Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevežio apygardos teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju: Algirdo Gapucio, Sigito Bagdonaviciaus ir Arnoldo Šukaicio,

gynejams advokatams: Rimui Andrikiui, Vytautui Sviderskiui, Raimundui Kurklieciui, Jonui Milciui,

teisiamajame posedyje nagrinedama baudžiamaja byla, kurioje M. M., R. K., P. L. kaltinami nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 99 straipsnyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustate:

M. M., R. K. ir P. L. šioje baudžiamojoje byloje kaltinami tuo, kad jie, budami sovietu okupacines strukturos – (duomenys neskelbtini) darbuotojais: M. M. – igaliotiniu (duomenys neskelbtini), jaunesniuoju leitenantu, R. K. – jaunesniuoju seržantu (duomenys neskelbtini), P. L. – vyresniuoju operatyviniu igaliotiniu (duomenys neskelbtini), kapitonu, žinodami pagrindini šio komiteto tiksla – fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventoju dali, priklausiusia atskirai politinei grupei, t. y. pasipriešinimo sovietu okupacijai ir okupaciniam režimui dalyviams – Lietuvos partizanams, ir ji vykdydami, 1965 m. kovo 17 d. (duomenys neskelbtini), kartu su (duomenys neskelbtini) darbuotojais: N. D., S.V., V. V., V. R., S. T., C. I., (duomenys neskelbtini) vyresniuoju milicijos seržantu V. Ž. ir su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Lietuvos TSR Valstybes saugumo komiteto ir milicijos darbuotojais, atvyke i A. ir O. P. sodyba (duomenys neskelbtini), ir turedami 1965 m. kovo 16 d. Lietuvos TSR prokuroro (duomenys neskelbtini) V. G. sankcionuota sprendima daryti krata, siekdami surasti pasipriešinimo sovietu okupacinei valdžiai dalyvi – Lietuvos partizana A. K., kratos metu jiems radus šio partizano bunkerio buvimo vieta po krosnimi, esancia A. ir O. P. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ši gyvenamaji nama apsupus ginkluotiems minetiems operacijos dalyviams bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims ir iš nenustatytu ginklu apšaudant, šio aktyvaus ginkluoto puolimo metu, žinodami ir suprasdami, kad Lietuvos partizanas A. K. bus nužudytas arba paimtas i nelaisve, po to kankinamas ir teisiamas kaip „tevynes išdavikas“, jam realiai gresus nuteisimu mirties bausme, ir tokiu budu buti sunaikintam kaip atskiros politines grupes – pasipriešinimo sovietu okupacijai ir okupaciniam režimui nariui – Lietuvos partizanui, tycia to siekdami, taciau A. K. del paminetu priežasciu nusprendus gyvam nepasiduoti ir nusišovus iš vokiško automato Nr. 6726 „a“, kas leme jo žuti, dalyvavo fiziškai sunaikinant Lietuvos partizana A. K..

Kaltinamasis M. M., jo gynejai advokatai R. Andrikis ir V. Sviderskis pateike prašyma kreiptis i Lietuvos Respublikos Konstitucini Teisma (toliau – Konstitucinis Teismas), kad butu nustatyta, ar BK 99 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) ir teisines valstybes principui.

Teismo nuomone, pareiškeju abejone del minimo istatymo atitikties Konstitucijai yra visiškai pagrista, todel prašymas tenkinamas del šiu motyvu:

Genocido savoka pirma karta oficialiai buvo suformuluota Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute. Statuto 2 straipsnyje genocidas buvo išskirtas kaip atskiras nusikaltimas žmonijai ir apibrežiamas kaip tycinis ir sistemingas rasiniu bei nacionaliniu grupiu naikinimas, siekiant sunaikinti tam tikras žmoniu rases ar klases, taip pat nacionalines, rasines ar religines grupes.

1948 m. gruodžio 9 d. Jungtines Tautos prieme Konvencija Del kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už ji (toliau – Konvencija del genocido), kuri isigaliojo 1951 m. sausio 12 d.

Motyvuojamoji dalis

Konvencijos del genocido 2 straipsnyje nustatyta, kad „Genocidu laikomi veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokia nors nacionaline, etnine, rasine ar religine grupe, butent:

tokios grupes nariu žudymas;rimtu fiziniu ar psichikos sužalojimu padarymas tokios grupes nariams;kokiai nors grupei tycinis sudarymas tokiu gyvenimo salygu, kuriomis siekiama ja visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti;priemoniu, kuriomis siekiama riboti gimstamuma grupeje, panaudojimas;prievartinis vienos grupes vaiku perdavimas kitai.“

1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukšciausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas prieme istatyma „Del atsakomybes už Lietuvos gyventoju genocida“ (toliau – Istatymas del genocido). Jo preambuleje nurodyta, kad Lietuvos Respublika ši istatyma prieme, prisijungdama prie Konvencijos del genocido. Šio istatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dali gyventoju, priklausanciu kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškusieji šiu grupiu nariu žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kuno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyciniu sudarymu tokiu gyvenimo salygu, kuriomis siekiama sunaikinti visa ar dali tokios žmoniu grupes; prievartiniu vaiku perdavimu iš šiu grupiu i kitas ar panaudojimu priemoniu, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamuma (genocidas),

– baudžiami laisves atemimu nuo penkeriu iki penkiolikos metu su turto konfiskavimu arba mirties bausme su turto konfiskavimu“.

Taigi šiame istatyme naudojama genocido nusikaltimo sudeties formuluote visiškai atitiko Konvencijoje del genocido nurodyta genocido nusikaltimo savoka tiek, kiek ji susijusi su genocido dalyku, t. y. žmonemis, priklausanciais nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.

Konvencijos del genocido 5 straipsnis nustato, kad „Susitariancios Šalys, kiekviena vadovaudamasi savo konstitucija, isipareigoja priimti reikiamus teises aktus, kad isigaliotu šios Konvencijos nuostatos ir kad butu numatytos veiksmingos bausmes asmenims, kaltiems del genocido ar del kitos 3 straipsnyje nurodytos veikos“, o 16 straipsnio 1 dalis – kad „kiekviena susitariancioji šalis gali bet kada, raštu apie tai pranešdama Generaliniam Sekretoriui, prašyti pataisyti ir papildyti šia Konvencija“. Prisijungdama prie šios Konvencijos Lietuvos Respublika nereikalavo jokiu išlygu, suteikianciu jai teise vykdant 5 straipsnio isipareigojimus, priimti teises aktus, neatitinkancius šios Konvencijos 3 straipsnio nuostatu.

1998 m. liepos 17 d. Jungtiniu Tautu Diplomatineje igaliotoju atstovu konferencijoje, skirtoje Tarptautiniam baudžiamajam teismui isteigti, buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas (toliau – Romos statutas). Šio dokumento 6 straipsnyje buvo apibrežta genocido nusikaltimo sudetis:

„Šiame Statute genocidas – kuri nors iš toliau išvardytu veiku, padarytu siekiant sunaikinti visus ar dali žmoniu, priklausanciu kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra:

tokios grupes nariu žudymas;tokios grupes nariu sunkus kuno sužalojimai ar psichines traumos;tycinis tokiu gyvenimo salygu tai grupei sudarymas, del kuriu visi jos nariai ar dalis ju žutu;

d) priemoniu, ribojanciu tai grupei priklausanciu žmoniu gimstamuma, taikymas;

e) prievartinis vienos grupes vaiku perdavimas kitai grupei.“

Be to, Romos statuto 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „nusikaltimo savoka aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokia analogija, o iškilus neaiškumui, savoka aiškinama tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai“. Taigi šio Statuto 6 straipsnyje nustatyta genocido savoka negali buti aiškinama kitaip, negu jame nurodyta.

Lietuvos Respublikos istatymas „Del Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ratifikavimo“ priimtas 2003-04-01, Romos statutas Lietuvoje isigaliojo 2003-05-01, todel pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dali šie dokumentai yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisines sistemos dalis.

Taciau 1998 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas prieme BK papildymo 62¹, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsniu pakeitimo ir papildymo istatyma Nr. VIII-708, kuris isigaliojo 1998-05-06. Šio istatymo 11 straipsnio 3 dalimi pripažinti netekusiais galios Istatymo del genocido 1, 3, 4, 5 straipsniai, o BK 9 straipsnis buvo papildytas 71 straipsniu:

Veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dali gyventoju, priklausanciu kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, pasireiške šiu grupiu nariu žiauriu kankinimu, sunkiu kuno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyciniu sudarymu tokiu gyvenimo salygu, kuriomis siekiama sunaikinti visa ar dali tokios žmoniu grupes; prievartiniu vaiku perdavimu iš šiu grupiu i kitas ar priemoniu, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamuma, panaudojimu,

baudžiami laisves atemimu nuo penkeriu iki dvidešimties metu.

Šio straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai, pasireiške žmoniu žudymu, taip pat šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytu veiksmu organizavimas arba vadovavimas jiems

baudžiami laisves atemimu nuo dešimties iki dvidešimties metu arba laisves atemimu iki gyvos galvos, arba mirties bausme.“

Šiame istatyme itvirtinta genocido nusikaltimo sudetis, lyginant ja su Istatyme del genocido, o kartu ir Konvencijoje del genocido bei Romos statute nustatytaja, buvo esmingai papildyta – išplestas asmenu grupiu, prieš kurias galimas genocidas, sarašas, i ji itraukiant gyventojus, priklausancius socialinei ar politinei grupei.

2000 m. rugsejo 26 d. buvo priimtas Baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir isigaliojimo istatymas.

2002 m. spalio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsejo 26 d. istatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. istatymu Nr. IX-785, ir Bausmiu vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. istatymu Nr. IX-994, isigaliojimo ir igyvendinimo tvarkos istatymas, kurio 1 straipsnis nustate, kad BK isigalioja nuo 2003 m. gegužes 1 d., o 47 straipsnio 1 dalis – jog isigaliojus naujajam BK, netenka galios 1961 m. redakcijos BK.

Naujajame, šiuo metu galiojanciame BK, genocidas apibrežtas taip:

Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dali žmoniu, priklausanciu bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant ju protini vystymasi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo salygas, kad jos leme visu ju ar dalies žuti, ribojo toms grupems priklausanciu žmoniu gimstamuma ar prievarta perdave ju vaikus kitoms grupems,

baudžiamas laisves atemimu nuo penkeriu iki dvidešimties metu arba laisves atemimu iki gyvos galvos.“

Šio nusikaltimo sudetis nusikaltimo dalyko požiuriu yra tapati 1961 m. BK 71 straipsnyje numatyto nusikaltimo – genocido – sudeciai.

Be to, BK 3 straipsnio 3 dalyje itvirtinta nuostata, kad „baudžiamasis istatymas, nustatantis veikos nusikalstamuma, griežtinantis bausme arba kitaip sunkinantis nusikalstama veika padariusio asmens teisine padeti, neturi grižtamosios galios. Išimti sudaro šio kodekso normos, nustatancios atsakomybe už genocida (99 straipsnis) <...>“, o BK 95 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta, jog „nera senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse: 1) genocidui (99 straipsnis) <...>“.

Taigi akivaizdu, kad nuo 1998 m. gegužes 6 d. Lietuvos Respublikoje galioja baudžiamasis istatymas, numatantis atsakomybe už nusikaltima – genocida, kuris del nauju nusikaltimo dalyku inkorporavimo i istatyma, lyginant su anksciau galiojusiu Lietuvos Respublikos istatymu „Del atsakomybes už Lietuvos gyventoju genocida“ ir Lietuvos Respublikos ratifikuotomis tarptautinemis sutartimis, išplete šios nusikalstamos veikos apimti.

Šiuo aspektu reikšminga yra ir Europos Tarybos Parlamentines Asamblejos 1996 metais priimta Rezoliucija Nr. 1096 Del priemoniu, skirtu pašalinti buvusiu komunistiniu totalitariniu sistemu palikima, kurioje teigiama, kad „<..> Asambleja rekomenduoja už kriminalinius nusikaltimus, ivykdytus asmenu komunistinio totalitarinio režimo metu, persekioti ir bausti pagal standartini baudžiamaji kodeksa <..>“.

Konstitucijos preambuleje itvirtintas teisines valstybes siekis.

Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime sakoma, kad „Neatsiejami teisines valstybes principo elementai yra teisetu lukesciu apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybe privalo vykdyti prisiimtus isipareigojimus asmeniui. Konstitucinis Teismas ne karta yra pažymejes, kad neužtikrinus asmens teisetu lukesciu apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebutu užtikrintas asmens pasitikejimas valstybe ir teise. Vienas esminiu konstitucinio teisines valstybes principo elementu – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybe turi pareiga užtikrinti teisinio reguliavimo tikruma ir stabiluma, apsaugoti teisiniu santykiu subjektu teises, taip pat igytas teises, gerbti teisetus lukescius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkricio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 200 m. kovo 17 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai)“.

Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime teigiama, jog „konstitucinis teisines valstybes principas suponuoja ivairius reikalavimus istatymu leidejui, kitiems teisekuros subjektams: teisekuros subjektai teises aktus gali leisti tik neviršydami savo igaliojimu; teises aktuose nustatyti reikalavimai turi buti grindžiami bendro pobudžio nuostatomis (teises normomis ir principais), kurias imanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamu teisiniu santykiu subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi buti grindžiamas tik atitinkamais teises aktais reguliuojamu visuomeniniu santykiu subjektu padeties objektyviais skirtumais; <...> istatymuose ir kituose teises aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi buti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teises aktu formuluotes turi buti tikslios, turi buti užtikrinami teises sistemos nuoseklumas ir vidine darna, teises aktuose neturi buti nuostatu, vienu metu skirtingai reguliuojanciu tuos pacius visuomeninius santykius; <...> teises aktais negalima reikalauti neimanomu dalyku (lex non cogit ad impossibilia); teises aktu galia yra nukreipta i ateiti, istatymu ir kitu teises aktu galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teises aktu butu sušvelninama teisiniu santykiu subjekto padetis ir kartu nebutu pakenkiama kitiems teisiniu santykiu subjektams (lex benignior retro agit); teises pažeidimai, už kuriuos teises aktuose yra nustatyta atsakomybe, turi buti aiškiai apibrežti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybe už teises pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kuri nustatytos teisines priemones turi buti butinos demokratineje visuomeneje ir tinkamos siekiamiems teisetiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslu ir priemoniu turi buti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisiu labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisines priemones yra susijusios su sankcijomis už teises pažeidima, tai minetos sankcijos turi buti proporcingos padarytam teises pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimu, apimanciu inter alia butinuma užtikrinti asmenu lygybe istatymui, teismui ir valstybes institucijoms ar pareigunams <...>.“

Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad „negalioja joks istatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“.

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kaltinamas padares nusikaltima, turi teise, kad jo byla viešai ir teisingai išnagrinetu nepriklausomas ir bešališkas teismas“, o šio straipsnio 4 dalyje – kad „bausme gali buti skiriama ar taikoma tik remiantis istatymu“.

Ši Konstitucijos nuostata iš esmes atkartoja svarbiausius baudžiamosios teises principus : Nullum crimen sine lege – nera nusikalstamos veikos be istatymo ir Nullum poena sine lege – nera bausmes be istatymo, bei Europos žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijos 7 straipsnyje itvirtinta principa, kad niekas negali buti nuteistas už veiksmus ar neveikima, kurie, ju ivykdymo momentu, pagal galiojusius valstybes vidaus istatymus, tarptautine teise ar pagal civilizuotu tautu visuotinai pripažintus bendrus teises principus nebuvo laikomi nusikaltimais, bei kad negali buti skiriama griežtesne bausme negu ta, kuri galejo buti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.

Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „tarptautines sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisines sistemos dalis.“

Pagal 1969 m. Vienos konvencijos del tarptautiniu sutarciu teises 26 straipsnyje pateikta pacta sunt servanda principa „kiekviena isigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sažiningai ja vykdyti“ bei 27 straipsnyje itvirtinta principa „šalis negali pasitelkti savo vidaus teises nuostatu, kad pasiteisintu del sutarties nesilaikymo“.

Lietuvos Respublikos tarptautiniu sutarciu istatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad „jei isigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos istatymai, kiti teises aktai, galiojantys šios sutarties nudarymo metu arba isigalioje po šios sutarties isigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautines sutarties nuostatos“. Vadinasi, valstybes pareiga vykdyti tarptautinius isipareigojimus išlieka net tada, kai tarptautines sutarties nuostatos prieštarauja vidaus teises aktams.

Apibendrindama tai, kas pasakyta, kolegija konstatuoja, kad pagal šiuo metu galiojancio BK 99 straipsni Lietuvos Respublikoje genocidu pripažistami veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dali gyventoju, priklausanciu kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei.

Taciau tiek Konvencijoje del genocido, tiek Romos statute – tarptautinese sutartyse, kurios Lietuvos Respublikos Seimo yra ratifikuotos ir galiojancios, Lietuvos Respublikoje genocido nusikaltimas apibrežiamas kaip veiksmai, kuriais ketinama (siekiama) visiškai ar iš dalies sunaikinti kokia nors nacionaline, etnine, rasine ar religine žmoniu grupe.

Taigi BK 99 straipsnyje nustatyta genocido savoka skiriasi nuo tarptautiniuose teises aktuose naudojamos genocido savokos savo apimtimi. BK 99 straipsnyje kaip genocidas kvalifikuojami veiksmai ne tik prieš visus ar dali žmoniu, priklausanciu bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, bet taip pat ir socialinei ar politinei grupei. Konstitucinio Teismo išpletota teisines valstybes doktrina itvirtina universalu teisines valstybes principa, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teises sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, garantuojama teisetu lukesciu apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, užtikrinama teises normu darna, užtikrinama, kad tarp teises normu negali buti jokiu prieštaravimu ir jokios konkurencijos.

Be to, BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „Baudžiamasis istatymas, nustatantis veikos nusikalstamuma, griežtinantis bausme arba kitaip sunkinantis nusikalstama veika padariusio asmens teisine padeti, neturi grižtamosios galios. Išimti sudaro šio kodekso normos, nustatancios atsakomybe už genocida (99 straipsnis) <...>“. BK 95 straipsnio „Apkaltinamojo nuosprendžio priemimo senatis“ 8 dalies 1 punkte nustatyta, jog „nera senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse: 1) genocidui (99 straipsnis) <...>“. Taigi pagal BK atgal galioja ir senaties nera ne tik tarptautines teises kaip genocidas kvalifikuojamiems veiksmams prieš visus ar dali žmoniu, priklausanciu bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, bet ir tik nacionalines teises genocidu kvalifikuojamiems veiksmams prieš socialine ar politine grupe, kurie tarptautines teises požiuriu niekada nebuvo ir nera laikomi genocidu ir nera priskiriami nusikaltimams žmoniškumui ar karo nusikaltimams.

Del šios priežasties yra pagrindas manyti, kad šiuo atveju, nacionalineje teiseje išpletus genocido nusikaltimo ribas ir kartu nustacius visos tokios normos taikymo grižtamaja galia bei senaties instituto netaikyma, gali buti pažeistas konstitucinis teisines valstybes principas ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 4 dalyse itvirtinta asmens, padariusio nusikaltima, teise, kad jo byla teisingai išnagrinetu nepriklausomas ir bešališkas teismas ir kad bausme gali buti skiriama ar taikoma tik remiantis istatymu.

Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „Tarptautines sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisines sistemos dalis.“ Kadangi Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinese sutartyse genocidas apibrežiamas kaip veiksmai prieš visus ar dali žmoniu, priklausanciu bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, todel yra pagrindas manyti, kad veiksmu prieš socialine ar politine grupe kvalifikavimas pagal BK 99 straipsni, t. y. pleciamasis tarptautines baudžiamosios teises savokos aiškinimas, gali prieštarauti Konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte nurodyta, kad, kai istatymu numatytais atvejais kreipiamasi i Konstitucini Teisma, bylos nagrinejimas atidedamas, taciau Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokiais atvejais bylos nagrinejimas sustabdomas. Atsižvelgiant i tai, o taip pat i Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas“ ir kad „negalioja joks istatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“, bylos nagrinejimas iki bus gautas Konstitucinio teismo nutarimas stabdytinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdestyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo istatymo 65 ir 67 straipsniais teismas

nutare:

kreiptis i Lietuvos Respublikos Konstitucini Teisma su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis, 3 straipsnio 3 dalis bei 95 straipsnio 8 dalies 1 punktas pagal turini ir reguliavimo apimti neprieštarauja konstituciniam teisines valstybes principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 4 daliai ir 138 straipsnio 3 daliai.

Bylos nagrinejima sustabdyti iki bus gautas Konstitucinio teismo nutarimas.