- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-14
- Bylos Nr.
- e2A-545-212/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-01857-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- UAB „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. T.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovei A. T. (K.) dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Legal Balance“ prašė priteisti iš atsakovės A. T. (K.) 780,48 Eur negrąžinto kredito, 140,83 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 779,78 Eur palūkanų už naudojimąsi vartojimo kredito suma po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 38 Eur žyminio mokesčio bei 121 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.Nurodė, kad vartojimo kredito davėjas UAB „4 Finance“ ir atsakovė 2015-03-12 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 9935181003 bei 2015-03-12 sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. 9969070001 priedą, pagal kurį atsakovei buvo suteiktas 1‘300 Eur vartojimo kreditas 12 (dvylikos) mėnesių terminui. Sutartimi atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 665,96 Eur bendrą vartojimo kredito kainą (palūkanas) sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.UAB „Legal Balance“ ir UAB „4 Finance“ 2017-06-29 sudarė paskolų portfelio pardavimo sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis.Ieškovė 2017-07-03 atsakovei elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Tačiau atsakovė iki šiol sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl susidariusią skolą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas prašo priteisti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovės A. T. (K.) 780,48 Eur negrąžinto kredito dalį, 140,83 Eur kredito mokestį, 168,97 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 101,76 Eur bylinėjimosi išlaidų.Nustatė, kad AB „BnP Finance“ su atsakove A. T. (K.) 2015 m. kovo 8 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 9935181003, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 1‘300 Eur kreditas 12 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą 1‘300 Eur kreditą ir sumokėti 665,96 Eur kredito mokestį periodinėmis įmokomis pagal mokėjimo grafiką iki 2016 m. kovo 8 d. Atsakovei nepadengus įsiskolinimo, 2017 m. birželio 29 d. AB „BnP Finance“ ir UAB „Legal Balance“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią AB „BnP Finance“ atlygintinai perleido UAB „Legal Balance“ naudai visas reikalavimo teises pagal aukščiau nurodytą vartojimo kredito sutartį atsakovės atžvilgiu. Ieškovė 2017 m. liepos 3 d. pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus. Atsakovė savo prievolės ieškovei neįvykdė.Sutarties šalys susitarė, kad už naudojimąsi kreditu, kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra kredito kainos metine norma, kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose (4.1 p.). Sutarties specialiosiose sąlygose numatyta bendra kredito kainos metinė norma - 125,70 %. Ieškovė paskaičiavo 84,22 % dydžio palūkanas, sutartyje apibrėžtas kaip vartojimo kredito metinė palūkanų norma.Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms. Kreditorė yra juridinis asmuo, besiverčiantis komercine veikla. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad suteikdama kreditą atsakovei pradinė kreditorė UAB „4finance“ patikrino jos finansines galimybes grąžinti kreditą nustatytu terminu, taip prisiėmė galimą kredito negrąžinimo riziką. Ieškovė nepagrindė, kad dėl kredito negrąžinimo ji patiria didesnius nei minimalūs, nuostolius. Teismas sprendė, kad ieškovės prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia vartotojos teises, todėl sumažino jas iki Vartojimo kredito įstatyme numatyto netesybų dydžio 18,25 procentų (0,05 proc. x 365 dienos). Viso per ieškovės nurodytą negrąžinto kredito laiką po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo - 433 dienas, iš atsakovės priteisė 168,97 Eur palūkanų kaip atlyginimą už naudojimąsi kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos ir priteisti UAB „Legal Balance“ iš atsakovės A. T. (K.) 779,78 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos; pakeisti sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovės 86,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą bei priteisti apeliantei iš atsakovės 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.Apeliantė pažymi, jog teismo neprašė priteisti nei netesybų, nei kompensuojamą funkciją atliekančių palūkanų. Ieškinyje aiškiai buvo nurodoma, kad prašo priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos sumą. Tačiau teismas neatsižvelgęs į teismų praktiką, savo iniciatyva apelianto prašytas priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties termino pasibaigimo dienos kvalifikavo kaip netesybas ir jas sumažino. Teismas remdamasis Vartojimo kredito įstatymo (VKĮ) 11 str. 8 d., netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prašomų sumų priteisimo.Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo praktikos apžvalgoje Nr. AC-37-1 aptartą mokėjimo, kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų skaičiavimo tvarką. Teismas tiesiog preziumavo faktą, kad visais atvejais palūkanos yra netesybos. Atsakovė pati įsipareigojo sutarties neįvykdymo atveju toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios sutartyje numatytos – 125,70 proc.Apeliantė geranoriškai mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties termino pasibaigimo dienos paskaičiavo taikydamas ne sutartyje įtvirtintą 125,70 proc. bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, bet sutartyje įtvirtintą 84,22 proc. metinę palūkanų normą. Kadangi atsakovė nevykdė sutarties laiku, po sutarties termino pasibaigimo dienos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiavosi toliau. Nei sutartis, nei CK, nei VKĮ nenumato mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo pabaigos momento, kadangi pagal bendrą taisyklę, laikoma, kad tol kol atsakovė negrąžina paskolintos vartojimo kredito sumos, jis ja naudojasi ir už šį naudojimąsi kreditoriui privalo mokėti sutartas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Be to, apeliantas ne tik sumažino palūkanų normą, bet ir geranoriškai šias palūkanas paskaičiavo tik už 433 kalendorines dienas, nors atsakovė pagal sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei 3 metus. Apeliantės nuomone, kredito gražinimo termino pabaigos momentas yra svarbus tik tam, kad būtų aišku nuo kurios dienos pradedamos skaičiuoti kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos, kadangi jos negali būti skaičiuojamos anksčiau kaip tik po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo. Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimui kredito grąžinimo termino pabaigos momentas jokios įtakos nedaro, kadangi skolininkas ir toliau po kredito grąžinimo termino pabaigos naudojasi kreditoriaus paskolinta suma. Kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas skolininkas privalo mokėti vien už termino įvykdyti prievolę praleidimą, o mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už naudojimąsi paskolinta pinigų suma.Teismas neskiria mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, kurios Lietuvos teismų jurisprudencijoje traktuojamos kaip atlygis už naudojimąsi pinigais, paskirties ir netesybų, kurios yra skirtos kompensuoti minimaliems kreditoriaus patirtiems nuostoliams negautų pajamų pavidalu vien už įvykdyti prievolę termino praleidimą. Teismas prašomas priteisti palūkanas kvalifikuoja kaip netesybas taip paneigdamas ieškinyje išdėstytus argumentus, sutarties sąlygas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos, jų funkcijų bei netesybų ir palūkanų santykio.Priešingai nei nurodo teismas, remdamasis VKĮ 11 str. 8 d., net ir dabartinis teisinis reglamentavimas numato tiek mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, tiek netesybų dydį ir jų skaičiavimo tvarką. Sutarties sudarymo metu galiojusiame VKĮ 21 str. 2 d. (Suvestinė redakcija (2015-01-01 - 2016-01-31) buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, jog sutartyje įtvirtinta 125,70 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 str. 1 d. reikalavimus, todėl nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 84,22 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, teismo negalėjo būti mažinama.Atsakovė teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliantė prašo priteisti mokėjimo, o ne netesybas ar kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas po sutarties termino pasibaigimo dienos, apeliantei priteistina visa mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos suma 779,78 Eur, taikant 84,22 proc. metinę palūkanų normą. Nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Byloje nustatyta, kad UAB „4finance“ ir atsakovė A. T. (K.) 2015 m. kovo 8 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 9935181003, kurį 2015 m. kovo 12 d. buvo papildyta, sudarant sutarties priedą. Sutarties pagrindu atsakovei buvo suteikta bendra vartojimo kredito suma 1‘300 Eur. Atsakovė įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2016 m. kovo 8 d., kartu sumokant 665,96 Eur mokamų palūkanų. Atsakovė sutartinių įsipareigojimų neįvykdė.Pradinis kreditorius UAB „4finance“ ir UAB „Legal Balance“ 2017 m. birželio 29 d. sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido, o UAB „Legal Balance“ įgijo teisę reikalauti iš atsakovės A. T. (K.) įvykdyti neįvykdytas prievoles pagal sutartį. Ieškovė 2017 m. liepos 3 d. raštu pranešė atsakovei apie kreditoriaus pasikeitimą ir pareikalavo įvykdyti savo prievolę.Apeliantė ginčija teismo sprendimo dalį dėl sumažintų palūkanų, motyvuodama tuo, kad: teismas netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį; nepagrįstai sumažino prašomų priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; atsakovė byloje neprašė suamžinti palūkanas bei neginčijo sutarties sąlygų, todėl teismas savo iniciatyva negalėjo kištis į šalių sutartinius santykius.Kaip žinia, palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnis). Vartojimo kredito sutartyje pirminis kreditorius UAB „4finance“ ir atsakovė A. T. (K.) susitarė dėl 84,22 proc. vartojimo kredito metinių palūkanų normos. Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. Tai reiškia, kad: teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas; sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes.Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad teismas negalėjo savo iniciatyva mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Apeliacinio teismo nuomonė, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutartinių teisinių santykių pobūdį, kreditorės veiklą, kitas svarbias aplinkybes, pagrįstai ieškovės prašomas priteisti sutartines palūkanas vertino pernelyg didelėmis ir pažeidžiančiomis vartotojo teises, pagrįstai jas sumažino Vartojimo kredito įstatymo pagrindu. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas, taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223 straipsnis, 6.228 straipsnis).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, išaiškino, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2015 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015; 2016 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016, kt.). Minėta, šalys sudarė vartojimo kredito sutartį, todėl teismas galėjo savo iniciatyva vertinti sutarties sąlygas nesant atsakovės prašymo. Kadangi atsakovei A. T. (K.) suteiktas vartojimo kreditas, todėl mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose, ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių.Pažymėtina, jog bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (Vartotojų kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 1, 2 dalys) (VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2016 m. vasario 1 d.). Tuo metu galiojusiame VKĮ taip pat buvo įtvirtina nuostata, jog priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Šiuo metu galiojančiame VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).Kaip nurodo ir pati apeliantė, atsakovė, pasirašydama vartojimo kredito sutartį, sutiko su 84,22 procento vartojimo kredito metinėmis palūkanomis. Su atsakove sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 125,70 proc. ir formaliai sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto apribojimo neviršijo. Vertinant negrąžintos kredito sumos (780,48 Eur) ir prašomų priteisti pelno palūkanų sumos (779,78 Eur) santykį matyti, kad prašoma palūkanų suma beveik lygi esamai skolai ir akivaizdžiai yra per didelė.Kaip jau minėta, Sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos nuostatos suteikė galimybę teismui mažinti bendrą vartojimo kredito kainą (21 straipsnio 3 dalis), o šiuo metu galiojančios VKĮ redakcijos 21 straipsnio nuostatas numato pakankamai žemą bendros vartojimo kredito kainos dydį – 75 procentus, draudimą, jog bendra vartojimo kredito kaina būtų didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą, bei suteikia galimybę teismui, įvertinusiam šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Taigi, galiojantis teisinis reglamentavimas yra kur kas labiau užtikrinantis vartotojo interesų apsaugą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomas priteisti palūkanas iki 18,25 proc.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą už akių (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.