Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Dmitrijui Fomkin, atsakovės atstovui advokatui Aleksandrui Vancevičiui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovų J. K., A. K., M. K., A. K. ieškinį atsakovei J. K., trečiajam asmeniui UAB „Guriai LT“ dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas visiškai

Juridinis asmuo, būdamas savarankiškas civilinės teisės subjektas, ūkinėje komercinėje veikloje dalyvauja veikdamas per savo organus. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 2 dalį kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip, todėl nustatant valdymo organų civilinės atsakomybės prievolės subjektą svarbu, ar konkretus atsakovas yra valdymo organo narys ir ar jam taikytina civilinė atsakomybė šiuo pagrindu.

Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, ši teisės norma išplaukia iš bendrųjų civilinių teisinių santykių subjektų elgesio (visų pirma – sąžiningumo ir draudimo piktnaudžiauti teise) principų.

Akcininkai, kaip bendrovės savininkai, gali daryti įtaką bendrovės veiklai, priimdami sprendimus akcininkų susirinkime pagal jiems priskirtą kompetenciją. Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatomis, visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę kompetenciją visais esminiais bendrovės egzistencijos klausimais: dėl valdymo organų sudarymo, steigimo dokumentų keitimo, juridinio asmens pasibaigimo ir kitais klausimais, kurie susiję su viso ar esminės juridinio asmens dalies turto pasikeitimu (pavyzdžiui, akcinės bendrovės įstatinio kapitalo didinimu ar mažinimu). Visuotinis akcininkų susirinkimas gali spręsti ir kitus bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jei pagal Akcinių bendrovių įstatymą tai nepriskirta kitų bendrovės organų kompetencijai ir jei pagal esmę tai nėra valdymo organų funkcijos (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 2 dalis). Visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems bendrovės organams spręsti jo kompetencijai priskirtų klausimų (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 5 dalis).

Teismų praktikoje pažymėta, kad akcininkai gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, jei piktnaudžiauja savo, kaip akcininkų, ribota atsakomybe. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Jei akcininkas perima valdymo funkciją, jam taikytina atsakomybė kaip de facto (faktiniam) vadovui. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis), nes, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad iš tiesų ieškovų naudai iš trečiojo asmens įsiteisėjusiu teismo sprendimu už akių priteista skola. Kita vertus, skolos susidarymo laikotarpiu pats ieškovas A. K. buvo įmonės vadovu, todėl ir jam, ne tik atsakovei kaip akcininkei, turėjo būti gerai žinoma įmonės turtinė padėtis.

Įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais. Įmonė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, taip pat kreditorių interesus. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, civilinė atsakomybė galima tiek pačiai įmonei, tiek jos kreditoriams. Privačių bendrovių veiklos tikslas paprastai yra gauti pelno vykdant komercinę - ūkinę veiklą (CK 2.34 str. 3 d., Akcinių bendrovių įstatymo 1-3, 59-60 str.). Įmones steigia, valdo ir jas gali likviduoti bendrovės dalininkai, kurie įmonės likvidavimo atveju pasidalija bendrovės turtą (Akcinių bendrovių įstatymo 15, 74 str.). Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) numato, kad likviduojant bankrutavusią įmonę bankroto administratorius grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais (ĮBĮ 31 str. 6 p.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai kyla dalyvių, kurie kartu yra ir įmonės valdymo organas, civilinės atsakomybės bendrovei klausimas, žalos dydis negali viršyti bendrovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims – šiuo atveju bankrutuojančios įmonės kreditoriams ir jos administravimo išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1105/2014).

Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės įmonės vadovui ir dalyviui taikymo ir konstatavus, jog pareiga kreiptis dėl bankroto bylos (nuo 2020 m. – nemokumo bylos) iškėlimo yra pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatomos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).

CK 2.82 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos pagrindinės valdymo organų pareigos. Valdymo organas yra atsakingas už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, turto tinkamą tvarkymą, dokumentų ir informacijos apie turtą ir verslą saugojimą (CK 2.4 straipsnio 3 dalis), jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Šiuo atveju ieškovai tik deklaratyviais teiginiais įrodinėja atsakovės atsakomybės sąlygas.

Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu įmonei UAB „Guriai LT“ nėra iškelta bankroto ar nemokumo byla. Be ieškovams priteistų sumų, kitų įsiteisėjusių teismo sprendimų, trečiojo asmens LITEKO duomenimis, taip pat nėra. Įmonė taip pat nėra įtraukta į minimalių patikimo mokesčio mokėtojo kriterijų neatitinkančių mokesčių mokėtojų sąrašą (www.vmi.lt).

Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.

Šiuo atveju ieškovai nenurodė konkrečių aplinkybių, išskyrus jų skolos išieškoti negalimumą ir atsakovės pareigos kreiptis dėl nemokumo ar bankroto bylos iškėlimo nevykdymą.

Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą juridiniam asmeniui atlyginti visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

Jokių neteisėtų veiksmų atsakovė neatliko (neįrodžius priešingai), pavyzdžiui, įmonės pinigų pasisavinimas, iššvaistymas ar pan.

Atskirai pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatymo ar Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatos byloje netaikytinos, kadangi bylos nagrinėjimo metu UAB „Guriai LT“ neiškelta nemokumo byla.

Teismo nuomone, ieškovo byloje teikiami argumentai, ypač susiję su finansinių atskaitomybių teikimu, vertintini kritiškai. Visų pirma, finansinių atskaitomybės rengimas bei teikimas viešam registrui yra viena iš įmonės vadovo pareigų. Pats ieškovas A. K. įmonei vadovavo iki 2020 m. kovo mėn. pabaigos. Pažymėtina ir tai, kad nuomos skola iš įmonės išieškoma teismo sprendimu po to, kai ieškovas buvo atleistas iš vadovo pareigų. Teismo nuomone, akivaizdžius asmeninius ieškovo ir atsakovės nesutarimus bandoma paversti atsakovės neteisėtais veiksmais, taip siekiant iš jos prisiteisti pinigines sumas.

Kadangi jokių tiesiogiai susijusių atsakovės, kaip įmonės akcininkės ir vadovės, po ieškovo atleidimo iš darbo veiksmų su priteista skola bei neišmokėtu darbo užmokesčiu ieškovui nei ieškinyje nei teismo posėdžio metu paaiškinimuose ar kituose procesiniuose dokumentuose nepateikta, teismas daro išvadą, kad ieškovai neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų ir jų ieškinys atsakovei atmestinas kaip neįrodytas bei nepagrįstas.

Kadangi atmestas pagrindinis ieškovų reikalavimas (dėl žalos atlyginimo), nepriteisiamos ir procesinės palūkanos papildomai nemotyvuojant.

Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1-2 dalys).

Kadangi ieškovų ieškinys atmestinas, ieškovams nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovė prašė atlyginti jos patirtas teisinės pagalbos išlaidas 2 178 Eur sumai. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės, kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis, atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį ir pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, laikytinos protingomis ir nėra mažintinos.

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.

Kadangi ieškinį iš esmės atsakovei reiškė A. K. (savo ir savo vaikų vardu), ieškovo vaikai į bylą įtraukti dėl to, kad buvo ieškovais ankstesniame teismo procese ir jų naudai priteista dalis bylinėjimosi išlaidų, todėl laikytina, kad būtent pagal teisingumo ir sąžiningumo principus atsakovei bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti ieškovas ir pastarosios priteistinos iš ieškovo A. K. pilna apimtimi, t.y. 2 178 Eur teisinei pagalbai atlyginti (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).

Valstybė patyrė 7,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovų nėra priteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi padalijus į lygias dalis jos neviršija minimalios priteistinos sumos (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovų J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl žalos atlyginimo ieškinį atmesti visiškai.

Priteisti iš ieškovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 178 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas septyniasdešimt aštuoni eurai) teisinei pagalbai atlyginti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.