- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-02
- Bylos Nr.
- Ik-1406-505/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00750-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Janinos Vitunskienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-06-13 sprendimą Nr. 46936 sustabdyti mokėti pareiškėjui piniginę socialinę paramą nuo 2013-06-01 (b.l. 5-6).
Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdyje paaiškino, kad LR Civilinio kodekso 3.229 straipsnio apibrėžia kas yra sugyventiniai, t.y. vyras ir moteris, kurie įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeimyninius santykius. Šančių seniūnijos darbuotoja, surašiusi 2013-06-10 Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą Nr. 15-4-89, be jokio pagrindo įvardijo V. Ž. kaip pareiškėjo sugyventinę, kadangi su V. Ž. gyveno kartu nesusituokę nuo 1982-05-31 iki 1994-11-04 (12 metų) ir 1993- 01-26 susilaukė dukters. Tačiau pareiškėjas nuo 1994-11 -04 iki 2008-11-06 gyveno ( 14 metų) kitu adresu, o ne su V. Ž. ( (duomenys neskelbtini) , Kaune). Be to, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme termino „sugyventiniai" nėra. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra terminas „bendrai gyvenantys asmenys", tarp jų - neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys ir jų vaikai iki 18 metų amžiaus. Pareiškėjas ir V. Ž. nepilnamečių vaikų neturi, bendro ūkio netvarko, tik gyvena vienu adresu. 2008 m. pavasarį pareiškėjas susirgo liga ir buvo nustatytas neįgalumas. Todėl negauna darbo, gyvena iš netekto darbingumo pensijos. Dėl sveikatos buvo ir yra sunku gyventi vienam, reikia pagalbos (eiti į parduotuvę, vaistų ir kt.). Norėdamas būti šalia dukters pareiškėjas paprašė V. Ž. išnuomoti kambarį jai privačios nuosavybės teise priklausančioje valdoje ((duomenys neskelbtini)), kurioje gyveno ir tebegyvena bei yra deklaruoti ji pati (savininkė), jos dukra su sūnum Vygintu, bei pareiškėjo ir V. Ž. dukra. Todėl pareiškėjas nuo 2008-11-07 gyvena (duomenys neskelbtini), Kaune. Be to, seniūnijos darbuotoja paprašė pareiškėjo pasirašyti ant buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo tuščio lapo, nes paaiškino, jog tuomet nereikės ateiti į seniūniją su juo susipažinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 15-17).
Atsiliepime į skundą nurodė bei teismo posėdžio metu atstovas paaiškino, kad pareiškėjas 2013-05-07 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių su prašymu skirti piniginę socialinę paramą. Prašyme pareiškėjas patvirtino, kad pateikta informacija piniginei socialinei paramai gauti, nurodyta ankstesniuose prašymuose, nepasikeitė. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2010-01-12 prašyme nurodė, kad yra vienas gyvenantis asmuo, o vėliau visuomet kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos gavimo ir pildydamas sutrumpintą prašymo formą, skirtą pildyti tik tuo atveju, jei šeimos duomenys nepasikeitė, visuomet patvirtindavo, kad šios aplinkybės nepasikeitė. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013-05-30 sprendimu Nr. 46936 pareiškėjui, kaip vienam gyvenančiam asmeniui, buvo paskirta socialinė pašalpa laikotarpiui nuo 2013-05-01 iki 2013-08-01, tačiau 2013-06-10 Šančių seniūnijai atlikus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą (2013-06-10 aktas Nr. 15-4-89), paaiškėjo, kad pareiškėjas gyvena kartu su V. Ž. ir G. T.. Gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Kaune, yra deklaravę V. Ž., G. T., V. L. ir G. L.. Akte nurodyta, jog J. T. su V. Ž. gyvena daugiau kaip 30 metų bei kartu užaugino dukras. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats nurodo, kad šiuo adresu gyvena jau nuo 2008 metų ir pats savo skunde nurodo, kad šis butas priklauso V. Ž., pas kurią jis apsigyveno. Šios pareiškėjo patvirtintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui ir anksčiau nepagrįstai, jam pačiam pateikus neteisingus duomenis, buvo paskirta ir mokama socialinė pašalpa. Atsižvelgiant į šias aplinkybes Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013-06-13 sprendimu Nr. 46936 pareiškėjui socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2013-06-01 buvo sustabdytas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas pats savo skunde nurodo, kad kartu gyvenantys asmenys padeda vieni kitiems, bendrai maitinasi, moka mokesčius, kartu atlieka statybos darbus. LR piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau- Įstatymas) 25 straipsnio 2 punkte numatyta, jog piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus. Vadovaujantis Įstatymo 25 straipsnio 3 punktu, piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Pareiškėjas jau nuo 2008 metų (kaip pats teigia) žinojo, kad yra aplinkybės, turinčios įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, t. y., pareiškėjas gyvena ne vienas, tačiau apie tai Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus neinformavo. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, jog savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo kilus pagrįstų įtarimų dėl prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurio pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas. Atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-06-10 Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą Nr. 15-4-89, kuriame nurodyta, jog yra nustatyti prašyme suteikti socialinę pašalpą nurodyti neteisingi (nuslėpti) duomenys apie bendrai gyvenančius asmenis ir į tai, kad pareiškėjas nevykdė Įstatyme numatytų pareigų, t. y. pats elgėsi neatsakingai ir nesąžiningai, laikytina, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama jai Įstatyme numatytas pareigas, privalėjo ir pagrįstai pareiškėjui sustabdė socialinės pašalpos skyrimą. Vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, Kauno miesto savivaldybės administracija turi ne tik teisę sustabdyti socialinės pašalpos mokėjimą, bet nustačius, kad pareiškėjas neteisėtai gavo socialinę pašalpą, ir reikalauti gautų socialinių pašalpų grąžinimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui 2010-01-12 prašymą –paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. ŠA-1551 45784 ir šeimos duomenyse socialinei paramai gauti jis nurodė, jog yra vienas gyvenantis asmuo (b.l. 18-24). 2013-05-07 pareiškėjas pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. Ša-1551 46936 (kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys) (b.l. 26-27). Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2013-05-30 sprendimu Nr. 46936 J. T. paskyrė socialinę pašalpą nuo 2013-05-01 iki 2013-08-01 (b.l. 28). Patikrinus pareiškėjo buities ir gyvenimo sąlygas 2013-06-10 buvo surašytas buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas Nr. 15-4-89, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas J. T. gyvena su V. Ž. daugiau kaip 30 metų ir kartu užaugino dukras (b.l. 30,31). Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013-06-13 sprendimu Nr. 46936 nuspręsta pareiškėjui sustabdyti išmokos (socialinės pašalpos) mokėjimą nuo 2013-06-01, kadangi pasikeitė šeimos sudėtis, o pagrindas šiam sprendimui priimti: 2013-06-10 BGSPA (b.l. 29).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013-06-13 sprendimo Nr. 46936 pagrįstumo ir teisėtumo.
Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau - Įstatymas) (akto redakcija, galiojanti nuo 2013- 06- 01) 23 straipsnio, numatančio savivaldybės administracijos pareigas ir teisss teikiant piniginę socialinę paramą, 1 dalies 8 punktas numato, jog savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo kilus pagrįstų įtarimų dėl prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurio pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas. Minėto įstatymo 26 straipsnio, numatančio dėl piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų kaltės neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimą, 1 dalyje numatyta, jog nustačius, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginę socialinę paramą gavo neteisėtai, nes kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu pateikė neteisingus duomenis apie turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančius asmenis arba kitus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, arba paramos teikimo laikotarpiu per mėnesį nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis.
Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiančiame aptariamo įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. To paties įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai turi vadovautis savo veikloje, tarp jų - įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 dalis). Aptartos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo, priimamo išnagrinėjus asmens prašymą (skundą) turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nurodytus reikalavimus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2008-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009-04-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr.A502-212/2012).
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013-06-13 sprendimas Nr. 46936 „Dėl mokėjimo sustabdymo“ yra individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, ABTĮ 2 straipsnio 14 dalis) ir neatitinka minėtų individualių administracinių aktų reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013-06-13 sprendime Nr. 46936 „Dėl mokėjimo sustabdymo“ nenurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas), nenurodyta, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais remiantis buvo nuspręsta sustabdyti socialinės pašalpos mokėjimą (pastabose nurodyta tik 2013-06-10 BGSPA). Taip pat sprendime nėra individualios argumentacijos bei motyvų, kurie būtų aiškūs ir pakankami (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato sprendimų rūšis, tačiau nėra numatytas sprendimas sustabdyti išmokos mokėjimą), nenurodyta jo apskundimo tvarka. Taigi atsakovas priimto sprendimo nemotyvavo pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Dalis šių trūkumų buvo pašalinta Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013-06-13 raštu Nr. 62-5-2385, kuriame buvo nurodytas faktinis pagrindas bei apskundimo tvarka, tačiau teisinis pagrindas pareiškėjui nebuvo išdėstytas nei skundžiamajame sprendime, nei rašte.
Be to, Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, jog savivaldybės administracija, surašiusi buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, jos pagrindu gali skirti, neskirti ar nutraukti pašalpos mokėjimą, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju savivaldybės administracija priėmė Įstatyme nenumatytą sprendimą - sprendimą dėl mokėjimo sustabdymo. Ir nors bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas teigė, jog sprendimas dėl socialinės pašalpos mokėjimo sustabdymo tolygus pašalpos mokėjimo nutraukimui, tačiau iš pateiktų byloje duomenų bei atstovo paaiškinimų matyti, jog priimtas sprendimas pasekmių, numatytų Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nesukėlė, ir neteisėtai gautos pinigų sumos nėra grąžintos ar išieškomos, tokiu būdu pripažintina, jog ši aplinkybė paneigia atsakovo argumentus, jog socialinės pašalpos mokėjimas pareiškėjui buvo nutrauktas.
Vertindama nustatytus individualaus akto trūkumus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie individualaus administracinio akto trūkumai nagrinėjamos bylos kontekste yra esminiai (nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir nenurodyta individuali argumentacija bei teisinis pagrindas, nenurodyta apskundimo tvarka), todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013-06-13 sprendimas Nr. 46936 „Dėl mokėjimo sustabdymo“ naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Pareiškėjo atstovas advokatas teismui pateikė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-11-12 prašymą Nr. TP-7-(2.10)-2170 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriame nurodyta, jog advokato užmokestis - 330 Lt (b.l. 44).
ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi taisyklės, kad šioje normoje iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodyti išlaidas pagrįsti konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-34/2011). Taigi minėtos teisės normos prasme išlaidų pagrindimas reiškia pateikimą teismui įrodymų, kokios rūšies teisines paslaugas atstovas suteikė, kiek valandų sugaišo, teikdamas kiekvieną teisinę paslaugą, ir kokį atlygį (pinigų sumą) už gavo. Todėl, kiekvienu atveju sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų, turi būti identifikuota kiekviena suteikta teisinė paslauga, jos suteikimui sugaištas laikas bei gautas užmokestis už atitinkamą teisinę paslaugą, nurodant konkrečią pinigų sumą.
Kadangi pareiškėjo atstovo advokato teismui pateiktas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-11-12 prašymas Nr. TP-7-(2.10)-2170 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų yra be išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl prašymas netenkintinas. Pažymėtina, jog šis sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui paduoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį prašymą dėl išlaidų atlyginimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2013-11-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1263/2013).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. T. skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013-06-13 sprendimą Nr. 46936 „Dėl mokėjimo sustabdymo“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.