- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- 2-798-196/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01232-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,RIVARDA“
- Atsakovas
- D. V.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RIVARDA“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2695-343/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RIVARDA“ ieškinį atsakovui D. V. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB ,,RIVARDA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo D. V. 195 898 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 106 227,31 Eur sumai, o jo nesant pakankamai, ir atsakovo sąskaitas bankuose. Grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui ieškovė grindžia didele ieškinio suma ir aplinkybe, kad atsakovas laiku neapmokėjo vekselio.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė.Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai nepagrindžia teismo įsitikinimo, jog ieškinys gali būti patenkintas. Ieškovė pateikė nuosavybės teisės liudijimą, paveldėjimo teisės liudijimą, papildomą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, tačiau nei viename iš šių dokumentų nėra duomenų, kad buvo išduotas nuosavybės teisės ar paveldėjimo teisės liudijimas į D. V. skolą. Bylos duomenimis, O. N. palikimą po 1/3 dalį priėmė N. N., A. N. ir A. N., o palikėją pergyvenusiai sutuoktinei G. N. išduotas nuosavybės teisės liudijimas į ½ dalį bendro santuokoje įgyto turto. Ieškovė pateikė dvi reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuriomis du kartus skirtingi asmenys – G. N. ir A. N. perleido reikalavimo teisę į tą pačią 195 898 Eur D. V. skolą. Taip pat teismas pažymėjo, kad A. N., perleidusi reikalavimo teisę į visą skolą, paveldėjo tik 1/3 dalį turto. Įpėdiniai N. ir A. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu buvo nepilnamečiai, todėl be išankstinio teismo leidimo jų motina G. N. neturėjo teisės sudaryti šios sutarties (CK 3.188 str. 1 d . 1 p.). Be to, ieškovės pateiktos reikalavimo perleidimo sutartys sudarytos 2015 m. sausio 27 d., t. y. paveldėtojams neturint reikalavimo teisės, kadangi antstolio apyrašo papildyme D. V. skola kaip turtas įrašyta 2015 m. rugsėjo 24 d. Teismo teigimu, sprendžiant dėl antros, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, sąlygos matyti, kad ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia didele ieškinio suma. Teismas atsižvelgdamas į šio klausimo nagrinėjimo metu aktualią teismų praktiką sprendė, kad vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl teismas vertino, kad ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė UAB ,,RIVARDA“ atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentaisTeismas ieškinio priėmimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje išsprendė ginčą iš esmės, nors spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neanalizuoja ir nevertina ieškinio pagrįstumoIeškovė ieškinyje nurodė, kad grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sudaro fiziniam asmeniui didelė reikalavimo suma, tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad vien ši aplinkybė negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Šiuo atveju ieškinio suma, atsižvelgiant į fizinio asmens galimybes, juo labiau nesant jokių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, didina teismo sprendimo neįvykdymo rizikąTeismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, tuo pažeidė CPK 12, 178, 185 straipsnius, kas yra pagrindas panaikinti teismo skundžiamą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. Nagrinėjamu atveju preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškinys nėra prima facie pagrįstas. Apeliantė atskirajame skunde ginčija šią teismo išvadą.Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-827-370/2015). Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Ieškovė pareikštame ieškinyje prašo priteisti iš atsakovo D. V. 195 898 Eur skolą, kilusią iš sutartinių santykių neįvykdymo, nurodo aplinkybės, kurios, jos teigimu, patvirtina ieškinio reikalavimus bei teikia įrodymus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikto ieškovės ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, suformuluotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai. Nevertinant iš esmės byloje šalių teikiamų įrodymų, negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir ieškovės reikalavimai tikrai negalėtų būti patenkinti. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai, kad ieškovės pateikti įrodymai nepagrindžia teismo įsitikinimo, jog ieškinys gali būti patenkintas, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris negali būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atlikęs ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimą, duomenų dėl ieškinio akivaizdaus nepagrįstumo nenustatė. Tiek ieškovė, tiek atsakovas teismui teikė ir tolimesniuose bylos nagrinėjimo etapuose turės galimybę teikti jų pozicijas pagrindžiančius argumentus, įrodymus, kitus faktinius duomenis. Tenkintini ar ne ieškinio reikalavimai bus pasisakyta tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijos pabaigoje, įvertinus faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų visetą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio reikalavimai nėra prima facie pagrįsti.Antra sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui sąlygą grindžia ieškinio suma.Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pagrindžia tik abiejų CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų buvimas. Kai byloje yra reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai, grėsmei, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, nustatyti gali būti reikšmingi tokie faktai, kaip ieškinio suma, skolininko turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Nė vienai iš šių aplinkybių negali būti suteikiama išskirtinė reikšmė, kiekvienu atveju svarbu įvertinti jų visumą. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl didelės ieškinio sumos kriterijaus, naujausioje savo praktikoje teikia išaiškinimus, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovams yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-189-407/2016). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentavo tuo, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, nes ieškinys atsakovui pareikštas dėl didelės pinigų sumos. Tačiau jokių įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį teismui nepateikė. Atsakovo nesąžiningumo ieškovė neįrodinėjo ir tikėtinų duomenų, kad atsakovas turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdamas sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, neteikė (CPK 178 str.). Jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovo nesąžiningumą, nenustatė ir teismas. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina neegzistuojant grėsmei ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ateityje, o nesant bent vienai iš dviejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų, jų taikymas negalimas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti ją dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, taikymo nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.