- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-12
- Bylos Nr.
- 1S-210-238/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-17-3-00023-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė, Lietuvos Respublikos
- Nukentėjusysis
- G. P.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nukentėjusiosios G. P. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal G. P. skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apylinkės teisme gautas G. P. skundas privataus kaltinimo tvarka, kuriame ji nurodo, kad 2015 m. gruodžio 12 d., apie 14 val. prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, esančiame Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 49, pirmame prekybos centro aukšte, jai einant kartu su mama N. P. ir broliu M. P. link knygyno „Pegasas“ ir prasilenkiant su G. T. ir su juo buvusiais asmenimis G. T. garsiai girdint su juo buvusiems ir kitiems prekybos centre besilankiusiems asmenims, pareiškėjos atžvilgiu pavartojo necenzūrinius žodžius: „k... (necenzūrinis žodis) šeimynėlė nuėjo“, tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią, pareiškėjos garbę ir orumą žeminančią informaciją, tai yra galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 154 straipsnio 1 dalyje.
Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal G. P. pareiškimą. Nutartyje konstatuojama, kad tokie veiksmai negalėtų būti pripažinti šmeižimu, kadangi teismų praktikoje vien tokie pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, o tik pateikiant apibūdinamuosius žodžius, nelaikytini šmeižimu, tai yra tam tikros informacijos (žinomai melagingų žinių ar faktų) paskleidimu. Tai gali būti įvertinta kaip įžeidimas, tačiau ši nusikalstama veika baudžiamajame procese nuo 2015 m. liepos 10 d. yra dekriminalizuota (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1888), paliekant įžeidimo institutą kitos teisės šakos, pvz., civilinės teisės, nustatytoms priemonėms.
Šalies argumentai
Skunde G. P. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti privataus kaltinimo skundo priėmimo klausimą. Skunde nurodoma, kad G. T. viešai paskleista žinia yra ne nuomonė, o informacija (žinia), ir ši paskleista informacija (žinia) apie jų šeimą, o konkrečiai apie ją, yra tikrovės neatitinkanti, žeminanti jos garbę ir orumą, niekinanti ją kaip asmenį, ir ši informacija yra paskelbta pakirsti jos draugų, pažįstamų pasitikėjimą ja, pažeminti ir paniekinti ją kaip moterį, žinia paskleista viešai, tai yra girdint tretiesiems asmenims. Taigi, G. T. veiksmuose yra visi privalomi nusikalstamos veikos požymiai. Teigia, kad teismas pažeidė jos konstitucines teises ir laisves kreiptis į teismą ginant (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) save nuo nepagrįsto šmeižimo. Šiuo atveju teismas neįvykdė savo priedermės ir vienašališkai nusprendė, kad G. T. veikoje nėra nusikaltimo sudėties. G. T. paskleista informacija turi šmeižimo požymių, neatitinka tikrovės, yra žeminanti ir įžeidžianti, ir ši veika atitinka LR BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. G. T. padarė jai moralinę žalą, pakirto draugų, pažįstamų, pasitikėjimą ja, todėl, siekdama apginti savo garbę ir orumą, yra priversta kreiptis į teismą. To nepadarius, ji paliks G. T. teisę ir ateityje šmeižti ją, nes jis tokiu atveju galės atsikirsti, kad ji niekam dėl jo paskelbtos neigiamos informacijos apie ją nesiskundė, o tai, pagal jo logiką, reiškia, kad jis sako tiesą ir ji sutinka su jo mestais kaltinimais. Be to, neseniai G. T. kartu su savo mama buvo atvykęs pas ją į namus ir pareiškė norą taikytis, atsiprašyti bei kompensuoti žalą dėl viešai paskleistos informacijos. Šis faktas patvirtina tai, kad G. T. pripažįsta paskleidęs tikrovės neatitinkančią, jos garbę ir orumą žeminančią informaciją ir kad ši informacija buvo paskleista apie ją ir jos šeimą. Tad pirmosios instancijos teismo argumentas, kad jai susidarė nuomonė, jog G. T. paskleista informacija buvo taikoma ne jai, o kažkam kitam, yra paneigiama G. T. vizitu, noru atsiprašyti bei kompensuoti patirtą žalą.
Motyvuojamoji dalis
G. P. skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pažymėtina tai, kad BPK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tada, kai surenkama pakankamai duomenų, įrodančių, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.
Iš skundo turinio matyti, kad G. P. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn G. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 straipsnio 1 dalyje. Skunde nurodoma, kad jis apie pareiškėją paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą ja.
LR BK 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šis nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę, ir to siekia.
LR BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Viena iš šių aplinkybių – tai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu apylinkės teismas ir atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal G. P. skundą. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. T. veiksmuose nenustatyta nusikaltimo, numatyto LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Šmeižimas nuo įžeidimo yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011). Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nagrinėjamu atveju sisteminiu ir lingvistiniu teisės aiškinimo metodais teismas, įvertinęs galimai pasakytus žodžius „k... (necenzūrinis žodis) šeimynėlė nuėjo“, vadovaudamasis LR BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijos nuostata, kad šmeižimo atveju apie asmenį turi būti paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, daro išvadą, kad tokie žodžiai nepripažįstami informacija LR BK 154 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi jie nebuvo grindžiami jokiais faktais ar kitokiais duomenimis, todėl aukštesnysis teismas sprendžia, jog tokių žodžių negalima pripažinti tikrovės neatitinkančia informacija LR BK 154 straipsnio 1 dalies prasme.
Be to, kaip ir visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokie žodžiai gali būti vertinami kaip asmens įžeidimas, tačiau vadovaujantis 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. XII-1888, LR BK 155 straipsnio (Įžeidimas) redakcija neteko galios nuo 2015 m. liepos 10 d., taigi tokia nusikalstama veika yra dekriminalizuota, t. y. nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, o baudžiamasis procesas dėl šios veikos nebegalimas. Pažymėtina, kad asmuo, kuris siekia apginti savo galimai pažeistas teises dėl garbės ir orumo įžeidimo, gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, tenkinti G. P. skundą bei panaikinti šią nutartį skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartis paliekama galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
G. P. skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį palikti galioti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.