Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-28 · Administracinė byla Nr. I-2416-428/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-28
Bylos Nr.
I-2416-428/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2416-428/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01411-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6; 55.1.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 28 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Marijampolės AVPK), 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4-5).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpyje nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje perpildytose kamerose. Kamerose buvo laikomas su 4-5 asmenimis. Vienam asmeniui teko 2-2,5 kv. m gyvenamojo ploto. kamerų plotai buvo nuo 10 iki 15 kv. m. Sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, nebuvo ventiliacijos. Pertvaros neužtikrindavo privatumo, kadangi kiti nuteistieji bei pareigūnai matydavo pareiškėją. Dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 8-13) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu ne visada buvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, tačiau skirtumas tarp teisės aktais nustatyto ir realiai suteikto ploto nėra itin reikšmingas bei pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Atkreiptinas dėmesys ir į areštinės specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus, nuolat kito laikomų asmenų skaičius. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto virš 170 cm aukščio pertvara, t. y. atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose sanitariniai mazgai yra tvarkingi. Kamerose veikia mechaninė oro šalinimo sistema. Policijos įstaigoms, įskaitant ir Marijampolės apskr. VPK, gavus papildomą finansavimą, pagal 2016 m. rugsėjo 12 d. remonto darbų sutartį Nr. 64-IL-28490 Marijampolės apskr. VPK areštinės kamerose yra atlikti areštinės sanitarinio mazgo remonto darbai: paaukštinta pertvara, įstatytos durys. Pastebėtina, jog kamerose neturi būti uždarų erdvių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (LVAT 2015 m. birželio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1287-320/2015). Marijampolės apskr. VPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis, ir durimis (nuo 2016 m. lapkričio mėn.), bet ir, atsižvelgiant į areštinės planus, įrengti kamerų kampuose, tad jais besinaudojantys asmenys nėra matomi kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims ar pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius. Pareiškėjo subjektinė teisė dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Pareiškėjo deklaratyvus teiginys dėl areštinėje nemalonaus kvapo yra nepagrįstas. Tokią subjektyvią pareiškėjo nuomonę paneigia 2015 m. sausio 27 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PT-6. Pažymėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, kaip ir šiuo metu, areštinės patalpose nėra drėgna, jos gali būti vėdinamos per langus ir veikia mechaninė vėdinimo sistema „Komfovent C3“. Duomenų, kad ventiliacija neveikė ar pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė patalpas vėdinti per langus, ginčui aktualiu laikotarpiu neturime. Ginčui aktualiu laikotarpiu visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko operatyviąją valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę Marijampolės apskr. VPK bei nustatė, kad Higienos normos nebuvo pažeistos (2014 m. birželio 30 d. Patikrinimo aktai Nr. PT-239, 2015 m. lapkričio 6 d. Patikrinimo aktas Nr. PT-468, 2016 m. birželio 14 d. Patikrinimo aktas Nr. PA.4-172). Ginčui aktualiu laikotarpiu užfiksuota, kad 2015 m. spalio 9 d. pareiškėjas skundėsi dėl slogos ir jam buvo rekomenduota gydytojo konsultacija Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Pareiškėjas jo laikymo areštinėje atitinkamu laikotarpiu nusiskundimų dėl emocinės būklės neturėjo ir jam nebuvo suteikta psichologo ar psichiatro pagalba. Duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią emocinę, psichologinę būklę ginčo laikotarpiu atsakovas neturi. Pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie jo sveikatos pablogėjimą. Taigi, nesant objektyvių duomenų, negalima laikyti, jog dėl tariamai netinkamų laikymo sąlygų areštinėje ar laiku nesuteiktos medicininės pagalbos, jam galėjo pablogėti sveikata ar emocinė, psichologinė būklė, kuriuos galima laikyti neturtine žala CK 6.250 str. prasme. Pareiškėjo laikymas Marijampolės apskr. VPK apskritai nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti ploto norma nuolat kito, be to nėra duomenų, kad dėl to galėjo pablogėti pareiškėjo sveikata. Duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis taip pat nėra.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės AVPK areštinėje (toliau – Areštinė) įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d., valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Taigi, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009; nuo 2015-11-01 neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, 2007-05-29 įsakymas Nr. 5-V-356 neteko galios vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr.5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015-12-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kurios taikomos suimtiesiems prilyginamiems ar suimtųjų statuso neturintiems asmenims, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse tiek, kiek to nereglamentuoja kiti teisės aktai. Taigi, nuo 2017 m. balandžio 4 d. galioja naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kurių 58 punktas taip pat numato, jog policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Atsakovas Marijampolės AVPK nurodė, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2017 m. kovo 28 d. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.).

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 14-20, 74-75), kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo periodiškai laikomas Marijampolės AVPK areštinės kamerose.

Laikotarpyje nuo 2014 m. liepos 14 d. (18.10 val.) - liepos 15 d. (9.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 10 (9,19/2=4,59); nuo 2015 m. kovo 16 d. (00.53 val.) - kovo 19 d. (9.00 val.) su dar keturiais asmenimis kameroje Nr. 2 (16,98/5=3,396); nuo 2015 m. gegužės 28 d. (21.00 val.) - gegužės 29 d. (9.00 val.) su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 2 ( 16,98/3 = 5,66); nuo 2015 m. gegužės 29 d. (9.00 val.) - birželio 4 d. (9.00 val.) su dar trimis asmenimis kameroje Nr. 2 (16,98/4= 4,245); nuo 2015 m. birželio 25 d. (21.00 val.) - birželio 30 d. (9.00 val.) su dar trimis asmenimis kameroje Nr. 7 (17,16/4= 4,29); nuo 2015 m. birželio 30 d. (9.00 val.) - liepos 2 d. (9.00 val.) su dar keturiais asmenimis kameroje Nr. 7 (17,16 /5=3,43); nuo 2015 m. liepos 30 d. (13.00 val.) - rugpjūčio 4 d. (9.00 val.) su dar trimis asmenimis kameroje Nr. 7 (17,16 /4=4,29); nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. (9.00 val.) - rugpjūčio 6 d. (9.00 val.) su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 7 (17,16/3); nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. (21.00 val.) - rugsėjo 24 d. (9.00 val.) su dar trimis asmenimis kameroje Nr. 2 (16,98/4=4,245); nuo 2015 m. spalio 1 d. (21.00 val.) - spalio 8 d. ( 9.00 val.) su dar trimis asmenimis kameroje Nr. 2 (16,98 /4=4,245); nuo 2015 m. spalio 15 d. (21.00 val.) - spalio 20 d. (9.00 val.) su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 6 (9,68 /3=3,22); nuo 2015 m. spalio 20 d. (21.00 val.) - spalio 21 d. (9.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 6 (9,68/2=4,84); nuo 2015 m. spalio 21 d. (9.00 val.) - spalio 21 d. (21.00 val.) su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 6 (9,68 /3=3,22); nuo 2015 m. spalio 21 d. (21.00) – spalio 22 d. (9.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 6 (9,68 /2= 4,84); nuo 2015 m. spalio 22 d. (9.00 val.) - spalio 22 d. (11.00 val.) su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 6 (9,68 /3=3,22); nuo 2015 m. lapkričio 12 d. (21.00 val.) - lapkričio 13 d. (9.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 3 (9,52 /2= 4,76); nuo 2015 m. lapkričio 13 d. (9.00 val.) - lapkričio 16 d. (9.00 val.) su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 3 (9,52 /3=3,17); nuo 2015 m. lapkričio 16 d. (9.00 val.) - lapkričio 17 d. (9.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 3 (9,52/2=4,76); nuo 2015 m. lapkričio 17 d. (9.00 val.) - lapkričio 19 d. (9.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 1 (7,36 /2=3,68); nuo 2016 m. birželio 27 d. (21.00 val.) - birželio 28 d. (9.00 val.) vienas laikomas kameroje Nr. 1 (7,36/1); nuo 2016 m. birželio 28 d. (9.00 val.) - birželio 28 d. (21.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 2 (16,98 /2=8,49); nuo 2016 m. birželio 28 d. (21.00 val.) - birželio 29 d. (9.00 val.) su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 2 (16,98/3=5,66); nuo 2016 m. birželio 29 d. (9.00 val.) - birželio 30 d. (9.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 2 (16,98 /2=8,49); nuo 2016 m. lapkričio 15 d. (15.43 val.) - lapkričio 16 d. (9.00 val.) su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 2 (16,98 /3=5,66); nuo 2016 m. lapkričio 16 d. (9.00 val.) - lapkričio 17 d. (9.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 2 (16,98 /2=8,49); nuo 2016 m. lapkričio 17 d. (9.00 val.) - lapkričio 18 d. (9.00 val.) su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 2 (16,98 /3=5,66); nuo 2016 m. gruodžio 15 d. (21.00 val.) - gruodžio 19 d. (9.00 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 7 (17,16/2=8,58); nuo 2017 m. kovo 27 d. (21.00 val.) - kovo 28 d. (10.35 val.) su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 7 (17,16/2=8,58).

Kamerų plotai be sanitarinio mazgo Nr. 1 – 7,36 kv. m, Nr. 2 – 16,98 kv. m, Nr. 3 – 9,52 kv. m, Nr. 6 – 9,68 kv. m, Nr. 7 – 17,16 kv. m, Nr. 10 - 9,19 kv. m plotas.

Tokiu būdu 5 kv. m ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 67 dienas. Dėl nurodytų aplinkybių teismas vertina, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti ir konstatuoja, jog 67 paras (iš jų 0,41 kv. m trūko 2 dienas, 1,60 kv. m trūko 4 dienas, 0,755 kv. m trūko 23 dienas, 0,71 kv. m trūko 12 dienų, 1, 57 kv. m trūko 3 dienas, 1,78 kv. m trūko 8 dienas, 0,16 kv. m trūko 4 dienas, 0,24 kv. m ploto trūko 4 dienas, 1,83 kv. m trūko 4 dienas, 1,32 kv. m trūko 3 dienas) buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kameroje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo netinkamam ventiliacija sanitariniame mazge.

Higienos normos HN 37:2009 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normoje HN 37:2009 taip pat nurodoma, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Areštinės kamerų netinkamos ventiliacijos. Atsakovas nurodė, jog areštinės patalpos gali būti vėdinamos per langus ir taip pat veikia mechaninė vėdinimo sistema „Komfovent C3“. 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo akte Nr. PT-6 nurodyta, jog areštinės kamerose veikė mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 27-29). Ginčui aktualiu laikotarpiu visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko operatyviąją valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę Marijampolės apskr. VPK bei nustatė, kad Higienos normos nebuvo pažeistos (2014 m. birželio 30 d. Patikrinimo aktai Nr. PT-239, 2015 m. lapkričio 6 d. Patikrinimo aktas Nr. PT-468, 2016 m. birželio 14 d. Patikrinimo aktas Nr. PA.4-172) (b. l. 30-39).

Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl kamerų vėdinimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų Areštinės kamerose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų gyvenimo sąlygų Areštinėje buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

Pareiškėjas taip pat skunde teigia, jog nebuvo įrengtas tinkamai tualetas, t.y. nebuvo užtikrintas privatumas.

Taisyklių 7.13 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtame teisės akte nenustatyta. Higienos normos HN 37:2009 20 p. buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Bylos įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai Marijampolės AVPK areštinėje nuo likusio kameros ploto atskirti pertvara, tačiau durų nebuvo įrengta, kadangi tai nenumatė teisės aktai. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto virš 170 cm aukščio pertvara, t. y. atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose sanitariniai mazgai yra tvarkingi. Kamerose veikia mechaninė oro šalinimo sistema. Marijampolės AVPK, gavus papildomą finansavimą, pagal 2016 m. rugsėjo 12 d. remonto darbų sutartį Nr. 64-IL-28490 areštinės kamerose buvo atlikti areštinės sanitarinio mazgo remonto darbai: paaukštinta pertvara, įstatytos durys (b. l. 40-46). Areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra ne tik atskirti pertvaromis, ir durimis (nuo 2016 m. lapkričio mėn.), bet ir, atsižvelgiant į areštinės planus, įrengti kamerų kampuose, tad jais besinaudojantys asmenys nėra matomi kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims ar pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodęs, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykdyti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo – užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks (tik perskyrimas sienele) sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A-309-438/2017). Todėl, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (iki 2016 m. lapkričio mėn.), ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 15 str., 21 str.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelį fizinį bei dvasinį diskomfortą, didelius nepatogumus, pažeminimą, stresą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 56 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos ir privatumo neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 12 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 24-25 str.). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 56 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto ir privatumo neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 56 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas E. v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo Areštinėje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų sąlygų.

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, privatumo neužtikrinimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į tai, jog mažesnio nei teisės aktais numatyto ploto sąlygomis pareiškėjas nebuvo laikomas nepertraukiamai, dalį laikotarpio gyvenamojo ploto norma buvo pažeista labai nežymiai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 570 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A.J. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 570 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Medvedevienė