Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. buvo kaltinamas tuo, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)" vairuotoju, veikdamas pagal 2005-06-20 įgaliojimą atstovauti įmonę Pskovo muitinėje, pasirašyti būtinus dokumentus, gauti transporto priemonę - vilkiką „Mersedes Benz Actros 2540" valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su kėbulo priekaba „Krone" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso AB „SEB Lizingas" ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įgaliojimu, 2005-06-21 paėmė vilkiką „Mersedes Benz Actros 2540" valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su kėbulo priekaba „Krone" valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvežimui iš Rusijos Federacijos teritorijos pristatymui į Lietuvos Respublikos teritoriją, tačiau 2005-06-22 atvykęs į Lietuvą vilkiko „Mersedes Benz Actros 2540" valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su kėbulo priekaba „Krone" valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią UAB „(duomenys neskelbtini)" nepristatė, o paliko Šiaulių Zoknių oro uosto teritorijoje esančiuose muitinės sandėliuose ir tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, padarydamas AB „SEB Lizingas" 182506,80 litų turtinę žalą.

Teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Perduodant šią baudžiamąją bylą į teismą, V. B. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, veikdamas pagal 2005 m. birželio 20 d. išduotą įgaliojimą atstovauti įmonę Pskovo muitinėje, pasirašyti būtinus dokumentus bei gauti transporto priemonę – vilkiką „Mercedes Benz Actros 2540“ su priekaba „Krone“, 2005 m. birželio 21 d. paėmė minėtą transporto priemonę iš Pskovo muitinės, atgabeno ją į Lietuvos Respublikos teritoriją ir, nepristatęs jos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją, vilkiką su priekaba paliko Šiaulių Zoknių oro uosto teritorijoje esančiuose muitinės sandėliuose, tokiu būdu iššvaistydamas jam patikėtą, svetimą, didelės vertės turtą.

Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatavo, jog byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad V. B. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs tai, jog transporto priemonę, kurios iššvaistymu kaltintas V. B., lizingu įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios įmonės vienintelis akcininkas buvo V. Š.. Tiek pastarasis, tiek liudytojas D. V. patvirtino, kad V. B., paprašytas D. V., parvarė vilkiką iš Pskovo muitinės į Lietuvos Respublikos teritoriją ir paliko jį Šiaulių Zoknių oro uosto muitinėje. Kaltinimas V. B. iš esmės grindžiamas tuo, kad jis turėjo įgaliojimą veikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir atgabenti vilkiką su puspriekabe į Lietuvos Respubliką. Išteisintasis atliko visus įgaliojime nurodytus veiksmus – Pskovo muitinėje sutvarkė visus reikiamus dokumentus ir atgabeno vilkiką į Šiaulių Zoknių oro uostą. Jokių kitų veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti V. B., minėtame įgaliojime nurodyta nebuvo, t.y. jis neturėjo pareigos saugoti vilkiką ir pristatyti jį į įmonės teritoriją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad V. B. kokiais nors veiksmais prisidėjo prie vilkiko su priekaba dingimo.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis Klaipėdos apygardos teismo išvadomis, nurodo, jog nuosprendį priėmęs teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nepagrįstai rėmėsi vien tik išteisintojo V. B. ir liudytojo D. V. byloje duotais parodymais, o liudytojo V. Š. parodymus interpretavo netinkamai, todėl nepagrįstai juos pripažino nepatikimais. Nors išteisintojo parodymai dėl vilkiko atgabenimo į Lietuvą ir palikimo Zoknių oro uoste sutampa su liudytojo D. V. byloje duotais parodymais, tačiau prokuroras pažymi, kad pastarasis yra seniai pažįstamas su V. B., todėl galimai ir davė jam palankius parodymus. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad V. B. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl, net ir nesant tiesioginio nurodymo įgaliojime, jis turėjo pareigą saugiai pristatyti vilkiką su priekaba į įmonės teritoriją.

BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, yra keliami atitinkami reikalavimai – jis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuosprendis laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso reikalavimų ir kai juo tiksliai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagrįstu teismo nuosprendis pripažįstamas tik tada, jeigu jis priimtas išsamiai išaiškinus visas bylos aplinkybes, o jo išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas šių reikalavimų laikėsi ir pagrįstai nustatė, kad bylos medžiagoje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, jog V. B. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis V. B. parodė, kad V. Š. vadovaujamoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju dirbo nuo 2004 metų. Po metų įmonės finansinė padėtis ženkliai pablogėjo, darbuotojams nebuvo mokami atlyginimai, todėl jis į darbą nevaikščiojo ir parašė pareiškimą atleisti iš darbo. 2005 metų gegužės mėnesį V. Š. paprašė jo nuvykti į Rusiją ir iš Pskovo muitinės atgabenti į Lietuvą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį vilkiką. V. B. atsisakė padėti V. Š.. Po kurio laiko į išteisintąjį kreipėsi D. V. ir dar kartą paprašė parvaryti vilkiką į Lietuvą. Nuvykęs į Rusiją jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį vilkiką su puspriekabe atgabeno į Lietuvą ir paliko jį Šiauliuose, Zoknių oro uosto muitinės teritorijoje. V. B. teigė neatsimenantis, ar vietą, kurioje jis turėjo palikti pargabentą vilkiką, jam nurodė D. V., ar V. Š.. Vilkiką su puspriekabe jis paliko prie muitinės sandėlių, o dokumentus perdavė tuo metu sandėlyje buvusiems darbuotojams (3 t. 39-41 b.l.). Vėlesnės apklausos metu V. B. nurodė, jog atgabenęs vilkiką į Zoknių oro uoste esančius sandėlius, jo dokumentus ir užvedimo raktelius paliko vilkiko salone bei apie tai informavo šalia buvusį kito UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio vilkiko vairuotoją (3 t. 42-43 b.l.). Tokius savo parodymus išteisintasis patvirtino ir akistatos su liudytoju D. V. metu (3 t. 52-54 b.l.). Pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose apklaustas V. B. patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus ir papildomai paaiškino, jog žinojo, kad V. Š. ir D. V. kartu buvo įsigiję tris vilkikus su priekabomis, o D. V. rūpinosi krovinių suradimu ir gabenimu. V. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2004 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų balandžio - gegužės mėnesio, kuomet parašė prašymą atleisti iš darbo, nes įmonės finansinė padėti buvo sunki, jam nebuvo mokamas atlyginimas. Tuo metu, kai paprašytas D. V. vyko į Pskovo muitinę pargabenti vieno iš vilkikų, jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau nedirbo. V. B. patvirtino, kad D. V. nurodė iš Pskovo parvarytą vilkiką palikti Zoknių oro uosto muitinės teritorijoje, kur jis turėjo būti pakrautas. Išteisintasis teigė, jog atgabenęs vilkiką į nurodytą vietą, jo raktelius paliko muitinės sandėliuose buvusiam kitam UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui, o dokumentus paliko vilkiko salone. V. B. patvirtino ir tai, kad kelionei reikalingus dokumentus ir įgaliojimą jam perdavė D. V.. Jam perduotame įgaliojime nebuvo konkrečiai nurodyta, kur jis turi palikti iš Pskovo muitinės atgabentą vilkiką su priekaba, todėl jis įvykdė D. V. nurodymą palikti transporto priemonę Zoknių oro uoste (4 t. 2-3, 56 b.l.).

Taigi, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, išteisintasis V. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog: į Pskovo muitinę atgabenti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio vilkiko jis vyko paprašytas D. V., kuris jam davė visus kelionei reikalingus dokumentus ir įgaliojimą; atgabenęs vilkiką į Lietuvos Respublikos teritoriją, pagal D. V. nurodymą, jį paliko Šiaulių Zoknių oro uosto muitinėje; nei prieš kelionę į Pskovo muitinę, nei netrukus po jos V. Š. nebuvo susisiekęs su V. B. ir nenurodė jam, kur palikti atgabentą vilkiką. Apeliantas iš dalies teisus teigdamas, jog išteisintojo V. B. parodymai dėl atgabento vilkiko dokumentų ir užvedimo raktelių perdavimo aplinkybių nebuvo visiškai nuoseklūs – pirmosios apklausos metu jis teigė, kad dokumentus ir užvedimo raktelius jis perdavė sandėlio darbuotojams, tuo tarpu vėlesnių apklausų metu teigė juos atidavęs kitam UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui. Tačiau toks išteisintojo parodymų nenuoseklumas neduoda pakankamo pagrindo išvadai, kad visi V. B. byloje duoti parodymai yra nepatikimi. Juolab, kad dėl esminių jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių V. B. parodymai buvo nuoseklūs ir vienodi, be to, jie sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Liudytojas D. V. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2005 metais jis su V. Š. kartu įsigijo keturis vilkikus su priekabomis ir sutarė, kad D. V. rūpinsis krovinių suradimu ir jų gabenimu. Pirmojo reiso metu vienas iš krovininių automobilių buvo sulaikytas Pskovo muitinės poste, todėl po kurio laiko D. V. paprašė V. B. padėti atgabenti šį vilkiką į Lietuvą ir palikti jį Zoknių oro uosto teritorijoje, kurioje tuo metu buvo ir kiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vilkikai (4 t. 5-8 b.l.). Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog D. V. parodymai negali būti pripažįstami patikimais, kadangi jį su išteisintuoju sieja draugiški santykiai, todėl jis suinteresuotas duoti V. B. palankius parodymus. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, teismas atsižvelgia į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-440/2010). Asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Aplinkybės rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Šiuo atveju liudytojo D. V. parodymai dėl esminių V. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių viso proceso metu buvo vienodi, jie buvo patikrinti ir akistatų su V. Š. bei išteisintuoju metu. Be to, jie sutampa su išteisintojo V. B. parodymais ir iš dalies su V. Š. byloje duotais parodymais, todėl teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo juos atmesti kaip nepatikimus. Liudytojas V. Š. pirmosios instancijos teisme patvirtino tą aplinkybę, kad būtent D. V. rūpinosi krovinių suradimu, jų pakrovimu į vilkikus ir gabenimu į užsienio valstybes. Jis taip pat parodė, kad vienas iš vilkikų su kroviniu buvo sulaikytas Pskovo muitinės poste, todėl jis per D. V. paprašė V. B. šį automobilį atgabenti atgal į Lietuvą, nors tuo metu pastarasis įmonėje jau nedirbo. V. Š. žinojo, jog iš Pskovo muitinės posto V. B. atgabentu vilkiku buvo planuojama vežti krovinį, kuriuo rūpinosi D. V., todėl jis perdavė tam reikalingus dokumentus. Liudytojas taip pat parodė, kad pats nesiėmė priemonių ieškoti dingusio vilkiko, į Šiaulius nuvykęs nebuvo (4 t. 3-6 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu liudytojas V. Š. taip pat patvirtino, kad jis buvo informuotas apie tai, jog V. B. iš Pskovo muitinės posto į Lietuvą atgabeno sulaikytą vilkiką su priekaba, nors nei dokumentai, nei užvedimo rakteliai jam nebuvo perduoti (1 t. 123-125 b.l.).

Taigi pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad V. B., paprašytas D. V., vyko į Pskovo muitinės pasienio postą ir iš ten į Lietuvos Respubliką atgabeno UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį vilkiką su priekaba, kuriuos, veikdamas pagal D. V. nurodymą, paliko Šiaulių Zoknių oro uosto teritorijoje. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, šias aplinkybes savo parodymuose patvirtino ne tik išteisintasis V. B., bet ir liudytojai D. V. bei V. Š..

Apeliaciniame skunde teigiama, jog V. B., dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, turėjo pareigą iš Pskovo muitinės pasienio posto atgabentą vilkiką su priekaba nuvaryti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją ir perduoti šios įmonės vadovui V. Š.. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos duomenimis nepaneigtas V. B. aiškinimas, jog jis vilkiką su puspriekabe paliko Zoknių oro uosto muitinės teritorijoje veikdamas pagal D. V. žodinį nurodymą. Priešingai, kaip jau minėta, tokius išteisintojo parodymus patvirtino liudytojas D. V.. Liudytojų V. Š. ir D. V. byloje duotais parodymais patikimai nustatyta, kad, pagal žodinį susitarimą su V. Š., D. V. buvo atsakingas už krovinių suradimą, jų pakrovimą bei gabenimą, todėl būtent jis duodavo nurodymus vairuotojams dėl krovinių gabenimo. Byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių ir tą prokuroro apeliacinio skundo teiginį, kad 2005 m. birželio 20 d., kuomet buvo išduotas įgaliojimas V. B. atstovauti įmonę Pskovo muitinėje, šis dar dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Išteisintasis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose vienodai teigė, jog faktiškai įmonėje nedirbo nuo 2005 metų balandžio – gegužės mėnesio, kadangi įmonės finansinė padėtis buvo bloga, jam nebuvo mokamas atlyginimas. Šią aplinkybę savo parodymuose patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas V. Š.. Vadinasi, atgabendamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį vilkiką ir priekabą iš Pskovo muitinės posto į Lietuvos Respubliką, V. B. veikė pagal išduotą įgaliojimą, kuriuo, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, išteisintasis nebuvo įpareigotas vilkiką su priekaba pristatyti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją (2 t. 128 b.l.).

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas teisiniais aktais nustatytos turto perleidimo tvarkos perleidžia tretiesiems asmenims. Esant sutartiniams santykiams, turto perleidimo tvarka nustatoma bendru susitarimu. Įvertinusi pirmiau aptartus bylos duomenis ir jais nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos duomenys neduoda pakankamo pagrindo išvadai, kad išteisintasis V. B. buvo įpareigotas pristatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį vilkiką į šios įmonės teritoriją ir buvo atsakingas už šios transporto priemonės saugumą. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nenustatyta ir tai, kad V. B. atgabentą vilkiką būtų tyčia, veikdamas savo nuožiūra, neteisėtai perleidęs tretiesiems asmenims. Vadinasi, V. B. veiksmuose nėra BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.