- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-26
- Bylos Nr.
- e2A-50-544/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05563-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- R. B.
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6Piniginės prievolės
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-50-544/2016
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-6724-488/2015 pagal ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei R. B. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 596,12 Eur skolą, 592,41 Eur palūkanas, 217,92 Eur delspinigius, 244,39 Eur palūkanų delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 17,50 procentų dydžio metines palūkanas nuo 596,12 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 37 Eur žyminį mokestį.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. kovo 20 d. atsakovė R. B. su AB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė įsipareigojo nustatytomis sąlygomis grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius bei kitas numatytas sumas. Tačiau atsakovė netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, dėl ko AB „(duomenys neskelbtini)“ šią Vartojimo kredito sutartį nutraukė ir 2009 m. gegužės 21 d. su ieškovu UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią perleido ieškovui visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Ieškovas atsakovę ragino atsiskaityti, tačiau atsakovė į raginimus nereagavo.
Atsiliepimas
Atsakovė R. B. buvo įpareigota per 20 dienų nuo teismo pranešimo gavimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį. Procesiniai dokumentai atsakovei įteikti 2015 m. liepos 31 d. asmeniškai, tačiau atsiliepimas nei nurodytu terminu, nei vėliau gautas nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės R. B. 596,12 Eur skolą, 197,47 Eur palūkanas, 154,10 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-07-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 17,50 procentų dydžio metines palūkanas už 596,12 Eur skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. liepos 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 21,24 Eur žyminio mokesčio dalį ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Kitoje dalyje ieškinys buvo atmestas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžinta žyminio mokesčio permoka. Teismas, atlikęs formalų byloje esančių įrodymų tyrimą, sprendė, jog atsakovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nesilaikė nustatyto kredito grąžinimo, palūkanų ir delspinigių mokėjimo grafiko, dėl ko Vartojimo kredito sutartis su ja buvo nutraukta, o ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad ieškovo prašomos priteisti 592,41 Eur palūkanos, 217,92 Eur delspinigiai ir 244,39 Eur palūkanų delspinigiai laikytini neprotingai dideliais. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašoma priteisti palūkanų ir delspinigių suma (1054,72 Eur) viršija skolos sumą (596,12 Eur), kad sutartis sudaryta juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojos, kuri turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, bei įvertindamas tai, kad dėl skolos priteisimo ieškovas į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 20 d., sprendė, kad delspinigiai ir palūkanų delspinigiai, sudarantys 462,31 Eur (217,92 Eur + 244,39 Eur) sumą, mažintini dviem trečdaliais iki 154,10 Eur, o palūkanos, sudarančios 592,41 Eur sumą – iki 197,47 Eur. Tokia delspinigių ir palūkanų suma, teismo vertinimu, laikytina pakankama atlyginti dėl prievolės neįvykdymo ieškovo patirtus nuostolius ir užtikrinanti abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti skundžiamo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo už akių dalį, kuria nepriteistos 394,94 Eur palūkanos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – iš atsakovės papildomai priteisti 394,94 Eur palūkanų. Apeliantas nurodo, kad Vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatytos 17,5 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, todėl skundžiama teismo sprendimo už akių dalis dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsta. Pabrėžė, jog pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį sudarant Vartojimo kredito sutartį, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 21 str. 2 d. bendra vartojimo kredito kaina yra nepagrįsta, neprotinga ir neatitinka sąžiningos verslo praktikos, kai bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Todėl minėtoje Vartojimo kredito sutartyje nustatytos sutartinės 17,50 procentų dydžio metinės palūkanos neprieštarauja net ir šiai, vėliau įsigaliojusiai, įstatymo nuostatai, kadangi šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 21,28 procentus per metus. Ieškovas papildomai pabrėžė ir tai, kad atsakovė dėl pareikšto ieškinio atsiliepimo nepateikė ir neginčijo sutarties sąlygų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką vien aplinkybė, kad viena iš sutarties šalių yra vartotojas, automatiškai nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovo prašomų priteisti sutartinių palūkanų dydį. Tokią išvadą papildomai patvirtina ir aplinkybė, jog pats teismas vertino, kad tokio paties dydžio procesinės palūkanos, priteisiamos iš atsakovės ieškovui, yra visiškai pagrįstos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nustatyta, kad 2008 m. kovo 20 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovė R. B. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas atsakovui suteikė 724,05 Eur (2500 Lt) kreditą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis kreditą grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Atsakovė R. B. tinkamai nevykdė sutarties, nesilaikė nustatyto kredito grąžinimo, palūkanų ir delspinigių mokėjimo grafiko, todėl AB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. balandžio 10 d. vartojimo sutartį nutraukė. 2009 m. gegužės 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“ atlygintinai perleido ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu. 2009 m. rugpjūčio 5 d. ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovei išsiuntė raštą „Dėl reikalavimo perleidimo“, kuriuo pranešė dėl reikalavimo perleidimo bei pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal su AB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą vartojimo kredito sutartį. Tačiau, pagal byloje esančius duomenis, atsakovė į šią pretenziją nereagavo, dėl ko jai ir toliau tęsėsi prievolė atlyginti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirmosios instancijos teismui 2015 m. liepos 20 d. pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 596,12 Eur skolą, 592,41 Eur palūkanas, 217,92 Eur delspinigius, 244,39 Eur palūkanų delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 17,50 procentų dydžio metines palūkanas nuo 596,12 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 37 Eur žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas prašė priimti sprendimą už akių, o atsakovė, kuriai ieškinio kopija buvo įteikta asmeniškai, nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį, priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui nepriteisė visos jo nurodytos palūkanų ir delspinigių sumos. Apeliaciniu skundu ieškovas skundžia tik Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 394,94 Eur palūkanų, o dėl kitos teismo sprendimo dalies apeliacinio skundo nėra, todėl teismas pasisako tik dėl apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str.).
Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Vartojimo kredito sutartyje pirminis kreditorius ir atsakovas susitarė dėl 17,50 proc. metinių palūkanų normos. Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. Tai reiškia, kad teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas ir kad sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.). Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas prašomas priteisti palūkanas, delspinigius ir palūkanų delspinigius laikė neprotingai dideliais ir mažino atsižvelgęs į tai, kad prašoma priteisti palūkanų ir delspinigių suma viršija skolos sumą, kad sutartis sudaryta juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojo, kad kredito sutartis nutraukta 2009 m. balandžio 10 d., tačiau dėl skolos priteisimo į teismą kreiptasi tik 2015 m. liepos 20 d., kad didžioji dalis prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių ieškovės paskaičiuota jau po kredito sutarties nutraukimo ir reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas priteisti prašomo dydžio palūkanas buvo pagrįstas ir tenkintinas.
Pažymėtina, kad pagal šiuo metu formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kad kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitaria, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažįsta ir savo parašu patvirtina, kad su ja sutinka. Smulkusis vartojimo kreditas paprastai yra imamas trumpam laikotarpiui (pvz., mėnesiui), todėl palūkanos už tokio tipo kreditus paprastai būna didesnės. Visų pirma kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015). Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.), o ši prezumpcija gali būti taikoma ir vartojimo kredito santykiams, susiklosčiusiems dar iki Vartojimo kredito įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-500/2014, Nr. e3K-3-485-916/2015).
Nagrinėjamoje byloje atsakovės R. B. 2008 m. kovo 20 d. sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nustatyta, kad metinė kredito grąžinimo norma norma yra 21,28 procentų. Taigi, kaip pagrįstai tvirtina apeliantas, šiuo atveju Vartojimo kredito sutartyje nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis yra mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme (200 procentų). Be to, įvertinus suteikto kredito dydį – 724,05 Eur (2500 Lt), bei bylos duomenis apie tai, kad atsakovė R. B. prisiimtas prievoles netinkamai vykdo itin ilgą laikotarpį, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir nesant kitų įrodymų dėl palūkanų normos nepagrįstumo ir prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino apskaičiuotas sutartines pelno palūkanas.
Papildomai pažymėtina ir tai, kad vertinant, jog tarp sutarties šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartis, ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, minėtos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, pagal kurį asmuo privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų (CK 6.38, 6.59 str.). Todėl vartojimo sutarties sudarymas nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko (vartotojo) ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas atsakovei R. B. išsiuntė tik vieną pranešimą dėl skolos grąžinimo dar 2009 m. rugpjūčio 5 d., nesudaro pakankamo pagrindo mažinti vartojimo sutartimi prisiimtų sutartinių palūkanų dydį. Pažymėtina, jog pagal byloje esančius duomenis atsakovė nerodė jokio suinteresuotumo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir jų faktiškai nevykdė, nes laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. kovo 27 d. iš atsakovės buvo gauta tik 215,85 Eur dydžio įmokos turimam įsiskolinimui padengti. Tuo tarpu ieškovas, kaip matyti iš ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės, laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. liepos 15 d. neregistruotu ir registruotu paštu siuntė pranešimus, trumpąsias SMS žinutes bei nevienkartinai skambino telefonu. Todėl byloje nėra pagrįstų duomenų manyti, kad ieškovo nesikreipimas teisminės gynybos buvo tikslingas, tyčinis ir piktybiškas. Pažymėtina, kad atsakovė, kuriai procesiniai dokumentai buvo įteikti asmeniškai, procese išvis nedalyvavo, nesikreipė į kreditorių dėl palūkanų dydžio sumažinimo, neginčijo vartojimo kredito sutarties sąlygų, kas patvirtina jos atitinkamą poziciją nagrinėjamos bylos atžvilgiu ir tai, kad ji buvo pasyvi ne tik dėl prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymo, tačiau ir vykstančio teisminio proceso atžvilgiu.
Taigi, atsižvelgdamas į visas virš aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinka vartotojų interesų, prieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, todėl nėra teisinio pagrindo jas pripažinti nesąžiningomis ir sumažinti. Dėl išdėstyto daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias pelno palūkanų priteisimą, dėl ko skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 394,94 Eur sumažinta prašomų priteisti pelno palūkanų suma, keičiama ir priteista šių palūkanų suma padidinama nuo 197,47 Eur iki 592,41 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).
Ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašė priteisti iš atsakovės visas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 str. 5 d. numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės ieškinį, jai iš atsakovo priteisė 21,24 Eur žyminį mokestį. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovas pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme sumokėtą 37 Eur žyminį mokestį, todėl atsižvelgiant į tai, kad iš esmės patenkinta 81,33 procentai ieškinio reikalavimų, iš atsakovės ieškovui priteistinas žyminis mokestis padidintinas nuo 21,24 Eur iki 30,10 Eur.
Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovės priteistinas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą už akių pakeisti.
Padidinti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės R. B. priteistų palūkanų dydį nuo 197,47 Eur iki 592,41 Eur, žyminį mokestį – nuo 21,24 Eur iki 30,10 Eur.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.