Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bendrasavininkės V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2454-230/2013, kuria atmestas pareiškėjos V. M. skundas dėl atsakovo bankrutavusios uždarosios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė MAXIMA LT, valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius, S. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras 2013-08-22 kreditorių susirinkimas nutarė nustatyti įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto pardavimo tvarką ir kainas: ilgalaikio nekilnojamojo turto pardavimą vykdyti aukciono būdu. Aukcioną vykdyti pagal LRV 2001-07-03 nutarime Nr. 831 nustatytą „Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašas“ tvarką, išskyrus paskelbimą apie būsimą aukcioną. Apie aukcioną skelbti šalies dienraštyje ir nekilnojamojo turto internetinėje svetainėje iki aukciono datos likus ne mažiau kaip dviem savaitėms. Pirminę patalpų pardavimo kainą nustatyti administratoriaus susirinkimo medžiagoje pasiūlytą kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas be pagrindo nurodė, kad pareiškėja nepateikė jos teiginius pagrindžiančių įrodymų, jog pradinės pardavimo kainos buvo nustatytos netinkamai ir yra nepagrįstos (CPK 178 str.). Aiškiai išdėstyta, kad vienodai įrengtų patalpų nustatytos kainos skiriasi du ar tris kartus, o šias aplinkybes patvirtina įmonės pajamų-sąnaudų suvestinės, patalpų nuomos sutartis su MAXIMA LT, UAB, turto vertinimuose esantys dokumentai bei kita informacija, esanti bankroto byloje.Teismas be pagrindo vadovavosi administratoriaus pateikta lentele, kurioje nėra jokių duomenų susirinkimui pateiktame patalpų vertinimui pagrįsti. Geras, vidutinis, blogas, labai blogas patalpų vertinimas bei kiti nurodyti kriterijai nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl teismas jais remtis negalėjo. Tuo tarpu pastato vertinimai ir juose esanti informacija atskleidžia, kad visų patalpų kainos nustatytos netinkamai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad administratorius, nesilaikydamas CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos apie varžytynes skelbti ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki varžytynių dienos, savavališkai nusistatė, kaip bus paskelbta apie parduodamą turtą, o kreditoriai tam neteisėtai pritarė.Teismas be pagrindo nurodė, kad kreditoriai nutarė vykdyti ne varžytynes, o aukcioną, nes anksčiau skelbtos varžytynės neįvyko. Varžytynės 2010-02-12 ir 2011-04-18 neįvyko, nes pats teismas bankroto byloje buvo uždraudęs organizuoti turto pardavimą. Todėl sprendimas parduoti patalpas turėjo būti vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-04-17 patvirtintą nutarimą Nr. 321. Be to, aukcionas gali būti savanoriškas arba priverstinis (CK 6.419 str. 2 d.), todėl šiuo atveju laikant, jog buvo vykdomos varžytynės kaip priverstinis aukcionas, turėjo būti vadovautasi aukščiau nurodyta CPK 706 straipsnio 1 dalyje nurodyta norma.

Teismas teisingai sprendė, kad apeliantė V. M., manydama, jog kreditorių nustatyta turto pardavimo kaina yra netinkama, pareiškėjos pareiga buvo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos teiginius. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju įmonės savininkė pati nepateikia jokių objektyvių įrodymų, o tik reiškia abejonę ir nepasitenkinimą dėl priimto nutarimo.Pareiškėja piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes anksčiau kreditoriai buvo nustatę viso pastato, kurio plotas 3 578 kv. m pardavimo kainą – 1 549 000 Lt (1 kv. m kaina – 432 Lt), vėliau – 1 240 000 Lt (1 kv. m kaina – 346 Lt), dar vėliau – 1 000 000 Lt (1 kv. m kaina – 279 Lt), o apeliantė minėtų kainų neginčijo. Tuo tarpu ginčijamu nutarimu nustatyta vidutinė 1 kv. m kaina – 541,50 Lt pareiškėjai pasirodė nepagrįsta, o tai rodo, jog apeliantė skųsdama nutarimą turi tikslą tik vilkinti bankroto procesą.Priešingai nei teigia apeliantė, bankroto administratorius neturėjo pareigos aukcioną organizuoti ir vykdyti vadovaudamasis CPK normomis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatyta tvarka, kadangi ĮBĮ 33 straipsnis nustato, kad nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Teismas teisingai taikė aukščiau minėtas teisės normas, kadangi pirmosios varžytynės vyko 2010-02-12 11:00 val., o jos pripažintos neįvykusiomis neatvykus nei vienam pirkėjui. Tuo tarpu teismo 2010 m. vasario 10 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių administratoriui nebuvo įteikta. Antrosios varžytynės vyko 2011-04-18 11:00 val. Jų metu administratoriui tapo žinoma apie 2011 m. balandžio 15 d. Kauno apygardos teismo nutartį, kuria varžytynių vykdymas sustabdytas. Trečiosios varžytynės vyko 2011-09-12 11:00 val., jos pripažintos neįvykusiomis neatvykus nei vienam pirkėjui, tuo tarpu jokių teismo nutarčių stabdyti varžytynių vykdymą gauta nebuvo. Pažymėtina, kad abu V. M. skundai, kurių pagrindu buvo priimtos teismo 2010 m. vasario 10 d. ir 2011 m. balandžio 15 d. nutartys, buvo atmesti. Be to, pareiškėja neskundė po trečiųjų varžytynių tris kartus vykusio turto pardavimo aukciono būdu, todėl teismas pagrįstai laikė, jog ginčijamas nutarimas buvo priimtas neviršijant kreditorių susirinkimo kompetencijos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinia, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai, bei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje sprendžiama, ar atsakovo individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bankroto bylą nagrinėjantis teismas pagrįstai netenkino šio centro bendrasavininkės V. M. skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo. Pareiškėja teismo nutarties dalies dėl kreditoriaus MAXIMA LT, UAB teisės balsuoti kreditorių susirinkime nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės nagrinėja skundo motyvus dėl nustatytų nekilnojamojo turto pardavimo kainų, kurias kreditoriams pasiūlė administratorius, bei paskelbimo apie nekilnojamojo turto aukcioną tvarkos (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl kreditorių susirinkime nustatytų nekilnojamojo turto pardavimo kainų

Kaip yra žinoma, bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas, be kitų įgaliojimų, turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 str. 1 d. 2 p.). Šiuo metu šią tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321 patvirtintas Fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

Taigi minėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad būtent kreditorių visumai (susirinkimui arba komitetui) yra suteikta teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus, tarp kurių – bankrutuojančios įmonės turto pardavimo procedūros, kurias išsprendus yra tenkinami šių kreditorių finansiniai reikalavimai pagal eilę (ĮBĮ 35 str.).

Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas, prieš imdamasis nagrinėti atskirojo skundo argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad už ginčijamo 2013-08-22 kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimą balsavo kreditoriai VĮ Turto bankas (parduodamo turto įkaito turėtojas), VSDFV Marijampolės skyrius, MAXIMA LT, UAB ir T. V., kurių teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma yra 6 426 845,66 Lt, tai yra 76,615 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų, o „prieš“ nebalsavo nei vienas kreditorius (t. 1, b. l. 8-9). Taigi nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad tiek VĮ Turto bankas, kurio naudai įkeistas parduodamas nekilnojamasis turtas, tiek kiti kreditoriai, tarp kurių – valstybės institucija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, absoliučia balsų dauguma ginčo turto pardavimo kainas ir tvarką (ĮBĮ 23 str. 5 p.).

Vis dėlto, kaip yra žinoma, teismui suteikta teisė kreditorių susirinkimo nutarimus panaikinti, jei objektyviais duomenimis nustatoma, kad jie prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės ar įmonės savininko teisėtus interesus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai skunde nurodo pareiškėja V. M., teismas, užtikrindamas viešojo intereso egzistavimą tokio pobūdžio bylose, nagrinėdamas minimus klausimus privalo būti aktyvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010). Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ši aplinkybė negali būti absoliutinama, todėl ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009).

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji nepateikė įrodymų, jog pradinės pardavimo kainos buvo nustatytos netinkamai ir yra nepagrįstos, kaip minėta, pažymi, jog tokius jos teiginius patvirtina medžiaga, esanti bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas dėl nurodyto argumento pažymi, kad, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, pareiškėja V. M. aktyviai gina savo interesus bankroto byloje teikdama skundus tiek dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, tiek dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, tiek kitais klausimais (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-10-230/2014) (CPK 179 str. 3 d.). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai yra/turi būti žinomos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės civiliniame procese (CPK 42 str., 178 str., 185 str., 314 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apeliantė V. M. viso labo nurodė bendro pobūdžio teiginius, jog teismo išvadas paneigia bankroto bylos medžiaga, tačiau nepagrindė, kokie konkretūs faktai, esantys bankroto byloje, jos manymu, sudaro pagrindą išvadai, kad, priešingai nei sprendė teismas, kreditorių susirinkimo sprendimu nustatytos patalpų kainos prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia pareiškėjos, bankrutavusios įmonės ar jos kreditorių interesus (CPK 178 str., 314 str.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip teisingai nustatė teismas, kreditoriai aiškiai nurodė, kokiais kriterijais buvo vadovaujamasi nustatant prekybos centro patalpų pardavimo kainas – tai patalpų paklausa pagal dydį; aukštas, kuriame yra patalpa; patalpų būklė; energetinis naudingumas; patalpų dislokacija pastate; patalpų paskirtis; patalpų išplanavimas; poreikis investicijoms ir kt. (t. 1, b. l. 98-99). Tuo tarpu pareiškėja, prieštaraudama nurodytai kainų nustatymo metodikai, kurią pirmosios instancijos teismas laikė pagrįsta, nepateikė jokių duomenų, paneigiančių bankroto administratoriaus pateiktus duomenis (CPK 178 str., 314 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, lieka nepaneigta teismo išvada, kad kainos nustatytos atsižvelgiant į patalpų komercinį patrauklumą ir kitus kriterijus, todėl atmestini apeliantės argumentai, jog kai kurių patalpų kainos skiriasi ženkliai, o tai savaime reiškia, kad kainos nustatytos neteisingai (CPK 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, kuris, kaip žinia, yra fakto instancija, vykdydamas pareigą bankroto bylose veikti aktyviai, patikrino VĮ Registrų centro Nekilnojamojo registro duomenų bazėje esančią informaciją apie ginčo patalpų vertę ir nustatė, kad iš tiesų, kreditorių susirinkimo sprendimu daugelio patalpų nustatytos pardavimo aukcione pradinės kainos yra mažesnės, nei nurodytosios registre (CPK 179 str. 3 d.). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vertinant, ar nustatytosios kainos nėra aiškiai per mažos, reikėtų atsižvelgti į visą realiai susiklosčiusią situaciją. Pažymėtina, kad minėtais klausimais dėl kainų nustatymo kreditorių susirinkime kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ekonominė situacija, pasiūla bei paklausa suformuoja ir nustato paduodamo turto kainą jo pardavimo metu; parduodamo turto kainai reikšmės turi ir kiti veiksniai, pvz., bankroto sukelti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, minimas kreditorių susirinkimo sprendimas jau buvo pradėtas vykdyti – 2013-09-06 vyko minimų 18 patalpų aukcionas, kurio metu buvo parduota 10 patalpų, o 8 nekilnojamojo turto objektai liko neparduoti aukcionui neįvykus, kadangi į jį neatvyko nei vienas pirkėjas (t. 1, b. l. 40-86). Pažymėtina tai, kad nei vieno nekilnojamojo turto objekto aukcione nedalyvavo daugiau nei vienas dalyvis, o tai, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, jog net ir kreditorių susirinkime nustatytos patalpų pardavimo kainos nesudomino didesnio skaičiaus rinkos dalyvių, o kai kurios patalpos, kaip minėta, taip ir liko neparduotos, kadangi pirkėjai jų įsigyti net už nurodytas pradines kainas nepageidavo (CPK 185 str.). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės paneigia jokiais įrodymais nepagrįstus apeliantės atskirojo skundo motyvus, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog kreditorių susirinkimo sprendimu nustatytos pradinės turto pardavimo kainos neatitinka ekonominės situacijos, rinkos paklausos ir pasiūlos bei kitų veiksnių.

Kartu pažymėtina tai, kad, kaip teisingai atsiliepdamas į skundą nurodo bankroto administratorius UAB „Audersima“, jau pardavus 10 iš 18 patalpų, už jas gauta 1 345 338 Lt, o tai jau dabar viršija planuotą gauti sumą pardavus pastatą kaip vieną kompleksą (t. 2, b. l. 45-50).

Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo tenkinti atskirojo skundo ir naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pripažinta, jog nėra pagrindo išvadai, kad patalpų kainos nustatytos akivaizdžiai netinkamai, neteisingai, o minimas kreditorių susirinkimo sprendimas yra nepagrįstas ir prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CPK 185 str.).

Dėl skelbimo apie parduodamą turtą tvarkos teisėtumo

Pareiškėja V. M., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kreditoriai turėjo teisę patys nustatyti turto pardavimo tvarką ir terminus neįvykus dvejoms varžytynėms, pažymi, kad priverstinis aukcionas privalėjo būti organizuojamas vadovaujantis jau minėto Aprašo nuostatomis bei CPK 706 straipsnio 1 dalies norma, kurioje nurodyta, kad jeigu iš varžytynių parduodamas nekilnojamasis turtas ir kitas įstatymų nustatyta tvarka registruotas turtas, apie tokias varžytynes skelbiama ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki varžytynių pradžios.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas minėtus argumentus, pažymi, kad, kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodo bankroto administratorius UAB „Audersima“, bylos medžiaga patvirtina, jog bankrutavusiai įmonei priklausantis turtas buvo pardavinėjamas trejose varžytynėse – 2010-02-12, 2011-04-18 ir 2011-09-12 (t. 2, b. l. 13-44). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei į vienas varžytynes neatvyko nei vienas pirkėjas, todėl, nors 2010-02-12 ir 2011-04-18 varžytynių vykdymas buvo sustabdytas teismo nutartimis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjai V. M. apskundus kreditorių susirinkimo nutarimus, byloje nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suteikė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, jog varžytynėms neįvykus iš esmės dėl to, kad į jas neatvyko nei vienas pirkėjas, kreditoriai turėjo teisę vadovautis specialaus įstatymo – ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad teismas turėjo pagrindą spręsti, jog pareiškėjos V. M. nurodytos bendrosios Aprašo ir CPK 706 straipsnio 1 dalies normos turto pardavimo tvarkai nagrinėjamu atveju netaikomos (CPK 185 str.).

Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas mano esant tikslinga atkreipti dėmesį į tai, kad individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bankroto procedūros vykdomos beveik dešimt metų, bendrovė bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto pripažinta dar 2008 m. sausio 8 d. nutartimi, o teismas ĮBĮ numatytą 24 mėnesių terminą įmonės likvidavimo procedūroms užbaigti 2013 m. vasario 25 d. nutartimi yra pratęsęs tik iki 2013-12-31 (CPK 179 str. 3 d.). Taigi pareiškėjai V. M. nepateikus faktų, kad kreditorių susirinkimui nustačius terminą skelbti apie aukcioną likus ne mažiau kaip dviem savaitėms iki aukciono datos, yra realiai pažeistos jos, kitų kreditorių ar bankrutuojančios įmonės teisės, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad teismo nutartis yra pagrįsta ir dėl to, kad bankroto procesas turi būti operatyvus, todėl tiek administratorius, tiek kreditoriai, tiek įmonės savininkas, tiek teismas, turi pareigą užtikrinti, kad visos bankroto procedūros būtų atliekamos greitai, tačiau kartu nepažeidžiant įstatymų reikalavimų (CPK 185 str.).

Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį, todėl pareiškėjos V. M. atskirasis skundas atmetamas, o ši teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 263 str., 337 str. 1 d. 1 p.). Kiti atskirojo skundo, o taip pat suinteresuoto asmens bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ atsiliepimo į skundą argumentai nagrinėjamos bylos kontekste laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl nenagrinėjami ir dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Netenkinus pareiškėjos V. M. atskirojo skundo, atsakovui bankrutavusiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras priteistinos jo patirtos išlaidos, susijusios su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 3 d.). Atsakovas prašo priteisti iš apeliantės 1 000 Lt šioms išlaidoms atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga bei atsižvelgdamas į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 7, 8.15, 11 punktus, sprendžia priteisti atsakovui iš pareiškėjos 500 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą apmokėti (CPK 93 str. 5 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui bankrutavusiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras (įmonės kodas 151101792) 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.