- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-24
- Bylos Nr.
- 1A-362-654/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00010-2016-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- V. K.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Stanislovas Nalivaika
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Žimkienės,
civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotam atstovui Ričardui Jankovskiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl 2019 m. kovo 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 90 MGL (3389,40 eurų) dydžio bauda; pagal 220 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta 108 MGL (4067,28 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė V. K. paskirta 72 MGL (2711,52 eurų) dydžio bauda. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinis ieškinys dėl 9771 eurų žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. K. nuteistas už tai, kad jis apgaulingai tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti šios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012-03-15 iki 2014-12-06, o būtent jis, nuo 2012-03-15 būdamas UAB „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir pagal šias užimamas pareigas turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir priimti sprendimus pastarosios vardu, realiai valdydamas UAB „K“ bei vadovaudamas jos veiklai, ir tokiu būdu, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas; už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už UAB „K“ apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, siekdamas nuslėpti tikruosius duomenis apie tikrąją UAB „K“ ūkinę-finansinę būklę, jos pajamas ir turtą bei išvengti UAB „K“ prievolės nuo jos gautų pajamų apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti privalomą pridėtinės PVM ir pelno mokestį, ir suvokdamas, kad dėl jo neteisėtų veiksmų, nukreiptų į minėtų siekių įgyvendinimą, nebus galima pilna apimtimi nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, be to, nebus sumokėti UAB „K“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtini PVM ir pelno mokestis, laikotarpiu nuo 2012-03-15 iki 2014-12-06 veikdamas Vilniaus mieste, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio nuostatą, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 12 straipsnio 4 dalies nuostatą „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologinę, sisteminę… arba kita tvarka“, 19 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones užtikrinančias dokumentų saugumą; patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 79 straipsnio 1, 2, 3 dalies nuostatas, kad „įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo <...> privalo įforminti PVM sąskaita-faktūra<...>, „PVM sąskaita-faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant pateikus prekes ar suteikus paslaugas“, „Lietuvos Respublikos PVM mokėtojai PVM sąskaitą-faktūrą privalo įforminti ir prekių tiekimą ar paslaugų teikimą fiziniams asmenims, kurie nėra apmokestinamieji asmenys, jeigu prekių tiekimas ar paslaugų teikimas įvyko šalies teritorijoje<...>“ bei 2011-03-09 Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu „Dėl bendrijų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ Nr. V-100 patvirtintų „Bendrijų dokumentų saugojimo terminų rodyklės“ 10.15, 10.19 punktų nuostatas, kad „ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita); apskaitos registrai saugomi 10 metų“, tyčia už laikotarpiu nuo 2012-05-28 iki 2013-06-26 T. L. suteiktas paslaugas neišrašė atitinkamos PVM sąskaitos-faktūros už 2258,70 Lt (kas atitinka 654,16 Eur), tame tarpe 392 Lt (kas atitinka 113,53 Eur) PVM, bei į UAB „K“ buhalterinę apskaitą neįtraukė nuo 2012-05-28 iki 2013-06-26 T. L. suteiktų paslaugų už 2.258,70 Lt (kas atitinka 654,16 Eur), tame tarpe, 392 Lt (kas atitinka 113,53 Eur) PVM, 2013-03-25 UAB – ei „L. B.“ suteiktų paslaugų už 1.500 Lt (kas atitinka 434,43 Eur), tame tarpe, 260,33 Lt (kas atitinka 75,40 Eur) PVM ir 2013-10-04 prekių pardavimo UAB – ei „L. B.“ už 153.244,44 Lt (kas atitinka 44.382,66 Eur), tame tarpe, 26.596,14 Lt (kas atitinka 7.702,77 Eur) bei jų metu gautų pajamų, taip pat, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis aplinkybėmis tyčia paslėpė dalį UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. visų suvestinių buhalterinės apskaitos registrų (turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų) ir pardavimo dokumentų nuo 2012-01-01 iki 2014-12-06 bei pirkimo dokumentų nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn., dėl ko buvo iškraipyta tikroji UAB „K“ ūkinė-finansinė būklė bei duomenis apie jos veiklą, pajamas bei turtą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti šios įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012-03-15 iki 2014-12-06. Šiais savo veiksmais V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
1.1. Taip pat, jis, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į 2012 m. gegužės – gruodžio mėn. ir 2013 m. sausio – birželio, spalio mėn. PVM deklaracijas bei 2012 m. ir 2013 m. pelno mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie juridinio asmens UAB „K“ pajamas ir pelną bei pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, o būtent, jis, nuo 2012-03-15 būdamas UAB „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir pagal šias užimamas pareigas turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir priimti sprendimus pastarosios vardu, realiai valdydamas UAB „K“ bei vadovaudamas jos veiklai, ir tokiu būdu, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už UAB „K“ apskaitos organizavimą, žinodamas, kad jo vadovaujama UAB „K“, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2013 m. spalio mėn. suteikdama paslaugas T. L. bei suteikdama paslaugas ir parduodama prekes UAB – ei „L. B.“, gavo iš šių pirkėjų bendrai 129.754,67 Lt (kas atitinka 37.579,55 Eur) apmokestinamųjų pajamų, bei turėjo bendrai 27.248,47 Lt (kas atitinka 7.891,70 Eur) pardavimo PVM, siekdamas nuslėpti ir išvengti UAB „K“ prievolės nuo pastarųjų pajamų ir pardavimo PVM apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti privalomus PVM ir pelno mokestį, bei suvokdamas, kad dėl jo neteisėtų veiksmų, nukreiptų į minėto siekio įgyvendinimą, bus sumažinti UAB „K“ Lietuvos Respublikos valstybei mokėtinų PVM ir pelno mokesčio dydžiai, laikotarpiu nuo 2013-11-04 iki 2014-05-03 veikdamas Vilniaus mieste, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“ ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „...į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius, su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio nuostatą, kad „Prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje teikiamą prekę arba teikiamų paslaugų atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra“ bei 2001-12-20 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsnio 1 punkto nuostatą, kad „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“ ir 11 straipsnio nuostatą, kad „apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos, 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai, 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai“, tyčia nepateikė UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai bendrovei UAB „Ronarta“ duomenų apie įvykusius sandorius su bendrove UAB „L. B.“ bei suteiktas paslaugas fiziniam asmeniui T. L., tokiu būdu neįtraukė į UAB „K“ 2012 m. gegužės – gruodžio mėn. ir 2013 m. sausio – birželio, spalio mėn. PVM deklaracijas (FR0600) bendrai 27.248 Lt (kas atitinka 7.892 Eur) pardavimo ir atitinkamai mokėtino PVM bei tyčia neįrašė į UAB „K“ 2012 m. ir 2013 m. metines pelno mokesčio deklaracijas (PLN204) bendrai 129.755 Lt (kas atitinka 37.580 Eur) apmokestinamųjų pajamų ir atitinkamai 6.488 Lt (kas atitinka 1.879 Eur) mokėtino pelno mokesčio, tokiu būdu, organizavo neteisingų duomenų apie UAB „K“ pajamas ir pelną įrašymą į minėtas deklaracijas, po ko, 2013-11-04 ir 2014-03-26 nurodytas PVM deklaracijas bei 2014-03-21 ir 2014-05-03 nurodytas metines pelno mokesčio deklaracijas su įrašytais neteisingais duomenimis apie įmonės pajamas ir pelną elektroniniu būdu per elektroninio deklaravimo sistemą (EDS) pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, reg. Ulonų g. 2, Vilniuje, dėl ko, UAB „K“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą už 2012 m. ir 2013 m. nesumokėjo bendrai 33.736 Lt (kas atitinka 9.771 Eur) PVM ir pelno mokesčio, iš jų, 27.248 Lt (kas atitinka 7.892 Eur) PVM ir 6.488 Lt (kas atitinka 1.879 Eur) pelno mokesčio. Šiais savo veiksmais V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.
1.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nusprendžiu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinis ieškinys dėl 9771 eurų turtinės žalos priteisimo buvo paliktas nenagrinėtu, nes ieškinyje reikalaujamos priteisti sumos atsiranda iš mokestinių teisinių santykių, o ne iš nusikaltimo padarinių. Mokestinės prievolės subjektas buvo ne V. K., o UAB „K“. Tais atvejais, kai dėl neteisėtų ir kaltų įmonės vadovo veiksmų padaroma žala įmonei ar kitiems asmenims, vadovo atsakomybės klausimas už šią žalą sprendžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytais pagrindais ir negali būti baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir tenkinti civilinį ieškinį, priteisiant subsidiariai iš atsakovo V. K. 9 771 Eur sumą. Mano, kad nuosprendžio dalis, susijusi su VMI pareikštu civiliniu ieškiniu, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikai.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pagal BPK civilinis ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla, kai yra trys sąlygos: 1) fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp kaltininko veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Tačiau neatsižvelgiant į tai, kad nurodytos aplinkybės baudžiamojoje byloje buvo įrodytos, į tai, kad pagarsinus nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis juos patvirtino, taip pat į tai, kad nuteistasis visiškai prisipažino kaltu bei sutiko su byloje VMI pareikštu civiliniu ieškiniu ir teismo prašė žalos atlyginimo klausimą išspręsti nustatant terminą žalai padengti, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinis ieškinys vis tiek buvo paliktas nenagrinėtu.
2.2. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatos teismui neleidžia civilinio ieškinio palikti nenagrinėtu, kadangi tik BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu atveju, t. y. priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai ne tik V. K. kaltę pagrindžiančių, bet ir civilinio ieškinio pagrįstumą patvirtinančių įrodymų. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažino V. K. kaltu, BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka galėjo ir privalėjo tinkamai išspręsti civilinio ieškinio klausimą, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai paliko civilinį ieškinį nenagrinėtu, todėl padarė esminį BPK pažeidimą.
2.3. Skunde VMI sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog BK 220 straipsnio dispozicija nenumato materialių padarinių – turtinės žalos padarymo, t. y. nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai, o šios veikos subjektyvusis požymis – siekimas išvengti mokesčių – yra nusikalstamos veikos motyvas, tačiau neteisingų duomenų pateikimas lemia prievolės mokėti mokestį nebuvimą arba prievolę sumokėti mažesnį nei priklauso mokestį. Su šiuo aspektu yra susijusi ir minėtos nusikalstamos veikos kaltės rūšis ir forma – tiesioginė tyčia. Būtinas šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas išvengti mokesčių, t. y. asmuo suvokia, kad jis į deklaraciją, ataskaitą ar kitą dokumentą įrašė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, turtą, pelną ar jų panaudojimą ir pateikė valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas, išvengti mokesčių ir to nori. Kasacinis teismas nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179/2014 yra suformavęs aiškią poziciją dėl BK 220 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasacinio teismo nutartyje nurodyta: „nedeklaravus pajamų tuo metu, kai jos buvo gautos, ir taip faktiškai pašalinant galimybes jas teisėtai deklaruoti kitu laiku, taip pat atsižvelgiant į tai, kad mokesčiais už šias pajamas ilgą laiką po jų gavimo nesumokėti, yra pagrindas laikyti, kad pateikiant neteisingas deklaracijas buvo siekiama šių mokesčių nemokėti apskritai“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „kaltinamasis nurodė, jog ne visas ūkines operacijas su T. L. įformino apskaitos dokumentais, taip pat įformintų operacijų apskaitos dokumentų bei apskaitos dokumentų, susijusių su sandoriais su UAB „L. B.“ nepateikė buhalterijai ir taip padarė dėl to, kad norėjo sumažinti įmonės mokėtinus mokesčius ir padidinti pelningumą, taigi, veiksmus atliko sąmoningai, siekdamas nuslėpti ir išvengti UAB „K“ prievolės nuo pajamų <...> apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti privalomus PVM ir pelno mokestį, bei suvokė, kad dėl jo neteisėtų veiksmų, nukreiptų į minėto siekio įgyvendinimą, bus sumažinti UAB „K“ Lietuvos Respublikos valstybei mokėtinų PVM ir pelno mokesčio dydžiai“. Todėl pripažinus V. K. kaltu dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, valstybei buvo padaryta žala dėl nesumokėtų mokesčių.
2.4. Apeliantas skunde nurodė, kad pagal teismų praktiką sprendžiant pareikštų civilinių ieškinių mokestinės prigimties baudžiamosiose bylose klausimą, vadovaujantis aktualia kasacinio teismo praktika, vien tai, kad asmenys nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kurio dispozicija nenumato mokestinės prievolės neįvykdymo, nėra teisinė kliūtis spręsti ieškinio klausimo, taip pat nusikalstamos veikos sudėties rūšis nėra kriterijus, lemiantis galimybę reikšti ir nagrinėti civilinį ieškinį (2018-03-13 kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018). Taigi žala gali būti padaroma iš esmės bet kuria nusikalstama veika, nepriklausomai nuo to, ar konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytas žalos požymis. LAT taip pat konstatavo, kad argumentas, jog BK 220, 222 straipsniai nenumato neigiamų padarinių (žalos) valstybės biudžetui požymio, todėl negali būti sprendžiamas ir žalos valstybei (nesumokėtų mokesčių) atlyginimo klausimas baudžiamojoje byloje, teisiškai nepagrįstas. BK specialiojoje dalyje yra ne vienas mokestinės prigimties straipsnis, kuris nors ir nenumato žalos valstybės biudžetui požymio, bet yra tiesiogiai susijęs su tikslu nuslėpti mokesčius (pvz. BK 199 str. 1 d., 199¹ str., 199² str., 200 str., 202 str., 220 str. ir kt.) Apgaulingas apskaitos tvarkymas taip pat yra nusikaltimas, dėl kurio valstybės biudžetui gali būti padaryta žalos (išvengta mokesčių) (2018-06-06 kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-86-303/2018; 2018-03-13 kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018).
2.5. Skunde nurodyta, kadangi tiriamuoju laikotarpiu bendrovei vadovavo V. K., dėl to jis atitinka specialaus subjekto požymius. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 1 punkte nurodyta, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui), pagal 21 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, už apskaitos organizavimą pagal BAĮ reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Iš BAĮ 4 straipsnio nuostatos išplaukia, kad ūkio subjekto vadovui tenka pareiga tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. UAB „K“, neatvaizdavusi buhalterinėje apskaitoje 129 754,67 Lt pajamų bei 27 248,47 Lt pardavimo PVM, mokesčių administratoriui pateiktose PVM deklaracijose (forma FR0600) už 2012 m. gegužės mėn. - 2013 m. birželio mėn. ir 2013 m. spalio mėn. ataskaitinius laikotarpius nedeklaravo 27 248 Lt pardavimo PVM ir 129 755 Lt apmokestinamųjų tiekimų, bei 27 248 Lt, t. y. 7 892 eurų, sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, o už 2012-2013 m. mokestinius laikotarpius pateiktose Metinėse pelno mokesčio deklaracijose nedeklaravo 129 755 Lt, t. y. 37 580 eurų, apmokestinamojo pelno ir nesumokėjo 6 488 Lt, t. y. 1 879 eurų, pelno mokesčio. Valstybės biudžetui padaryta 9771 eurų turtinė žala ir nusikalstami veiksmai yra betarpiškai susiję priežastiniu ryšiu, o mokesčių išvengimas yra nulemtas neteisingo duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo bei apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. V. K. veiksmai nulėmė dalies įplaukų nepatekimą į valstybės biudžetą ir buvo žalos atsiradimo valstybės finansų sistemai tiesioginė ir pagrindinė priežastis.
2.6. Prievolė mokėti mokesčius pagal 2004-04-13 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau - MAĮ) yra mokesčių mokėtojo, šiuo atveju - juridinio asmens (bendrovės) pareiga. Mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes ji kyla iš mokesčių administravimo teisinių santykių, kurių vienas iš dalyvių - mokesčių mokėtojas. Tačiau mokesčių nesumokėjimas gali būti vertinamas kaip žala, jeigu nustatoma, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Viena iš būtinųjų subsidiariosios atsakomybės sąlygų - juridinio asmens faktinis nemokumas, negalėjimas vykdyti savo prievolės. Už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms. Be to, nustatydamas juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas, teismas, be kita ko, turi išsiaiškinti, ar nėra galimybių mokesčių bei žalos išieškoti iš juridinio asmens - mokesčių mokėtojo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018). VMI prie FM pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla (įsiteisėjimo data 2018-08-31). Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi patvirtintas bankroto administratoriaus pateiktas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kurį sudaro bendra visų kreditorių finansinių reikalavimų suma - 27 283,09 Eur (iš jų 13 204,37 Eur VMI prie FM kreditorinis reikalavimas, į kurį neįeina šioje baudžiamojoje byloje specialisto išvada nustatyta 9 771 Eur žala) bei nutarta bendrovei taikyti supaprastintą bankroto procesą, kadangi remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, bendrovė jokio nekilnojamojo turto neturi, piniginių lėšų, kaip nurodo bankroto administratorius, taip pat neturi ir neturės, nes jokios ūkinės finansinės veiklos nevykdo. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi, bendrovė pripažinta bankrutavusia (įsiteisėjimo data 2018-12-18). Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad „ieškinyje reikalaujamos priteisti sumos atsiranda iš mokestinių teisinių santykių, o ne iš nusikaltimo padarinių“ bei, kad „mokestinės prievolės subjektas buvo ne V. K., o UAB „K“, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog valstybės biudžetui padaryta žala tiesiogiai išplaukia iš nuteistojo nusikalstamų veiksmų. Taip pat teismas neįvertino, kad UAB „K“ yra nemoki bei bankrutavusi ir nepriteisė padarytos turtinės žalos subsidiariai iš civiliniame ieškinyje pagrįstai atsakovu nurodyto V. K..
2.7. Skunde nurodoma, kad Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu specialisto išvadoje buvo tiriamas 2012-01-01 - 2014-12-06 nusikalstamos veikos laikotarpis, o bendrovės atžvilgiu už šį laikotarpį nebuvo atlikto mokestinio patikrinimo, kurio metu bendrovei būtų apskaičiuoti mokėtini į biudžetą atitinkami mokesčiai, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad remiantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Už ilgesnį laikotarpį, nei nustatyta minėtame straipsnyje, mokesčių administratorius gali apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokestį (mokesčius) tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje reikia nustatyti valstybei padarytą žalą ir nėra pasibaigę BK numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai (MAĮ 68 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į numatytą mokesčio (mokesčių) apskaičiavimo (perskaičiavimo) laikotarpio apribojimą (senaties terminą), mokesčių administratorius neturės galimybės MAĮ nustatyta tvarka atlikti kontrolės veiksmų, t. y. papildomai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių bendrovei už 2012-2013 m. laikotarpį.
2.8. VMI taip pat atkreipia dėmesį į LAT senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 55 patvirtintą Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgą, kurioje buvo konstatuota, kad BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose numatytomis nusikalstamomis veikomis paprastai turtinė žala valstybei padaroma nesumokėjus mokesčių. LAT konstatavo, kad baudžiamosiose bylose, kuriose kaltininkas yra mokesčių administravimo teisinio santykio subjektas, t. y. mokesčių mokėtojas, ir turtinė žala valstybei buvo padaryta LR BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose numatytomis nusikalstamomis veikomis nesumokėjus mokesčių, tokios žalos atlyginimas išsprendžiamas ne ginčo tvarka, vadovaujantis MAĮ. Tais atvejais, kai tokia žala negali būti išieškoma MAĮ nustatyta tvarka, valstybei atstovaujanti institucija turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad tokiais atvejais, kai dėl mokestinių teisinių santykių srityje padarytų nusikalstamų veikų yra pradedamos procedūros, numatytos BPK (ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas), mokesčių administratorius jam pavestą funkciją - išieškoti biudžetui padarytą žalą, visų pirma, turėtų įgyvendinti būtent šių procedūrų metu, kas atitiktų proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus. Būtent baudžiamojoje byloje yra surenkami pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, jų pagrindu padaromos išvados dėl mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, šių pažeidimų pobūdžio bei apimties (2014-11-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014).
2.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl civilinių ieškinių baudžiamosiose bylose yra pasisakęs, kad reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius paremtas nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo idėja ir gali būti įgyvendintas baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: pirma, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese yra efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas; antra, valstybės turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamos veikos ir potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui. Tokiu ieškiniu siekiama sudaryti galimybę kompensuoti nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos patirtus turtinio pobūdžio praradimus tame pačiame procese, kuriame sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nereikalaujant iš šio asmens pradėti naujų savarankiškų teisinių procesų (2018-06-06 kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Nagrinėjamu atveju civilinis ieškinys yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, o jo tenkinimas yra tiesiogiai ir betarpiškai susijęs su BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų konstatavimu, todėl pirmos instancijos teismo teiginys, jog „Tais atvejais, kai dėl neteisėtų ir kaltų įmonės vadovo veiksmų padaroma žala įmonei ar kitiems asmenims, vadovo atsakomybės klausimas už šią žalą <...> negali būti baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku“, yra atmestinas.
2.10. Atsižvelgiant į MAĮ 68 straipsnyje numatytą mokesčio (mokesčių) apskaičiavimo (perskaičiavimo) laikotarpio apribojimą, bendrovės nemokumą bei pirmos instancijos teismo neįvertintus aktualius kasacinio teismo išaiškinimus dėl BK specialiojoje dalyje įtvirtintų mokestinės prigimties straipsnių ir subsidiariosios atsakomybės taikymo, nuosprendžiu nepagrįstai civilinį ieškinį palikus nenagrinėtu, akivaizdžiai apribotos mokesčių administratoriaus galimybės išieškoti nusikalstamais veiksmais valstybės biudžetui padarytą žalą negautų mokestinių pajamų pavidalu iš subsidiariai atsakingo asmens.
2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
3. Teismo posėdžio civilinio ieškovo VMI prie FM atstovas bei prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo V. K. gynėjas advokatas Stanislovas Nalivaika prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, apylinkės teismo argumentais ir VMI apeliacinio skundo motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl palikto nenagrinėtu VMI civilinio ieškinio yra netinkamai argumentuoti, teismas nežinojo ir nesivadovavo aktualia teismų praktika, neteisingai aiškino ir taikė BK bei BPK nuostatas bei nepagrįstai VMI civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.
5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 115 straipsnio nuostatas. Šiame straipsnyje numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį BPK nuostatos neleidžia pirmosios instancijos teismui palikti civilinio ieškinio nenagrinėtu, kadangi tik BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu atveju, t. y. priėmus išteisinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Taigi šiuo aspektu civilinis ieškinys negalėjo būti paliktas nenagrinėtu, o teismas priėmė įstatyme nenumatytą sprendimą.
6. Teismas motyvavo, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatyti formalūs nusikaltimo sudėties požymiai, tarp kurių nėra turtinės žalos asmeniui padarinių. Visgi tai, jog V. K. nuteistas pagal šiuos straipsnius ir šių straipsnių dispozicija nenumato mokestinės prievolės neįvykdymo ar turtinių pasekmių, nėra teisinė kliūtis teismui spręsti civilinio ieškinio klausimą. Apylinkės teismas, palikdamas VMI civilinį ieškinį nenagrinėtu, nesivadovavo aktualia teismų praktika. Nusikalstamos veikos sudėties rūšis (materiali ar formali) nėra kriterijus, lemiantis galimybę reikšti ir nagrinėti civilinį ieškinį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018). BK specialiojoje dalyje yra ne vienas mokestinės prigimties straipsnis, kuris nors ir nenumato žalos valstybės biudžetui požymio, bet yra tiesiogiai susijęs su tikslu nuslėpti mokesčius, kaip antai kontrabanda (BK 199 straipsnio 1 dalis), muitinės apgaulė (BK 199¹ straipsnis), neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 199² straipsnis). Formali nusikalstamos veikos sudėties rūšis neturi nulemti civilinio ieškinio nagrinėjimo baudžiamojoje byloje.
7. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą neįvykdytos mokestinės prievolės atveju, prievolė mokėti mokesčius yra mokesčių mokėtojo, šiuo atveju – juridinio asmens pareiga. Taigi, mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes ji kyla iš mokesčių administravimo teisinių santykių, kurių vienas iš dalyvių – mokesčių mokėtojas. Tačiau mokesčių nesumokėjimas gali būti vertinamas kaip žala, jeigu nustatoma, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę Mokesčių administravimo nustatyta tvarka ir pagrindais. Tais atvejais, kai reikalavimas įvykdyti mokestinę prievolę nėra teisiškai įmanomas, taikytinas civilinės atsakomybės institutas, tai yra valstybės reikalavimas dėl jai nesumokėtų mokesčių kyla iš žalos atlyginimo teisinių santykių, jei juridinis asmuo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės finansams padarymo (BK 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai). Tokiu atveju juridinio asmens civilinė atsakomybė taikoma pagal civilinės teisės deliktinę atsakomybę reglamentuojančias taisykles.
8. Civilinės atsakomybės subjektu dėl mokestinės prievolės neįvykdymo paprastai yra juridinis asmuo, tačiau esant atitinkamoms sąlygoms civilinės atsakomybės subjektu dėl žalos, padarytos nusikalstama veika valstybės finansams, gali būti ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti fiziniai asmenys – juridinio asmens vadovas ar kitas darbuotojas. Pastariesiems asmenims civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje galėtų būti pareiškiamas, be kita ko, tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). VĮ „Registrų centras“ duomenimis nustatyta, kad UAB „K“ jokio nekilnojamojo turto neturi, piniginių lėšų, kaip nurodo bankroto administratorius, taip pat neturi ir neturės, nes jokios ūkinės finansinės veiklos nevykdo. 2018 m. gruodžio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia, o 2019 m. kovo 25 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu jos veikla pripažinta pasibaigusia ir ji išregistruota iš juridinių asmenų registro. Kadangi bendrovė yra išregistruota ir jos nėra, o valstybės biudžetui padaryta žala tiesiogiai išplaukia iš nuteistojo nusikalstamų veiksmų, juos pagrįstai kvalifikavus ir V. K. pripažinus kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, VMI civiliniame ieškinyje nurodytas žalos atlyginimas turi būti priteistas iš nuteistojo V. K.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis su ieškiniu sutiko, paaiškino, kad bandė tartis su VMI dėl skolos grąžinimo, tačiau susitarti nepavyko.
9. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo keistinas, netinkamai pritaikius civilinės atsakomybės nuostatas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
2019 m. kovo 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeisti. Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį tenkinti ir iš V. K. priteisti 9 771 eurų sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai turtinei žalai atlyginti.