Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rasa Valentinienė Teisėja Laimutė Venckuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-579-106-2012 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00283-2011-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.14.3.2.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. liepos 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir E. I. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo

A. J. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 straipsnio 2 dalyje ir nuteista:

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl 2011 m. vasario 10 d. S. S. apiplėšimo) – laisvės atėmimu 3 metams.

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl 2011 m. kovo 7 d. O. O. V. apiplėšimo) – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir paskirta A. J. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio l dalimi, 3 dalimi, paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu su 2009 m. balandžio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta A. J. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. kovo 17 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. , bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuteistosios sulaikymo momento.

E. I. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 straipsnio 2 dalyje ir nuteista:

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl 2011 m. vasario 10 d. S. S. apiplėšimo) – laisvės atėmimu 3 metams.

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl 2011 m. kovo 7 d. O. O. V. apiplėšimo) – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta E. I. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. kovo 17 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nukentėjusiosios S. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai. Priteista nukentėjusiajai S. S. solidariai iš A. J. ir E. I. 2340 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Procesas dėl nukentėjusiosios O. O. V. pareikšto civilinio ieškinio 16 338 Lt turtinei žalai atlyginti nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. ir E. I. nuteistos už tai, kad panaudodamos fizinį smurtą bei grasindamos tuoj pat jį panaudoti, panaudodamos specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, pagrobė svetimą turtą: 2011 m. vasario 10 d. apie 12.40 val. “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėdoje, nukentėjusiajai S. S. atrakinus buto duris ir tokiu būdu įsileidus į butą E. I. ir A. J., E. I., veikdama bendrininkų grupe su A. J., paėmusios S. S. už rankų, nuvedė ją į kambarį, ten pargriovė ant grindų, A. J. delnu uždengė nukentėjusiajai burną, reikalavo atiduoti pinigus ir auksą, E. I. numovė nuo S. S. rankos pirštų500 Lt vertės auksinį vestuvinį žiedą, 800 Lt vertės auksinį žiedą, A. J. laikant gulinčią S. S. prispaudus prie grindų, E. I. su atsineštu iš virtuvės buitinės paskirties kirvuku grasino nukapoti S. S. rankų pirštus, tokiu būdu baugindamos nukentėjusiąją reikalavo atiduoti pinigus, iš nukentėjusiosios piniginės pagrobė 740 litų, nuo S. S. kaklo nuėmė 300 Lt vertės auksinę grandinėlę su kryželiu. Dėl panaudoto smurto nukentėjusiajai S. S. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tokiu būdu E. I. ir A. J., veikdamos bendrininkų grupe, pagrobė S. S. priklausančio turto už 2340 litų.

Taip pat A. J. ir E. I. nuteistos už tai, kad panaudodamos fizinį smurtą bei grasindamos tuoj pat jį panaudoti, panaudodamos peilį, pagrobė svetimą turtą: 2011 m. kovo 7 d. apie 15.00 val. “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėdoje, nukentėjusiajai O. O. V. atrakinus buto duris ir tokiu būdu įsileidus į butą A. J. ir E. I., A. J., veikdama bendrininkų grupe su E. I., apkabino O. O. V. per pečius ir prie jos krūtinės prikišo peilį, grasino nupjauti pirštus, tokiu būdu panaudodamos fizinį smurtą ir grasindamos tuoj pat jį panaudoti bei panaudodamos peilį, E. I. reikalavo parodyti slėptuvę, kur laiko paslėpusi pinigus. Įbauginta O. O. V. atidavė 5000 JAV dolerių (kurių vertė 12 350 litų), E. I. iš nukentėjusios O. O. V. kambario pagrobė 400 JAV dolerių (kurių vertė 988 litų) ir 3000 litų įvairiomis kupiūromis. Tokiu būdu E. I. ir A. J., veikdamos bendrininkų grupe, iš viso pagrobė O. O. V. priklausančius 16 338 litus.

Išteisinus ją dėl plėšimo S. S. atžvilgiu, o dėl O. O. V. veiką kvalifikavus pagal švelnesnę atsakomybę numatantį baudžiamąjį įstatymą, jai turėtų būti švelninama bausmė. Teismas, skirdamas bausmę, nuosprendyje konstatavo, jog ji teista nebuvo, augina mažametį vaiką. Tai rodo, jog teismas pripažino, kad jai gali būti švelninama baudžiamoji atsakomybė. Prašant apeliacinės instancijos teismo švelninti baudžiamąją atsakomybę, susijusią su bausmės švelninimu, pažymėtina, kad ji nusikalstamą veiką įvykdė būdama labai jauno amžiaus, vos sulaukus aštuoniolikos metų. Ji mokėsi, augino vaiką, iš esmės gailisi dėl to, kas netikėtai atsitiko jos gyvenime. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nuosprendyje, kaip atsakomybę sunkinantį argumentą, nurodė tai, kad dėl jos šiuo metu atliekami ikiteisminiai tyrimai. Toks bausmės argumentas turi būti pašalintas iš nuosprendžio, jis akivaizdžiai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principus, prieštarauja žmogaus teisių apsaugos praktikai. Pašalinus šį argumentą iš nuosprendžio, jau savaime turi būti jai švelninama baudžiamoji atsakomybė, susijusi su bausmės paskyrimu.

Su apkaltinamuoju nuosprendžiu dėl abiejų nusikalstamų veikų epizodų nesutinka, nes ji šių nusikaltimų nepadarė, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir vertindamas įrodymus, pažeidė jų vertinimo taisykles ir principus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje.

Dėl S. S. apiplėšimo. Teismas, pripažindamas A. J. kalta dėl šio epizodo, iš esmės rėmėsi vieninteliu įrodymu, atpažinimo pagal nuotraukas protokolu, pagal kurį S. S. atpažino ją. Pažymi, kad BPK 192 straipsnis nustato, jog atpažįstančiajam atpažinimui turi būti parodomi asmenys ir tik esant tam tikroms aplinkybėms (jei asmens parodyti negalima, kai reikia užtikrinti liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumą), atpažinimas gali būti daromas pagal nuotraukas. Šios BPK normos nebuvo laikytasi, be to, 2011 m. kovo 24 d. atpažinimo pagal nuotraukas protokole net nėra pažymėta ir nurodyta, pagal kokius duomenis ar požymius S. S. ją atpažino. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių, jos sveikatos būklę po apiplėšimo, ji galėjo ir suklysti arba ji galėjo būti netiesiogiai įtakota tyrėjų, pavyzdžiui užduodant klausimą „o gal šita panaši ?" ir t.t. Visų šitų aplinkybių teismas neįvertino, neatsižvelgė į tai, kad yra didelė klaidos tikimybė, todėl nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie jos dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme, nepagrįstai pripažino kalta ir nuteista. Apeliantė pažymi, kad pagal S. S. parodymus, „čigonė“ bute ieškojo vertingų daiktų, pinigų, kad ji būtų buvusi su pirštinėmis, tokių duomenų byloje nėra, todėl darytina logiška išvada, jog bute turėjo likti tos plėšikės pėdsakai, tačiau jos pėdsakai neužfiksuoti, pagrobti daiktai nesurasti, todėl teismo išvados dėl jos kaltės yra visiškai nepagrįstos.

Dėl O.O. V. apiplėšimo. Vieninteliu ir pakankamu jos kaltei pagrįsti įrodymu teismas pripažino tai, kad O. O. V. nagrinėjant bylą teisme po posėdžio 2011 m. rugsėjo 13 d. konvojui išvedant ją iš teismo salės, ji atpažino ją kaip asmenį, dalyvavusį jos apiplėšime. Teismas, pripažindamas tokį O. O. V. paaiškinimą pakankamu jos kaltės įrodymu, akcentavo, jog O. O. V. davė nuoseklius parodymus, todėl netikėti ja nėra pagrindo. Su tokiomis išvadomis nesutinka, nes jos prieštarauja bylos dokumentams. Iš O. O. V. apklausos protokolų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad ji savo parodymuose teigė, jog mažesnio ūgio užpuolikė ant galvos buvo užsidėjusi kapišoną, jos veido bruožu neįsidėmėjo, kalbėjo lietuviškai, ji vis dangstėsi veidą baltos spalvos su įvairių spalvų gėlėmis medžiagos gabalėliu. Taigi, visiškai akivaizdu, kad ji pagal šiuos parodymus negalėjo atpažinti ją užpuolusio asmens, tas pasitvirtino atliekant asmenų atpažinimą policijoje, todėl vėlesnis atpažinimas teisme yra ne tik abejotinas, bet ir logiškai nepaaiškinamas - kaip galima atpažinti asmenį, kurio neįsidėmėjai, nematei veido ir t.t. Nesupranta, kodėl O. O. V. atpažino ją tik išvedant ją iš teismo salės, o ne teismo posėdžio metu, kuris truko ne keletą minučių. Teismo posėdžio metu ji, O. O. V. ir kiti asmenys davė parodymus, uždavinėjo vienas kitam klausimus ir pan. Pažymi, kad dėl šito epizodo byloje jokių kitų jos kaltės įrodymų, išskyrus paminėtąjį „atpažinimą“ nėra, pagrobtas turtas nesurastas, jos pėdsakų bute nerasta, nors pagal O. O. V. paaiškinimus turėjo būti priešingai - pagal ją ji grasino jai peiliu, buvo be pirštinių, todėl logiška būtų manyti, kad turėjo likti jos pėdsakai, tačiau buvo rasti ne jos pėdsakai, bet asmens, t. y. E. I.. Taigi, paminėti bylos duomenys akivaizdžiai įrodo, jog remiantis vien tik O. O. V. prieštaringais parodymais teismas ją nepagrįstai pripažino kalta ir nuteisė.

Nuteistosios ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip tik tai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir padarė, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, ištyrė byloje esančius įrodymus, teisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsajas ir padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantės E. I. ir A. J. padarė joms inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Dėl E. I. apeliacinio skundo.

Nors E. I. savo kaltę neigia, jos kaltę visiškai patvirtina nukentėjusiosios S. S. parodymai, atpažinimo protokolas, specialistų išvada ir kita bylos medžiaga.

Apeliantė skunde teigia, kad nukentėjusiosios S. S. bute niekada nėra buvusi, su ja jokie ryšiai nesiejo, tačiau tokia apeliantės versija atmestina.

Kadangi nagrinėjimo teisme metu buvo gauta gydytojo pažyma, kurioje nurodyta, kad S. S. dėl savo sveikatos būklės negali dalyvauti teisiamajame posėdyje, teismas pagrįstai vadovavosi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir atliktų parodymų atpažinimu (t. 4, b. l. 102). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisme pagarsintų nukentėjusiosios S. S. parodymų matyti, kad 2011 m. vasario 10 d. apie 12 val. 40 min. kažkas paskambino į duris, atidariusi ji pamatė dvi merginas, pirma panaši į čigonę, antra stamboka, aukšta. Viena iš merginų paprašė jos tušinuko, ji nuėjo į kambarį paimti tušinuko, o duris paliko atidarytas. Kai grįžo, jos abi jau buvo bute, koridoriuje ir dar jos paprašė vandens. Grįžus atgal į koridorių „čigonė“ jai ranka užspaudė burną, abi merginos paėmė ją už parankių ir nuvedė į kambarį, parvertė ją ant grindų ir pradėjo reikalauti pinigų. „Čigonė“ laikė burną tam, kad ji nešauktų. Kita mergina nuėmė jai nuo kairės rankos 500 Lt vertės vestuvinį žiedą, kito nuimti nepavyko, todėl ji pati nusiėmė kitą auksinį 800 Lt vertės žiedą. Po to, abi merginos reikalavo pinigų, ji sakė, kad neturi. Tuomet antra mergina nuėjo į virtuvę ir paėmė iš ten kirvuką, skirtą mėsai kapoti, pridėjo jai prie gerklės ir vėl reikalavo pinigų. „Čigonė“ pradėjo kambaryje ieškoti pinigų, rado stalčiuje piniginę, paėmė iš jos 740 litų. Kita mergina visą tą laiką buvo pasilenkusi prie jos, rankoje turėdama tą kirvuką, ir grasino jai, kad jeigu ji šauks, nukapos pirštus. Po to abi merginos pradėjo vaikščioti po visą butą ir ieškoti pinigų bei aukso. Vėliau stambioji mergina nuėmė nuo kaklo auksinę 300 Lt vertės grandinėlę su kryžiuku. Išeidamos iš buto merginos paliko ją gulinčią ant grindų, o buto duris užrakino (t. 1, b. l. 68-69). Papildomos apklausos metu S. S. patvirtino duotus pirminius parodymus (t. 1, b. l. 73-74). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad S. S. atpažino E. I. kaip merginą kurią, įsileido į savo butą 2011 m. vasario mėnesio viduryje. Ji buvo kartu su „čigone“. Jos abi ją užpuolė (t. 1, b. l. 79). Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad ją apiplėšė būtent E. I.. Nenustatyta, kad nukentėjusioji turėtų kokį nors pagrindą apkalbėti E. I.. Be to, E. I. kaltę įrodo įvykio vietoje rasti jos pirštų atspaudai. Iš apžiūros protokolo matyti, kad S. S. bute, adresu “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėda ant keturių daktiloplokštelių nukopijuoti rankų pėdsakai (t. 1, b. l. 57-58). Iš specialisto išvados Nr. 181 matyti, kad du rankos pirštų pėdsakai aptikti 2011 m. vasario 10 d. įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint butą “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėdoje, yra palikti E. I. (t. 1, b. l. 104-105). Pažymėtina tai, kad E. I. logiškai negalėjo paaiškinti iš kur atsirado jos piršto antspaudai S. S. bute, adresu “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėda. Pažymėtina ir tai, kad specialisto išvada Nr. G 542/11(03) patvirtina S. S. parodymus dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto, nes minėtoje išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai S. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 88-90). Neabejotinai nustatyta, kad E. I. buvo nusikaltimo vietoje, vartojo smurtą, siekdama užvaldyti S. S. priklausantį turtą, todėl jos kaltės neigimas, pateikiant visiškai nelogiškus argumentus, vertintinas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistoji E. I. apeliuoja į tariamus BPK 192 straipsnio nuostatų pažeidimus, kadangi atpažinimas vyko iš nuotraukų. Su šiuo skundo argumentu taip pat negalima sutikti. BPK 192 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Iš bylos duomenų matyti, kad tos pačios dienos vakare kai S. S. buvo apiplėšta, ji buvo išvežta į ligoninę, ten buvo gydoma reanimacijoje, o vėliau iš karto gydėsi reabilitacijos ligoninėje Palangoje (t. 1, b. l. 86), todėl su ja nebuvo galima atlikti procesinio veiksmo - parodymo atpažinti, parodant asmenis gyvai. Dėl to buvo atliktas atpažinimas iš nuotraukų. Be to, pažymėtina tai, jog norma, nustatanti, kada asmuo gali būti parodytas atpažinti pagal nuotrauką nėra imperatyvi ir suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką (Baudžiamoji byla Nr. 2K–446/2008). Todėl konstatuoti BPK 192 straipsnio nuostatų pažeidimą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad atpažinimo protokole nėra aiškiai nurodyti požymiai, kuriais remiantis nukentėjusioji S. S. atpažino E. I., tačiau pažymi, jog šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, dėl kurio šis ikiteisminio tyrimo veiksmas būtų pripažintas nepatikimu, nes nukentėjusioji S. S. nors ir nenurodžiusi požymių, iš pateiktų 6 asmenų nuotraukų atpažino merginą, kuri kartu su “čigone” ją apiplėšė, t.y. E. I.. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog minėtas tyrimo veiksmas buvo atliktas netinkamai. Nagrinėjamoje byloje parodymo atpažinti protokolai surašyti laikantis įstatymo reikalavimų, turi būtinus priedus – nuotraukas. Deklaratyvūs apeliantės svarstymai apie sąžiningą klydimą ir garbingą nukentėjusiosios amžių nesuteikia pagrindo abejoti atpažinimo procedūros ir protokolo patikimumu.

Apeliaciniame skunde E. I. nurodo, kad ji pripažino dalyvavimą pagrobiant nukentėjusiosios O. O. V. turtą, tačiau neigia smurto vartojimą, todėl mano, kad jos veiksmai kvalifikuotini pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutikti negalima. Apklausiama teisme E. I. parodė, jog bendrabutyje prie jos priėjo iš matymo matyta moteris. Ta moteris papasakojo, kad yra tokia moteris, kuri turi pinigų ir jai reikės ją užkalbinti, o ji paims pinigus. Kadangi tuo metu pinigų neturėjo, todėl ji sutiko su minėtu pasiūlymu (t. 4, b. l. 109-110). Iš šių E. I. parodymų, aišku, kad buvo išankstinis susitarimas su bendrininke pagrobti moters turtą, taigi turėdamos tokią tyčią E. I. su bendrininke ir atėjo į O. O. V. namus. Ši aplinkybė paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad ji veikė ne išvien su bendrininke. Nors E. I. nurodo, kad ji peiliu negrasino nukentėjusiajai O. O. V., tačiau bendrininkei grasinant peiliu, savo bendrininkės veiksmų nestabdė, savo veiksmais E. I. ir toliau padėjo realizuoti vieningą tyčią, t.y. ji pritarė bendrininkės veiksmams ir veikė su ja išvien. Iš E. I. parodymų matyti, kad ji laikė nukentėjusiąją O. O. V. už rankų ir pasakė jai nerėkti ir liepė atiduoti pinigus (t. 4. b. 110). Be to, iš apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje O. O. V. bute “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėdoje paimtos daktiloplokštelės su rankų pirštų pėdsakais ir biologiniais DNR pėdsakais, bei buitinis peilis juoda rankena (t. 1, b. l. 7-12). Iš specialisto išvados Nr. 140-(2081)-IS1-2561 nustatyta, kad ant tirti pateikto tampono, pažymėto Nr. 1, su nuoplova nuo peilio, padaryto 2011 m. kovo 7 d. įvykio vietos apžiūros bute, esančiame “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėdoje, rastų moters biologinių pėdsakų genotipas sutinka E. I. genotipu. Akivaizdu, kad ir pati E. I. buvo paėmusi peilį. Nors bylos duomenimis nenustatyta, kad E. I. peiliu būtų grasinusi nukentėjusiajai, tačiau vien tai, kad grasinimai jau buvo išsakyti jos bendrininkės, toks peilio laikymas nukentėjusiosios suprantamas, kaip grasinimas peiliu panaudoti smurtą. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog byloje neginčytinai įrodyta, jog plėšimo metu buvo panaudotas peilis kaip nusikaltimo įrankis, kaip būdas palaužti nukentėjusiosios valią, todėl E. I. veika teisingai kvalifikuota kaip plėšimas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sušvelninti paskirtą bausmę. Sprendžiant, ar apylinkės teismas tinkamai nustatė E. I. laisvės atėmimo bausmės dydį, būtina atsižvelgti į tai, kad apeliantė padarė dvi savanaudiškas tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas prie sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis). Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. birželio 20 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo E. I. buvo pripažinta kalta už analogiškų ir kitokių veikų padarymą (Liteko duomenimis). Nusikalto ji prieš senyvo amžiaus, negalinčias pasipriešinti moteris. Taip pat negalima nekreipti dėmesio ir į E. I. vaidmenį nusikaltimo daryme – buvo aktyvi daromų nusikaltimų dalyvė. Apylinkės teismas nenustatė E. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, jog nusikalstamos veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau ir atsižvelgęs į šias aplinkybes, paskyrė E. I. bausmes, savo dydžiu mažesnes už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Todėl, įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismo E. I. paskirta bausmė negali būti pripažinta aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Dėl A. J. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde A. J., kaip ir nuteistoji E. I. apeliuoja į tai, jog padaryti BPK 192 straipsnio nuostatų pažeidimai. Teisėjų kolegija išsamiai yra pasisakiusi dėl minėtos procesinės normos taikymo, argumentų nekartoja. Apeliantės teiginiai dėl tyrėjų įtakos deklaratyvūs, duomenų, leidžiančių daryti tokias išvadas, nenustatyta.

Nors nuteistoji A. J. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiosios S. S. bute jos pirštų antspaudų pėdsakų nerasta ir pagrobti daiktai nerasti, tačiau tai nepaneigia jos kaltės. Pažymėtina, kad nuteistosios A. J. kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos visiškai įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais: nukentėjusiosios, liudytojos parodymais, atpažinimo iš nuotraukų protokolu, specialisto išvada. Nukentėjusiosios parodymai šioje nutartyje jau išsamiai išdėstyti, todėl iš naujo nekartojami. Pažymėtina tai, jog atpažinimo metu nukentėjusioji S. S. iš pateiktų 6 asmenų nuotraukų atpažino merginą, kurią savo apklausoje vadino „čigone“, t.y. A. J. (t. 1, b. l. 81-83). Liudytoja R. M., prižiūrinti S. S., teismo posėdyje parodė, jog nukentėjusioji tik sunkiai juda, tačiau jos regėjimas yra geras, ji yra protinga (t. 4, b. l. 115-116). Toks nukentėjusiosios apibūdinimas neleidžia daryti išvados, jog S. S. dėl savo senyvo amžiaus galėjo suklysti atpažindama asmenis, padariusius prieš ją nusikalstamus. Iš specialisto išvados matyti, jog užpuolimo metu S. S. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mąstą (t. 1, b. l. 88-90).

Specialisto išvada patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl užpuolikių naudoto prieš ją smurto. Apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo aplinkybę, jog pagrindą netikėti kaltinamosios A. J. parodymais sudaro ir tai, kad nors ji nurodė įvykio dieną buvusi registruotis pataisos inspekcijoje, tačiau iš pataisos inspekcijos pateiktų duomenų matyti, kad šią dieną į pataisos inspekciją kaltinamoji nebuvo atvykusi (t. 4, b. l. 140). Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti nukentėjusiosios S. S. parodymais, neturi jokio pagrindo. Jos parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek esminėmis detalėmis. Nukentėjusioji S. S. kalbėti netiesą neturi jokių motyvų, neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistosios A. J. kaltę dėl S. S. apiplėšimo. Nuteistosios apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Apeliaciniame skunde A. J. neigia kaltę dėl O. O. V. apiplėšimo. Kolegijos nuomone apeliantės A. J. kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos visiškai įrodyta byloje surinktais ir pirmos instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais, nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Nukentėjusioji O. O. V. teismo posėdyje parodė, jog 2011 m. kovo 7 d. kažkas paskambino į duris, ji atidarė ir pamatė E. I. su šviesiais plaukais. E. I. – didžioji – paprašė popieriaus. Kai padavė popierių, ji paprašė antro popieriaus lapo. Ji įėjo į butą neprašyta, jai iš paskos. Ji liepė jai eiti į virtuvę ir virti arbatos. Nepajuto, kad bute yra antras žmogus. Po to, į virtuvę atėjo žemesnė moteris, kuri užsidengė veidą skuduru, paėmė peilį ir pradėjo grasinti, jog nupjaus pirštus, kojas iki kaulų. Teismo posėdžio metu atpažino, kad tai buvo A. J.. Ji pasakė joms, kad pinigai yra po vonia metalinėje dėžutėje. E. I. bandė juos paimti, bet nepaėmė, tada juos paėmė ji pati. Ten buvo 5000 dolerių. 400 dolerių buvo patalynėje. Iš viso pavogė 5400 dolerių ir kažkiek litų, tačiau kiek neatsimena. Po to, jos ją nuvedė į kambarį, užrakino ir išėjo. Ji išėjo į balkoną ir paprašė kaimynės, jog atidarytų duris. Parodė, jog per atpažinimą jų neatpažino, nes atpažinimas vyko per stiklą, negalėjo gerai įsižiūrėti, jos buvo toli. A. J. ir E. I. atpažino teisme, jas išvedant iš salės, kadangi prieš tai salėje ji sėdėjo toli ir negalėjo jų atpažinti (t. 4, b. l. 112-114).

Liudytoja S. R. parodė, kad 2011 m. kovo 7 d. apie 16.30 val. jai paskambino nukentėjusioji O. O. V. ir pasakė, kad ją apiplėšė, sakė, kad nekviestų policijos, nes atvyks 5 vyrukai ir papjaus ją. Bet ji vis tiek iškvietė policiją. O. O. V. papasakoji, kad paskambino į duris ir klausė ar nenuomoja buto, sakė, kad nori pakabinti skelbimą, todėl paprašė popieriaus lapelio. Po to, mergina įėjo į butą, nuėjo į virtuvę, jos išsišnekėjo. Iš kažkur atsirado kita mergina. Tada jai įrėmė peilį ir klausė kur pinigai, norėjo numauti žiedą, grasino nupjauti pirštus. Pradžioje matė tik vieną moterį, o paskui atsirado kita. Tada jai įrėmė peilį ir klausė kur pinigai, norėjo numauti žiedą, grasino nupjauti pirštus. Pagrobė iš jos 5400 dolerių ir 3000 Lt. Ji gerai skaičiuoja, parduotuvėje viską pati paskaičiuoja. Teismo posėdyje, kai A. J. ir E. I. vedė pro O. O. V., ši jai pasakė, dabar ji jas atpažintų. Ji iškart apie tai pranešė prokurorei. (t. 4, 116-117).

Apeliantė A. J. nurodo, kad O.O. V. apklausos ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog neįsidėmėjo užpuolikės veido bruožų, todėl vėlesnis atpažinimas teisme yra ne tik abejotinas, bet ir logiškai nepaaiškinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad O. O. V. ikiteisminio tyrimo metu A. J. apibūdino kaip 25 metų amžiaus, apie 160 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, tamsiais plaukais (t. 1, b. l. 40). Tai, kad nukentėjusioji O. O. V. nenurodė konkrečių užpuolikių veido bruožų, neleidžia daryti išvados, kad jų negalėjo atpažinti. Teisiamajame posėdyje O. O. V. davė parodymus, kad atpažįsta abi kaltinamąsias, kad tai būtent jos abi ir apiplėšė ją. Ji parodė, kad po posėdžio tas merginas pravedė pro ją, tada ji gerai įsižiūrėjo ir atpažino jas, kad tai būtent šios kaltinamosios ją apiplėšė, apibūdino, kad aukštesnioji (E. I.) vaikščiojo po butą ir vertė daiktus, ieškodama pinigų, o mažesnioji (A. J.) laikė įrėmusi peilį. Ji paaiškino, kad pirmą kartą rodant atpažinti kaltinamąsias, ji buvo streso būsenoje, kaltinamąsias matė tik per stiklą, jos į O. O. V. sėdėjo šonu, todėl gerai į jų veidus įsižiūrėti negalėjo. Bijodama suklysti, pasakė, kad neatpažįsta (t. 4 b. l. 112-114). Pažymėtina tai, kad nukentėjusioji asmens parodymo atpažinimo metu neatpažino ir E. I. su kuria iki apiplėšimo kalbėjo apie valandą laiko (t. 1, b. l. 52-54). Akivaizdu, kad nukentėjusioji tik visiškai įsitikinusi, kad ją apiplėšė A. J. kartu su E. I., teisme parodė, jog atpažino užpuolikes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji nors ir užpuolimo metu praradusi daugiau kaip 16 000 Lt., nuo civilinio ieškinio atsisakė, nes bijo nuteistųjų keršto.

Apeliantė nesupranta, kodėl O. O. V. atpažino ją tik išvedant ją iš teismo salės, o ne teismo posėdžio metu, kuris truko ne keletą minučių. Nukentėjusioji O. O. V. teisme parodė, jog salėje, teismo posėdžio metu, ji sėdėjo toli nuo A. J. ir E. I., todėl ir negalėjo jų atpažinti (t. 4, b. l. 112-114). Tai patvirtino ir liudytoja S. R., kuri parodė, kad teismo posėdyje, kai A. J. ir E. I. vedė pro O. O. V., ši jai pasakė, dabar ji jas atpažintų (t. 4, b. l. 116-117). Tokį paaiškinimą teisėjų kolegija laiko logišką ir suprantamą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. I. prisipažindama dėl O. V. plėšimo parodė, jog jį padarė su moterimi, kurios ji nepažįsta. Tačiau teisėjų kolegija netiki tokių parodymų teisingumu. Iš E. I. parodymų matyti, kad ji Klaipėdoje apsistojo pas A. J., nes tik ją pažinojo. 2011 m. kovo 17 d. buvo sulaikyta būtent su A. J. taip pat vaikštant po butus ir prašant išmaldos (t. 4, 109-110). Neįtikinama E. I. versija, kad nusikalstamą veiką prieš O. O. V. padarė su visiškai nepažįstama moterimi. Kolegija tokius E. I. parodymus vertina kaip siekį padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo bendrininkei A. J..

Apeliantė teigia, jog ji nuteista, remiantis vien tik nukentėjusiosios O. O. V. prieštaringais parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusioji O. O. V. gali būti šališka, suinteresuota melagingu A. J. apkalbėjimu. Tokių aplinkybių nenurodė ir nuteistoji A. J.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiosios parodymais apie padarytą nusikalstamą veiką. BPK 301 straipsnio 2 dalies norma draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai, tačiau ši norma nedraudžia grįsti nuosprendžio vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Taigi, nagrinėjamu atveju jokių BPK pažeidimų apylinkės teismas nepadarė.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir įrodymais pagrįstą išvadą, kad nusikaltimą 2011 m. kovo 7 d. P. Komunos g. 22-20 prieš O. O. V. padarė E. I., veikdama bendrai su A. J..

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. I. ir A. J. apeliacinius skundus atmesti.