- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-21
- Bylos Nr.
- eI2-14796-983/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04636-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.2Teismo sprendimas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja J. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24S185600 (toliau – ir Sprendimas).
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT7477279. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Sprendime padaryta išvada, jog 2020 m. vasario 12 d. išvykęs iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), asmuo atgal į Lietuvą sugrįžo tik 2021 m. liepos 15 d., t. y. ilgiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
Teigia, jog šią atsakovo išvadą paneigia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Sodra) bei L. B. transporto firmos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) pateikti duomenys. Pažymi, jog pareiškėja nuo 2019 m. birželio 4 d. iki 2021 m. vasario 28 d. dirbo Bendrovėje valytoja. Akivaizdu, kad dėl darbo pobūdžio pareiškėja niekaip negalėjo savo funkcijų atlikti nuotoliu, t. y. privalėjo periodiškai atvykti į darbo vietą. Nurodo, jog pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad kas mėnesį pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis, kas taip pat patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2020 m. vasario mėn. iki 2021 m. vasario mėn. ji faktiškai dirbo Lietuvoje.
Tvirtina, kad COVID19 pandemijos metu, norėdama atvykti į Lietuvą, ji (duomenys neskelbtini) darėsi testus, kuriuos kertant valstybių sieną paimdavo Lietuvos pasienio pareigūnai, todėl šių teiginių negali patvirtinti rašytine medžiaga. Kodėl atsakovas neturi duomenų apie jos sienos kirtimus laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 12 d. iki 2021 m. liepos 15 d., paaiškinti negali, tačiau, kaip minėjo, iki 2021 m. vasario 28 d. ji dirbo Lietuvoje, todėl periodiškai atvykti į darbą privalėjo.
Teigia, jog neatsimena, ar nutraukus darbo sutartį, t. y. nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. liepos 15 d., ji buvo atvykusi į Lietuvą, tačiau šis 4,5 mėnesių laikotarpis nesudaro pagrindo panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu.
Tvirtina, jog nėra jokių duomenų, jog gyvendama Lietuvoje, ji keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai ar būtų nustatyti kiti UTPĮ 35 straipsnyje numatyti pagrindai panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Be to, ji dirbo Lietuvoje, mokėjo mokesčius, nuo 2022 m. birželio 27 d. Lietuvoje jai paskirta senatvės pensija, taip pat Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriuo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad nagrinėdamas pareiškėjos dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo nustatė, kad pareiškėja yra asmuo be pilietybės, gimusi (duomenys neskelbtini). Asmens gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 1985 m. Paskutinė asmens gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Teigia, jog pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 1993 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo nuolat keičiamas. Pareiškėja nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. rugpjūčio 1 d., nuo 1998 m. liepos 22 d. iki 1999 m. gruodžio 13 d., nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. vasario 2 d., nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d., nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2019 m. birželio 30 d., nuo 2019 m. birželio 4 d. iki 2021 m. vasario 28 d. buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos.
Teigia, jog pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 1985 m. yra deklaruojama Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi jos ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jos faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.
Pažymi, kad įvertinęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenis, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvykusi 2020 m. vasario 12 d., atgal į Lietuvos Respubliką sugrįžo tik 2021 m. liepos 15 d., t. y. ji ilgiau nei 12 mėn. Lietuvos Respublikoje negyveno. Įvertinęs asmens vykimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) dažnumą ir nebuvimo Lietuvos Respublikoje trukmę, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad nuo 2021 m. liepos 15 d. pareiškėja Lietuvoje nuolat negyvena, nes iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą ji atvyksta tik kartą per du mėnesius ar kartą per mėnesį kelių dienų vizitams.
Tvirtina, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog ji nuo 2020 m. vasario 12 d. iki 2021 m. liepos 15 d. gyveno Lietuvoje, kas reiškia, jog ji 2020 m. vasario 12 d. išvykusi iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), atgal į Lietuvą sugrįžo tik 2021 m. liepos 15 d., t. y. asmuo ilgiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ar nacionalinės, ar Šengeno vizos išdavimo, teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu asmuo atitinka Įstatymo numatytas sąlygas.
Mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 24S185600 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Nr. LT7477279 buvo išduotas 2019 m. liepos 19 d. Leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2024 m. liepos 19 d.
Pareiškėja 2024 m. gegužės 15 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
Pareiškėja per MIGRIS komunikacijos priemonę 2024 m. gegužės 16 d. buvo paprašyta paaiškinti, kur ji gyveno nuo 2020 m. vasario 12 d. iki 2021 m. liepos 15 d.
Pareiškėja per MIGRIS komunikacijos priemonę 2024 m. gegužės 17 d., 2024 m. gegužės 21 d. ir 2024 m. gegužės 22 d. pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nuo 2020 m. vasario 12 d. iki 2021 m. liepos 15 d. gyveno Lietuvoje ir išvykusi iš Lietuvos Respublikos nebuvo. Paprašyta pateikti įrodymus, kurie patvirtintų asmens gyvenimą Lietuvoje minėtu laikotarpiu (atvykimą/išvykimą patvirtinančius spaudus kelionės dokumente, apsilankymų pas gydytojus išrašus ar kt.), pareiškėja atsakovui nurodė, kad dėl savo amžiaus ir streso kupino COVID–19 pandemijos periodo, ji negali gerai prisiminti 2020 m. įvykių, į medikus jis nesikreipė, o tuo metu galiojusio kelionės dokumento pateikti negali, nes pasibaigus galiojimo laikui jis buvo kelis kartus pakeistas. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Lietuvoje jai yra mokama pensija ir ji turi nekilnojamojo turto, o (duomenys neskelbtini) ji paveldėjo namą ir žemės sklypą. Kadangi pareiškėja turi nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), ji gavo leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2034 m. vasario 16 d.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S185600 panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tokį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 str. 1 d. 1–3 punkte nustatytas sąlygas (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis).
Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Pažymėtina, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kalbant apie Direktyva 2003/109 siekiamą tikslą, nurodoma, kad pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas (Teisingumo Teismo 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo byloje Nr. C-432/20 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
Šiuo aspektu paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, kad leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti/pratęsti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas/pratęsiamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti/pratęsti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant/pratęsiant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant/pratęsiant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).
Pareiškėja skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2020 m. vasario mėn. iki 2021 m. vasario mėn. Bendrovėje dirbo valytoja, todėl šių pareigų negalėjo atlikti per nuotolį. Be to, nuo 2022 m. birželio 27 d. jai paskirta senatvės pensija, ji turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėja pažymi, jog COVID19 pandemijos metu ir būdama (duomenys neskelbtini) darėsi testus dėl COVID-19 pandemijos, tačiau kertant valstybių sieną juos paimdavo pasienio pareigūnai, todėl šių teiginių negali patvirtinti rašytine medžiaga. Kodėl atsakovas neturi duomenų apie sienos kirtimus laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 12 d. iki 2021 m. liepos 15 d., paaiškinti negali.
Tačiau atsakovas, įvertinęs VSAT duomenis, padarė išvadą, kad iš Lietuvos Respublikos išvykusi 2020 m. vasario 12 d., pareiškėja atgal į Lietuvos Respubliką sugrįžo tik 2021 m. liepos 15 d., t. y. ji ilgiau nei 12 mėn. Lietuvos Respublikoje negyveno. Atsakovas įvertinęs asmens vykimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) dažnumą ir nebuvimo Lietuvos Respublikoje trukmę, padarė išvadą, kad nuo 2021 m. liepos 15 d. asmuo Lietuvoje nuolat negyvena, nes iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą jis atvyksta tik kartą per du mėnesius ar kartą per mėnesį kelių dienų vizitams. Taigi, Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S185600 panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
Vertinant susiklosčiusią situaciją, teismas visų pirma pažymi, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog remiantis VSAT duomenimis, pareiškėja į Lietuvos Respubliką ir iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) pastaraisiais metais išvyko 2020 m. vasario 12 d., o į Lietuvą atgal atvyko 2021 m. liepos 15 d., išvyko 2021 m. rugpjūčio 10 d., atvyko 2021 m. lapkričio 27 d., išvyko 2021 m. lapkričio 29 d., atvyko 2022 m. kovo 24 d., išvyko 2022 m. balandžio 1 d., atvyko 2022 m. gegužės 24 d., išvyko 2022 m. gegužės 26 d., atvyko 2022 m. birželio 14 d., išvyko 2022 m. birželio 14 d., atvyko 2022 m. liepos 1 d., išvyko 2022 m. liepos 5 d., atvyko 2022 m. rugpjūčio 10 d., išvyko 2022 m. rugpjūčio 13 d., atvyko 2022 m. spalio 11 d., išvyko 2022 m. spalio 13 d., atvyko 2022 m. lapkričio 12 d., išvyko 2022 m. lapkričio 17 d., atvyko 2022 m. lapkričio 30 d., išvyko 2022 m. gruodžio 2 d., atvyko 2023 m. vasario 1 d., išvyko 2023 m. vasario 3 d., atvyko 2023 m. vasario 13 d., išvyko 2023 m. vasario 16 d., atvyko 2023 m. vasario 26 d., išvyko 2023 m. kovo 1 d., atvyko 2023 m. kovo 28 d., išvyko 2023 m. balandžio 1 d., atvyko 2023 m. gegužės 7 d., išvyko 2023 m. gegužės 17 d., atvyko 2023 m. birželio 5 d., išvyko 2023 m. birželio 7 d., atvyko 2023 m. birželio 19 d., išvyko 2023 m. birželio 29 d., atvyko 2023 m. liepos 4 d., išvyko 2023 m. liepos 6 d., atvyko 2023 m. rugpjūčio 1 d., išvyko 2023 m. rugpjūčio 12 d., atvyko 2023 m. rugsėjo 21 d., išvyko 2023 m. rugsėjo 23 d., atvyko 2023 m. spalio 29 d., išvyko 2023 spalio 31 d., atvyko 2023 m. gruodžio 12 d., išvyko 2023 m. gruodžio 16 d., atvyko 2024 m. sausio 23 d., išvyko 2024 m. sausio 25 d., atvyko 2024 m. vasario 6 d., išvyko 2024 m. vasario 8 d., atvyko 2024 m. kovo 26 d., išvyko 2024 m. kovo 28 d., atvyko 2024 m. gegužės 14 d., išvyko 2024 m. gegužės 18 d., atvyko 2024 m. liepos 17 d.
Iš skunde teismui pateiktų pareiškėjos paaiškinimų, kuriais ji nesutinka su atsakovo Sprendimu, matyti, kad pagrindinis pareiškėjos nuo 2020 m. vasario 12 d. iki 2021 m. liepos 15 d. buvimo Lietuvoje įrodymas yra jos darbo santykiai Bendrovėje, t. y. ji minėtu laikotarpiu dirbo Bendrovėje valytoja ir tokio darbo dirbti per nuotolį negalėjo. Savo darbo santykiams pagrįsti ji pateikė į bylą Bendrovės jai siųstus atlyginimo žiniaraščius laikotarpiu nuo 2020 m. vasario mėn. iki 2021 m. vasario mėn., taip pat pateikė Sodros duomenis, t. y. informaciją apie valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d. ir nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. vasario 28 d.
Teismas, įvertinęs ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, nesutinka su atsakovo Sprendime pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamento veiksmai, nagrinėjant pareiškėjos prašymą, neatitiko gero administravimo principo. Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, vertintinas kaip formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su teise nuolat gyventi Lietuvoje.
Teismas tokią išvadą daro remdamasis byloje nustatytais prieštaravimais, t. y. nors byloje pateikti VSAT duomenys patvirtina, jog pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) išvyko 2020 m. vasario 12 d., o į Lietuvą grįžo tik 2021 m. liepos 15 d., tačiau tuo pačiu pareiškėja pateikė dokumentus (atlyginimo žiniaraščiai laikotarpiu nuo 2020 m. vasario mėn. iki 2021 m. vasario mėn., Sodros duomenys, t. y. informacija apie valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d. ir nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. vasario 28 d.), įrodančius, jog laikotarpiu nuo 2020 m. vasario mėn. iki 2021 m. vasario mėn., ji dirbo Bendrovėje valytoja, gaudavo už darbą atlygį.
Taigi, esant tokiems prieštaravimams, teismas mano, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas netinkamai ištyrus visus faktus ir aplinkybes. Pateikti duomenys apie pareiškėjos darbą Bendrovėje ir jos valstybinio socialinio draudimo laikotarpius akivaizdžiai prieštarauja VSAT duomenims apie jos buvimą užsienyje. Šie nesuderinamumai kelia abejonių dėl Migracijos departamento atliktos faktų analizės išsamumo ir Sprendimo teisėtumo. Būtent Migracijos departamentas šiuo aspektu turėjo pašalinti visus neaiškumus, o visi neaiškumai vertintini pareiškėjos naudai.
Šiuo atveju taip pat reikia atsižvelgti į tai, jog iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja išties kelis kartus keitė kelionės dokumentus pasibaigus jų galiojimui (pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) išvyko 2020 m. vasario 12 d. su kelionės dokumentu 92005396, galiojančiu iki 2021 m. rugpjūčio 26 d., o į Lietuvą grįžo 2021 m. liepos 15 d. su kelionės dokumentu lt7477279, galiojančiu iki 2024 m. liepos 19 d., tada iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) vėl išvyko 2021 m. rugpjūčio 10 d. su kelionės dokumentu 92005927, galiojančiu iki 2023 m. rugpjūčio 3 d.). Be to, pareiškėja yra asmuo be pilietybės, sukakusi senatvės pensijos amžiaus (66 metai), su Lietuva ją sieja socialiniai ir turtiniai ryšiai. Bylos duomenimis, pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 1985 m. Kaip nurodo atsakovas, pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 1993 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo nuolat keičiamas. Pareiškėja nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. rugpjūčio 1 d., nuo 1998 m. liepos 22 d. iki 1999 m. gruodžio 13 d., nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. vasario 2 d., nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d., nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2019 m. birželio 30 d., nuo 2019 m. birželio 4 d. iki 2021 m. vasario 28 d. buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Nuo 2022 m. birželio 27 d. pareiškėjai skiriama senatvės pensija. Be to, pareiškėja nuo 1994 m. rugpjūčio 17 d. nuosavybės teise turi butą/patalpą – kambarį (duomenys neskelbtini).
Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Teismo įsitikinimu, atsižvelgiant į nustatytus faktinių aplinkybių prieštaravimus, į tai, kad pareiškėja yra asmuo be pilietybės ir yra garbaus amžiaus (66 metai) bei į tai, kad su Lietuvą ją sieja socialiniai ir turtiniai ryšiai (nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto, jai yra mokama senatvės pensija), yra pagrindas pripažinti, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas neatliko. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas pripažintinas formaliu, nepakankamai motyvuotu individualia pareiškėjos situacija, todėl neatitinkantis Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 5 punkte (išsamumo) bei 9 punkte (objektyvumo) įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas patenkinamas ir ginčijamas Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. 24S185600, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, naikintinas.
Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės savo aplinkybėmis panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė tokias pačias teisines išvadas (žr.. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024, 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėja prašo teismo priteisti jos naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nustatyta, kad pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 14 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokate D. B.. Pareiškėja patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia 2024 m. rugpjūčio 14 d. sąskaita faktūra Nr. 25, kurioje nurodyta, jog už skundo teismui parengimą dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo pareiškėja sumokėjo 200 Eur. Tai patvirtina į bylą pateiktas 2024 m. rugpjūčio 14 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1143588.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos dydis neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios priteistinos sumos (Rekomendacijų 8.2, 8.18 punktai), įvertinęs nagrinėjamos bylos pobūdį bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismas sprendžia, kad pareiškėjai iš atsakovo priteistina 222,50 Eur (200 Eur bylinėjimosi išlaidos + 22,50 Eur žyminis mokestis už skundą) bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2-3 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. R. skundą patenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24S185600
Priteisti pareiškėjai J. R. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188610666, 222,50 Eur (du šimtus dvidešimt du eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.