Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. B., a.k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, LR pilietis, turintis vidurinį išsilavinimą, nevedęs, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 1991-07-12 Klaipėdos m. apylinkės teismo pagal LR BK 146 str. 2 d., 144 str., 2 d., 42 str.;

2) 1997-12-23 Panevėžio apygardos teismo pagal LR BK 284 str. 2 d., 312 str. 2 d., 42 str.

3) 2000-07-17 Panevėžio apygardos teismo pagal LR BK 284 str. 2 d., 18 str. 4 d., 312 str. 2 d., 42 str. 1 d.

4) 2002-02-13 Šilalės r. apylinkės teismo pagal LR BK 271 str. 2 d., 274 str. 2 d., 327' str., 16 str. 2 d., 274 str. 2 d.,16 str. 2 d., 327' str., 278 str. 1 d., 42 str. 1 d.

5) 2008-03-03 pagal Norvegijos bendrojo civilinio baudžiamojo kodekso 162 str.,1 paragrafą, 3 paragrafo 1 sakinį, CF. 5 paragrafą - 7 metų laisvės atėmimo bausme, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal BK 184 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis V. B. kaltinamas tuo, kad iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, tai yra:

Kaltinamasis V. B., dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju, veikdamas pagal 2005-06-20 įgaliojimą atstovauti įmonę Pskovo muitinėje, pasirašyti būtinus dokumentus, gauti transporto priemonę - vilkiką „Mersedes Benz Actros 2540" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su kėbulo priekaba „Krone" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso AB „SEB Lizingas" ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įgaliojimu, 2005-06-21 paėmė vilkiką „Mersedes Benz Actros 2540" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su kėbulo priekaba „Krone" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvežimui iš Rusijos Federacijos teritorijos pristatymui į Lietuvos Respublikos teritoriją, tačiau 2005-06-22 atvykęs į Lietuvą vilkiko „Mersedes Benz Actros 2540" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su kėbulo priekaba „Krone" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią UAB (duomenys neskelbtini) nepristatė, o paliko Šiaulių Zoknių oro uosto teritorijoje esančiuose muitinės sandėliuose ir tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, padarydamas AB „SEB Lizingas" 182506,80 litų turtinę žalą.

Kaltinamasis V. B. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino ir parodė, kad iki 2005 m. gegužės mėnesio dirbo UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju, nors prašymą atleisti iš darbo jau buvo parašęs balandžio mėnesį. Padėtis bendrovėje buvo bloga, nemokami atlyginimai. Su D. V. jie buvo seni pažįstami. Kiek jam buvo žinoma, jis turėjo muitinėje sandėlius Vilniuje, ten dirbo, užsiiminėjo krovinių pervežimu. Susitiko su juo 2005 metų pavasarį ir šis jo paklausė, ar jis žino kur galima gauti transporto krovinių pervežimui, nes jis turėjo krovinius, ir gal žino kam reikalingi kroviniai. Jis jam parekomendavo savo bendrovės vadovą V. Š.. Jis davė jam vadovo telefono numerį ir jis jau bendravo tiesiogiai su juo. Smulkmenų jis nežino. Žino, kad lizingu buvo nupirkti trys vilkikai. Kas juos įgijo, V. ar jų bendrovė jis nežino. Jis tuo metu nevažiuodavo į reisus, nes Š. prašymu važiuodavo atlikti automobilių technines apžiūras. Žino, kad lizingu įgytos mašinos gegužės mėnesį su kroviniais buvo išvažiavusios į Maskvą. Žino, kad viena buvo sulaikyta Pskovo muitinėje. Š. yra sakęs, kad V. rūpinasi kroviniais. Jis jau nebedirbo bendrovėje, kai Š. jo paprašė parvaryti sulaikytą vilkiką. Jis atsisakė. Tačiau kai jo to paties paprašė V., jis sutiko. Jis jam ir perdavė dokumentus, kurie buvo reikalingi vilkiko paėmimui. Jis taip ir padarė. V., jam parvažiavus į Lietuvą pasakė, kad vilkiką reikia nuvaryti ir pastatyti Zoknių oro uosto muitinėje, o dokumentus ir vilkiko raktelius atiduoti vairuotojui, kuris su kitu lizingu įgytu vilkiku turėjo būti ten. Jis vilkiką pažino, nes jų numeriai skyrėsi tik keliais skaičiais. Viską atidavė vilkiko vairuotojui. Jis taip pat turėjo būti pakrautas. Vairuotojo jis nepažinojo, nes jie dažnai keisdavosi. Jis, parvarydamas vilkiką, turėjo bendrovės pasirašytą įgaliojimą, kuriame ir buvo nurodyta, kad jis turi parvaryti vilkiką į Lietuvą. O kur jį palikti jam pasakė V.. Po to V. dar kažkam paskambino, kad jį nuvežtų iki autobusų stoties ir jis autobusu grįžo namo. Buvo labai pavargęs ir nesiruošė niekur daugiau važiuoti. Niekas jo to ir neprašė. Niekas jo neprašė ir nuvaryti vilkiką į bendrovės teritoriją. To nebuvo nurodyta ir įgaliojime. Sugrįžęs jis dar keletą kartų bendravo su V., tačiau apie tai, kad dingo vienas vilkikas, jam niekas nesakė. Žinojo, kad Špetdas buvo paskelbęs jo paiešką. Todėl iš pradžių net negalvojo važiuoti paimti to automobilio, kol V. nepasakė, kad paieška nutraukta. Ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi.

Ikiteisminio tyrimo metu V. B. parodė, kad automobilį „Mersedes Benz 2540" su mėlynos spalvos priekaba „Krone", valstybinių numerių jis neprisimena, parvarė iš Pskovo muitinės į Lietuvą, konkrečiai į Šiaulių muitinės sandėlius, kurių tikslaus adreso neprisimena. Tą automobilį parvarė D. V. prašymu, jo dokumentus jam perdavė taip pat D. V.. V. Š. vadovaujamoje UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti 2004 metais vairuotoju. Su D. V. susipažino gal 1995 metais, tačiau pastoviai nebendraudavo, tik buvo pasikeitę kontaktais. 2004-2005 metais atsitiktinai susitiko su D. V., kuris pasiteiravo, ar nežino, kur galėtų gauti krovininių automobilių krovinių pervežimui į Maskvą. Jis pasiūlė kreiptis į V. Š., kurio bendrovėje tuo metu dirbo. Teigė, kad jiems tariantis nedalyvavo, tik žinojo, kad susitarė imti iš banko kelis automobilius lizingu. Grįžęs iš reiso, V. Š. nurodymu, kartu su dar dviem vairuotojais, kurių vardų ir pavardžių neprisimena, vyko į Alytų paimti lizingu įsigytų automobilių. Minėtus automobilius parvarė į Klaipėdą UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją, kur padėjo sutvarkyti dviem pradėjusiems dirbti vairuotojams visų trijų automobilių techninę apžiūrą. Tuo metu V. Š. vadovaujamos bendrovės finansinė padėtis buvo labai bloga, nebuvo mokami atlyginimai, nebūdavo pinigų kurui, trūko pinigų ir lizingu įsigytų automobilių registracijai bei techninei apžiūrai. Teigė, kad jis mokėjo savo pinigus už kai kurias paslaugas. V. Š. neatsiskaitė, todėl jis nebedirbo. Bendravo su kitais vairuotojais, kurie minėjo, jog mašinos buvo išsiųstos į Vilnių pakrovimui, vienas krovininis automobilis lyg ir niekur neišvažiavo, vienas išsiųstas grįžo, o trečias išvyko į Rusiją ir buvo sulaikytas Pskovo muitinėje. Jis buvo išvykęs į Kaliningradą, o grįžęs susitiko V. Š., kuris pasakė, kad jis kreipėsi dėl jo paieškos. V. Š. paprašė, kad jis nuvyktų į Rusiją ir paimtų Pskovo muitinėje sulaikytą automobilį „Mersedes Benz 2540", nes jis turėjo dar galiojančią vizą į Rusiją. Jis atsisakė, tačiau jį susirado D. V. ir paprašė padėti. Teigė, jog neprisimena, kas ir kur perdavė visus reikiamus dokumentus. Į Pskovą nuvežė kažkas iš pažįstamų. Iš Rusijos atvyko į Latviją per Pitalovo muitinę, o iš Latvijos į Lietuvą vyko per Obelių postą. Teigė, jog neprisimena kas - D. V. ar V. Š. paprašė nuvaryti automobilį pakrovimui į Šiaulių oro uosto teritorijos muitinę. Automobilį paliko prie sandėlio, aptvertoje teritorijoje, visus dokumentus perdavė tuo metu sandėlyje buvusiems ir ruošiantiems pakrauti krovinį darbuotojams. Pats į Klaipėdą grįžo iš Šiaulių lyg tai pakeleivingu automobiliu. Ten, kur paliko parvarytą iš Pskovo krovininį automobilį „Mersedes Benz 2540" su priekaba „Krone", buvo dar vienas lizingui priklausantis krovininis automobilis. V. Š. ar D. V. tuo metu Šiauliuose prie sandėlių nebuvo. Maždaug po mėnesio jis susisiekė su D. V., tačiau jis apie tai, jog dingo parvarytas iš Pskovo krovininis automobilis, nesakė. Po to, keletą kartų buvo išvykęs į Švediją, Rusiją, Angliją, ieškoti darbo, tačiau grįžęs vėl įsidarbino Lietuvoje (t. 3, b. l. 39-43, 48-49).

Liudytojas V. Š. patvirtino tas aplinkybes, kad Jis vadovavo UAB (duomenys neskelbtini). Buvo vienintelis bendrovės akcininkas. Finansinė bendrovės padėtis nebuvo gera. Jį su V. supažindino B.. Jie susitarė dėl nuolatinio bendradarbiavimo. Šis jam pasirodė solidus verslininkas. Susitarė, kad jis lizingu nupirks 3 krovininius automobilius, o V. sumokės pirmą įnašą bankui. Parvarant tuos automobilius dalyvavo ir B.. Išsiuntus krovininius automobilius į Rusiją, vienas buvo sulaikytas Pskove. Jam buvo paaiškinta, kad neteisingai buvo sutvarkyti muitinės dokumentai. Jam tai pasakė paskambinusi krovinio gavėjo advokatė. Ji sakė, kad muitinėje viskas jau sutvarkyta ir jie greitai galės pasiimti automobilį. B. neatėjo į darbą dvi savaites, todėl jis buvo paskelbęs jo paiešką. Kai mašina buvo sulaikyta, B. jau pas jį į darbą nebeidavo. Neatsimena ar jis buvo parašęs pareiškimą, kad jį atleistų iš darbo. Jis paprašė V., kad šis paprašytų B. nuvykti ir parvaryti automobilį iš Rusijos. Kiek jam žinoma, jis jį įkalbėjo tai padaryti. Jam atrodo, kad B. išvažiavo vienas, jog V. kartu su juo nevažiavo. Mašinos dokumentai buvo mašinoje, o V. paprašius krovinio dokumentų ir pasakius, kad viskas tvarkoje, automobiliai ruošiami pakrovimui, jis krovinio dokumentus perdavė per autobusą V. nurodyta pavarde. Ji buvo užrašyta ant voko, bet dokumentuose šios pavardės nebuvo. Todėl jis suprato, kad mašinos, kurios bus pakrautos važiuos, o viena jų važiuos B.. Nes žinojo, kad jie draugai, o jis pas jį jau nebedirbo. Kai jam paskambino iš Šiaulių policijos pareigūnai ir pasakė, kad ten yra paliktas vienas lizingu pirktas automobilis, jis paskambino į lizingo bendrovę, kad jį pasiimtų. Pats nevažiavo. Nežino, gal ir dabar tas automobilis ten yra. Prieš tai dar vienas automobilis buvo rastas Vilniuje. Jį pasiėmė lizingo bendrovė, nes jis nemokėjo už juos įnašų.

Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas kaip liudytojas, V. Š. parodė, kad jo vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) teikė krovinių pervežimo paslaugas. Bendrovėje vairuotoju dirbo V. B. ir jis 2005 m. kovo mėn. jį supažindino su D. V., kuris eksportavo krovinius į Rusiją. Praėjus apie porą savaičių nuo pažinties, D. V. jam pasiūlė lizingo būdu įsigyti krovininius automobilius, ir pažadėjo sumokėti pirmą įnašą bei pasirūpinti užsakymais. 2005 metais jo bendrovė įsigijo lizingu tris vilkikus su priekabomis ir pirmąjį įnašą - apie 38 000 Lt. sumokėjo D. V.. 2005 m. balandžio mėnesį visi trys krovininiai automobiliai buvo išsiųsti į Vilnių krovinių pakrovimui ir išvykimui į Maskvą. Krovininius automobilius vairavo jo bendrovės darbuotojai, kuriems Vilniuje toliau nurodymus davė D. V.. Krovininis automobilis „Mersede Benz" valt. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvyko iš Vilniaus 2005-04-23, o 2005-04-24 vairuotojas jam pranešė, kad automobilis sulaikytas Pskovo muitinėje dėl netinkamų dokumentų. Jis paskambino D. V., kuris teigė, kad įvyko nesusipratimas. 2005 birželio mėnesį jam pranešė, kad galima pasiimti automobilį. Tuo metu V. B. dar dirbo bendrovėje ir pasakė, kad jis nuvyks į Pskovą sutvarkyti visų reikalų dėl sulaikyto krovinio. Į Pskovą turėjo vykti su D. V., tačiau, ar D. V. buvo su V. B., jis nežino, nes maždaug apie mėnesį laiko su V. B. susisiekti nepavyko, todėl buvo parašęs pareiškimą dėl jo paieškos paskelbimo. 2005 m. gegužės mėnesio pabaigoje, atsitiktinai Klaipėdos mieste susitiko V. B. ir jo paklausė, kodėl slapstosi. Pastarasis jam atsakė, kad labai skuba ir pasakė, kad tvarko visus reikalus dėl Pskove sulaikyto vilkiko ir jis galės jį parvežti. 2005 birželio mėnesį gavo pranešimą, kad galima pasiimti automobilį. Apie tai jis pranešė D. V., kuris pasakė, kad vilkiko paimti važiuos V. B.. Pats su V. B. dėl kelionės į Pskovo muitinę nekalbėjo, nes su juo negalėjo susisiekti. Negali nurodyti, kokiu būdu perdavė įgaliojimą V. B. dėl bendrovės atstovavimo ir vilkiko su priekaba paėmimo iš Pskovo muitinės bei reikiamų dokumentų sutvarkymo. V. B. jam apie vilkiko sugrąžinimą į Lietuvą nieko nepranešė, bet pranešė D. V.. Jis pasakė, kad reikalingi kelionės dokumentai, nes visi trys automobiliai ruošiami naujam reisui. Jam niekas neperdavė iš Pskovo muitinės parvaryto vilkiko „Mersedes Benz Actros 2540" valst Nr. (duomenys neskelbtini), su kėbulo priekaba „Krone" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ar jo dokumentų. Jis nemokėjo lizingo mėnesinių įmokų, nes negavo iš D. V. pelno, todėl lizingo darbuotojai pradėjo reikalauti grąžinti visus vilkikus su priekabomis. D. V. žadėjo sumokėti bankui. D. V. labai mažai suteikdavo informacijos apie savo planus, susijusius su lizingui priklausančiais vilkikais, vežamais kroviniais, kur ir kada jie turės vykti. Paskutinio pokalbio metu D. V. pasakė, kad dokumentus gavo ir automobiliai yra kraunami. Po skambučio apie dokumentų gavimą, daugiau su D. V. susisiekti nepavyko, nes jis neatsakinėjo į skambučius. Apie V. B. jokios informacijos neturėjo, nei jo buvimo vietos, nei kontaktų nežinojo. Supratęs, kad su D. V. ir V. B. nepavyks susisiekti, jis kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl krovininio automobilio „Mersedes Benz Actros 2540" valst Nr. (duomenys neskelbtini), su kėbulo priekaba „Krone" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimo (t. 1, b. 1. 123-125).

Šio liudytojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nenuoseklūs, todėl teismas jais tiki tiek, kiek jie atitinka faktines bylos aplinkybes.

Liudytojas D. V. patvirtino tas aplinkybes, kad su B. susitiko tada, kai jis buvo muitinės tarpininkas. B. jam buvo sakęs, kad dirba vairuotoju transporto kompanijoje. Jis jam pasakė, kad reikalingi krovininiai automobiliai, nes pastarasis galėjo pasikalbėti su savo kompanijos vadovu. Jis jam davė Š. telefono numerį ir jie susitiko. Susitarė, kad pastarasis nupirks lizingu krovininius automobilius, jis sumokės pirmą įnašą, o vėliau jau įnašai bus mokami, kai gaus pelną už krovinių pervežimus. Jokios rašytinės sutarties jie nesudarė, susitarė žodžiu. Teigia, kad buvo paimti keturi automobiliai, tačiau lizingo kompaniją vieną iš karto paėmė. Pirmojo reiso metu vienas automobilis buvo sulaikytas Pskove. Kiek pamena, dėl prekių neatitikimo, bet tai buvo sutvarkyta ir mašina buvo atiduota. Kai buvo sulaikytas automobilis, jis bendravo su B., kuris sakė, kad nenori dirbti savo įmonėje, nes nemokami atlyginimai. Jis asmeniškai nepalaikė ryšių su Pskovo muitine, darė tai per savo pažįstamą, kuris gyveno Maskvoje. Kai sužinojo, kad automobilį jau galima pasiimti, galimai jis paprašė B., kad šis jį parvarytų. Apie tai žinojo ir Š.. Jis buvo muitinėje, kai B. parvarė tą automobilį, nors tiksliai to pasakyti negali. Praėjo daug laiko. Gal tik jam už tai padėkojo telefonu. Jis tvirtina, kad visi trys vairuotojai, kurie turėjo su kroviniais važiuoti į Maskvą, buvo iš Š. kompanijos. Kai pakrovė mašinas, prasidėjo problemos su dokumentais. Jis asmeniškai voko, perduoto autobusu negavo, bet neatmeta galimybės, kad jis buvo atsiųstas jo nurodymu. Š. nebuvo sumokėję nario mokesčio „ Liniavoje“, tai yra tarptautinė vežėjų asociacija ir jie turėjo laukti, kol jo narystė bus atstatyta. Bet posėdžiai ten vykdavo tik kartą per mėnesį ir užsakovas atsisakė jų paslaugų nenorėdamas tai ilgai laukti. Visi automobiliai buvo muitinės teritorijoje. Tą jis gali patvirtinti. Manė, kad jie niekur nedingo, o iškrauti stovi muitinės teritorijoje. Jis vėliau nurodė banko darbuotojui, kur jie yra ir šis pasakė, kad jie patys juos pasiims, nes nebuvo sumokėtas įnašas. Jie buvo pastatyti prie apsaugos buveinės. Jie visi buvo pakrauti, vėliau iškrauti ir palikti ten. Jis neatsakydavo į Š. skambučius todėl, kad jis nuolatos prašydavo pinigų. Kad vienas iš tų automobilių buvo rastas Šiauliuose, jis sužinojo iš tyrėjos. Jeigu jam būtų to reikėję, jis būtų paėmęs visus tris automobilius, o ne vieną, tačiau neįsivaizduoja, kur juos būtų galima parduoti. Nei B., nei Š. jam apie tai, kad dingo automobilis nesakė.

Liudytojas L. P. patvirtino tas aplinkybes, kad jis pasirašė finansinę lizingo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini). Kiek pamena buvo paimti trys vilkikai ir trys priekabos. Vadybininkai prižiūri lizingo sutarties vykdymą, o kada jau nebesitikima, kad sutartis gali būti įvykdyta, su skolininkais dirba jau kitas skyrius.

Liudytojas R. L. patvirtino tas aplinkybes, kad vienas iš matymo jam pažįstamas asmuo, kuris paprašė jo, kad jis iš autobuso paimtų dokumentus, nes vairuotojas negali be jų važiuoti. Jis gyvena Šiauliuose, tuo metu buvo netoli, todėl sutiko tai padaryti. Matė, kad ten buvo techninis pasas ir dar kažkokie dokumentai automobilio „Mercedess“. Po 20 minučių jam paskambino asmuo, prisistatė vairuotoju ir jis su juo susitikęs atidavė jam dokumentus Jo atpažinti negalėtų. Sekančią dieną jam vėl paskambino iš matymo pažįstamas asmuo ir paprašė, kad jis duotų „ garažinius“ numerius. Šie numeriai yra išduodami automobiliais prekiaujančiai įmonei, todėl jis jų niekam nedavė. Sekančią dieną jis buvo Vilniuje, kur turėjo pasikrauti automobilį. Matė automobilį be numerių, kadangi juos nuėmė atvažiavę banko darbuotojai. Jis pats to nematė, jam tai papasakojo B.. Vilkikas buvo baltas. V. pavardė jam girdėta. Gali būti, kad tas žmogus jam prisistatė, kaip D. V..

Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas kaip liudytojas, R. L. parodė, kad D. V. pažįsta iš matymo nuo 2003 m. 2005 m. Liepos mėnesį jam paskambino D. V. ir paprašė, kad Šiaulių autobusų stotyje iš autobuso paimtų aplanką, kuriame iš Klaipėdos įdėti kažkokie dokumentai. Jis paėmęs iš autobuso dokumentus, matė, kad tarp jų yra automobilio „Mersedes Benz" ir priekabos registracijos liudijimai ir dar kažkokie dokumentai. Tos pačios dienos vakare susitiko su nepažįstamu asmeniu, kuriam ir perdavė paimtus dokumentus. Kitą dieną jam skambino D. V., o gal ir tas asmuo, kuriam perdavė dokumentus, ir teiravosi ar jis neturi paskolinti prekybinių įmonės numerių, nes kažkas juos nuėmė nuo automobilio ir jis negali važiuoti. Asmens, kuriam degalinėje perdavė dokumentus dabar neatpažintų, nes praėjo daug laiko ir jį matė tik vieną kartą. Nurodyti, kokio automobilio numerių prašė paskambinęs asmuo negali, nes neprisimena. Mano, kad jis prašė paskolinti įmonės prekybinius numerius, nes tuo metu jis dirbo įmonėje, kuri prekiavo automobiliais. Jam pasakė, kad numerius nusiėmė banko lizingo atstovai. Lentpjūvės, kuri priklausė S. B., esančioje Kuršinkelyje, teritorijoje pamatė stovintį vilkiką „MB Astros" su priekaba, kuris trukdė pravažiuoti, todėl S. B. pranešė policijai. Tiksliai neprisimena, bet ir lyg po policijos atvykimo, buvo atvykę banko darbuotojai, kurie nusiėmė valstybinius numerius (t. 1, b. 1. 128-129, 133 ).

Teismas tiki liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybe. Jis nurodo ir tai, kad pažįsta D. V..

Iš Finansinio lizingo 2005-03-17 sutarties Nr.2005-030168 su priedais nustatyta, kad automobilis „Mercedes Benz Actros 2540L“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba „Krone“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas UAB (duomenys neskelbtini), tačiau nutraukus sutartį negrąžintas (t. 1, b. 1. 7-30 ).

Iš Rusijos Federacijos Generalinės prokuratūros atsakymo į Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymą nustatyta, kad 2005-04-24 sulaikytas automobilis „Mercedes Benz“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba „Krone“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduota UAB (duomenys neskelbtini) atstovui V. B. išvežimui iš RF teritorijos pagal UAB (duomenys neskelbtini) įgaliojimą" (t. 2, b. 1. 125-128).

Iš UAB (duomenys neskelbtini) 2005-06-20 įgaliojimo nustatyta, kad juo kaltinamasis V. B., kaip bendrovės darbininkas, įgaliojamas atstovauti įmonę Pskovo muitinėje, pasirašyti būtinus dokumentus, gauti transporto priemonę, ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įgaliojimu ( t. 2, b. l. 128)

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, teismas daro išvadą, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, jog kaltinamasis V. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Transporto priemonę, kurios iššvaistymu, kaip jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą, kaltinamas V. B., lizingu įsigijo UAB (duomenys neskelbtini), kurio vienintelis akcininkas buvo V. Š.. Jis, kaip ir liudytojas V. patvirtina tai, jog V. reikėjo mašinų, todėl buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad bendrovė lizingu įsigyja mašinas, o V. organizuoja krovinių pervežimą lizingu įsigytais vilkikais. Tiek V. Š., tiek V. patvirtina tą aplinkybę, kad V. B. parvarė krovininį vilkiką iš Pskovo muitinės, kurioje šis buvo sulaikytas ir paliko jį Šiauliuose, muitinės teritorijoje. Nesuprantami liudytojo Š. parodymai, kuriuos jis nuolatos keitė, dėl paieškos paskelbimo V. B.. Vieną kartą jis tvirtino, kad paieška buvo paskelbta todėl, kad pastarasis keletą savaičių neatėjo į darbą, kitą kartą tvirtino, jog todėl, kad šiam išvažiavus į Pskovą, negavo iš jo jokių žinių. Š. pareiškimas dėl krovininio vilkiko dingimo policijos komisariatui parašytas 2005-08-25 (t. 1, b. l. 1-2 ), tai yra jau po to, kai du krovininiai automobiliai buvo paimti lizingo bendrovės. Jau pačiame pareiškime jis nurodo, jog minėtas vilkikas buvo parvarytas iš Pskovo ir yra V. žinioje. Keista ir tai, jog sužinojęs, kad jo bendrovės įgytas automobilis yra paliktas kažkur Šiauliuose, jis net nevažiavo žiūrėti kokia ten situacija. Nėra išlikusių įmonės dokumentų, todėl netgi negalima nustatyti ar bent jau formaliai V. B. dar dirbo toje bendrovėje, o jis teigia, kad buvo parašęs prašymą atleisti jį iš darbo. To kategoriškai nepaneigia ir pats V. Š.. Tiek V. B., tiek V. Š. patvirtina, kad V. B. į darbą nebeateidavo. Nors ši aplinkybė nėra svarbi sprendžiant V. B. kaltės klausimą, nes jis vyko į Pskovą turėdamas UAB (duomenys neskelbtini) įgaliojimą, tačiau tai parodo kokia padėtis buvo pačioje bendrovėje. V. nuosekliai nurodo, kad vilkikas iš Pskovo buvo parvarytas V. B., paliktas muitinės teritorijoje, pakrautas, nes turėjo važiuoti su kroviniu į Maskvą, tačiau vėliau, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, krovinys buvo iškrautas, o visi vilkikai palikti ten kur ir buvo – muitinės teritorijoje. Daugiau jie V. neberūpėjo. Atrodytų, kad minėtas vilkikas, kaip ir kiti du, labiausiai turėjo rūpėti V. B..

Kaltinimas V. B. iš esmės grindžiamas įgaliojimu. Tačiau V. B. atliko viską, kas jame buvo nurodyta – sutvarkė reikiamus dokumentus ir parvarė vilkiką į Lietuvą. Paliko jį ten, kur jį palikti nurodė V.. Įgaliojime nebuvo nurodyta konkreti vieta, kur jis turi jį pristatyti. Kadangi visi lizingu įsigyti vilkikai buvo V. žinioje, tą savo pareiškime patvirtino pats Š., tą žinojo ir V. B., jokio kito įgaliojime nurodyto veiksmo, kurį jis turėjo padaryti, nebuvo, V. B. priimti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Jis neprivalėjo saugoti šio vilkiko, todėl jam dingus, negalima teigti, kad V. B. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Duomenų apie tai, kad prie vilkiko dingimo kažkokiu būdu prisidėjo V. B. veikimu ar neveikimu, byloje nėra. Visos abejonės byloje vertinamos kaltinamojo naudai, todėl kaltinamasis V. B. pagal BK 184 str. 2 d. išteisintinas.

AB „SEB lizingas“ civilinis ieškinys dėl 192115,02 Lt žalos padarymo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 301str. 302 str. 303 str. 5 d.2 p., 308 str.,

nusprendžia:

V. B. pagal BK 184 str. 2 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kardomąją priemonę panaikinti.

AB „SEB lizingas“ civilinio ieškinio dėl 192115,02 Lt žalos padarymo netenkinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.