Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Rūtos Palubinskaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Altmeda“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-43-399/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrokoncernas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Altmeda“, tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų M. R., TT Club Mutual Insurance Limited dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 107 036,80 Lt nuostolių už krovinio praradimą atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog remiantis 2013-12-03 pasikrovimo sutartimi atsakovė (vežėjas) įsipareigojo atlikti krovinio pervežimą iš Čekijos į Lietuvą ir pristatyti jį ieškovei adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė išdavė atsakovės vairuotojui K. K. įgaliojimą, suteikiantį teisę paimti krovinį iš siuntėjo Slovakijos Respublikoje registruotos bendrovės Escar Slovakia s. r. o. Aplinkybę, kad atsakovė paėmė krovinį iš siuntėjo, patvirtina važtaraštis. Nuo krovinio perdavimo atsakovei momento atsakovė tapo atsakinga už krovinį. Kadangi krovinys iki šiol nėra pristatytas į paskirties vietą adresu (duomenys neskelbtini) ir nėra perduotas ieškovei, laiko jį prarastu. Už krovinio praradimą yra atsakinga atsakovė, kuri atliko krovinio pervežimą. Pažymi, kad atsakovė netinkamai įvykdė sutartį, nes nepristatė krovinio į paskirties vietą ir neperdavė ieškovei, todėl atsakovės pareiga rūpintis kroviniu nepasibaigė. Ieškovė 2013-12-18 pareiškė atsakovei pretenziją ir pareikalavo atlyginti dėl krovinio praradimo padarytus nuostolius. Atsakovė į šią pretenziją atsakė 2014-01-03 raštu, kuriuo atsisakė atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo. Atsakovė teigia, kad ji įvykdė trečiojo asmens žodžiu jai duotas instrukcijas, todėl perdavė krovinį kitam asmeniui, kuris nėra krovinio gavėjas. Pažymi, kad prarastas krovinys ieškovei priklausė nuosavybės teise, ieškovė automobilį įsigijo už 31 000 Eur, todėl ši suma laikytina ieškovės dėl krovinio praradimo patirtais nuostoliais.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2013-12-02 telefonu su prašymu/užsakymu atlikti krovinio – automobilio VW Passat pervežimą iš Čekijos Respublikos į Lietuvą į ją kreipėsi fizinis asmuo, prisistatęs kaip T. R. UAB „Agrokoncernas“ niekada tiesiogiai į atsakovę dėl krovinio pervežimo nesikreipė ir jokio užsakymo nepateikė. Ieškovė už vežimo paslaugas atsakovei nėra sumokėjusi, su atsakove už paslaugas atsiskaitė užsakovo T. R. atstovas, sumokėdamas 600 Eur. T. R. nėra ieškovės darbuotojas ar įgaliotas asmuo, kuris organizavo automobilio pervežimą, todėl ieškovė ir pas atsakovę vežimo paslaugas užsakęs T. R. yra du skirtingi ir niekuo nesusiję asmenys. Atsakovė elektroniniu paštu pervežimo užsakovui/siuntėjui T. R. išsiuntė vienašališkai parengtą pasikrovimo sutartį, CMR draudimo kopiją. Automobilis buvo pakrautas 2013-12-03 pervežimo užsakovo nurodytu adresu. Vežimo procese atsakovės darbuotojai, atstovai visą laiką bendravo telefonu ir elektroniniu paštu su užsakovu T. R., o ne su UAB „Agrokoncernas“. 2013-12-06 UAB „Altmeda“ vairuotojas nurodytą transporto priemonę parvežė į UAB „Altmeda“ teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini). Kadangi buvo pasibaigęs vairuotojo savaitės darbinis vairavimo laikas, tą pačią dieną nebuvo galimybių iš karto automobilio gabenti į Kauną gavėjo adresu. 2013-12-06 apie 15 val. paskambino pervežimo užsakovas iš nurodyto telefono numerio ir pasiteiravo, kur yra jo automobilis. Užsakovui buvo nurodyta, jog kai vairuotojas turės galimybę vėl vairuoti, automobilis bus pristatytas į Kauną nurodytu adresu, tačiau užsakovas nurodė, jog jam automobilio reikia skubiai ir kad jo nurodymu atvyks mažas autovežis paimti automobilio. 2013-12-06 į UAB „Altmeda“ teritoriją atvyko pervežimo užsakovo atsiųstas mažas autovežis, kurį vairavo M. R., nurodydamas, jog atvyko pervežimo užsakovo nurodymu paimti automobilį VW Passat. Atsakovė, vykdydama aiškius užsakovo/siuntėjo nurodymus, perdavė automobilį M. R..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei UAB „Agrokoncernas“ iš atsakovės UAB „Altmeda“ 31 000 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2014-02-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 459,98 eurų bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, jog krovinio vežimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta, kadangi byloje esančiame tarptautiniame krovinio transportavimo važtaraštyje yra duomenys, kad automobilio (krovinio) siuntėjas yra Tirg Centrum, gavėjas UAB „Agrokoncernas“, vežėjas – UAB „Altmeda“, važtaraštis yra užpildytas ir pasirašytas atsakovės darbuotojo vairuotojo ekspeditoriaus K. K.. Jokių papildomų instrukcijų dėl pasikeitusio krovinio vežėjo ar gavėjo, pasikeitusios krovinio iškrovimo vietos byloje nėra. Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Byloje esančiame važtaraštyje yra siuntėjo ir vežėjo spaudai, tai reiškia, kad važtaraštis pasirašytas tiek krovinio siuntėjo, tiek krovinio vežėjo, kuriuo yra UAB Altmeda“. Važtaraščiu taip pat patvirtinama, kad yra sudaryta krovinio vežimo sutartis bei tai, kad krovinys perduotas vežėjui (perėjo jo dispozicijon). Krovinio siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu, tai yra pakeisti krovinio pristatymo vietą, pareikalauti nutraukti krovinio vežimą, atiduoti krovinį kitam vežėjui iki to momento, kai antras važtaraščio egzempliorius perduodamas gavėjui. Apie tai, kad krovinio siuntėjui priklauso disponavimo teisė turi būti įrašyta važtaraštyje. Byloje esančiame važtaraštyje tokių įrašų apie siuntėjo teisę disponuoti kroviniu nėra. Visos naujos instrukcijos (nurodymai krovinio siuntėjo ar gavėjo) turi būti įrašytos važtaraštyje, tokių duomenų byloje nėra, o būtent nėra duomenų, kad ieškovė – krovinio gavėja pakeitė instrukcijas ir pavedė krovinį vežti kitam vežėjui, o ne UAB „Altmeda“. Krovinio gavėjo teisė reikšti reikalavimus krovinio vežėjui, dingus kroviniui reglamentuota Konvencijos 13 str. 1 d. Jeigu vežėjas negali įvykdyti sutarties, tai yra nugabenti krovinio į paskirties vietą, jis turi gauti instrukcijas asmens turinčio teisę disponuoti kroviniu, kaip numato Konvencijos 14 str. 1 d. Teismas sprendė, jog atsakovė nepateikė įrodymų, t. y. autovežio tachometro parodymų, o būtent kiek kilometrų buvo tą dieną nuvažiuota ir kad K. K. privalėjo sustoti poilsiui, tai yra negalėjo važiuoti iš karto iš Kalvarijos į Kauną ir perduoti krovinį, taip pat neįrodė, kad vežimo sutarties šalimi – vežimo paslaugos užsakovu bei krovinio gavėju ar krovinio vežėju buvo nenustatytas asmuo T. R., kurio instrukcijas, atsakovės tvirtinimu, vykdė atsakovė, kadangi važtaraštyje nėra jokių įrašų, kad UAB „Altmeda“ (krovinio vežėjas pagal važtaraštį, taigi ir vežimo sutartį) būtent šį asmenį pasitelkė krovinio vežėju ar jį antru vežėju nurodė krovinio siuntėjas ar krovinio gavėjas. Teismas nesutiko, kad užsakovu ir krovinio gavėju buvo nenustatytas asmuo T. R. Ta aplinkybė, kad su juo elektroniniu paštu bei telefonu bendravo tiek ieškovės darbuotojas T. U., tiek atsakovė (vadovas T. K.) nereiškia, kad šis asmuo tapo krovinio gavėju ar vežėju. Byloje esantys įrodymai duoda pagrindą T. R. vertinti nebent kaip tarpininką tarp krovinio gavėjo – UAB „Agrokoncernas“ ir krovinio vežėjo UAB „Altmeda“. Byloje nėra duomenų, kad krovinio gavėjas, tai yra UAB „Agrokoncernas“, davė nurodymus perduoti krovinį trečiajam asmeniui, taigi nėra ir pagrindo teigti, kad atsirado situacija apibrėžta CMR konvencijos 15 str. 3 d., o būtent, kad trečiasis asmuo tapo krovinio gavėju. Atsakovė įrodinėjo, kad krovinio gavėjas ir užsakovas pagal vežimo sutartį yra T. R., tačiau atsakovė pasirašė važtaraštį, kur krovinio gavėju yra UAB „Agrokoncernas“ ir tai dar kartą patvirtina, kad pati prisiėmė riziką dėl galinčių kilti nuostolių, nes nesiėmė veiksmų pašalinti, jos tvirtinimu, esančius netikslumus nei vežimo sutartyje, nei važtaraštyje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog sprendimas priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas, netinkamai taikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą aktualią praktiką. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teisingas ginčo šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimas yra esminis priimant teisingą bei pagrįstą teismo sprendimą. Tačiau teismas, nustatydamas ginčo šalių tarpusavio sutartinius santykius, šios sprendimo dalies nemotyvavo, nepaaiškino tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nepasisakė dėl atsakovės argumentų atmetimo motyvų. Ginčo šalių bei T. R. tarpusavio santykių teisinė kvalifikacija yra esminė bylos aplinkybė, nuo kurios priklauso nagrinėjamos bylos baigtis. Teismas neturėjo pagrindo teigti, jog vežimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir apeliantės, kadangi jos tarpusavyje nebuvo užmezgę kontakto ir šioms nebuvo nurodyta, jog vežimo santykiai yra vykdomi ne su T. R., o tarp ieškovės ir apeliantės. Būtent T. R. telefonu kreipėsi į apeliantę su prašymu/užsakymu atlikti krovinio (automobilio) pervežimą. Dėl tikslių automobilio pervežimo detalių visą vežimo laiką buvo bendraujama tik su T. R. telefonu bei elektroniniu paštu. Suderinus visas vežimo sąlygas apeliantė T. R., kaip vežimo sutarties šaliai, elektroniniu paštu išsiuntė vienašališkai parengtą pasikrovimo sutartį ir CMR draudimo kopiją, o T. R. už paslaugas sumokėjo 600 €. Derybų tarp T. R. ir apeliantės metu apeliantei buvo aiškiai suprantama, jog užsakymą parvežti automobilį teikia T. R. Derybų metu nei karto nebuvo užsiminta, jog T. R. yra ieškovės darbuotojas ar atstovas, ar tai, jog automobilio užsakovas yra ne T. R., bet ieškovė. Negana to, atsiradus kliūtims vežimo metu, ne ieškovė, o T. R. toliau organizavo vežimą, nusamdė naują vežėją M. R., kuris tęsė automobilio vežimą iš apeliantės saugomos aikštelės Kalvarijoje į Kauno miestą. Kadangi vežimo sutarčiai nėra numatyta griežtų reikalavimų, pastaroji buvo sudaryta žodžiu tarp T. R. ir apeliantės, todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, kad vežimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir apeliantės, o apeliantė negali būti laikoma vežėju ieškovės atžvilgiu.Pirmosios instancijos teismas nevertino vieno iš pagrindinių ginčo situacijoje dalyvavusių asmenų ­– T. R. teisinės padėties vežimo santykiuose. Sprendime teismas nurodė galimą šio asmens kaip tarpininko padėtį. Tačiau toks teismo išsireiškimas tik parodo nepagrįstą teismo nuomonę dėl asmens teisinio statuso, kuri nėra pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais, liudininkų parodymais. Kadangi teismas nemotyvavo ir nepasisakė dėl šio esminio teisingam bylos išnagrinėjimui klausimo, teismo priimtas sprendimas yra vertintinas kaip nemotyvuotas ir nepagrįstas, neatsakius į pagrindinius bylos klausimus.Asmens statusas sutartyje su vienu pervežimo santykių dalyviu savaime nelemia jo statuso sutartyje su kitu pervežimo dalyviu. Kai su faktiniu vežėju sutartį sudaro asmuo, kurį su siuntėju sieja krovinių ekspedicijos sutartis, tokios sutarties turinys nėra iš anksto nulemtas, ji turi būti kvalifikuojama pagal bendrąsias sutarčių kvalifikavimo taisykles. Nagrinėjamoje situacijoje T. R. kaip vežėjas, pats neveždamas krovinio, o pasitelkdamas trečiuosius asmenis (apeliantę ir M. R.) automobilio vežimui, veikė ne tik kaip sutartinis vežėjas su ieškove, bet taip pat kaip ekspeditorius. CK 6.828 str. 3 d. numato, jog ekspeditorius, visiškai ar iš dalies perdavęs sutarties vykdymą tretiesiems asmenims, jų atžvilgiu įgyja užsakovo (užsakovo kliento) teises. Toks vežimo santykių reguliavimas yra svarbus vertinant, ar apeliantė galėjo teisėtai perduoti vežamą automobilį T. R. siųstam antrajam vežėjui M. R.. Įvertinus susidariusią faktinę situaciją, akivaizdu, jog už krovinio pervežimą apeliantė buvo atsakinga pervežimo užsakovui/siuntėjui T. R., o ne ieškovei. UAB „Altmeda“ savo įsipareigojimus pervežimo užsakovui T. R. įvykdė tinkamai ir veikė pagal pervežimo užsakovo instrukcijas bei nurodymus. UAB „Altmeda“ krovinio vežimo metu automobilis nebuvo prarastas – pavogtas, automobilį UAB „Altmeda“ laiku pristatė ir perdavė užsakovo/siuntėjo nurodytam asmeniui. UAB „Agrokoncernas“ nefunkcionavo ir nedalyvavo šalių santykiuose derantis pervežimo aplinkybes, sudarant šia sutartį ar ją vykdant. Dėl šių priežasčių UAB „Altmeda“ nekyla civilinė atsakomybė UAB „Agrokoncernas“ atlyginti prašomus nuostolius.Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai taikė galiojančias teisės normas bei teismų praktiką, spręsdamas, jog nėra teisinio pagrindo šalinti ir apriboti apeliantės atsakomybės masto. Teismas, nustatydamas apeliantės veiksmuose didelį neatsargumą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje 3K-7-159/2013, kurios faktinis pagrindas ratio decidendi neatitinka nagrinėjamos bylos. Be to, CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis. Vadovaujantis CMR konvencijos 23 str. 1 d., kai vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, tačiau ji negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną rūkstamą kilogramą bruto svorio. Teismai turi vadovautis SDR (Special drawing right) (Tarptautinio Valiutos Fondo įvestas sąlyginis atsiskaitymo vienetas, kurio oficialų kursą nustato TVF) ir euro santykiu teismo sprendimo priėmimo dieną ar tą dieną, dėl kurios susitarė šalys. Nagrinėjamu atveju dingusio krovinio svoris yra 1706 kg, CMR Konvencijos 23 str. 3 d. numatytas 8,33 dydžio atsiskaitymo vieneto koeficientas už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, o 2014 m. spalio 13 d. Lietuvos banko skelbtas SDR ir lito santykis (XDR) 3,9437, tai reiškia, jog maksimalus kompensacijos dydis už prarastą krovinį 2014 m. liepos 27 d. negali būti didesnis negu 57 403,83 Lt (1706 kg. x 8,33 koeficientas x 4,0394 XDR (2014-10-13 d.) = 16 625,30 € (57 403,83 Lt).Teismo sprendimo dalis, kurioje nurodyta, jog apeliantės veiksmuose yra didelio neatsargumo požymių yra neteisėta ir nelogiška. Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Apeliantas dėl išnaudoto autovežio vairuotojo darbo laiko limito, t. y. dėl objektyvių priežasčių, laikinai negalėjo vykdyti sutarties važtaraštyje numatytomis sąlygomis, todėl iki krovinys pasieks paskirties vietą, apeliantė laukė vežimo užsakovo T. R. tolimesnių instrukcijų. T. R. pasinaudojo CMR konvencijoje jam kaip krovinio siuntėjui numatyta teise, t. y. pakeitė sutartą pirminę pristatymo vietą ir ją nurodė kaip tuo metu automobilio faktinę vietą, gavėju nurodydamas M. R.. Krovinys buvo pristatytas į saugomą apeliantės teritoriją ir T. R. įgaliotam asmeniui M. R. perduotas tik patikrinus atvykusio autovežio valstybinius numerius su T. R. nurodytais valstybiniais numeriais, t. y. įsitikinus, kad perduodamas tinkamam asmeniui. Taigi iš byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių akivaizdu, jog apeliantės veiksmuose tyčios ar didelio neatsargumo požymių nėra.CMR konvencijos 29 str. taikymas vežėjo atžvilgiu nėra galimas, jei krovinio siuntėjas yra prisidėjęs prie nuostolių atsiradimo, todėl akivaizdu, kad teisingam bylos išsprendimui labai svarbu nustatyti ieškovės veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu bei vykdymu, ir juos įvertinti priežastinio ryšio su automobilio dingimo prasme, ieškovė šių aplinkybių pirmosios instancijos teisme neįrodė, o teismas nevertino ieškovės, kaip automobilio siuntėjos veiksmų ir automobilio dingimo priežastinio ryšio. Nustačius, jog pati ieškovė automobilio gabenimu nesirūpino, byloje atsiranda pagrindas taikyti dalinės atsakomybės principą, numatytą CMR konvencijos 17 str. 5 d. bei CK 6.259 str. arba visiško vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindus, numatytus CMR Konvencijos 17 str. 2 d.Teismas neįtraukęs dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu T. R. iš dalies priėmė sprendimą dėl jo teisių ir pareigų. Materialieji teisiniai santykiai susiklosto ne tik sutarčių, bet ir įstatymo, kitais prievolių atsiradimo pagrindais (deliktinės atsakomybės, nepagrįsto praturtėjimo). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. R. nėra vežimo santykių šalimi, neturėjo teisės priimti ginčo krovinį, taigi netiesiogiai konstatuota šio asmens pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis). Teismo sprendimu konstatuota šio asmens kaip sutarties šalies kvalifikacija lemia ieškovės bei apeliantės tarpusavio santykius bei apeliantės atsakomybės ribas. Nesant pirmosios instancijos teismo motyvų dėl šio asmens pripažinimo ne vežimo sutarties šalimi, negalimas ir teisėtas sprendimo priėmimas nagrinėjant bylą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo M. R. prašo jį tenkinti ir priteisti iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kad ieškovę ir atsakovę būtų sieję tiesioginiai pervežimo santykiai, t. y. kad ieškovė būtų užsakiusi, o atsakovė būtų įsipareigojusi ieškovei teikti automobilio pervežimo paslaugas. Pažymi, kad trečiasis asmuo M. R. taip pat jokia forma nedalyvavo sutartiniuose santykiuose nei su ieškove UAB „Agrokoncernas“, nei su atsakove UAB „Altmeda“, nei su kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis. Trečiojo asmens M. R. užsakovas buvo telefonu pasikreipęs nepažįstamas asmuo (kaip vėliau paaiškėjo – T. R.). Visos vežimo paslaugų sąlygos, pasikrovimo ir iškrovimo vieta, laikas, kaina ir kitos aplinkybės buvo derinamos būtent su pastaruoju asmeniu. Kaip matyti iš bylos dokumentų, atsakovė savo ruožtu taip pat visas šias sąlygas derino su T. R., o ne ieškove. Kadangi sutartiniai vežimo (ekspedijavimo) santykiai siejo ieškovę ir T. R., teismas nepagrįstai nuostolius dėl prarasto krovinio priteisė ne iš sutarties šalies (T. R.), o iš atsakovės, kuri įsipareigojimų ieškovei apskritai neturėjo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Agrokoncernas“ prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas, remdamasis byloje esančiu ieškovės išduotu įgaliojimu teisingai nustatė, kad atsakovės darbuotojas K. K. buvo įgaliotas ieškovės vardu vykdyti automobilio pervežimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovė įsipareigojo atlikti pervežimą ir pristatyti krovinį gavėjui, t. y. ieškovei. Byloje esantis važtaraštis patvirtina, kad atsakovė priėmė krovinį, įsipareigojo jį pervežti ir pristatyti važtaraštyje nurodytam gavėjui – ieškovei, taip pat patvirtina vežimo sutarties sudarymo faktą, nes atsakovė, priimdama krovinį ir pasirašydama važtaraštyje, įsipareigojo atlikti krovinio pervežimą važtaraštyje nurodytomis sąlygomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė – krovinio gavėja pakeitė instrukcijas ir pavedė krovinį vežti kitam vežėjui, o ne atsakovei. Teismas teisingai nurodė, kad tuo atveju, jeigu vežėjas negali įvykdyti sutarties, t. y. nugabenti krovinio į paskirties vietą, jis turi gauti instrukcijas asmens, turinčio teisę disponuoti kroviniu. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų prašiusi krovinio siuntėjo arba gavėjo instrukcijų, todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė šios pareigos neįvykdė. Šios atsakovės pareigos neįvykdymas laikytinas dideliu neatsargumu ir nerūpestingumu, lėmusiu tai, kad automobilis buvo prarastas. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės neatsargumas ir nerūpestingumas pasireiškė ir tuo, kad ji perdavė automobilį, atsakovės tvirtinimu, kitam vežėjui, tai yra M. R., nepareikalaudama ir pati nesurašydama priėmimo–perdavimo akto, numatyto CMR konvencijos 35 str., kuriame turi būti nurodyti vežėjų duomenys. Teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad neegzistuoja pagrindo atleisti atsakovės nuo atsakomybės už krovinio praradimą, kadangi nėra jokių ypatingų krovinio praradimo aplinkybių, kurių atsakovė nebūtų galėjusi numatyti ir išvengti, jeigu būtų laikiusis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad atsakovė vykdė krovinio – automobilio VW Passat Alltrack pervežimą iš Čekijos į Lietuvą, kurį pagal tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštį (t. 2, b. l. 135) ir ieškovės išduotą įgaliojimą K. K. (atsakovės darbuotojui) turėjo pristatyti gavėjui – ieškovei, tačiau šis krovinys ieškovei nebuvo perduotas. Byloje kilo ginčas dėl pervežimo paslaugos užsakovo (siuntėjo) nustatymo ir krovinio vežėjo atsakomybės už prarastą krovinį sąlygų.

Dėl pervežimo sutarties šalių ir trečiojo asmens T. R. teisinės padėties

Nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė jog vežimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir apeliantės. Tokią išvadą teismas grindė tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio duomenimis (t. 2, b. l. 135), kuriame nurodyta, kad gavėjas yra ieškovė, vežėjas – atsakovė, o važtaraštis užpildytas ir pasirašytas atsakovės darbuotojo – vairuotojo K. K.. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo ir nėra ginčo, kad krovinys – automobilis buvo pakrautas į atsakovei priklausantį autovežį ir kad jį gabeno atsakovės darbuotojas K. K., t. y. nėra ginčo dėl vežėjo identifikavimo ir dėl krovinio perdavimo vežėjui fakto, tačiau atsakovė ginčija, kad ne ieškovė, o nenustatytas asmuo T. R. buvo vežimo paslaugos užsakovas, t. y. kad kita pervežimo sutarties šalimi buvo nenustatytas asmuo T. R. Tačiau tai paneigia nurodytas vežimo sutarties sudarymą ir jos sąlygas patvirtinantis tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštis, kuriame nėra jokių duomenų apie tai, kad krovinio siuntėju ar pervežimu suinteresuotu asmeniu būtų buvęs nenustatytas asmuo T. R. Nustatant krovinio vežimo sutarties šalis šiuo atveju reikšmingu įrodymu laikytinas ieškovės išduotas įgaliojimas K. K. ieškovės vardu suorganizuoti nurodyto automobilio pervežimą (t. 1, b. l. 9–10), būtent šis asmuo faktiškai ir vykdė pervežimą atsakovės (vežėjo) vardu. Tai reiškia, kad šie rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pervežimu buvo suinteresuota, to siekė ir ėmėsi priemonių pervežimui suorganizuoti būtent ieškovė, o ne kažkoks kitas asmuo. Tai pagrindžia ir 2013 m. gruodžio 3 d. pasikrovimo sutartis (t. 1, b. l. 8, t. 3, b. l. 86), kuri gali būti vertinama, kaip atsakovės pasiūlymas ieškovei atlikti jai reikalingą pervežimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši sutartis, nurodant pasikrovimo Čekijoje adresą ir išsikrovimo ieškovės adresu, yra pasirašytas būtent pačios atsakovės. Jei tai būtų vykdomas kito asmens, o ne ieškovės duotas užsakymas pervežti krovinį, atsakovė neabejotinai šią informaciją būtų užfiksavusi, nurodydama konkrečius pervežimo užsakovo duomenis. Todėl visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, nustatydamas krovinio vežimo sutarties šalis, netinkamai kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius ir nepagrįstai nevertino atsakovės santykių su byloje nenustatytu asmeniu T. R., kaip pervežimo užsakovu. Paminėti ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti įrodymai visiškai pagrindžia aplinkybę, kad pervežimas buvo vykdomas ieškovės interesais ir jos užsakymu. Tokią išvadą pagrindžia ir kiti byloje pateikti šalutiniai įrodymai, o būtent byloje ieškovės pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 2, b. l. 81–84), kuris patvirtina, kad atsakovės direktorius T. K. po to, kai krovinys buvo prarastas, išsiųsdamas elektroninį pranešimą draudikui nurodė, kad atsakovė vykdė automobilio pervežimą, kurio užsakovas buvo būtent ieškovė ir perdavė kitam vežėjui pastarosios nurodymu. Tokiu būdu pati atsakovė tiek pervežimo metu, tiek ir po jo ieškovę laikė pervežimo užsakove, tik tuomet laikė, kad krovinį perdavė kitam vežėjui ieškovės nurodymu. Tik kur kas vėliau, kai atsakovei jau buvo pareikštos ieškovės pretenzijos dėl nuostolių atlyginimo (t. 1, b. l. 12–14), atsakovė 2014-01-10 draudikui patikslino, kad užsakovas buvo ne ieškovė (UAB „Agrokoncernas“), o T. R. (t. 1, b, l. 113–114). Toks atsakovės pozicijos nenuoseklumas rodo, kad jos pozicija, nustatant ir vertinant tarp šalių susiklosčiusius santykius, yra nepagrįsta ir buvo nuolat keičiama, nes atsakovė nenustatytą asmenį T. R. laikė tai kitu vežėju, kuriam krovinys buvo perduotas ieškovės nurodymu, o apeliaciniu skundu jį laiko pervežimo užsakovu ar krovinio ekspeditoriumi. Atsakovės pateikti įrodymai – elektroninio susirašinėjimo su T. R. (elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini)) duomenys apie tai, kad dėl pervežimo buvo bendraujama tokiu būdu (t. 2, b. l. 85–99), negali paneigti nurodytų rašytinių įrodymų – važtaraščio, įgaliojimo, pasikrovimo sutarties, betarpiškai patvirtinančių šalių sutartinius santykius, pagrindu nustatytų aplinkybių, kad krovinio vežimo sutartį su vežėju sudarė būtent ieškovė. Nenustačius, kad pervežimo sutarties šalimi buvo atsakovės nurodomas nenustatytas asmuo – T. R., negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir be pagrindo neįvertino šio asmens teisinės padėties, nes teismas savo išvadas dėl šalių sutartinių santykių pagrindė ir pasisakė dėl nenustatyto asmens T. R. vaidmens atliekant pervežimą, jį pripažindamas gal būt esant tik tarpininku.

Apeliantės pozicijos nustatant krovinio vežimo sutarties šalis nenuoseklumą ir jos nepagrįstumą rodo ir apeliacinio skundo argumentai, kad nenustatytas asmuo T. R. veikė ne tik kaip krovinio pervežimo užsakovas, bet ir kaip ekspeditorius. Tačiau CK 6.824 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. CK 6.825 straipsnyje reglamentuojama krovinio ekspedijavimo sutarties forma ir jame numatyta, kad krovinių ekspedicijos sutartis sudaroma raštu arba pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis; krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis, pasirašytas užsakovo (užsakovo kliento); klientas turi išduoti ekspeditoriui įgaliojimą, jeigu tai yra būtina ekspeditoriaus pareigoms atlikti. Toks krovinio ekspedijavimo sutarties formos reglamentavimas nagrinėjamu atveju leidžia spręsti, kad byloje nėra įrodyta, jog buvo sudaryta tokia sutartis. Todėl visiškai nėra jokio pagrindo teigti, kad nenustatytas asmuo T. R., veikdamas kaip ekspeditorius, savo prievolei įvykdyti turėjo teisę pasitelkti trečiuosius asmenis, kaip numato CK 6.828 straipsnio 1 dalis.

Kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog krovinio vežimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės, teismo sprendimu nekonstatavo nenustatyto asmens T. R. pareigos būti atsakingu už prarastą krovinį, todėl tokiu sprendimu nebuvo nuspręsta dėl T. R. teisių ir pareigų. Be to, negalima nuspręsti dėl asmens, kuris byloje nėra nustatytas, teisių ir pareigų. Todėl nenustatytas ir absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, grindžiamas neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų pažeidimu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Dėl vežėjo atsakomybės už prarastą krovinį sąlygų ir atsakovės didelio neatsargumo

Pagal CMR konvencijos nuostatas vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo perdavimo momento (17 straipsnio 1 dalis). Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis). CMR konvencijoje, griežtai reglamentuojančioje vežėjo atsakomybę, įtvirtinant jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustatytos ir tam tikras garantijos, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Tačiau CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokio ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vežėjui yra patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingą, t. y. labai atsargų ir atidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. UAB „Danetra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-334/2011).

Atsižvelgiant į nurodytas kasacinio teismo praktikoje suformuotas taisykles, vertinant vežėjo didelį neatsargumą, kuris gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs įrodymus pagrįstai nustatė, kad atsakovė vykdydama pervežimą buvo itin neatidi, neatsargi ir nerūpestinga. Byloje nustačius, kad krovinio vežimo sutarties šalimi (t. y. krovinio siuntėju) buvo ieškovė, o ne atsakovės nurodytas nenustatytas asmuo T. R., ir nenustačius, kad ieškovė būtų davusi kokius nors kitokius patvarkymus pristatyti krovinį ne jai, o kitam asmeniui, kaip reikalauja CMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalis, atsakovės veiksmai, vykdant kito asmens, neturinčio krovinio disponavimo teisės, nurodymus, negali būti laikomi logiškai paaiškinamais ir apdairiais. Pagal byloje pateiktus įrodymus atsakovė, kaip vežėjas turėjo vienintelę pareigą priimtą pervežti krovinį atvežti ir pateikti krovinio gavėjui –ieškovei, tačiau to nepadarė dėl aplaidžių ir neatsakingų veiksmų. Pažymėtina, kad atsakovė ne tik, kad vykdė netinkamo asmens nurodymus, bet ir perduodama krovinį kitam vežėjui (M. R.) nesurašė priėmimo–perdavimo akto. Pažymėtina, kad atsakovė nesiėmė jokių elementarių jos interesus galiojusių apsaugoti priemonių, pvz. reikalauti, kad važtaraštyje būtų nurodytas kitas pervežimo paslaugą užsakęs asmuo, kad siuntėjas kaip nors įformintų pakeistus nurodymus, kad įsitikintų, jog vykdo tinkamo asmens nurodymus, pareikalaudama tokius įgalinimus patvirtinančius įrodymus, kad kokiu nors būdu būtų įformintas krovinio perdavimas kitam asmeniui ir pan. Atsakovės skundo argumentai, kad ji negalėjo toliau vykdyti pervežimo pagal važtaraštyje numatytas sąlygas, kadangi buvo išnaudotas autovežio vairuotojo darbo laiko limitas, negali pateisinti atsakovės netinkamų veiksmų. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ir šios aplinkybės patvirtinimui nepateikė tinkamo įrodymo – tachografo parodymų. Tai reiškia, kad atsakovė savo visiškai neapdairius ir protingumo kriterijams prieštaraujančius veiksmus bando pateisinti ir pagrįsti vien paaiškinimais apie byloje nenustatyto ir neturėjusio teisės duoti nurodymus dėl krovinio asmens tam tikrus veiksmus. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokių ypatingų krovinio praradimo aplinkybių, kurių atsakovė nebūtų galėjusi numatyti ir išvengti, jeigu būtų laikiusi bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų. Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovė yra profesionalus vežėjas, užsiimantis krovinių pervežimu už atlygį.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pats krovinio siuntėjas yra prisidėjęs prie nuostolių atsiradimo. Kaip nurodyta CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje, vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė. Tačiau, kaip jau nurodyta, byloje nėra nustatyta kad ieškovė, kaip krovinio siuntėja būtų davusi kokius nors nurodymus, to iš esmės netvirtina ir pati atsakovė, nes teigia, kad tokius nurodymus davė nenustatytas asmuo T. R. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė galėtų būti atleista nuo atsakomybės šiuo pagrindu. Atsakovė taip pat tvirtina, kad byloje turėtų būti sprendžiamas ir ieškovės dalinės atsakomybės už krovinio praradimą klausimas. CMR konvencijos 17 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai pagal šio straipsnio reikalavimus vežėjas neatsako už kai kurias aplinkybes, dėl kurių atsirado nuostoliai, jam tenkanti atsakomybė apribojama tokia dalimi, kuria aplinkybės, numatytos šiame straipsnyje, sąlygojo nuostolių atsiradimą. Atsakovės teigimu pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės, kaip automobilio siuntėjos veiksmų ir automobilio dingimo priežastinio ryšio, kadangi ieškovė pati nesirūpino sutarties sudarymu ir automobilio gabenimu. Tačiau nagrinėjamu atveju nuostoliai atsirado dėl to, kad atsakovė vykdė neturinčio disponavimo teisės asmens, bet ne ieškovės nurodymus ir būtent tai yra nuostolių atsiradimo priežastis. Priežastinis ryšys tarp ieškovės veiksmų ir krovinio praradimo byloje nėra nustatytas.

Kadangi buvo nustatytas atsakovės didelis neatsargumas, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo taikyti garantijų, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis), todėl pagrįstai priteisė ieškovės įrodytą patirtų nuostolių dydį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kadangi apeliacinio skundo motyvai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio skundo netenkinus iš atsakovės ieškovei priteistinos jos turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Pagal byloje pateiktus duomenis tai yra 630,80 Eur (t. 4, b. l. 33–37) ir šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, numatyto 8.11 punkte, todėl šios išlaidos priteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Altmeda“ (įmonės kodas 300009696) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrokoncernas“ (įmonės kodas 133849777) 630,80 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.