Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Maistulis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Maistulis“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl viešojo pirkimo sąlygų teisėtumo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Tuo atveju, jeigu procesinį dokumentą (ieškinį, apeliacinį, atskirąjį skundą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo, tokį procesinį dokumentą atsisakoma priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 338 straipsnis). Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad atskirąjį skundą padavė tinkamai neįgaliota vesti bylą ieškovės vardu advokatė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti skundą priimti.

12. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo padaryti išvadą, jog atskirąjį skundą padavusi advokatė yra neįgaliota atlikti šį procesinį veiksmą ieškovės vardu. Nors 2022 m. gruodžio 21 d. teisinių paslaugų sutarties išraše, kurį ieškovė pateikė kartu su ieškiniu, yra nurodyta, kad sutartį su advokate sudarė ieškovė, atstovaujama direktoriaus V. B., tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu buvo apribota V. B. teisė eiti viešojo ir (arba) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, tačiau ieškovė į bylą yra pateikusi ir kitus advokatės įgaliojimus atstovauti ieškovę patvirtinančius įrodymus. Ieškovė, šalindama pirmosios instancijos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartimi nustatytus ieškinio trūkumus, pateikė į bylą kitą 2022 m. gruodžio 21 d. teisinių paslaugų sutarties išrašą, kuriame nurodyta, kad sutartį su advokate sudarė ieškovė, atstovaujama direktoriaus J. J., taip pat (duomenys neskelbtini) darbo sutartį, kuria J. J. įdarbintas ieškovės direktoriaus pareigoms. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu dėl pirmosios instancijos teismo 2023 m. vasario 13 d. nutarties palikti ieškinį nenagrinėtą, pateikė (duomenys neskelbtini) ieškovės vienintelio akcininko sprendimą dėl J. J. paskyrimo direktoriumi. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo spręsti, kad atskirąjį skundą ieškovės vardu padavė neįgaliota vesti bylą advokatė, ir šiuo pagrindu nutraukti apeliacinį procesą.

13. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo ir atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

14. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, eliminuoti jo neįvykdymo riziką. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 423⁷ straipsnio 1 dalį teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

15. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą.

16. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktikoje ne kartą nurodyta, kad, spręsdamas klausimą, ar ieškinys yra preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismų praktikoje nurodyta, kad teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

17. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieškovės reikalavimai prima facie gali būti vertinami kaip pagrįsti. Ieškovė prašo pripažinti neteisėtomis tam tikras Pirkimo sąlygas, nurodo faktinius ir teisinius argumentus dėl ginčijamų sąlygų neteisėtumo, šiuos argumentus pagrindžia teismų praktikoje pateikiamomis teisės aiškinimo taisyklėmis, prie ieškinio prideda reikiamus įrodymus, tarp jų, patvirtinančius, kad ieškovė yra pasinaudojusi privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka, įtvirtinta CPK ir VPĮ. Ieškovės suformuluotas reikalavimas iš esmės atitinka VPĮ 101 straipsnyje numatytus tiekėjų galbūt pažeistų teisių gynimo būdus.

18. Nesutiktina su atsakovės argumentais, kad šiuo atveju egzistuoja formaliųjų trūkumų tiek bylos iškėlimui teisme, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi ieškinį padavė įgaliojimo atstovauti ieškovei neturintis asmuo. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas 2023 m. vasario 13 d. priėmė nutartį palikti ieškinį nenagrinėtą, kaip paduotą ieškovės vardu neįgalioto vesti bylą asmens, tačiau ši teismo nutartis yra apskųsta apeliacine tvarka ir ji yra neįsiteisėjusi, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog ieškinys buvo paduotas asmens, tinkamai neįgalioto vesti bylą ieškovės vardu.

19. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su atsakovės argumentais, kad ieškinio preliminarų nepagrįstumą rodo tai, jog ieškovė pagal galiojantį imperatyvų teisinį reguliavimą neturi teisės dalyvauti Pirkime. Atsakovė šį argumentą grindžia aplinkybe, kad Konkurencijos tarybos 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimu pripažinta, kad ieškovė 2016–2019 m. dalyvaudama viešuosiuose pirkimuose sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą su kitais ūkio subjektais dėl tarpusavio veiksmų derinimo ir suderintų komercinių pasiūlymų, įskaitant kainą, pateikimo. Atsakovės teigimu, VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta, kad perkančioji organizacija pašalina tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu perkančioji organizacija bet kokiomis tinkamomis priemonėmis gali įrodyti, kad tiekėjas yra padaręs draudimo sudaryti draudžiamus susitarimus, įtvirtinto Konkurencijos įstatyme, pažeidimą ir nuo jo padarymo dienos praėjo mažiau kaip 3 metai, todėl ieškovė turėtų būti šalinama iš Pirkimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokių atsakovės argumentų pagrįstumą teismas turėtų vertinti ne spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, bet išnagrinėjęs bylą iš esmės, spręsdamas dėl atsakovės iškelto klausimo, susijusio su ieškovės teisinio suinteresuotumo buvimu, įvertinęs šiuo aspektu reiškiamus abiejų šalių argumentus, nustatęs klausimo sprendimui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai išaiškinęs bei pritaikęs VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatas. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktiką teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių, teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju nesiėmus ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius Pirkimo procedūrų nekyla grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi teismo sprendimo įvykdymas gali būti užtikrintas kitais būdais, pavyzdžiui, nutraukiant Pirkimo procedūras, o jeigu sutartis jau būtų sudaryta – sprendžiant dėl jos pripažinimo negaliojančia. Iš ieškovės atskirojo skundo galima spręsti, kad ieškovė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

21. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria pirmosios instancijos teismui, kad nesiėmus ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius Pirkimo procedūrų nekyla grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu Pirkimo procedūros nebūtų sustabdytos, bylos nagrinėjimo metu jos būtų jau pažengusios ir tikėtina, kad su Pirkimo laimėtoju būtų sudaryta preliminarioji sutartis, jos pagrindu būtų sudarytos pirkimo sutartys ir jos būtų pradėtos vykdyti. Tokiu atveju, tenkinus ieškovės reikalavimą, atsirastų poreikis papildomai spręsti klausimus dėl preliminariosios sutarties, pirkimo sutarčių galiojimo, restitucijos taikymo, ieškovės patirtos žalos atlyginimo, alternatyvių sankcijų taikymo atsakovei. Tokiu būdu, viena vertus, ieškovei būtų apsunkinta galimybė šioje byloje veiksmingai apginti savo teises, nes nepaisant galbūt palankaus teismo sprendimo priėmimo, jai galėtų būti užkirstas kelias sudaryti preliminariąją sutartį ir jos pagrindu pirkimo sutartis, ieškovė turėtų reikšti naujus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, o tai galėtų iš jos pareikalauti papildomų laiko ir finansinių sąnaudų. Antra vertus, ši situacija būtų nepalanki ir pačiai atsakovei (ikimokyklinio ugdymo įstaigoms), kuri susidurtų su dvigubo mokėjimo rizika, t. y. turėtų ne tik nustatyta tvarka atsiskaityti už teikiamas prekes su Pirkimo laimėtoju, tačiau taip pat sumokėti baudą, piniginę kompensaciją ieškovei. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šalių grąžinimas į iki galimo teisės pažeidimo buvusią padėtį gali iš esmės pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo akcentuotos aplinkybės, jog teismo sprendimo įvykdymas gali būti užtikrintas kitais būdais, pavyzdžiui, nutraukiant Pirkimo procedūras, o jeigu sutartis jau būtų sudaryta – sprendžiant dėl jos pripažinimo negaliojančia, nepripažintinos eliminuojančiomis grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėms. Tiekėjo teisinis suinteresuotumas pirmiausia pasireiškia kaip jo suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu ir finansinio atlygio už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus gavimu, dėl to teisė ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus pirmiausia ir siejama su šio intereso veiksmingu gynimu, o ne kitų galbūt mažiau efektyvių teisių gynimo būdų taikymu.

23. Šioje nutartyje jau minėta, kad teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, turi ne tik nustatyti, ar egzistuoja CPK 144 straipsnyje nustatytos bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, tačiau taip pat turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas konkrečiu atveju atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus ir nepažeis viešojo intereso. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu; sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas pastarojoje nutartyje taip pat yra pažymėjęs, kad pirmiau nurodyti pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se (savaime) nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.

24. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemonių taikymo reikšmės yra išaiškinta, kad teismai, priimdami sprendimus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti viešojo pirkimo procedūras, įpareigoti nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, sustabdyti jos vykdymą, kt.), turi atsižvelgti į viešojo intereso sudėtinių dalių tarpusavio derinimą, įvertinti neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimo grėsmes, riziką, kad nepagrįstai iš viešojo pirkimo pašalintas ar jo laimėtoju nepripažintas ūkio subjektas dėl to gali siekti prisiteisti negautas pajamas. Dėl tokios situacijos viešosios lėšos gali būti išleidžiamos neracionaliai (perkančiosios organizacijos gali susidurti su dvigubo mokėjimo už sutartį situacijomis). Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą. Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, inter alia, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018 32, 38 ir 39 punktai).

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai teigia, jog perkamo objekto įsigijimas nėra grindžiamas ypatinga skuba ir byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad Pirkimo procedūrų stabdymas iš esmės pažeistų viešąjį interesą. Teismas vertino, kad vykdomas Pirkimas yra susijęs su visaverčiu vaikų maitinimu ikimokyklinėse įstaigose, todėl ypatingai svarbus ir yra susijęs su viešuoju interesu. Teismo nuomone, sustabdžius Pirkimo procedūras, būtų sudarytos prielaidos proporcingumo reikalavimams pažeisti ir būtų padaryta didesnė žala visuomenei nei privataus asmens (ieškovės) interesams ir jo apsaugai. Ieškovė atskirajame skunde nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodo, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos yra perkančiosios organizacijos, jos šiuo metu vykdo veiklą ir užtikrina vaikų maitinimą, todėl Pirkimo atveju nėra jokios ypatingos skubos.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrindė kasacinio teismo praktikoje nurodytų išimtinių aplinkybių, susijusių su poreikiu skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl Pirkimo objekto teikiamos naudos. Neabejotina, kad Pirkimas vykdomas siekiant užtikrinti itin svarbų viešąjį interesą – visavertį vaikų maitinimą ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad skubiai neužbaigus Pirkimo procedūrų, ikimokyklinio ugdymo įstaigoms nebus patiekti vaikų maitinimui reikalingi maisto produktai, todėl bus pažeisti vaikų maitinimą reglamentuojantys teisės aktai ir vaikų interesai. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės neginčija ieškovės nurodytų aplinkybių, kad visos ikimokyklinio ugdymo įstaigos yra perkančiosios organizacijos, kurios šiuo metu savarankiškai apsirūpina reikalingais maisto produktais, ir iki tol, kol bus užbaigtos Pirkimo procedūros, taip pat turi galimybę apsirūpinti maisto produktais pagal galiojančias sutartis arba savarankiškai sudaryti naujas sutartis dėl Pirkimo objektu esančių maisto produktų įsigijimo. Taigi, atsakovės teiginiai, kad sustabdžius Pirkimo procedūras ikimokyklinio ugdymo įstaigos susidurs su iššūkiu įsigyti vaikų maitinimui būtinus produktus ir egzistuoja reali grėsmė, jog gali būti sutrikdytas maisto produktų darželiams tiekimas, vertintini kaip stokojantys pagrįstumo – iki šiol įstaigos savarankiškai apsirūpino reikalingais maisto produktais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad sustabdžius Pirkimą situacija pasikeis ir nebus užtikrintas apsirūpinimas maisto produktais. Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad įstaigos neturi reikalingos kompetencijos vykdyti viešųjų pirkimų procedūrų, negeba tinkamai įvertinti lėšų poreikio maisto produktų pirkimams, neužtikrina racionalaus lėšų panaudojimo, pirkimų procedūrų skaidrumo – tai iš esmės organizacinio pobūdžio, nuo pačios atsakovės (jos įstaigų) priklausančios aplinkybės, nepatvirtinančios šioje nutartyje minėtų kasacinio teismo praktikoje nurodytų išimčių, kuomet galėtų būti netaikomos laikinosios apsaugos priemonės.

27. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą akcentuoja, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos yra sudariusios kelias dešimtis sutarčių su ieškove dėl maisto produktų tiekimo, tarp kurių yra ir bakalėjos produktų tiekimo sutartys. Atsakovės vertinimu, tiek ieškovė, tiek ir kita įmonė UAB „Laukesta“ sistemingai veikia prieš atsakovės vykdomas maisto produktų pirkimų procedūras, yra pareiškę ieškinius dėl kitų maisto produktų pirkimų sąlygų neteisėtumo, grindžiamus analogiškais argumentais. Atsakovės teigimu, su ieškove sudarytose sutartyse įkainiai yra didesni, nei vykdant centralizuotą Pirkimą, todėl ieškovė yra suinteresuota esamos padėties išsaugojimu ir bando sustabdyti Pirkimo procedūras, kad užsitikrintų galimybę kuo ilgiau tiekti prekes pagal tiesiogiai sudaromas sutartis. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokie atsakovės argumentai yra grindžiami daugiau prielaidomis ir nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog šiuo atveju egzistuoja poreikis itin skubiai užbaigti Pirkimą. Visų pirma, atsakovė konkrečiais skaičiavimais ir įrodymais nepagrindžia, kad ieškovės su atskiromis ugdymo įstaigomis sudarytose sutartyse maisto produktų kainos yra didesnės, nei rinkoje egzistuojančios kainos, ar kad nagrinėjamame Pirkime neabejotinai bus pasiūlytos mažesnės nei sutartyse su ieškove sulygtos maisto produktų kainos. Kita vertus, aplinkybės, kad ieškovė ir kita įmonė yra pareiškusios ieškinius, ginčydamos kitų atsakovės vykdomų maisto produktų pirkimo sąlygas, pati savaime taip pat nepatvirtina, kad ieškovė reiškia reikalavimus siekdama ne apginti savo galimai pažeistą interesą dalyvauti pirkimuose (taip pat ir nagrinėjamame Pirkime), bet nesąžiningai vilkinti Pirkimo procedūras. Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšti ieškinio reikalavimai yra preliminariai pagrįsti, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje vertinti, kad ieškinys yra pareikštas nesąžiningai, piktnaudžiaujant teise pakankamo pagrindo nėra.

28. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju egzistuoja visos įstatyme nustatytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus, užtikrina siekį apsaugoti viešąjį interesą, o jų teikiama nauda yra didesnė, nei galinčios kilti neigiamos pasekmės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad labai panašioje byloje, kurioje kita tiekėja (UAB „Laukesta“) ginčija kito atsakovės vykdomo maisto produktų pirkimo „Atvežtinės daržovės ir vaisiai Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigoms“ sąlygas, Lietuvos apeliacinis teismas priėmė sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-302/2023). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir patenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki šios bylos išnagrinėjimo sustabdyti atsakovės vykdomą Pirkimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Patenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Maistulis“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas, sustabdyti viešojo pirkimo „Bakalėja ir kiti produktai Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigoms“ (pirkimo Nr. 643042) procedūras.