- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-10
- Bylos Nr.
- 1N-47/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- V. J.
- Advokatai
- Romualdas Mikliušas
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. J. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo V. J. ir jo gynėjo skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. gegužės 24 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu V. J. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2005 m. gruodžio 20 d., laikotarpyje nuo 17 val. 30 min. iki 22 val. 30 min., savo bute adresu: (duomenys neskelbtini), iš asmeninių paskatų, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė rankomis nukentėjusiajam A. L. ne mažiau 2-3 smūgių į kairę veido pusę, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo nustatyta, kad tuo pat metu ir toje pačioje vietoje K. K. nukentėjusiajam A. L. rankomis ir kojomis sudavė daugybinius smūgius, nuo kurių nukentėjusysis kelių – keliolikos valandų laikotarpyje įvykio vietoje mirė. Už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą V. J. nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį nekeisti gyvenamosios vietos.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 16 d. nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė bylos aplinkybes ir nepagrįstai nuteistojo V. J. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktų (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendį V. J. atžvilgiu pakeitė. Teismas padarė išvadą, kad A. L. mirtis įvyko nuo galvos sužalojimų visumos, o įtakos mirčiai turėjusius sužalojimus padarė tiek K. K. , tiek V. J. , todėl abu nuteistieji atsakingi už gyvybės A. L. atėmimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 16 d. nutartimi nuteistojo V. J. ir jo gynėjo adv. R.Mikliušo kasacinį skundą atmetė. Teismas nutartį motyvavo tuo, jog apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: A. L. mirtis įvyko ne nuo kurio nors vieno galvos sužalojimo, o nuo galvos sužalojimų visumos; kad sužalojimus nukentėjusiajam abu nuteistieji, t.y. K. K. ir V. J. padarė bendrais veiksmais; sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 104 trauminiais poveikiais; buvo nužudytas bejėgiškos būklės žmogus. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistojo V. J. nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai (bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas itin žiauriai). Kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė: jis pats atliko įrodymų tyrimą (paskyrė naują teismo medicinos ekspertizę, apklausė ekspertą, nuteistuosius ir kt.), išsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir tik po to padarė atitinkamas išvadas tiek apie faktines bylos aplinkybes, tiek apie baudžiamojo įstatymo taikymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. J. ir jo gynėjas adv. R.Mikliušas kreipėsi su skundu į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kuriuo prašė pradėti bylos atnaujinimo procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2010 m. gegužės 24 d. nutarimu atsisakė pradėti procesą V. J. baudžiamojoje byloje 2K-118/2010 naujai paaiškėjusioms aplinkybėms tirti nesant tokių aplinkybių.
Nuteistasis V. J. ir jo gynėjas R. Mikliušas, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 447 straipsnio 2 dalimi, Vilniaus apygardos teismui padavė skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. gegužės 24 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja 2010 m. birželio 10 d. nutartimi, nuteistojo V. J. ir jo gynėjo adv. R. Mikliušo skundą atmetė, motyvuodama tuo, kad 2010 m. gegužės 24 d. nutarimas atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra pagrįstas, todėl jį naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, prof. A.Garmaus konsultacinė išvada negali būti laikoma įrodymu proceso atnaujinimui, kadangi išvadoje nurodomos aplinkybės nelaikytinos objektyviu įrodymu, nes specialisto išvada buvo padaryta vadovaujantis tik tam tikrais, nuteistojo pateiktais dokumentais, o ne vadovaujantis visa bylos medžiaga ir joje esančiais faktiniais duomenimis.
Šalies argumentai
Nuteistojo V. J. gynėjas adv. R. Miklušas skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį. Skunde nurodo, jog skundžiama nutartis yra nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta. Vadovaujantis BPK nuostatomis, naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą, yra – kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. Pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių turi būti kruopščiai išnagrinėtas ir privalo būti ištirtos visos aplinkybės dėl galimo baudžiamosios bylos atnaujinimo fakto. Skunde nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu ekspertai negalėjo atsakyti į klausimą, kokią įtaką nukentėjusiojo mirčiai ar sveikatai turėjo V. J. suduoti trys smūgiai nukentėjusiajam, ar jie buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – su nukentėjusiojo mirtimi, todėl, dar vykstant bylos nagrinėjimui (2010-02-20), buvo kreiptasi į A.Garmaus teismo medicininių tyrimų biurą dėl medicininės išvados pateikimo šioje byloje. A.Garmui buvo pateikta visa turima medžiaga ir užduoti konkretūs klausimai, siekiant įmanomai tiksliai nustatyti, ar V. J. suduoti smūgiai yra susiję su kilusiomis pasekmėmis, t.y. A. L. mirtimi. 2010 m. balandžio 9 d. A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuras pateikė 2010 m. vasario 20 d. Teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. A-KI-114-22, kurioje konstatavo konkrečias A. L. mirties priežastis, kurios net iš esmės skiriasi nuo prieš tai buvusių. Šioje išvadoje nurodyta, kad, apibendrinant A. L. galvos sužalojimus, galėjusius turėti įtakos mirčiai, matyti, kad jo mirtis įvyko nuo galvos smegenų suspaudimo po abiejų smegenų pusrutulių kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, o taip pat ir nuo kūno atvėsimo, juo labiau tai patvirtina skrodimo metu rasti nenuginčijami kūno atvėsimo požymiai – kraujosruvos (Vyšnevskio dėmės) ne tik skrandžio, bet ir dvylikapirštės žarnos gleivinėse. Be to, 2010 m. vasario 20 d. Teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje įtvirtinta, kad A. L. mirties priežastimi galėjo būti daugybiniai galvos sužalojimai, sąlygoję abipusį kraujo išsiliejimą po galvos smegenų pusrutulių kietuoju dangalu ir smegenų suspaudimą, tačiau lavono tyrimo duomenys įrodo, kad betarpiška mirties priežastimi galėjo būti ir bendras kūno atvėsimas. A. L. sužalojimai į kairę akį negalėjo būti nei tiesioginiame, nei netiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Juo labiau, kad bylos medžiagoje yra patvirtinta aplinkybė, jog V. J. smūgių sudavimo metu A. L. gulėjo ant žemės, pasirėmęs galvą delnu, o alkūnę įrėmęs į grindis ir po minėtų trijų smūgių sudavimo delnu į kairę akį, jo galva taip ir pasiliko paremta ranka. Nurodo, jog 2010 m. vasario 20 d. Teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje yra nurodomos kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 16 d. galutinai išnagrinėjo bylą, o A.Garmaus teismo medicininių tyrimų biuras 2010 m. vasario 20 d. Teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. A-KI-114-22 pateikė tik 2010 m. balandžio 9 d.
Skunde nurodo, kad baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra išimtinis baudžiamojo proceso etapas, vykstantis paaiškėjus faktams, nežinomiems priimant nuosprendį ar nutartį, kuriame tikrinamas įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. 2010 m. vasario 20 d. Teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. A-KI-114-22 buvo gauta tik jau išnagrinėjus baudžiamąją bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Šios naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą, teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nutartį.
Gynėjas skundė pažymi, kad BPK 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Skirtingai nei ekspertui, įstatymas nekelia specialistui, kaip baudžiamojo proceso veiklos subjektui, apibendrinančių kvalifikacijos reikalavimų. Siekiant racionaliau panaudoti specialiųjų žinių taikymą baudžiamosiose bylose, BPK yra numatyta specialisto funkcija, todėl įrodomosios informacijos atžvilgiu specialisto išvada nėra menkesnė už ekspertizės aktą. Specialistas pateikia išvadą ne tik atlikęs objekto tyrimą, bet ir kai reikia specialių žinių ir įgūdžių nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti – padaryti byloje sudėtingus skaičiavimus, įvertinti medicininių tyrimų rezultatus ir pan. Profesorius A.Garmus yra kvalifikuotas savo srities specialistas, todėl nėra jokio pagrindo abejoti šio specialisto žiniomis, šališkumu ir pan. 2010 m. vasario 20 d. Teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. A-KI-114-22 privalo būti vertinama kaip konkretus įrodymas baudžiamojoje byloje, kurį pateikė proceso dalyvis.
Gynėjas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartyje nurodydamas analogiškus skundo netenkinimo motyvus kaip ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nutarime, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos, BPK nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotos konstitucinės teisės taikymo doktrinos, bei neišsamiai išnagrinėjo pateiktą pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo ir atmestinai įvertino specialisto išvadą.
Gynėjo nuomone, Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos naujai paaiškėjusios bylos aplinkybės. Vertinant specialisto konsultacinę išvadą, būtinos specialios medicininės žinios, kurių prokuratūros darbuotojai neturi. Nurodo, kad skundžiami sprendimai - nutarimas ir nutartis yra priimti tik formaliai juos įvertinus pareigūnams, neturintiems specialiųjų žinių, todėl yra naikintini. Pateiktą specialisto konsultacinę išvadą įvertinti gali tik medicinos ekspertai, o norint atlikti tokį įvertinimą, būtina atnaujinti procesą. Svarbiausia aplinkybė, kuri paaiškėjo surašius specialisto išvadą yra ta, kad specialistas joje nurodė galimai kitas nukentėjusiojo mirties priežastis nei iki šiol atliktos ekspertizės, o tai gali turėti įtakos ir V. J. veiksmų kvalifikacijai. Todėl ši baudžiamoji byla privalo būti atnaujinta, kadangi yra pagrįstų įtarimų, kad V. J. padarė lengvesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią buvo nuteistas. Šiuos faktus galima patikrinti tik atnaujinus baudžiamąją bylą ir paskyrus naują medicininę ekspertizę, kuri įvertintų konsultacinėje išvadoje nurodytus faktus.
Apeliacinio teismo posėdyje nuteistojo V. J. gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokuroras - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. J. gynėjo skundas atmetamas.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas savo skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kuriuos jis buvo nurodęs Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pateiktame pareiškime pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei Vilniaus apygardos teismui apskųsdamas paminėtą Generalinio prokuroro nutarimą.
BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl žemesniojo teismo nutarties, gali panaikinti šio teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą. Toks sprendimas gali būti priimtas, jei nustatoma, kad žemesnysis teismas svarstomu klausimu padarė nepagrįstas išvadas bei priėmė neteisingą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo pripažinti skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas nepagrįstomis bei priimtą sprendimą neteisingu.
Nuteistojo V. J. gynėjas mano, kad 2010 m. vasario 20 d. Teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. A-KI-114-22 patvirtina, kad V. J. padarė lengvesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią buvo nuteistas, todėl gali būti pagrindas atnaujinti bylą BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu.
Baudžiamosios bylos atnaujinimo institutas tai išimtinis (ekstraordinarinis) būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkretiems, įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti žinomi ir patikrinti instancine tvarka. BPK 444 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, tai: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas, bylą nagrinėjusių teisėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų nusikalstamas piktnaudžiavimas, jei dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. Kitomis aplinkybėmis, numatytomis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte, be kitų, taip pat yra ir liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų neteisingumas, jeigu duodamas parodymus šis asmuo sąžiningai klydo ir tokiais parodymais yra pagrįstas nuosprendis, ekspertizės akto ar specialisto išvados neteisingumas, neteisingas vertimas, jeigu nėra BK 235 straipsnyje numatytų požymių.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjas konstatuoja, kad apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo V. J. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodyta 2009 m. spalio 16 d. Lietuvos apeliacinio nuosprendžiu, kuriuo buvo pakeistas 2006 m. gruodžio 8 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio pagrįstumas, pagal nuteistojo ir jo gynėjo skundą buvo patikrintas ir kasacinės instancijos teisme, kuris taip pat nenustatė kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima naikinti žemesniųjų teismų sprendimus.
Iš nuteistojo skundo matyti, kad esminė aplinkybė, kuria nuteistojo V. J. gynėjas laiko naujai paaiškėjusia yra profesoriaus A. A. Garmaus konsultacinė išvada NR. A-KI-114-22 dėl nukentėjusiojo A. L. mirties priežasties.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartyje įvertino visas nuteistojo V. J. gynėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pagrįstai jų nepripažino naujai paaiškėjusiomis. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirminėje A. L. lavono ekspertizėje Nr. 293/05(07) konstatuota, kad A. L. mirė nuo galvos smegenų kairės smilkininės skilties sumušimo, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir bendro kūno atvėsimu. Lietuvos apeliaciniame teisme, nagrinėjant V. J. ir K. K. baudžiamąją bylą, buvo paskirta dar viena ekspertizė, siekiant nustatyti V. J. suduotų smūgių įtaką nukentėjusiojo mirčiai. Šioje specialisto išvadoje (EKM 4(14/67)/09(01)) buvo nustatyta, jog A. L. mirtis įvyko ne nuo kažkurio vieno smūgio – sužalojimo, o nuo galvos sužalojimų visumos. Be to, ekspertizės akte Nr. EKM 4(14/67)/09(01) konstatuota, kad trijų smūgių, suduotų į kairę akį, įtakos mirčiai atmesti negalima. Konsultacinėje išvadoje profesorius A. A. Garmus nurodė, jog A. L. mirties priežastimi buvo bendras kūno atvėsimas arba daugybiniai galvos sužalojimai ir kad ekspertizės akte Nr. EKM 4(14/67)/09(01) nuodyti sužalojimai, kurie sukėlė A. L. mirtį, negalėjo būti padaryti vien tik V. J. suduotų smūgių poveikyje. Tačiau, ši išvada nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų, padarytų bendrais nuteistųjų veiksmais visumos, kas komplikavosi smegenų pabrinkimu ir bendru kūno atvėsimu. Pažymėtina, kad bendrininkų atsakomybės ribų nustatymas ir jų veiksmų juridinis įvertinimas nėra teismo medicinos specialisto kompetencija. Konsultacinėje išvadoje esantis teiginys, kad kūno sužalojimai, sukėlę A. L. mirtį, negalėjo būti padaryti vien tik V. J. suduotų smūgių pasekoje, yra neabejotinai nustatyta faktinė bylos aplinkybė, kurios buvimas konstatuotas jau paminėtame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta naujai paaiškėjusia ir patvirtinančia ankstesnių specialistų išvadų neteisingumą.
Atkreiptinas nuteistojo gynėjo dėmesys į tai, kad sužaloto nukentėjusiojo kūno atvėsimą, kurį prof. A. A. Garmus įvardija kaip galimą alternatyvią mirties priežastį, sąlygojo bendrų abiejų nuteistųjų veiksmų pasekoje padaryti daugybiniai sužalojimai galvos srityje. Akivaizdu, kad dėl šių sužalojimų padarymo nukentėjusysis atsidūrė tokioje būsenoje, kuri ir įtakojo, jau paminėtas komplikacijas (galvos smegenų pabrinkimą ir bendrą kūno atvėsimą). Bet kokiu atveju, skirtingas bendro kūno atvėsimo įtakos mirčiai traktavimas (kaip alternatyvi mirties priežastis arba kaip daugybinių sužalojimų galvos srityje komplikacija) BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme taip pat negali būti pripažinta naujai paaiškėjusia aplinkybe, dėl kurios galima atnaujinti baudžiamąją bylą.
Visos aukščiau aptartos aplinkybės neleidžia teigti, kad konsultacinė teismo medicinos specialisto išvada paneigia byloje esančias kitas teismo medicinos specialistų išvadas bei nustatytas faktines aplinkybes. Todėl ši specialisto išvada nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe pagal BK 444 straipsnio prasmę.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šioje proceso stadijoje (nagrinėjant V. J. gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties) baudžiamosios bylos įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, o tik tikrinama, ar nėra Lietuvos Respublikos BPK 444 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų bylai atnaujinti. Tokių pagrindų nenustačius, konstatuojama, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi pagrįstai nutarė atmesti V. J. ir jo gynėjo skundą dėl 2010 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti šią nutartį.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
nuteistojo V. J. gynėjo skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.