Kauno apygardos teismo sprendimas

2013-06-14 · Civilinė byla Nr. 2A-997-343/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2013-06-14Kauno apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2014-02-19Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-06-14
Bylos Nr.
2A-997-343/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-11383-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algimantas Kukalis (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Rūta Palubinskaitė (pran.)
Atsakovas
B. N.
Ieškovas
A. A.
Kategorijos
  • 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-997-343/2013(Proceso Nr. 2-05-3-11383-2011-0)Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 63; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo B. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-435/2013 pagal ieškovo A. A. patikslintą ieškinį atsakovui B. N. dėl sandorio pripažinimo nesudarytu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

I. Ginčo esmė

Patikslintu ieškiniu (b.l. 4-7, t. 2) ieškovas prašė pripažinti, kad 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutarties pagrindu B. N. jam neperdavė 350 000 Lt ir kad 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutartis tarp A. A. ir B. N. nesudaryta, pripažinti negaliojančiu sandoriu 2007 m. sausio 7 d. surašytą paskolos sutartį tarp A. A. ir B. N. bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas nurodydamas, kad paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino ieškovui 350 000 Lt, o ieškovas įsipareigojo nurodytą paskolos sumą grąžinti iki 2008 m. sausio 17 d., ieškovas ir atsakovas surašė 2007 m. sausio 18 d. nurodydami sutarties surašymo datą 2007 m. sausio 7 d. . Nors paskolos sutartis buvo apibrėžta konkrečia paskolos suteikimo ir grąžinimo data, nurodyta skolinama pinigų suma, tačiau 350 000 Lt suma ieškovui nebuvo perduota, o sutarties tekste įrašyti žodžiai „pinigus perdaviau“ ar „pinigus gavau“ jokiu būdu nepatvirtina pinigų davimo ar pinigų gavimo fakto, taip pat pinigų davimo ar gavimo momento. Tikroji 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutarties paskirtis buvo ne sukurti paskolos teisinius santykius, o užtikrinti operatyvias šalių, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų, „skyrybas“ ir tolimesnę produktyvią įmonės veiklą. Paskolos raštelis buvo surašytas kaip garantas žodinio susitarimo, sudaryto 2007 m. sausio 18 d., pagal kurį ieškovas privalėjo atsakovui kas mėnesį mokėti sutartą pinigų sumą kol įmonė veiks pelningai, kaip atlygis atsakovui už tai, kad jis sutiko parduoti ieškovui savo akcijų dalį. Ieškovas laikotarpiu nuo 2007 m. pradžios iki 2008 m. vidurio yra sumokėjęs atsakovui 83 000 Lt, tačiau šie pinigai buvo skirti ne paskolos grąžinimui, o buvo ieškovo mokami atsakovui pagal pirmiau nurodytą žodinį susitarimą. Nors nuo 2008 metų pradžios įmonė veikė nuostolingai, tačiau ieškovas ir toliau vykdė žodinį susitarimą bei mokėjo kasmėnesinį atlygį atsakovui už tai, kad šis netrukdytų įmonės veiklai, o mokėjimus nepagerėjus ekonominei situacijai ieškovas nutraukė 2008 metų viduryje. Šalys sudaryto sandorio nekvalifikavo kaip paskolos santykių ir nesiekė paskolai būdingų teisinių pasekmių. Nei 2007 m. sausio 7 d. paskolos rašte, nei kitame dokumente nėra užfiksuotas pinigų perdavimo ir gavimo faktas, nenurodyta konkreti pinigų perdavimo data ir vieta, taip pat nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl palūkanų mokėjimo, o ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad protingas ir sąžiningas asmuo, esant sandoriui dėl didelės pinigų sumos paskolinimo, tikrai siektų bent minimalios finansinės naudos, kuri padengtų infliaciją, rodo, kad atsakovas ieškovui jokių pinigų realiai neperdavė. Be to, nurodytą aplinkybę patvirtina ir tai, kad atsakovas net ir po to, kai paskolos grąžinimo terminas pasibaigė, iš karto jokių pretenzijų ieškovui nereiškė, savalaikiai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo tariamai pažeistų teisių gynimui, taip pat nurodytą aplinkybę patvirtina tai, kad paskolos raštas buvo surašytas 2007 m. sausio 18 d., tad 2007 m. sausio 7 d. ieškovui negalėjo būti perduoti pinigai, be to, ieškovas 2007 m. sausio 7 d. buvo užsiėmęs kitais reikalais, todėl pinigų perdavimas įmonės biuro patalpose negalėjo įvykti. Be to, ieškovo teigimu, nebuvo jokio poreikio jam skolintis 350000Lt kokiems nors asmeniniams, verslo ar šeimos poreikiams tenkinti, dėl ko nebuvo ir poreikio sudaryti paskolos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu (b.l. 155-163, t. 2) ieškinį patenkino visiškai, pripažino, kad A. A. 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutarties pagrindu 350 000 Lt atsakovo B. N. nebuvo perduoti ir 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutartis tarp A. A. ir B. N. nesudaryta, priteisė iš atsakovo B. N. ieškovo A. A. naudai 137 Lt žyminio mokesčio, o valstybės naudai 41,57 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, remdamasis 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštu, nustatė, kad šalys pasirašė raštą, kuriame nurodyta, jog B. N. skolina A. A. 350 000 Lt, o A. A. įsipareigoja grąžinti minėtą sumą iki 2008 m. sausio 17d., tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad 2007 m. sausio mėnesio apsauginės signalizacijos įjungimo, išjungimo laikų suvestinė, pagal kurią patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), kuriose veiklą vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“, signalizacija buvo įjungtą po pietų kelias minutes, paneigia atsakovo paaiškinimus dėl to, kad 2007 m. sausio 7 d. raštas buvo surašytas pavakare, jau sutemus, ieškovo firmoje ir jis niekaip nesusijęs su akcijų pardavimu, liudytojų V.V. P. ir D. P. parodymus, o liudytojų R. R., V. K. ir L. B. parodymai atitinka nurodytą rašytinį įrodymą, sprendė, kad minėtas rašytinis įrodymas paneigia pinigų perdavimo ir gavimo faktą 2007 m. sausio 7 d., t. y. tą dieną, kurią atsakovo ir liudytojo V.V. P. teigimu ieškovui buvo perduoti paskolos dalyką sudarę 350 000 Lt, kadangi nei ginčijamo paskolos rašto surašymas, nei pinigų perdavimas pirmiau nurodytose patalpose nurodytu laiku įvykti negalėjo. Teismas sprendė, kad nei paaiškinimų, nei ginčo paskolos raštelio pagrindu negalima pripažinti, kad šalių 2007 m. sausio 7 d. pasirašytas paskolos raštelis yra skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Teismas pagrįstais laikė ieškovo nurodytus argumentus dėl to, jog paskolos raštelis buvo surašytas siekiant užtikrinti žodinio susitarimo tarp šalių vykdymą. Teismas laikė labiau tikėtina aplinkybę, jog akcijų pardavimas buvo susijęs su atsiradusiu tarpusavio akcininkų nepasitikėjimu ir būtent dėl atsakovo sūnaus veiklos, o kartu ir su negalėjimu toliau kartu vykdyti tolimesnę veiklą, ir buvo būtinas siekiant išlaikyti įmonę apskritai, kad tarp šalių buvo tam tikras žodinis susitarimas dėl didesnių piniginių įsipareigojimų už akcijų perleidimą. Teismas, atsižvelgdamas į duomenis apie ieškovo skolinius įsipareigojimus bankui, sprendė, kad ieškovas asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti lėšas skolinosi iš banko, po paskolos rašto pasirašymo ieškovas jokio nekilnojamojo turto neįgijo, kas leido daryti išvadą, kad ieškovas jokio verslo, susijusio su nekilnojamuoju turtu – žemių pirkimu ar statybomis - nevykdė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys, pripažindamos 83 000 Lt atsakovui sumokėjimą, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, manė, kad labiau tikėtina, jog nurodytos sumos buvo mokamos ne paskolos rašto pagrindu. Teismas taip pat kaip nepakankamomis paskolos sutarties sudarymui patvirtinti laikė atsakovo sudarytas paskolos sutartis su V. V. P. ir D. P., kadangi, nors minėti asmenys ir buvo deklaravę turintys tokias pinigų sumas, tačiau vėlesnių deklaracijų dėl turto sumažėjimo teismui nepateikė, kaip ir nebuvo pateikti teismui duomenys, jog pats atsakovas deklaravo paskolos gavimą ir paskolos suteikimą. Be to, teismas, įvertinęs atsakovo turto ir pajamų deklaracijas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas turi du vaikus, manė, kad atsakovo ir jo sutuoktinės pajamos nebuvo pakankamos sutaupyti 137 000 Lt sumą, kurią, atsakovo teigimu, jis paskolino ieškovui. Teismas atsižvelgė ir pagrįstu laikė ieškovo nurodytą argumentą dėl susitarimo dėl palūkanų nebuvimo, formaliais laikė atsakovo išsiųstus raginimus dėl skolos grąžinimo ir sprendė, kad labiau tikėtina, jog 350 000 Lt suma pagal 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštą A. A. nebuvo perduota, dėl ko paskolos sutartį pripažino nesudaryta ir laikė, kad šalių paskolos teisiniai santykiai nesieja. Pripažinęs sandorį nesudarytą, teismas nurodė nesant pagrindo jį pripažinti nei tariamu, nei apsimestiniu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 3-9, t. 3) atsakovas B. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-15-435/2013 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Ieškinys apylinkės teismui paduotas po to, kai Kauno apygardos teismas priėmė ieškovui nepalankų teismo sprendimą ir tik siekiant išvengti sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, kadangi ieškovas sandorio iki tol neginčijo, neprašė jo pripažinti neteisėtu, priešieškinio nagrinėjant bylą apygardos teisme nepareiškė, o pateiktame apeliaciniame skunde dėl Kauno apygardos teismo sprendimo nėra nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindė ieškinį.

Šalies argumentai

2. Ieškovas savo ranka surašęs dokumentą jį įvardijo „Paskolos raštu“, šiame dokumente nėra jokių neaiškių sąvokų, dviprasmybių, kurias būtų galima aiškinti kitaip, nei kad nurodyta pačiame dokumento tekste, paskolos rašte aptarti paskolos sutarčiai būdingi elementai, t. y. nurodytas skolinimosi faktas, pinigų suma ir terminas, per kurį pinigai turėtų būti grąžinti, todėl paminėtas paskolos raštas laikytinas paskolos sutartimi. Paskolos rašto teksto lingvistinis aiškinimas taip pat rodo tarp šalių buvus paskolos teisinius santykius, o paskolos rašto surašymo metu buvusi ieškovo valia nurodyta jo paties ranka rašytame dokumente įrašant „įsipareigoju grąžinti“ ir „pinigus gavau“ bei dalies pinigų sugrąžinimo faktai, kurių neneigia ir pats ieškovas. Paskolos raštas patvirtina ne tik paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimą, bet ir paskolos dalyko – pinigų sumos - perdavimo ieškovui faktą. Ieškovas, nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme, neginčijo paskolos rašto ir nors tvirtino, kad pinigų negavo, tačiau prieštaraudamas tam siūlė 50 000 Lt ir įrodinėjo, kad likusi paskolos dalis grąžinta.

3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutarties tekste esantys žodžiai „pinigus perdaviau“ ir „pinigus gavau“ įrodo, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Tuo atveju, kai paskolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka pačiam paskolos gavėjui. Ieškovas, bylą nagrinėjant apygardos teisme, paskolos dalyko neperdavimo fakto neįrodinėjo, o priešingai, įrodinėjo, kad dalį pinigų grąžino (2010 m. spalio 13 d. teismo posėdyje nurodė, kad nuo 2007 m. atidavė apie 300 000 Lt ir geriausiu atveju galėtų išmokėti dar 50 000 Lt, o 2010 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje ieškovo atstovas prašė iškviesti liudytoju A. K., kuris turėjo patvirtinti 220 000 Lt paskolos dalies grąžinimą).

4. Ieškovas aplinkybes dėl to, kad paskolos rašto surašymo dieną nebuvo Kaune, nurodė tik pareikštame ieškinyje apylinkės teisme, nors nurodytos aplinkybės ieškovui turėjo būti žinomos ir nagrinėjant bylą apygardos teisme, nurodytos aplinkybės nėra ir pateiktame apeliaciniame skunde dėl apygardos teismo sprendimo, tačiau teismas į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino. Be to, apeliantas visad teigė, kad paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta po darbo valandų, todėl gali būti, kad sutartis galėjo būti sudaryta ir darbo dieną, t y. pirmadienį. Nesuprantama, kaip ieškovas savo ranka nurodęs tokią datą paskolos rašte, šiuo metu ją ginčija.

5. Šalių sudaryta rašytinė paskolos sutartis atitinka CK 6.871 straipsnio 1 dalies sąlygas, todėl remiantis CK 6.875 straipsnio 2 dalimi, paskolos sutarties negalima nuginčyti remiantis liudytojų parodymais.

6. Teismas, aiškindamasis tikruosius šalių ketinimus, turėjo įvertinti tai, kad ieškovas yra verslininkas, išsilavinęs ir veiklus asmuo, užsiimantis verslu keliose įmonėse, turintis pakankamai žinių ir gyvenimiškos patirties, todėl pats savo ranka rašydamas ginčo paskolos raštelį galėjo ir turėjo suvokti, kad sudaryta sutartimi jis patvirtina pinigų pasiskolinimo faktą ir įsipareigojimą paskolos sumą grąžinti, todėl joks protingas asmuo negavęs tokios didelės pinigų sumos tokio turinio raštelio nepasirašytų ir tokių įsipareigojimų neprisiimtų. Toks ieškovo elgesys vertintinas kaip neatidus, neatsargus ir nerūpestingas, todėl tokio asmens teisės neturėtų būti ginamos.

7. Teismas netyrė aplinkybių, susijusių su šalių elgesiu po sutarties sudarymo, neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, jog ieškovas dalį paskolos grąžino, buvo susitikęs su paskolos davėjais ir tarėsi dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo.

8. Kad paskolos sutartis buvo pasirašyta suderinta šalių valia iš esmės pripažįsta ir pats ieškovas, vertinantis paskolos sutartį kaip atlygį už akcijų pardavimą. Tokiu būdu ieškovas pripažįsta, kad ginčijama sutartis yra skolos dokumentas, o skolos dokumento pas kreditorių buvimo faktas patvirtina, jog skolininkas nėra įvykdęs piniginės prievolės kreditoriui.

9. Apylinkės teismas skundžiamame sprendime vertino ir pasisakė dėl Kauno apygardos teismo veiksmų nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo ir bylos aplinkybes vertino išimtinai ieškovo naudai, todėl laikytina, kad buvo šališkas ir neobjektyvus.

Šalies argumentai

10. Teismas nepagrįstai sprendė, kad akcijų pardavimas buvo susijęs su šalių, kaip akcininkų, tarpusavio nepasitikėjimu, kadangi nurodytą aplinkybę grindė tik ieškovo paaiškinimais, duomenimis apie įmonės pelną ir nuostolius, bei atsižvelgė į apelianto nurodytas aplinkybes, kad jo sūnus moka montuoti ir signalizacijas. Tačiau pripažinęs, kad įmonė 20008 metais veikė nuostolingai, pats sau prieštaraudamas teismas nurodė, kad įmonės akcijos buvo vertos daugiau nei kad 20 000 Lt, taip pat neatsižvelgė į tai, kad nors apelianto sūnus ir moka montuoti signalizacijas, tačiau jis šia veikla nesivertė.

11. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių apsimestinio sandorio sudarymą, o susidėjusia sunkia bendrovei ekonomine padėtimi kaip ir susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis paskolos sutarties sudarymas negali būti pateisinamas. Tačiau teismas, pripažinęs šalių veiksmuose ir apsimestinio sandorio požymių, nesprendė dėl CK 1.87 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys turėjo iš tikrųjų galvoje, taikytinos taisyklės; taikymo, dėl ko laikytina, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, kas sudaro pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

12. Teismas nepagrįstai sprendė, kad dalies paskolos grąžinimą patvirtinančių įrodymų nebuvimas patvirtina paskolos sutarties nesudarymo faktą, kadangi nėra aišku, kaip nurodytų įrodymų nebuvimas patvirtina tokią aplinkybę, o, be to, paskolos grąžinimo faktą turėtų įrodyti ieškovas, o ne atsakovas. Ieškovas neneigė, kad paskolos raštas buvo sudarytas dviem egzemplioriais, tačiau teismui kito paskolos rašto egzemplioriaus nepateikė, nurodė jo nerandantis, tačiau minėto rašto nepateikimas teismui yra naudingas ieškovui, kadangi kaip tik minėtame paskolos rašte ir buvo daromi įrašai, kada ir kokia dalis paskolos sumos yra grąžinta. Be to, nors ieškovas teigia, kad jis per mėnesį mokėdavo apeliantui po 5 000 Lt, tačiau, nagrinėjant bylą apygardos teisme, nurodė, kad dalį paskolos sumos jis grąžino per kelis kartus, mokėdamas nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių litų.

13. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl to, jog jis 2007 m. sausio 7 d. nebuvo Kaune, patvirtinančių liudytojų parodymų teismas nevertino kritiškai, nors nurodytas aplinkybes paliudijo ieškovo sesuo ir artimas draugas. Teismo elgesys, kai jis apelianto uošvio ir jo sutuoktinės parodymus vertina kritiškai dėl to, kad jie yra apelianto giminaičiai, pagrįstai kelia abejonių dėl teismo nešališkumo ir objektyvumo.

14. Teismas nepagrįstai sprendė, kad V. P. ir D. P. deklaruotos turimos pinigų sumos dar nepatvirtina paskolos sutarties sudarymo, kadangi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad minėti asmenys disponavo nurodytomis sumomis, o jų perdavimą aiškiai patvirtina paskolos rašteliai. Be to apelianto pajamos taip pat patvirtina, kad jis turėjo tokią pinigų sumą ir ją galėjo paskolinti ieškovui.

15. Teismas nepagrįstai aplinkybes, susijusias su ieškovo poreikiu skolintis tam tikrą pinigų sumą asmeniniams, verslo ar šeimos poreikiams tenkinti, vertino kaip turinčią esminės reikšmės sprendimui dėl paskolos sutarties sudarymo. Nurodytos aplinkybės, patvirtinančios ieškovo poreikio skolintis pinigus buvimą ar nebuvimą, nėra tiesiogiai susiję su bylos nagrinėjimo objektu, t. y. paskolos sutarties sudarymu ir pinigų pagal paskolos sutartį perdavimu. Paskolos gavėjo poreikis skolintis pinigus yra subjektyvus faktorius ir su juo susiję aplinkybės negali nei paneigti, nei patvirtinti pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį fakto. Priešingai, aplinkybės, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas sudarė ir kitas paskolos sutartis, patvirtina, kad jam nurodytu laikotarpiu reikėjo pinigų.

Šalies argumentai

16. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su susitarimo dėl palūkanų mokėjimo nebuvimu ir apelianto kreipimosi į teismą laiku, kadangi, teismui nustačius, kad šalys daug metų buvo draugai, verslo partneriai, jų asmeniniai ir verslo santykiai buvo geri, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tiek susitarimo dėl palūkanų nebuvimą, tiek kreipimąsi į teismą tik po tam tikro laiko lėmė draugiški šalių tarpusavio santykiai ir pasitikėjimas vienas kitu. Pažymėtina, kad ieškovas neneigė ir tos aplinkybės, kad net ir pasibaigus paskolos grąžinimo terminui jis atidavinėjo paskolą, o baigiantis nurodytam terminui buvo susitikęs su paskolos davėjais ir tarėsi dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo. Be to, teismas nepasisakė dėl ieškovo elgesio, kadangi jis kreipėsi į teismą dėl 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančiu sandoriu bei pripažinimo nesudarytu praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo ginčo sutarties sudarymo.

17. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas po paskolos sutarties sudarymo neįsigijo nekilnojamojo turto, kadangi ieškovas po ginčo sutarties sudarymo buvo įsigijęs žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kur sklypus turėjo ir liudytoja ieškovo sesuo R. R..

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 19-24, t. 3) ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-15-435/2013. Nesutikimas su apeliaciniu skundu yra grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovas neginčijo sandorio ir dėl to nereiškė priešieškinio bylą nagrinėjant apygardos teisme, kadangi ieškovas pasinaudojo visomis įstatymų numatytomis galimybėmis įrodyti ginčo sandorį esant neteisėtu. Ieškovas reiškė prieštaravimus dėl teismo įsakymo, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu būtent dėl to, kad apeliantas nebuvo perdavęs pagal paskolos sutartį 350 000 Lt, todėl laikytina, kad jau 2010 metais ieškovas ginčijo pinigų perdavimo faktą. Ieškovo pozicija šiuo klausimu nagrinėjant civilinę bylą apygardos teisme buvo nuosekli ir kategoriška, todėl apelianto pozicijų keitimas, vis kitokių aplinkybių nurodymas ir reikalavimų keitimas rodo apelianto nesąžiningumą. Apelianto nesąžiningumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad iki tol teigęs, kad ginčo sutartis buvo sudaryta 2007m. sausio 7 d., apeliaciniame skunde nurodė, jog ji galėjo būti sudaryta ir kitą savaitės dieną.

2. Negalima sutikti, kad 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštas yra paskolos sutartis. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, jos sudarymą patvirtintų tik pinigų perdavimas, o apeliaciniame skunde apeliantas pripažino faktą, kad pinigai 2007 m. sausio 7 d. nebuvo perduoti ieškovui. Sprendžiant dėl pinigų perdavimo fakto paskolos rašto nuostatos aiškintinos prioritetiškai vadovaujantis lingvistiniu principu, kaip objektyviausiai atspindinčiu tikrąją šalių valią ir ketinimus. Paskolos raštelyje esantys žodžiai „skolinu“ ir „įsipareigoju grąžinti“ tiek pagal lingvistinę šių žodžių prasmę, tiek ir pagal šalių tikrųjų ketinimų prasmę nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad 350000 Lt perdavimas įvyko būtent ginčo raštelio pasirašymo metu, t. y. tuo metu, kurį visos bylos nagrinėjimo metu nurodinėjo apeliantas, t. y. 2007 m. sausio 7 d.

3. 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštu nebuvo sukurti jokie paskolos teisiniai santykiai, šalys jų net nesiekė sukurti, nes sutarties dalykas nebuvo perduotas, o pats paskolos raštas buvo tik sklandaus akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo užtikrinimas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo įrodyta, kad paskolos raštas buvo surašytas ne jame nurodytą 2007 m. sausio 7 d., kaip kad visą laiką teigė apeliantas. Teismas pagrįstai, remdamasis duomenimis apie signalizacijos išjungimą įmonės patalpose, sprendė, kad pinigų perdavimo faktas negalėjo įvykti 2007 m. sausio 7 d., o Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą remdamasis melagingais B. N. paaiškinimais bei liudytojų V. P. ir D. P. parodymais.

4. Apeliantas klaidina teismą teigdamas, kad 83 000 Lt suma buvo skirta paskolai grąžinti, kadangi nurodyta suma buvo sumokėta apeliantui pagal šalių žodinį susitarimą kaip kompensacija už perduotas akcijas. Apeliantas pripažino, kad jis akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytos 20 000 Lt sumos negavo. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių 83 000 Lt sumos sumokėjimą, todėl tai tik patvirtina, kad ieškovas vykdė šalių tarpusavio žodinį susitarimą, kurį įgyvendinti ir turėjo padėti kaip galima spaudimo priemonė ieškovo atžvilgiu fiktyvi paskolos sutartis. Susitikimai su apeliantu buvo organizuojami tam, kad būtų tęsiami žodiniai susitarimai ir apeliantas gautų kiekvieno mėnesio mokėjimus pagal šalių žodinį susitarimą.

5. Apeliantas nepagrįstai teigia teismą buvus šališką ar neobjektyvų, kadangi teismas visus įrodymus, tiek ir liudytojų parodymus vertino kaip įrodymų visumą, kartu su pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina ar paneigia šalių nurodytas aplinkybes. Teismas, laisvai vertindamas byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, pagrįstai padarė išvadą, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai bei šalių paaiškinimai pagrindžia ieškovo nurodytas aplinkybes, kad realiai ieškovui pinigai pagal 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštą nebuvo perduoti ir paskolos sutartis nebuvo sudaryta.

6. Apeliantas neįrodė fakto, jog jis turėjo reikiamo dydžio pinigų sumą, kurią grynaisiais galėjo paskolinti ieškovui, kadangi jis nedeklaravo nei 213 000 Lt paskolos gavimo, nei 137 000 Lt paskolos suteikimo faktų.

7. Apelianto pateikti duomenys apie nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą, nepatvirtina apelianto nurodytų aplinkybių, jog pinigai ieškovui buvo reikalingi nekilnojamajam turtui įsigyti, kadangi nurodytą nekilnojamąjį turtą ieškovas įsigijo iš asmeninių lėšų, ką patvirtina ieškovo pateikti duomenys apie jo pajamas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutarties sudarymą, nukrypo nuo procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, taikymo praktikos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu. Apeliaciniame skunde keliamas paskolos sutarties sudarymo fakto klausimas, teigiant, jog paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta pagal paskolos raštą paskolos gavėjui negavus paskolos sumos.

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateikta paskolos sutarties samprata, pagal kurią paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai, kadangi CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, tačiau kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012). Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas. Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutartį tarp ieškovo ir atsakovo nesudaryta, o taip pat pripažinti minėtą sutartį negaliojančiu sandoriu. Pažymėtina, jog paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia, tuo tarpu nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Ta aplinkybė, kad ieškovas dėl pirmiau nurodytos 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutarties pareiškė du skirtingus reikalavimus, t. y. tiek ir reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nesudaryta, tiek ir dėl jos pripažinimo negaliojančiu sandoriu, leidžia manyti, kad ieškovas pripažįsta, jog paskolos sutartis buvo sudaryta. Priešingu atveju visiškai yra nelogiška reikšti ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Ieškovas reikalavimą dėl 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta motyvavo tuo, kad jam paskolos dalyku nurodyta 350 000 Lt suma nebuvo perduota. Byloje esantis 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštas (b.l. 12, t. 1) patvirtina, kad ieškovas A. A. ir atsakovas byloje B. N. surašė dokumentą, jį įvardindami paskolos raštu, kuriame nurodė, kad „Aš B. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), skolinu A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 350000 Lt (tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių litų). Aš, A. A. įsipareigoju grąžinti minėtą sumą iki 2008-01-17 d.“. Ieškovo teigimu, minėtame paskolos rašte nesant konkretaus įrašo apie pinigų perdavimo faktą, vietą ir laiką laikytina, kad jam paskolos suma nebuvo perduota. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytu paskolos rašto turinio aiškinimu ir sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai dėl paskolos sutarties turinio, kuris neabejotinai leidžia spręsti tarp šalių egzistavus sutartinius paskolos teisinius santykius, o tuo pačiu ir paskolos sumos perdavimą, yra pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2007 m. sausio 7 d. paskolos rašte be žodžių „įsipareigoju grąžinti“, kurie patvirtina paskolos gavėjo įsipareigojimą paskolos sumą grąžinti paskolos davėjui, yra įrašas ir „pinigus gavau“ A. A. ir parašas bei „pinigus perdaviau“ B. N. ir parašas. Minėti įrašai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai leidžia spręsti, jog paskolos gavėjas pinigus gavo, o paskolos davėjas juos perdavė, todėl yra pakankamas pagrindas preziumuoti, jog paskolos sutartis yra sudaryta ir ieškovas paskolos sumą gavo. Pažymėtina, jog minėti įrašai yra patvirtinti ginčo šalių parašais, ieškovas šių parašų tikrumo neginčija, todėl spręstina, jog 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštas yra paskolos sutartis ir kartu pinigų perdavimą įrodantis dokumentas (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Pasisakydama dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumento, jog paskolos raštelyje esantys žodžiai „skolinu“ ir „įsipareigoju grąžinti“ tiek pagal lingvistinę šių žodžių prasmę, tiek ir pagal šalių tikrųjų ketinimų prasmę nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad 350000 Lt perdavimas įvyko būtent ginčo raštelio pasirašymo metu, kolegija pažymi, jog paskolos raštelio turinys negali būti vertinamas tik pagal atskirus, iš konteksto ištrauktus žodžius, o turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą paskolos rašto turinį. Kaip jau buvo nurodyta, be ieškovo paminėtų įrašų paskolos rašte buvo ir įrašai „pinigus gavau“ bei „pinigus perdaviau“, kurie vertinant lingvistiškai neabejotinai patvirtina pinigų perdavimo ir pinigų priėmimo (gavimo) faktą. Sutinkant su apeliacinio skundo argumentu pažymėtina, kad šie įrašai yra nedviprasmiški, jie išreikšti aiškiai, konkrečiai, todėl abejoti dėl jų tikrosios reikšmės ir prasmės nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl paskolos sutarties sudarymo fakto atkreipia dėmesį į tai, kad paminėtas paskolos raštas yra surašytas paties paskolos gavėjo, jo ranka, todėl tiek paskolos rašto data, tiek ir jo turinys paskolos gavėjui buvo žinomi ir suprantami. Pažymėtina ir ta aplinkybė, jog ieškovas nors ir neigia paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą, tačiau dalį savo sutartinių įsipareigojimų apeliantui yra įvykdęs, ką neginčijamai pripažįsta tiek ieškovas, tiek ir apeliantas. Taigi, nors paskolos rašte nėra nurodyta konkreti pinigų perdavimo vieta ar laikas, tačiau šių duomenų paskolos rašte nebuvimas neleidžia daryti išvados, jog pinigai nebuvo perduoti. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytų įrašų, „pinigus gavau“ bei „pinigus perdaviau“ lingvistinis aiškinimas kaip tik sudaro pagrindą spręsti, jog paskolos rašte nurodyta pinigų suma realiai buvo perduota A. A. ir jis šią pinigų sumą priėmė. Kitoks nurodytų įrašų aiškinimas jiems esant konkrečiai ir aiškiai suformuluotiems nebūtų pagrįstas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su civilinės bylos Nr. 2-1989-555/2010, nagrinėtos Kauno apygardos teisme, medžiaga, sprendžia, kad nors ieškovas, nagrinėjant minėtą civilinę bylą teigė negavęs pinigų pagal paskolos sutartį, tačiau šios aplinkybės jokiomis priemonėmis neįrodinėjo, priešieškinio dėl sutarties pripažinimo nesudaryta nereiškė, taip pat teigdamas, jog sutartis sudaryta kitam sandoriui pridengti, sutarties neprašė pripažinti negaliojančia, kas leidžia manyti, kad pareikštas ieškinys dėl sutarties pripažinimo nesudaryta yra tik ieškovo gynybinė pozicija, siekiant išvengti sutartinių įsipareigojimų tarp šalių tinkamo vykdymo. Pažymėtina, kad ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi tik Kauno apygardos teismui priėmus sprendimą dėl skolos priteisimo, nors iki tol ieškovas savo įsipareigojimus dalinai vykdė. Sutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl sutarties pripažinimo nesudaryta, nurodė daug aplinkybių, kurias grindė liudytojų parodymais, kurios nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo ir kurios buvo žinomos ieškovui nagrinėjant šią bylą, kas taip pat leidžia abejoti sąžiningumu nagrinėjamoje byloje.

Apeliaciniame skunde be kita ko keliamas ir tinkamo įrodymų byloje vertinimo klausimas teigiant, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, su kuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis). Teismas tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus bei sprendžia dėl jų pakankamumo. Atsižvelgdama į byloje atliktus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesinius veiksmus ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė byloje esant įrodytoms aplinkybėms apie pinigų pagal 2007m. sausio 7 d. paskolos raštą neperdavimą. Ieškovas, neigdamas paskolos sudarymo ir pinigų gavimo faktus, turėjo nuginčyti paskolos sutarties sudarymo prezumpciją, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, byloje ieškovo pateikti įrodymai, liudytojų parodymai bei pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai apie pinigų pagal paskolos raštą neperdavimo faktui konstatuoti. CK 6.875 straipsnyje, reglamentuojančiame paskolos sutarties ginčijimą nurodyta, jog tais atvejais, kai paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, remiantis tomis aplinkybėmis, kad pagal paskolos sutartį pinigai ar daiktai nebuvo faktiškai gauti ar jų buvo gauta mažiau, nei nurodyta sutartyje, negali būti ginčijami remiantis liudytojų parodymais, išskyrus CK 1.93 straipsnyje numatytus atvejus, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių aplinkybių. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos faktines aplinkybes, sprendžia, jog nei viena iš nurodytų sąlygų byloje nėra įrodyta, todėl ieškovas, ginčydamas paskolos sutarties, kuri buvo rašytinė, sudarymo faktą negalėjo remtis liudytojų parodymais. Ieškovo teiginys, jog paskolos raštelis buvo sudarytas siekiant išsaugoti juridinio asmens veiklą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas ir negali sudaryti pagrindo manyti, kad jis buvo sudarytas prievarta ar dėl susiklosčiusių aplinkybių. Pripažinus, kad teismas, spręsdamas ieškovo ieškinio pagrįstumo klausimą, nepagrįstai civilinėje byloje rėmėsi liudytojų parodymais ir nesant kitų įrodymų apie ieškovo nebuvimą 2007m. sausio 7 d. Kaune, spręstina, kad ieškovas neįrodė, jog jis nurodytą dieną negalėjo sudaryti paskolos sutarties. Pažymėtina, kad paskolos raštą surašė pats ieškovas, todėl jis paskolos rašte ir įrašė jo datą. Vien ta aplinkybė, kad B. N., reikšdamas reikalavimus dėl skolos priteisimo ir nurodydamas, kad paskolos sutartis buvo sudaryta būtent tą dieną, nepašalina galimos klaidos galimybės. Pažymėtina, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta 2007 m. sausio 7 d., todėl tarp šalių kilus ginčui tik 2010 metais, pagrįstai manytina, kad šalys tikrosios paskolos sutarties dienos, o taip pat ir kitų su paskolos sutarties sudarymu ir pinigų paskolos gavėjui perdavimu aplinkybių, gali smulkiai ir tiksliai neprisiminti. Todėl vienintelis įrodymas apie signalizacijos administracinėse patalpose, kuriose, pasak apelianto, buvo perduoti pinigai ieškovui, negali būti neginčijamai paneigiantis paskolos sumos ieškovui perdavimo faktą. Taip pat spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskolos sutarties nesudarymo faktą patvirtinančiomis aplinkybėmis laikė įrodymų apie paskolos grąžinimą nebuvimą, poreikio sudaryti paskolos sutartį nebuvimą ar konkretaus nekilnojamojo turto po paskolos sutarties sudarymo neįsigijimą. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, esant sudarytai rašytinei sutarčiai, niekaip nepaneigia sutarties sudarymo, o kartu ir paskolos sumos ieškovui perdavimo fakto. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovas nepateikė teismui savo paskolos rašto egzemplioriaus, kuriame, apeliantės teigimu, ir buvo duomenys apie paskolos grąžinimą, nes tai jam yra nenaudinga. Be to, paskolos grąžinimo faktą turi įrodyti paskolos gavėjas, o aplinkybių, kurias pripažįsta šalys, nereikia įrodinėti. Pažymėtina, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovas pripažino dalies paskolos grąžinimą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad įrodymų apie paskolos negrąžinimą byloje nebuvimas leidžia spręsti apie paskolos sutarties nesudarymą. Taip pat kaip nereikšmingomis laikytinos ir paskolos sutarties sudarymo faktui pripažinti neturinčios reikšmės aplinkybės apie galimą paskolos sumos panaudojimą įsigyjant ar ne konkretų nekilnojamąjį turtą, taip pat poreikio skolintis pinigus nebuvimą, nes ieškovas nekilnojamąjį turtą įsigijo panaudodamas banko suteiktą paskolą. Pažymėtina, jog suteikta paskola nebuvo tikslinė, todėl ieškovas ją galėjo panaudoti laisva savo valia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniai teisiniai santykiai grindžiami sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnis). Šis principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog paskolos sutartyje susitarimo dėl palūkanų nebuvimas negali patvirtinti sutarties nesudarymo fakto. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu, todėl pripažintina, kad ieškovas ir apeliantas, sudarydami susitarimą laisva valia, apsisprendė palūkanų pagal paskolos sutartį nenustatyti. Toks susitarimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykių pobūdį, t. y. jog šalys buvo draugai, verslo partneriai, yra visiškai suprantamas ir pateisinamas. Tas pats pasakytina ir apie argumentus dėl kreipimosi į teismą dėl skolos priteisimo atkreipiant dėmesį į tai, kad ieškovas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi dar vėliau, nei kad apeliantas dėl skolos priteisimo.

Konstatavus, kad ieškovas byloje neįrodė paskolos sutarties dalyko jam neperdavimo fakto, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina.

Pažymėtina, kad ieškovas A. A. taip pat prašė 2007 01 07 surašytą paskolos sutartį tarp šalių pripažinti negaliojančiu sandoriu. Sandorių negaliojimo pagrindai yra nustatyti CK IV skyriuje. Nei vieno iš nurodytame skyriuje nustatytų pagrindų ieškovas patikslintame ieškinyje nenurodė. Ieškovą atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas. Sandorį prašydamas pripažinti negaliojančiu ieškovas nurodė tas pačias faktines bylos aplinkybes. Teisėju kolegija sprendžia, kad, esant nenurodytam sandorio negaliojimo pagrindui, įrodinėjant pinigų neperdavimo faktą ir kolegijai nusprendus, kad tas pinigų neperdavimo faktas nėra įrodytas, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, todėl ir šiuo pagrindu ieškinys atmetamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant sudarytai rašytinei paskolos sutarčiai ir nesant objektyvių, neginčijamai paskolos sutarties dalyko neperdavimo faktą paskolos gavėjui patvirtinančių įrodymų, įrodymų apie galimą susitarimą pagal akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė nepagrįstą išvadą dėl pinigų pagal paskolos sutartį ieškovui neperdavimo, dėl ko nepagrįstai pripažino 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutartį nesudaryta. Pažymėtina, kad ieškovas yra išsilavinęs, suaugęs asmuo, kuris vykdo komercinę veiklą, apeliaciniame skunde pateiktais duomenimis užsiimantis verslu keliose įmonėse, turintis pakankamai žinių ir gyvenimiškos patirties, todėl surašydamas 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštą turėjo suvokti juo prisiimamus įsipareigojimus, o nepateikęs neginčijamų įrodymų, paneigiančių paskolos dalyko jam perdavimą, turi tinkamai juos vykdyti. Pirmiau nurodyti argumentai sudaro pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kurį yra pagrindas naikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 p.).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Patenkinus apeliacinį skundą ir ieškovo ieškinį atmetus, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo klausimas. Nustatyta, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme patyrė 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 146, t. 2) ir 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (b.l. 16, t. 3). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus nustatyto dydžio, todėl, atsižvelgiant į civilinės bylos sudėtingumą, pobūdį, parengtų procesinių dokumentų apimtį ir apeliacinio skundo pagrįstumą, kitus atliktus veiksmus, būtinus tinkamam kliento atstovavimui teisme (susipažinimas su byla, dokumentų išreikalavimas ir kt.), kadangi apeliacinis skundas patenkintas visiškai ir ieškinys atmestas, sprendžia, kad prašoma suma – 4500Lt priteistina iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą panaikini ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti B. N., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo A. A., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 4 500 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš A. A., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), valstybei 41,57 Lt bylinėjimosi išlaidų, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisVirginija LozoraitytėRūta Palubinskaitė