiku skundus dėl pernelyg nutolusiais vienas nuo kito laikotarpiais galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio 1 punktą taip pat nėra pagrindo.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra kildinamas iš netinkamų kalinimo sąlygų gyvenamųjų patalpų įrengimo ir jų priežiūros aspektais, nagrinėjamam ginčui yra aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamo ginčo atveju taip pat yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų siejami su Higienos normos HN 76:201 reikalavimų neatitinkančiu kameros įrengimu (langų rėmai nesandarūs, seni, susidėvėję; lovų strypai išdaužyti; viena lentyna indams sudėti sulaužyta; nėra pakabos pasikabinti rūbus ar rankšluosčius; iš keturių dirbtinio apšvietimo lempų trijų nėra; naktinė apšvietimo lemputė be apsaugos kabanti ant elektros laidų; kameroje nėra signalizacijos mygtuko, kad būtų galima išsikviesti personalą; nešvaria ir netvarkinga aplinka (kameros sienos, durys nevalytos, purvinos, prirašyta ir pripiešta ant sienų; sienų tinkas krinta; lubos purvinos, matyti pelėsis; tualete netvarka, neišduodamos valymo priemonės), taip pat tuo, kad sanitariniame mazge nėra privatumo. Pareiškėjas teigė, kad šios kalinimo sąlygos jį kankino, žemino jo žmogiškąjį orumą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad kai kurie pareiškėjo nusiskundimai yra pagrįsti ir Šiaulių TI administracija kameroje Nr. 99 pareiškėjui 2 paras neužtikrino higienos reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, t. y. konstatavo Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Išvadas, kad Šiaulių TI administracija kameroje Nr. 99 pareiškėjui neužtikrino higienos reikalavimų atitinkančių kalinimo sąlygų pirmosios instancijos teismas grindė Šiaulių VSC 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktu Nr.EP-6, kuriame užfiksuoti 2013 m. vasario 7 d. atlikto Šiaulių TI patalpų dalies, tarp jų kameros Nr.99, patikrinimo rezultatai Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų kontekste. Šis patikrinimas buvo atliktas praėjus 11 dienų po to, kai pareiškėjas dvi šiam ginčui aktualias paras kalėjo kameroje Nr.99, todėl yra pagrindas išvadoms, kad patikrinimo akte užfiksuota padėtis atspindi faktines pareiškėjo kalinimo sąlygas šioje kameroje 2013 m. sausio 22-24 d. Iš minėto patikrinimo akto matyti, kad pareiškėjo pretenzijos, esą sanitariniame mazge nėra privatumo neatitinka tikrovės, nes Šiaulių VSC patikrinimo akte užfiksuota, kad sanitarinis mazgas izoliuotas presuoto kartono plokšte ir užuolaida. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad kameroje Nr. 99 yra lentynos ir pakabos rūbams. Minėtame Šiaulių VSC patikrinimo akte konstatuota, kad kamera Nr. 99 neatitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pagal VI skyriaus „Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai“ 22, 23, 26 punktus (dėl patalpos dirbtinės apšvietos, dirbtinės naktinės apšvietos ir oro temperatūros normatyvų) taip pat X skyriaus „Gyvenamųjų patalpų valymas, dezinfekavimas ir priežiūra. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų higiena“ 56 punkto (gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių) ir 62 punkto (laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį) reikalavimų. Šiaulių VSC patikrinimo akte, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, kad kameroje Nr. 99 sienos aprašinėtos, suskilusios, vietomis sienų dažų danga atsilupusi, tinkas išdaužytas, durys nusidėvėjusios, nurodyta, kad šioje kameroje reikalingas paprastasis remontas. Šių duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas visuma suteikia pagrindą išvadoms, kad Šiaulių TI kalino pareiškėją dvi paras kameroje Nr. 99, kuri neatitiko minėtų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šią taisyklę.

Apelianto argumentai, esą pirmosios instancijos teismas neįvertino kai kurių įrodymų, neatsižvelgė į Šiaulių VSC 2013 m. vasario 13 d. raštą Nr. S-844 (1. 23), nepagrįsti, nes pareiškėjas šio rašto pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs. Jį pateikė apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu (b. l. 50-52, 57-58). Dėl šio rašto teisėjų kolegija pažymi, kad jis nesuteikia papildomos informacijos apie pareiškėjo kalinimo sąlygas Šiaulių TI kameroje Nr.99, o tik pakartoja Šiaulių VSC 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 nustatytas aplinkybes dėl šios kameros atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Iš Šiaulių VSC 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akto Nr. EP-6 įžanginės dalies ir išvadų nustatyta, kad Šiaulių VSC 2013 m. vasario 7 d. atliko Šiaulių TI kai kurių kamerų (tarp jų kameros Nr. 99) operatyvinį patikrinimą, tirdama gautus skundus, tarp jų pareiškėjo 2013 m. sausio 22 d. skundą (reg. Nr. GS-11 (1. 23). Taigi Šiaulių VSC 2013 m. vasario 13 d. raštas Nr. S-844 (1. 23) pareiškėjui yra atsakymas į jo 2013 m. sausio 22 d. skundą, parengtas remiantis patikrinimo aktu, kurio duomenimis pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas sprendimą.

Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo kalinimo sąlygų visumos kontekste neįvertino Šiaulių TI 2013 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 20/01-735 (b. l. 14) pateiktų duomenų apie gyvenamąjį plotą kameroje Nr. 99 vienam asmeniui, nors ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui esminės įtakos neturi. Gyvenamosios patalpos ploto kalinamam asmeniui normatyvo laikymasis yra svarbi vertinamoji aplinkybė sprendžiant, ar kalinimo sąlygos gali būti pripažintos pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Apeliantas nusiskundimų dėl minimalaus gyvenamojo ploto nepareiškė. Minėtoje Šiaulių TI pažymoje nurodyta, kad kameros Nr. 99 plotas yra 16,29 kv. m. Nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 23 d. pareiškėjas šioje kameroje kalėjo vienas, nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. sausio 24 d. su kitais dviem asmenimis. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatytą vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantį minimalų plotą (3,6 kv. m.) šioje kameroje galėtų gyventi 5 asmenys. Minėtos pažymos duomenys patvirtina, kad visą ginčui aktualų laikotarpį (dvi paras) pareiškėjui minimalaus ploto vienam asmeniui prasme kalinimo sąlygos buvo užtikrintos visiškai. Pareiškėjui tenkantis didesnis gyvenamosios patalpos plotas, ypač pirmąją parą, kurią pareiškėjas 16,29 kv. m. kameroje gyveno vienas, švelnina nepatogumus, patirtus dėl pirmiau minėtų netinkamų kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Šio teisės akto 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Dėl pareiškėjo 2013 m. sausio 22-24 d. kalinimo laikotarpio Šiaulių TI kameroje Nr. 99 byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas buvo patalpintas į Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, užfiksuotų Šiaulių VSC patikrinimo akte, neatitinkančią kamerą, tačiau nusiskundimai, kad kameroje Nr. 99 buvo netvarka tualete, negali būti vertinami kitaip nei susiję su tuo metu toje kameroje gyvenusių asmenų noru ir suinteresuotumu pasirūpinti švara ir tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiomis dienomis kreipėsi į įstaigos administraciją, kad jam nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamosios patalpos sanitariniame mazge.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais konstatuoja, kad apelianto kalinimo Šiaulių TI kameroje Nr. 99 2013 m. sausio 22-24 d. sąlygų analizė, atsižvelgiant į byloje nustatytas bendrąsias kalinimo sąlygas ir apelianto pareikštus nusiskundimus, suteikia pagrindą išvadoms, kad atsakovas apelianto atžvilgiu pažeidė pirmiau išvardytus nacionalinės teisės normos (Higienos normos HN 76:2010) reikalavimus, tačiau šie pažeidimai, atsižvelgiant į jų pobūdį, labai trumpą kalinimo trukmę (dvi paros), taip pat į tai, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu gyvenamosios patalpos (kameros Nr. 99) vienam asmeniui tekęs plotas ženkliai viršijo nustatytą vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje minimalų plotą, švelnina nepatogumus, patirtus dėl Higienos normos HN 76:2010 kai kurių reikalavimų neužtikrinimo, pareiškėjo kalinimo sąlygos nelaikytinos pasiekusiomis minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiomis pagrindą pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Higienos normos HN 76:2010 kai kurių reikalavimų pažeidimą, pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, t.y. esminę atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygą. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tuo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos jam sukėlė neigiamus išgyvenimus, tačiau nustatė, kad byloje nėra įrodymų, kad dėl to pareiškėjui kilo kokios nors kitos pasekmės CK 6.250 straipsnio prasme. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad apelianto 2013 m. sausio 22-24 d. kalinimas Šiaulių TĮ kameroje Nr.99 byloje nustatytomis Higienos normos HN 76:2010 kai kurių reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, jam sukėlė papildomų išgyvenimų, kurių galėjo būti išvengta, jei apeliantas būtų buvęs kalinamas visus Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus atitinkančioje kameroje, kad netinkamos kalinimo sąlygos padidino tuos nepatogumus ir išgyvenimus, kurie yra neišvengiami asmeniui, kalinamam teisės naktų nustatytus reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais konstatuoja, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino apeliantui pirmiau minėtų Higienos normos HN 76:2010 numatytų kalinimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai (Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis, Higienos norma HN 76:2010), yra pagrindas prieiti prie išvadų , kad apeliantui kilo pasekmės (papildomi išgyvenimai, nepatogumai), kurie priežastiniu ryšiu susiję su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis, t.y. kilo neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Apelianto pateiktų kartu su apeliaciniu skundu išrašų iš medicininių dokumentų ir pažymose nurodytų duomenų apie jo sveikatos sutrikimus (b. l. 54-56, 58-60, 63-66) nėra pagrindo susieti su kalinimo sąlygomis Šiaulių TI 2013 m. sausio 22-24 d., kadangi atitinkami nusiskundimai dėl sveikatos, medicininės apžiūros bei psichologo konsultacijos yra už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., t. y. iki ginčui aktualaus kalinimo laikotarpio. Byloje nėra duomenų, kad dėl pareiškėjo 2012 m. sausio 22-24 d. kalinimo Šiaulių TI kameroje Nr. 99 jam kilo kokių nors sveikatos sutrikimų. Tai patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, Nr. 7508/02).Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, Nr. 53161/99). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą byloje Nr.A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija 4(14), 2008., 91-109 psl.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytą apelianto kalinimo neatitinkančiomis Higienos normos HN 76:2010 kai kurių reikalavimų sąlygomis itin trumpą trukmę (2 paros), į patirtų dėl minėtos priežasties nepatogumų pobūdį, į tai, kad šiuos nepatogumus švelnina byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas buvo kalinamas ne tik užtikrinant gyvenamosios patalpos vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje minimalų plotą visą kalinimo laikotarpį, bet šiuo aspektu užtikrinant pakankamai palankias kalinimo sąlygas (ypač pirmąją parą, kurią kameroje Nr. 99 pareiškėjas kalėjo vienas), švelnina patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nežymiai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus apribojimus ir nepatogumus, konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala (nepatogumai, išgyvenimai) nebuvo tokio intensyvumo, kad neturtinę žalą būtų pagrindas atlyginti pinigais. Remdamasi išdėstytais argumentais, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes atsakovo atstovo padaryto teisės aktų pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už neturtinę žalą. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir turėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija, sutikdama su tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą visiškai. Sprendžiant ginčą dėl teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo, teismo sprendimu pripažinimas, kad ši konkretaus asmens teisė buvo pažeista, tačiau nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes pakankama satisfakcija už to asmens teisių pažeidimą yra nustatyto pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, toks teismo pripažinimas yra asmens pažeistos teisės apgynimo būdas (ABTĮ 88 str. 4 p.) ir jis turi būti nurodytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje patenkinant iš dalies pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai, tačiau nevisiškai teisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo priėmimą, todėl turi būti pakeista priimto sprendimo rezoliucinė dalis joje nurodant, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 str. 4 p.): pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ Pareiškėjo R. K. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo R. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasStasys Gagys