Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Č. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo Č. K. pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Č. K. ieškinį atsakovei O. R. dėl nuosavybės teisių pripažinimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apelianto atstovė susirgo staiga ir 2011-06-07 kreipėsi pas gydytoją. Teismo posėdis turėjo įvykti 2011-06-09, todėl atstovė 2011-06-08 tinkamai ir laiku informavo teismą apie negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje ir prašė atidėti bylos nagrinėjimą. Apie savo ligą jį apeliantui pranešti nespėjo, nes apeliantas telefoninio ryšio neturi, o laiškas būtų atėjęs jau po teismo posėdžio, todėl jis neturėjo galimybės iki 2011-06-09 teismo posėdžio pasirūpinti tinkamu atstovavimu byloje. Be to, pažeisdamas CPK 133 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas apelianto nei karto neinformavo apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Apeliantas yra neįgalus, neįgalumas jam suteiktas dėl širdies ligos. Dėl silpnos savo sveikatos apeliantas bijojo atvykti į teismo posėdį.Sprendimo už akių priėmimas pažeidžia apelianto teises, užkerta galimybę teisėtam pateiktų į bylą įrodymų vertinimui. Daugiau įrodymų, negu buvo pateikta kartu su pirminiu ieškiniu, apeliantas teismui pateikti negali. Pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino tik formaliai, pažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, neatsižvelgė į jų turinį, neapklausė liudytojų, kurie galėtų paliudyti apie apelianto ir atsakovės tarpusavio santykius po sutarties sudarymo, aiškinant tarp šalių sudarytą sutartį nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismas neanalizavo ir nevertino ikisutartinių šalių tarpusavio santykių, sutarties sudarymo aplinkybių, šalių elgesio po sutarties sudarymo. Tarp šalių sudaryta sutartis atitiko tuo metu galiojančio 1964 m. CK 41, 61 straipsnių reikalavimus, tai sutartis su atidedamąja sąlyga. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tarp šalių sudarytą sutartį pripažino preliminariąja sutartimi, kurios 1964 m. CK normos nenumatė. Apeliantas nustatytu laiku atsiskaitė už žemės sklypo pirkimą, įvykdė visus kitus įsipareigojimus pagal sutartį, žemės sklypu naudojosi nuo 1992 metų, o atsakovė vengė įregistruoti nuosavybės teisių perleidimo faktą.

Apeliantas su analogišku ieškiniu į teismą kreipėsi jau nebe pirmą kartą. Jo ieškinius bei apeliacinius skundus teismai nagrinėjo keturis kartus. Nagrinėjamu atveju apeliantas jokių naujų aplinkybių ir/ar įrodymų ieškinyje nenurodė ir kartu su ieškiniu nepateikė. Atskirajame skunde nurodomi teiginiai dėl apelianto atstovės negalėjimo informuoti atstovaujamąjį apie ligą yra nepagrįsti. Apelianto atstovė apie teismo posėdį apeliantą informuoti galėjo iš karto apie jį sužinojusi. Atskirojo skundo argumentai dėl apelianto ligos turėtų būti vertintini kritiškai, nes jis serga nuo 2006 metu, liga jam netrukdė dalyvauti teismo posėdžiuose kitose bylose.Pirmosios instancijos teismas, remiantis CPK 118 straipsnio 1 dalimi, neprivalėjo informuoti apelianto apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes jo interesus byloje atstovauja atstovė.Apeliantas kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo jokių naujų įrodymų teismui nepateikė. Visi jo teikti įrodymai, nurodomos aplinkybės buvo įvertinti teismų, nagrinėjusių jo ieškinius. Jų vertinimai atsispindi įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose ir nutartyse.

Įstatymo ir kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos, atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas, šalies atstovo užimtumas kitose bylose ir kitos panašios priežastys paprastai nelaikomi svarbiomis neatvykimo į teismo posėdį priežastimis, tik teismo diskrecijai yra palikta teisė spręsti šį klausimą prašančio asmens naudai. Pripažinti šias priežastis svarbiomis teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes bei įvertinus, ar atidėjus bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai. Apeliantas tokių išskirtinių aplinkybių nenurodė.Apelianto pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra pagrįstas tokiais įrodymais, kurie galėtų kelti abejonę priimto sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Jame nėra nurodyti jokie reikšmingi argumentai, kurių neįvertino teismas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo Č. K. pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimo už akių priėmimas – tai toks ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Šio instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso (CPK 7 str.). Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos civilinio proceso kodekso 285 straipsnyje, kuris numato, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kitais CPK numatytais atvejais. CPK 246 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose). Kitais atvejais teismas atsakovo prašymu ir CPK nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai vilkinti bylos nagrinėjimą.

CPK 287 straipsnio normos numato reikalavimus, keliamus pareiškimui peržiūrėti sprendimą už akių, nustato jo padavimo terminus ir tvarką. Pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 str. 5 d.). CPK 288 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta sprendimo už akių panaikinimo tvarka. Teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik nustatęs abi CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytas aplinkybes, tai yra bylos nagrinėjimui atnaujinti nepakanka konstatuoti svarbias šalies pasyvumą pateisinančias priežastis – yra vertinami ir šalies argumentai bei įrodymai, susiję su sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Tačiau pažymėtina, kad vien teismo sprendimo nepagrįstumo aplinkybė pagal teisinės valstybės principą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas) yra pagrindas naikinti teismo sprendimą už akių. Šaliai neatvykus į teismo posėdį ar nepateikus atsiliepimo ieškinį be svarbių priežasčių, tačiau pateikus įrodymus, patvirtinančius sprendimo neteisingumą ir akivaizdų asmens teisių pažeidimą, teismas privalo naikinti sprendimą už akių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-699/2006; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-374/201; 2010 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-953/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1189/2010; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1420/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1431/2010 ir kt.). Argumentų, keliančių pagrįstą abejonę teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008; 2010 m. balandžio mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2010).

Nagrinėjamu atveju sprendimas už akių buvo priimtas tuo pagrindu, kad apelianto (ieškovo) atstovė, kuriai apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, neatvyko į teismo posėdį dėl priežasties, kuria pirmosios instancijos teismas nepripažino svarbia, ir esant atsakovės bei trečiojo asmens prašymui priimti sprendimą už akių. Apelianto neatvykimo priežastis teismui nebuvo žinomos, jokių apelianto prašymų gauta nebuvo. Byloje nustatyta, kad apie 2011 m. birželio 9 d. teismo posėdį apelianto atstovė buvo informuota tinkamai atidedant 2011 m. sausio 24 d. parengiamąjį teismo posėdį. 2011 m. birželio 8 d. teisme buvo gautas apelianto atstovės prašymas dėl 2011 m. birželio 9 d. teismo posėdžio atidėjimo, kuriame atstovė informavo teismą, kad teismo posėdyje dalyvauti negali dėl ligos. Prie prašymo buvo pridėta medicininė pažyma. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalies ar jos atstovo liga paprastai nepripažįstama svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi, sudarančią pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą. Jokių išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti apelianto atstovės ligą svarbia nedalyvavimo teismo posėdyje priežastimi, byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu apelianto atstovės liga būtų pripažinta svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi, tai nepateisintų paties apelianto nedalyvavimo teismo posėdyje. Apeliantas teismui jokių duomenų apie savo neatvykimą iki teismo posėdžio pradžios nepateikė. Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 133 straipsnio nuostatas, nes nei karto neinformavo apelianto apie teismo posėdžių vietą ir laiką, yra nepagrįsti. Apelianto interesus byloje atstovavo advokatė, todėl, remiantis CPK 118 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas pagrįstai visus procesinius dokumentus, tarp jų ir šaukimus, siuntė tik apelianto atstovei. Apelianto atstovė apie 2011 m. birželio 9 d. teismo posėdį buvo informuota tinkamai, todėl būtent ji turėjo pareigą pranešti atstovaujamajam apie teismo posėdžio vietą ir laiką bei apie neatvykimo į teismo posėdį procesines pasekmes (CPK 118 str. 2 d.). Kadangi atskirajame skunde nurodoma, jog apeliantas nežinojo apie būtinumą dalyvauti teismo posėdyje, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent apelianto atstovė neįvykdė pareigos tinkamai informuoti apeliantą apie jo procesines teises ir pareigas. Atskirojo skundo argumentai, kad apeliantas dėl savo sveikatos būklės bijojo dalyvauti teismo posėdyje, vertintini kritiškai. Iki 2011 m. birželio 9 d. teismo posėdžio ir sprendimo už akių priėmimo pirmosios instancijos teismas apie apelianto sveikatos būklę informuotas nebuvo. Teisme nebuvo gauta jokių prašymų dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant apeliantui, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateikti įrodymai apie apelianto sveikatos būklę patvirtina jo turimas sveikatos problemas, tačiau nepateisina jo neatvykimo. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apelianto sveikatos būklė buvo ženkliai pablogėjusi sprendimo už akių priėmimo metu, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui pateikta nebuvo. Atskirojo skundo argumentai, kad apelianto atstovė negalėjo laiku informuoti atstovaujamojo apie savo ligą vertintini kritiškai. Be to, apelianto atstovė sugebėjo iki teismo posėdžio pradžios informuoti teismą apie ligą pateikiant prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, todėl darytina išvada, jog ji taip pat galėjo laiku informuoti ir apeliantą, kurio gyvenamoji vieta yra Vilniuje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats apeliantas pareikštame ieškinyje nurodė neprieštaraująs teismo sprendimo už akių priėmimui įstatymo numatytu atveju. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo diskrecijos teisę priimti sprendimą už akių.

Remiantis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, tai yra įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Formalus įrodymų vertinimas iš esmės netiriant įrodymų turinio reiškia, kad teismas vertina tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą. Tačiau net ir atlikdamas formalų įrodymų vertinimą teismas turi vertinti ne tik faktinę bylos medžiagą, tai yra įrodymus apie bylai reikšmingus faktus, bet turi atlikti ir teisinį nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių, tinkamai atliko formalų byloje esančių įrodymų vertinimą.

Netenkindamas apelianto pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantas nenurodė ir nepateikė naujų įrodymų, kurie gali turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliantas tiek pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tiek atskirajame skunde iš esmės atkartojo ieškinyje nurodytus argumentus bei aplinkybes. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovui nepalankų sprendimą, nepatvirtina skundžiamo sprendimo už akių neteisėtumo ir nepagrįstumo. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad neturi galimybės pateikti naujų, į bylą dar nepateiktų įrodymų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad argumentų, keliančių pagrįstą abejonę teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atskirajame skunde apeliantas nenurodė. Pirmosios instancijos teismas vertino, analizavo ir pasisakė dėl tarp šalių sudarytos sutarties. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad minėtos sutarties, apelianto santykių su atsakove bei apelianto veiksmai tiek atliekant mokėjimus už žemės sklypą, tiek naudojantis žemės sklypu, jau yra įvertinti ir dėl jų pasisakyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, pateikdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nenurodė aplinkybių bei jas pagrindžiančių rašytinių įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymų, kurie patvirtintų, kad teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas (CPK 287 str. 2 d. 4 p., 288 str. 4 d.). Tokių duomenų apeliantas nepateikė ir su atskiruoju skundu (CPK 314 str., 338 str., 185 str., 178 str.).

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro objektyvaus pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.