Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-27 · Civilinė byla Nr. 2A-243/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-27
Bylos Nr.
2A-243/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00114-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis, Alvydas Poškus
Atsakovas
E. K.
Kategorijos
  • 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-243/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00114-2011-5Procesinio sprendimo kategorija: 27.7, 44.2.4.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-586-467/2013 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus betono dangos“ teisių perėmėjo A. V. ieškinį atsakovui E. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas įmonės vadovo, neperdavusio bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų, civilinės atsakomybės klausimas.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 621 854 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovas nuo 2005 m. sausio 14 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. buvo UAB „Vilniaus betono dangos“ direktoriumi. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi UAB „Vilniaus betono dangos” iškėlus bankroto bylą, atsakovas kaip įmonės vadovas buvo įpareigotas bankrutuojančios įmonės administratoriui perduoti visą įmonės turtą ir dokumentus, tačiau šios pareigos nevykdė. Pagal paskutinį žinomą 2006 m. gruodžio 31 d. įmonės balansą ieškovo ilgalaikis turtas sudarė 637 811 Lt (įskaitant ir ieškovui žinomą jo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini)), atsargos - 21 050 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 59 891 Lt. Atsakovas, būdamas bendrovės vadovu ir atsakingu asmeniu už bendrovei priklausančių pinigų bei turto valdymą, naudojimąsi ir disponavimą juo, pasisavindamas minėtas pinigines lėšas bei turtą, savo kalta veika padarė žalą tiek bendrovei, tiek jos kreditoriams. Atsakovo kaltė šiuo atveju yra preziumuojama.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartimi pradinis ieškovas BUAB „Vilniaus betono dangos“ pakeistas jo teisių perėmėju A. V.. Pastarasis nurodė, kad jo individuali įmonė buvo BUAB „Vilniaus betono dangos“ kreditoriumi, bankroto administratorius pasiūlė jam įsigyti reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę už administratoriaus pasiūlytą kainą ir jis sutiko. Pinigus pagal sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo pervedė pavedimu per banką iš asmeninės sąskaitos. Su atsakovu jam teko bendrauti asmeniškai darbo reikalais dar iki bankroto bylos iškėlimo, vėliau jo nematė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo E. K. ieškovo A. V. naudai 54 190,88 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. sausio 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b.l. 113-116). Teismas nurodė, kad atsakovas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. nustatyto įpareigojimo perduoti įmonės bankroto administratoriui turtą ir visus turimus dokumentus neįvykdė, nors bankroto administratorius ėmėsi neatidėliotinų veiksmų surasti įmonės turtą, dokumentus bei patį atsakovą. Todėl atsakovo veiksmus, neperduodant įmonės bankroto administratoriui turto ir dokumentų, teismas vertino kaip neteisėtą veiką, sudarančią pagrindą civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246 str.). Teismas sutiko, jog atsakovas, neperduodamas bankroto administratoriui viso BUAB „Vilniaus betono dangos“ turto ir dokumentų, padarė žalą (CK 6.249 str.), tačiau nesutiko su ieškovo apskaičiuotu žalos dydžiu. BUAB „Vilniaus betono dangos“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2012 m. liepos 2 d. sprendimą dėl įmonės pabaigos, rėmėsi 2009 m. gruodžio 31 d. BUAB „Vilniaus betono dangos“ vadovo pateiktu įmonės balansu ir konstatavo, jog BUAB „Vilniaus betono dangos“ turto vertė balanso sudarymo dieną buvo 134 426 Lt. Be to, sprendime nurodė, kad, vykdant bankroto procedūras, buvo rastas ir parduotas įmonės turtas už 79 207,91 Lt bei nustatytas 1 027,21 Lt sąskaitos likutis banke. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl yra objektyvus rašytinis įrodymas, kuriuo teismas nagrinėjamoje byloje gali remtis (CPK 197 str.). Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byloje dalyvavo tiek atsakovas (buvo vienas iš iniciatorių dėl bankroto bylos iškėlimo), tiek pradinis ieškovas (bankroto administratorius), todėl teismas sprendė, kad šis įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje (CPK 182 str.). Teismas nustatęs, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės turto vertė sudarė 134 426 Lt, o vykdant bankroto procedūras buvo rastas ir parduotas įmonės turtas už 79 207,91 Lt bei 1 027,21 Lt sąskaitos likutis banke, padarė išvadą, jog realiai BUAB „Vilniaus betono dangos“ padaryta žala yra 54 190,88 Lt. Tarp atsakovo neveikimo – turto neperdavimo ir žalos yra akivaizdus priežastinis ryšys, nes dėl atsakovo veiksmų žala atsirado tiesiogiai (CK 6.247 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, tačiau jis to nedarė. Teismas konstatavo, kad yra nustatytos visos sąlygos bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti, todėl ieškinį iš esmės tenkino, priteisiant iš atsakovo teismo nustatyto dydžio žalos atlyginimą (Akcinių bendrovių įstatymo19 str. 8 d., CK 6.263 str.) bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. sausio 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas E. K. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti arba Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priimti naujus įrodymus bei nustatyti, jog bylos medžiagos dalis yra nevieša (b.l. 119-125). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

A. V. tik 2012 m. spalio 15 d. pranešė apie teisių perėmimą. Todėl iki tol nesant byloje įrodymų apie procesinį teisių perėmimą, teismas nepagrįstai nenutraukė bylos, nes ieškovas BUAB „Vilniaus betono dangos“ buvo likviduotas (CPK 293 str. 8 p.). Teismas nepagrįstai, iš pradžių 2012 m. spalio 3 d. nutartimi palikęs ieškinį nenagrinėtą, vėliau šią nutartį panaikino ir bylą išnagrinėjo. Apelianto nuomone, jei laikyti, kad buvo ieškovo teisių perėmimas, tai ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, nes apie 2012 m. spalio 3 d. teismo posėdžio vietą ir laiką pradiniam ieškovui BUAB „Vilniaus betono dangos“ pranešta tinkamai. Todėl A. V. kaip procesinių teisių perėmėjui yra privalomi visi veiksmai, kurie šioje byloje buvo atlikti iki 2012 m. spalio 15 d., ir nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos kokios nors A. V. teisės. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas prašymo priimti sprendimą už akių nebuvo pateikęs, teismas pagrįstai buvo palikęs ieškinį nenagrinėtą. Teismas, vadovaudamasis A. V. pateikta 2012 m. gegužės 30 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo, nepagrįstai pastarąjį pripažino procesinių teisių perėmėju. A. V. kaip teisių perėmėjas tinkamai neinformavo apelianto apie reikalavimo perleidimą, todėl negalėjo šito fakto panaudoti prieš apeliantą ir įstoti į bylą vietoj ieškovo BUAB „Vilniaus betono dangos“ (CK 6.109 str.). A. V. nepateikė įrodymų, kad 2012 m. spalio 11 d. pakartotinį pranešimą ar kitą dokumentą, patvirtinantį reikalavimo perleidimą, apeliantas gavo. Reikalavimo perleidimo sandoris yra tariamas sandoris, sudarytas dėl akių ir negaliojantis nuo jo sudarymo (CK 1.86 str.) todėl, kad itin maža ir neprotinga sandorio kaina; protingas asmuo, perimdamas reikalavimo teisę, būtų pasidomėjęs apie proceso eigą; byloje nėra įrodymų, kad BUAB „Vilniaus betono dangos“ kreditoriai būtų sutikę perleisti šį reikalavimą už tokią kainą, reikalavimo perleidimo sutartis UAB „Vilniaus betono dangos“ bankroto byloje apskritai nebuvo pateikta, todėl 1 000 Lt už reikalavimo perleidimą net nebuvo įtraukta į bendrą įmonės turto masę. Teismas tai turėjo nustatyti ex officio ir pasibaigus BUAB „Vilniaus betono dangos“, nesant tinkamo jo teisių perėmėjo, byla turėjo būti nutraukta (CPK 293 str. 8 p.).Teismas išnagrinėjo bylą apeliantui nedalyvaujant teismo posėdyje bei jam tinkamai nepranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Teismas šaukimą įteikė viešo paskelbimo būdu, tačiau tokiu būdu teismo šaukimą buvo galima įteikti tik jei būtų nežinoma ne tik apelianto gyvenamoji, bet ir darbo vieta (CPK 130 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų, kad teismo šaukimus buvo bandyta įteikti apeliantui jo darbo vietoje arba jo darbovietės administracijai. Teismo priteista nuostolių suma apskaičiuota neteisingai. Ieškovas kaip nuostolius prašė priteisti esą neperduoto ilgalaikio turto, atsargų bei pinigų ekvivalentų vertę, o teismas priteisė viso 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės balanse įrašyto turto vertę iš jo atėmus tik parduoto turto kainą ir banke buvusį sąskaitos likutį, tokiu būdu peržengė byloje pareikštus ieškovo reikalavimus. Trumpalaikio turto vertės ieškovas neprašė priteisti, o atsargų bei pinigų ekvivalentų pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad ilgalaikis turtas 107 976 Lt, todėl atėmus buto vertę (96 898 Lt), lieka 11 078 Lt. Tačiau teismas neįvertino, kad bankroto administratorius perėmė ir kitą turtą - Huyndai XG 300, Toyota Tundra ir 1 027,21 Lt sumą banko sąskaitoje, taip pat įmonė gavo 1 000 Lt už reikalavimo teisių perleidimą, todėl, apelianto teigimu, įmonė dėl apelianto veiksmų nuostolių nepatyrė. Teismas priežastinio ryšio iš esmės neanalizavo, taip pat neanalizavo, ar tas turtas, kurio esą apeliantas neperdavė ir kurį administratorius pardavė, nebuvo balanse nurodytas turtas. Teismas neatsižvelgė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyto turto vertė yra likutinė (balansinė), o ne galimo pardavimo kaina. Apeliantas neatsakingas už tai, kad UAB „Vilniaus betono dangos“ administratorius per pigiai (ne balansine verte) pardavė įmonės turtą ir dėl to atsirado nuostoliai. Todėl tarp apelianto veiksmų ir prašomos priteisti žalos nėra priežastinio ryšio. Teismas turėjo sumažinti nuostolių atlyginimo dydį dėl apelianto blogos turtinės padėties, nes dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Apeliantas nurodo, kad su sutuoktine išlaiko du nepilnamečius vaikus, šeimos pajamos yra mažos, vienintelis turimas nekilnojamasis turtas yra įkeistas ir areštuotas, areštuotos apelianto sąskaitos. Kito turto, iš kurio galėtų patenkinti savo minimalius pragyvenimo poreikius iš išlaikyti vaikus, apeliantas ir jo sutuoktinė neturi. Todėl, jei kokie nors nuostoliai ir turėtų būti priteisti iš apelianto, atlygintinų nuostolių dydis turėtų būti mažintinas (CK 6.251 str. 2 d.).

Šalies argumentai

Apeliantas prašo priimti naujus įrodymus, nes būtinybė pateikti juos atsirado po teismo sprendimo priėmimo. Be to, siekdamas apsaugoti šeimos nuosavybės ir privataus gyvenimo slaptumą, prašo nustatyti, jog bylos medžiagos dalis, susijusi su apelianto ir jo sutuoktinės pajamomis ir turtu, taip pat su nepilnamečių vaikų duomenimis, yra nevieša.

Atsiliepimas

Ieškovas A. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 148-149). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Ieškinio palikimo nenagrinėtu bei procesinių teisių perėmimo klausimai jau buvo spręsti ginčo byloje bei išspręsti įsiteisėjusia teismo nutartimi.Ieškovo pakeitimas procesinių teismų perėmimu atitinka CPK 48 straipsnio nuostatas. Apeliantui ne kartą buvo teikti pranešimai dėl ginčo reikalavimo teisės perėmimo, vienas iš jų pateiktas teismui. Pranešimas apie reikalavimo teisės perėmimą buvo siųstas tuo pačiu apelianto adresu, kuris nurodytas ir apeliaciniame skunde kaip gyvenamosios vietos adresas. Apie reikalavimo teisės perleidimą skelbiama viešai tik tuo atveju, jeigu skolininko buvimo vieta nežinoma. Atsižvelgiant į tai, kad skolininko buvimo (gyvenamoji) vieta nepasikeitusi, jos adresu ir buvo išsiųstas pranešimas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškinyje nebuvo reikalaujama priteisti trumpalaikio turto vertės, nes ieškinio dalykas – žala, atsiradusi dėl ilgalaikio turto, atsargų (trumpalaikio turto) bei lėšų trūkumo.Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi 2009 m. gruodžio 31 d. BUAB „Vilniaus betono dangos“ balansu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad paskutinis oficialus įmonės balansas buvo parengtas bei registruotas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje bei VĮ Registrų centras už 2006 metus. Ieškovas nurodo, kad jis pagrįstai abejoja pateikto 2009 m. gruodžio 31 d. balanso bei jame esančių duomenų tikrumu. Apelianto argumentai dėl BUAB „Vilniaus betono dangos“ bankroto administratoriaus neveikimo ar netinkamo veikimo parduodant įmonės turtą bei jo veiksmų neįrodyti, o jo sudaryti sandoriai nenuginčyti ir galiojantys.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi UAB „Vilniaus betono dangos“ iškelta bankroto byla (b.l. 8-9). Apeliantas laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo UAB „Vilniaus betono dangos“ direktoriumi (b.l. 13). Iškėlus bankroto bylą, apeliantas buvo įpareigotas įmonės turtą ir dokumentus perduoti bankroto administratoriui (b.l. 15), tačiau tai padaryta nebuvo, administratorius pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo. 2012 m. gegužės 30 d. sutartimi A. V. atlygintinai perleista reikalavimo teisė į apeliantą (b.l. 62). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą dėl BUAB „Vilniaus betono dangos“ pabaigos (b.l. 46-47). Pagal 2006 m. gruodžio 31 d. UAB „Vilniaus betono dangos“ balansą, kuriuo rėmėsi reikšdamas ieškinį ieškovas, įmonės ilgalaikis turtą sudarė 637 811 Lt, atsargos - 21 050 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 59 891 Lt (b.l. 19-21). Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė remdamasis 2009 m. gruodžio 31 d. balanso, kuriuo buvo vadovaujamasi tiek iškeliant bankroto bylą, tiek priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos, duomenimis.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su procesinių normų pažeidimu

Apeliantas nurodo, kad byla turėjo būti nutraukta CPK 293 straipsnio 8 punkto pagrindu, nes A. V. teismui tik 2012 m. spalio 15 d. pranešė apie teisių perėmimą, o sprendimas dėl UAB „Vilniaus betono dangos“ pabaigos buvo priimtas dar 2012 m. liepos 2 d. Todėl, neatvykus ieškovui į 2012 m. spalio 3 d. teismo posėdį (jame ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu) ir nesant duomenų apie ieškovo teisių perėmimą, byla turėjo būti nutraukta. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus.

CPK 293 straipsnio 8 punkto pagrindu byla nutraukiama tuo atveju, jei likvidavus bylos šalimi buvusį juridinį asmenį, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas. Šiuo atveju UAB „Vilniaus betono dangos“ reikalavimo teisę buvo perleidusi dar 2012 m. gegužės 30 d., t.y. iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Pastebėtina, kad ši aplinkybė (reikalavimo teisės perleidimas) atsispindi ir 2012 m. birželio 8 d. kreditorių komitete patvirtintoje administratoriaus ataskaitoje (b.l. 127), taigi, ir priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos apie ją teismui buvo žinoma. Todėl konstatavus faktą, jog reikalavimo teisė buvo perleista, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjama byla, priėmus bankroto byloje sprendimą dėl įmonės pabaigos, turėjo būti nutraukta.

Atmestini apelianto argumentai, kad ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nes į 2012 m. spalio 3 d. teismo posėdį ieškovas nebuvo atvykęs. Teismas nutartimi šiame posėdyje buvo palikęs ieškinį nenagrinėtu, tačiau, gavęs A. V. atskirąjį skundą, ją 2012 m. spalio 30 d. nutartimi pasinaikino (b.l. 80-81). Tokią teisę teismas turėjo CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl procesinės teisės normos šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Apeliantas nurodo, kad A. V. negalėjo būti pripažintas procesinių teisių perėmėju, nes jis CK 6.109 straipsnio nustatyta tvarka turėjo apie reikalavimo teisės perėmimą informuoti apeliantą, byloje tokių įrodymų nėra. Be to, apelianto manymu, reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra tariamas sandoris ir negalioja (CK 1.86 str.). Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos apelianto teiginius. Į bylą reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra pateikta. Iš minėtos 2012 m. birželio 8 d. administratoriaus ataskaitos matyti, kad kreditorių komitetas žinojo apie tokios sutarties sudarymą, už ją yra gauta atitinkama pinigų suma, t.y. reikalavimo teisės perleidimas realiai įvyko. Pastebėtina, jog apeliantas prieštarauja pats sau – viena vertus, teigia, kad sutartis yra tariamas sandoris, taigi, jis apskritai negaliotų, kita vertus, kitais argumentais jis įrodinėja netinkamą jam pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimo faktą. Teisminėje praktikoje yra pripažinta, jog „kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, <...> cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas Tai skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Apeliantas nurodo egzistuojant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą – jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Apie teismo posėdį buvo paskelbta viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklapyje.

CPK 123 straipsnio 3 dalis nustato, jog tais atvejais, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. Pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodo savo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), jo ir deklaruota gyvenamoji vieta yra šiuo adresu (b.l. 86). Toks apelianto adresas yra nurodytas ir ieškinyje, šiuo adresu apeliantui buvo siunčiami procesiniai dokumentai inter alia šaukimai į teismo posėdį (b.l. 34, 51, 93, 97). Tačiau jų įteikti nepavykdavo, apeliantas taip pat nevyko atsiimti procesinių dokumentų ir pagal paliktus pranešimus. Įteikti procesinius dokumentus buvo bandoma ir per antstolį, tačiau ir šiuo būdu įteikti juos apeliantui nepavyko (b.l. 38). 2012 m. lapkričio 21 d. teismo posėdyje teismas svarstė šaukimo įteikimo klausimą ir konstatavo, jog iš bylos duomenų matyti, kad kiti įteikimo būdai jau buvo apsvarstyti ir vienintelis tinkamas variantas apie teismo posėdį skelbti viešo paskelbimo būdu (b.l. 98). Pažymėtina, kad apeliantui apie iškeltą bylą, pareikštą reikalavimą ir bylos faktinę eigą buvo žinoma - jo sutuoktinei buvo įteikta 2012 m. spalio 30 d. nutartis, kurioje nurodytos minėtos aplinkybės (beje, joje nurodytas ir reikalavimo teisės perėmėjo įtraukimas į bylą) (b.l. 92, 93). Akivaizdu, kad kiekvienas sąžiningai ir rūpestingai besielgiantis asmuo, juo labiau, kai jam pareikštas tokio dydžio reikalavimas, būtų netgi ir savo iniciatyva pats pasidomėjęs tolesne bylos eiga, o ir įstatymas numato, jog šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus (CPK 42 str. 5 d.). Pažymėtina ir tai, kad taip pat minėtu adresu išsiųstas nepalankus apelianto atžvilgiu sprendimas, sprendžiant iš savalaikio apeliacinio skundo pateikimo, jo jau buvo gautas. Todėl aukščiau paminėtų aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai spręsti apie pakankamai tikėtiną ieškovo bylos eigoje pareikštų teiginių, kad apeliantas tyčia slapstėsi ir vengė priimti procesinius dokumentus, pagrįstumą bei atmesti apelianto argumentus dėl netinkamo informavimo apie procesą.

Dėl žalos atlyginimo

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė remdamasis 2009 m. gruodžio 31 d. balanso, kuriuo buvo vadovaujamasi tiek iškeliant bankroto bylą, tiek priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos, duomenimis (beje, ir apelianto pateiktame jo pasirašytame 2009 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyti duomenys yra tokie pat – b.l. 126), o ne pagal ieškovo nurodytą 2006 m. gruodžio 31 d. UAB „Vilniaus betono dangos“ balansą. Šiame kontekste pastebėtina, kad ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog abejoja 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, tačiau jis sprendimo neskundžia, be to, akivaizdu, kad per trejus metus įmonės turto apimtis natūraliai keitėsi. Apeliantas nurodo, kad teismas, peržengdamas byloje pareikštus reikalavimus, neteisingai apskaičiavo žalą, be to, jo nuomone, žala įmonei apskritai nebuvo padaryta, teismas nepagrįstai konstatavo priežastinį ryšį tarp turto neperdavimo ir žalos. Teisėjų kolegija iš dalies – dėl reikalavimų peržengimo (CPK 265 str. 2 d.) - sutinka su apeliantu, tačiau kitoje dalyje jo argumentai atmestini.

Ieškinys pagal 2006 m. gruodžio 31 d. balansą buvo pareikštas dėl tokio pobūdžio žalos: ilgalaikio turto, atsargų, piniginių lėšų. Ieškovas nekėlė reikalavimo dėl trumpalaikio turto - per vienerius metus gautinų sumų (561 521 Lt pagal 2006 m. balansą). Pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai apskaičiuodamas žalos dydį pagal bankroto bylos sprendimą, bet tiesiogiai neįvertinęs toje byloje esančio paties balanso, nepagrįstai žalos dydį nustatė įtraukdamas ir gautinas sumas - 26 450 Lt pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą. Todėl iš apelianto priteista suma mažintina 26 450 Lt. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad finansinėje atskaitomybėje atspindimos gautinos sumos paprastai nereiškia, kad jos visais atvejais visa apimtimi realiai ir būna atgaunamos, nes kai kurie skolininkai gali būti bankrutavę, dalies sumų neišieškoma dėl kitų priežasčių, dalis jų gali būti pripažintos pagrįstomis tik iš dalies ir pan.

Kitų apelianto argumentų, susijusių su žalos dydžiu, teisėjų kolegija, minėta, nepripažįsta pagrįstais. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad balanse nurodyto turto vertė yra neteisinga, o bankroto proceso eigoje realizuotas visas turtas dėl administratoriaus kaltės buvo parduotas už per mažą kainą (79 207,91 Lt), butas galėjęs būti parduotas pagal apelianto nurodomą vidutinę rinkos vertę (96 898 Lt) (CPK 178 str.). Priešingai nei nurodo apeliantas, teismas, apskaičiuodamas žalą, įvertino 1 027,21 Lt sumą įmonės sąskaitoje, o parduoti automobiliai taip pat yra įtraukti į bendrą už visą parduotą turtą gautą sumą, kurią ir vertino pirmosios instancijos teismas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog visą turtą administratorius perėmė ir realizavo, todėl įmonei žala nepadaryta - iš 2012 m. birželio 8 d. administratoriaus ataskaitos matyti, kad keleivinis automobilis VW Transporter nebuvo perduotas/perimtas, jo buvimo vieta taip ir nebuvo nustatyta. Atmestinas argumentas, kad teismas turėjo sumažinti žalą 1 000 Lt suma, gauta už reikalavimo teisės perleidimą, nes jos gavimas už reikalavimo teisės perleidimą nereiškia, kad apeliantas, neperduodamas konkrečios vertės turto, padarė žalos mažesnei nei nustatyta sumai. Atmestini apelianto argumentai dėl nuostolių atlyginimo sumažinimo dėl jo turtinės padėties, nes akivaizdu, kad apeliantas sąmoningai nebendradarbiavo nei su administratoriumi sprendžiant turto perdavimo klausimus, nei su teismu, t.y. elgėsi nesąžiningai, kai tuo tarpu elgdamasis sąžiningai pats galėjo išvengti žalos padarymo ar bent jau prisidėti prie jos sumažinimo.

Remiantis išdėstytu pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas sumažinant priteistą žalos atlyginimo sumą ir – atitinkamai - priteistas iš apelianto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 2, 5 d. d., 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.)

Apeliantas pareiškė prašymą pripažinti jo pateiktus su apeliaciniu skundu priedus apie jo šeimos turtinę padėtį bei vaikų duomenis nevieša bylos medžiagos dalimi. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tokio būtinumo nėra – tokio pobūdžio duomenys yra pateikiami daugelyje bylų, t.y. šiuo atveju jie nėra išskirtiniai, duomenys apie nekilnojamąjį turtą ir jo statusą yra registruojami viešame registre, be to, apeliantas ir nenurodo konkretesnių aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamu atveju būtina užtikrinti jų faktinį slaptumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą pakeisti: sumažinti iš atsakovo E. K. priteistą žalos atlyginimo sumą iki 27 740,88 Lt, valstybei priteistą žyminio mokesčio sumą - iki 832,23 Lt ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumą - iki 16,25 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasGintaras PečiulisAlvydas Poškus