Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka (be žodinio nagrinėjimo) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. K. skundas ir patikslinti skundai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintini iš dalies.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011). Kaip jau minėta, viešoji atsakomybė atsiranda, nepaisant to, ar atitinkami neteisėti veiksmai ar neveikimas buvo padaryti kaltais veiksmais, todėl, nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, turi būti nustatomas tik minėtų trijų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos – egzistavimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Byloje nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 2 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko sveikatos apsaugos kontrolę Šiaulių TI.

Patikrinimas kameroje Nr. 99 buvo atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), reikalavimais.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011-11-05 patikrinimo akte Nr. EP-460 (b. l. 21-23) nustatyta, kad 2011-11-02 atlikus patikrinimą pagal pareiškėjų gautuose skunduose pateiktą informaciją taip pat užfiksuota, jog ginčui aktualioje Šiaulių TI kameroje Nr. 99 gyvenamoji aplinka nesaugi – langų rėmai nesandarūs, dalis stiklo išdužę (tarpai užkišti laikraščiais); iš 4 dirbtinio apšvietimo lempų trijų nėra; lovų strypai išlaužyti, dalis lentynų indams sudėti sulaužytos (HN 76:2010 IV sk. 6 p. pažeidimas). Bendro naudojimo valymo inventorius netvarkingas – šluotos sulaužytos, grindims valyti skudurų nėra (HN 76:2010 X sk. 58 p. pažeidimas). Apgyvendinimo kameros sienos, durys nevalytos, purvinos (HN 76:2010 X sk. 59 p. pažeidimas). Sanitariniai techniniai įrenginiai plaunami ir dezinfekuojami kasdien, atžymos apie jų plovimą ir dezinfekavimą registracijos žurnale yra. Taip pat pažymėta, kad pagal HN 76:2010 X sk. 58 p. laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Apgyvendinimo kameroje Nr. 99 atlikus šiluminės aplinkos matavimus nustatyta, kad oro temperatūra 19,2 oC (reglamentuojama šaltuoju metų laikotarpiu 18-22 oC). Atlikus dirbtinės apšvietos matavimus nustatyta, kad patalpoje dirbtinė apšvieta 86 1x, matavimų neapibrėžtis 13,98 1x (HB 76:2010 VI sk. 22 p. pažeidimas). 2011 m. lapkričio 2 d. operatyviosios kontrolės metu nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 IV sk. 6 p., VI sk. 22 p., X sk. 58 p., X sk. 59 p. pažeidimai, nurodyta Šiaulių TI šiuos pažeidimus pašalinti iki 2011-12-05.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi bendra netvarka ir nešvara kameroje sąlygojama pačių laikomų asmenų nustatytų pareigų rūpintis savo aplinka nevykdymo.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28 oC, šaltuoju – 18-22 oC, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35-65 %, šaltuoju periodu – 35-60 %. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 54 punktą, visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas). Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 punktas).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo kalėjime analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad yra akivaizdu, jog valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai nuo 2011-08-27 iki 2011-11-08 laikė pareiškėją R. K. kalėjimo kameroje Nr. 99, neatitinkančioje visų jai keliamų higienos reikalavimų. Konstatuotina, jog pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuojamų sąlygų, todėl vertintina, jog byloje nustatyti neteisėti veiksmai būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų prasme.

Pareiškėjas žalą taip pat kildina iš to, kad jam būnant Šiaulių TI kameroje Nr. 99 nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Todėl nurodytas laikotarpis, kai pareiškėjui teko galimai mažesnis, nei nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, yra dar mažesnis, nors jo tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų judėjimo kiekvieną dieną.

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju galima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius kai kuriais atvejais pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p., būtent tam tikrais laikotarpiais galimai neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto, dėl to pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. balandžio 8 d. atliko patikrinimą Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemuose. 2011 m. balandžio 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-124 (b. l. 54-56) konstatuota, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemuose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Taip pat akte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant pastato stogo, ketvirtame aukšte. Kiemuose kanalizacijos nutekamųjų vamzdynų nėra, įrengti lietaus surinkimo vamzdynai, iš kurių pašalinis kvapas patikrinimo metu nebuvo jaučiamas. Pasivaikščiojimo kiemai išvalyti. Atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus teismas atmeta pareiškėjo argumentą, kad pasivaikščiojimo kiemai neatitinka nustatytų higienos normų reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustato pastarasis įstatymas. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Vadovaujantis to paties teisės akto 44 straipsnio 2 dalimi, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas (4.20). Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Šios patvirtintos normos numato galimybę Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomiems asmenims gauti 1 antklodę, 1 čiužinį, 1 pagalvę, 4 paklodes, 2 užvalkalus pagalvei ir 2 rankšluosčius. 4 patvirtintos normos pastaba nurodo, jog vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos R. K. Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 2353 kopijos (b. l. 69), 2011-05-13, 2011-06-15 ir 2011-06-22 pareiškėjas visiškai atsisakė išduodamos patalynės ir tai patvirtino savo parašu. Buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011-09-15 pareiškėjui periodiškai buvo išduodama po vieną čiužinį, antklodę, pagalvę ir paklodę, likusios dalies priklausančio išduoti patalynės komplekto pareiškėjas atsisakė (tai patvirtina įrašai Asmeninėje sąskaitoje). Kaip matyti, visais atvejais, kai pareiškėjui buvo išduotas kitoks, nei Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje nustatytas maksimalus išduotinas patalynės kiekis, pareiškėjas išreiškė savo valią dėl konkrečių išduotinų daiktų ir jų kiekio, todėl šis pareiškėjo argumentas, kad Šiaulių TI neišduodavo pilnos patalynės komplektacijos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunduose nurodė, kad nemažai laiko atvykęs iš kitų kalinimo įstaigų yra praleidęs priėmimo-paskirstymo kameroje Nr. 6, kurioje tualetas atviras, nėra stalų, kėdžių, lentynų, dieninio dirbtinio apšvietimo, nepatenka oras, žiemą šalta. Teismo nuomone, pareiškėjas pateikė tik bendro pobūdžio abstrakčius nusiskundimus dėl priėmimo-paskirstymo kameros Nr. 6 neatitikimo higienos normoms, nusiskundimai dėl galimų pažeidimų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, kad dėl tokio pažeidimo atsirado žala. Taip pat pažymėtina, kad priėmimo-paskirstymo kameros nelaikytinos suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimo kameromis, todėl joms higienos normos reikalavimai taikomi tik atitinkama apimtimi.

Atsižvelgiant į visas išnagrinėtas aplinkybes, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų – pareiškėjas nuo 2011-08-27 iki 2011-11-08 buvo kalinamas kameroje, neatitinkančioje higienos normų, Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjui visiškai saugios gyvenamosios aplinkos, taip pat galimai, nors ir neilgą laikotarpį, pareiškėjui teko mažesnis, nei nustatytas, minimalus gyvenamasis plotas. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs (byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų jis patyrė fizinį skausmą, depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, kad laikymo sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriuje prilygintinos jo kankinimui, žalojimui, trikdė jo protinį vystymąsi, buvo neįmanoma fiziškai pailsėti.

Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A520-2275/2012), teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.). Tuo tarpu neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Teismas sprendžia, kad pareiškėjo neigiama savijauta, fiziniai nepatogumai buvo tiesiogiai susiję su netinkamomis gyvenimo sąlygomis kameroje Nr. 99. Pažymėtina, kad tokie pareiškėjo emociniai išgyvenimai nebuvo vienkartinio pobūdžio, pareiškėjas kameroje, kuri neatitiko higienos normų, turėjo būti kasdien. Pareiškėjo laikymas kameroje, neatitinkančioje higienos normų, virš dviejų mėnesių, negali būti pripažintas trumpalaikiu neigiamu poveikiu, dėl kurio neturėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas, atsižvelgia į aukščiau išdėstytą teisės normų bei faktinių aplinkybių analizę, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi tyčia sudaryti blogesnes laikymo sąlygas ir taikiusi kokius nors įstatymo nenumatytus apribojimus, į tai, kad dalis higienos normos pažeidimų kameroje Nr. 99 sąlygota pačių suimtųjų (nuteistųjų) elgesio (gultų, lentynų laužymas, langų niokojimas ir kt.), bei remiantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į pareiškėjo patirtų išgyvenimų mastą ir trukmę, darytina išvada, jog 200 lt neturtinės žalos priteisimas pareiškėjui šiuo atveju yra pakankama kompensacija, o pareiškėjo prašomas priteisti 7800 lt žala yra pernelyg didelė, todėl reikalavimas visa apimtimi negali būti patenkintas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 5 p. teismas,

nuspren džia:

Pareiškėjo R. K. skundą ir patikslintą skundą dėl neturtinės žalos priteisimo patenkinti iš dalies.

Priteisti R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 200 lt (du šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.